Pranašaujanti knyga

Šis rusų mokslininkės, Maskvos valstybinio pedagoginio universiteto Filologijos fakulteto Retorikos ir kalbos kultūros katedros profesorės tekstas publikuotas kultūros portale „Gorkij“ praeitų metų gegužę kaip tęstinės straipsnių serijos, populiarinančios knygotyros problemas ir skaitymą, dalis.

Kilni veikla: tikėjimas

„Knygų likimas priklauso nuo skaitytojų“, – sakė romėnų gramatikas Terencijanas Mauras. Tačiau knygos gali lemti ir žmonių likimus. Vienas iš seniausių knygos naudojimo būdų, be skaitymo, buvo ir ateities spėjimas iš jos. Senovės graikai ir romėnai tikėjo divinacija (lot. divinare – numatyti, pranašauti) – žmonėms Dievo duotu gebėjimu numatyti ateitį ir atspėti aukštesniąją valią. Pranašavimo menas, mokėjimas kreiptis į aukštesniąsias jėgas tam tikrų apeigų ar ritualo metu buvo vadinami mantika. Anot Platono, šis įvardijimas kilęs iš žodžio mania, paraidžiui reiškiančio „bepročio balsas“. Mantika sieta ir su aiškiaregės Manto, žynio Teiresijo dukters, vardu.
Ciceronas traktate „Apie numatymą“ skyrė dvi mantikos rūšis: natūraliąją, arba intuityviąją, – pranašavimai miego, ekstazės, agonijos, transo metu, – ir nenatūraliąją, arba techninę, – ateities spėjimas iš aukojamų gyvūnų vidurių (haruspicijos), paukščių elgesio ir dangaus ženklų (auspicijos), taip pat – iš knygų. Pastarasis prognozavimas turėjo svarbų skiriamąjį bruožą: kitaip nei kitos būrimo praktikos, pagrįstos vienų simbolių vertimu kitais, pranašavimai iš knygų rėmėsi viena ženklų sistema – žodine.
Pranašavimo iš knygų istorijos pradžia skaičiuojama nuo tada, kai Romos karalius Lucijus Tarkvinijus Išdidusis iš Kumų Apolono šventyklos įsigijo pranašautojos Sibilės knygų. Vėliau prie jų buvo pridėtos Sibilės Tiburietės, arba Albunėjos, pranašystės ir brolių Marcijų pranašavimo knygos. Šias knygas atsiversdavo aiškindamiesi prodigijas – nepaprastus reiškinius, tokius kaip stichinės nelaimės, priešų antpuoliai, epidemijos ir pan., – laikytas iš aukščiau siunčiamais ženklais.
Kumų Sibilės knygas saugojo ir pranašystes pagal jas sudarinėjo tam tikra Sibilės žynių kolegija – sacerdotes Sibyllini. Iš pradžių ją sudarė du žyniai aiškintojai, vėliau ji pagausėjo iki dešimties asmenų ir imta vadinti šventikų decemviratu (decemviri sacrorum). Iki respublikos laikotarpio pabaigos kolegija išaugo iki penkiolikos žmonių, kuriems pavesta veikla buvo ne tik garbinga, bet ir ne mažiau atsakinga: atrakinti šventųjų tekstų stebuklinguosius kodus, idant gautum anapusinių atsakymų aktualiais klausimais.
Drauge su ateities išskaitymu iš knygų jau antikoje praktikuota ir bibliomantija (lot. biblios – knyga ir manteia – pranašavimas) – ateities spėjimas iš atsitiktiniam puslapyje atverstos knygos. Čia ne tik kita technologija, bet ir ontologija: pranašauta ne iš tekste jau slypinčių žinių, bet manipuliuojant knyga kaip teksto talpykla. Knyga pasižymėjo protėjiškumu, begalinio persikūnijimo geba. Ne žmogus skelbė ateitį „pagal“ knygą – pranašavo pati knyga.
Bibliomantijos atmaina – rapsodomantija (gr. rhapsodeo – dainuoti, deklamuoti eiles) – būrimas iš Homero ir Hesiodo, vėliau – Vergilijaus tekstų. Romėnai savo poetus pagarbiai vadino vates (aiškiaregiais, pranašais), laikydami juos apdovanotais šventomis žiniomis. Rapsodomantijoje stebuklinga galia buvo priskiriama pirmai atverstai arba konkrečioje knygos vietoje nurodytai strofai. Norėdami sužinoti savo likimo peripetijas rapsodomantijos griebdavosi politikai, karvedžiai, filosofai – tai buvo jau ne tiek šventa, kiek elitinė praktika. Apie laukiantį valdymą besiburiančiam būsimajam imperatoriui Hadrijanui „Eneida“ išpranašavusi šitaip: „Kas gi ten eina toliau, alyvom žaliom apsikaišęs, / Su šventenybėm? Pažįstu pražilusią barzdą ir plaukus / Romos karaliaus, kuris pirmasis įstatymais miestui / Pamatus dės…“ [Vertė Antanas Dambrauskas.]
Stojant viduramžiams Vergilijus iš literatūros autoriteto virto išties magiška figūra. Antrąją jo vardo raidę „e“ pakeitus į „i“ imta aiškinti apie paslėptą jo vardo reikšmę ir sieti poetą su stebuklingumu (lot. virga – „stebuklinga lazdelė“).
Alegorijų ir simbolių prisodrinta Vergilijaus kūryba tapo viduramžiško ateities spėjimo būdo sortes Virgilianae, kai atsitiktinai pasirenkama eilutė iš jo kūrinių, pamatu.
„Vergilijaus orakulas“ atlaikė istorijos išbandymus, įveikė laiką ir nenustojo stebinti. Kartą viešojoje Oksfordo bibliotekoje Folklando vikontas ir karalius Karolis I grožėdamiesi dailiu „Eneidos“ tomeliu nusprendė iš jo spėti ateitį. Karaliui burtais teko priešmirtinė Enėjo paliktos Didonės malda, ji nuliūdino monarchą. Norėdamas nuraminti Karolį, vikontas, irgi nežiūrėdamas, atvertė knygą, vildamasis perskaityti nieko bendro su jais neturintį epizodą. Bet Folklandas aklai išsirinko eilutes apie Euandro kančias, pirma laiko kritus jo sūnui Palantui. Amžininkai tikėjo, jog Vergilijus šitaip išpranašavo Folklando vikonto mirtį mūšyje ir Karolio nukirsdinimą.
O štai Giacomo Casanova ateitį spėjo iš savo mėgstamos Ludovico Ariosto knygos „Pašėlęs Rolandas“ ir jos dėka stebuklingai ištrūko iš kalėjimo. Ne itin pasitikėdamas Vergilijumi ir nežinodamas, kaip burti iš Biblijos, jis nusprendė atsiversti minėtą poemą ir jos puslapiuos išskaitė pranašystę: sprukti reikią naktį iš spalio 31-osios į lapkričio 1-ąją, pirmą minutę po vidurnakčio. [...]
Senaisiais laikais ateitį daugiausia spėdavo naudodamiesi šventraščiais: viduramžių Europoje – Biblija, senovės Rusioje – Psalmynu, islamo šalyse – Koranu ir Falnama, Kinijoje – „Idzing“, arba „Permainų knyga“, ir kraujažolių stiebais. Bibliomantija pirmiausia buvo naudojamasi pragmatiniais tikslais – siekiant užbėgti įvykiams už akių ir prognozuoti ateitį. Štai iš Grigaliaus Turiečio „Frankų istorijos“ sužinome apie rūsčią princui Merovigui skirtą pranašystę, išburtą iš Biblijos: „Viešpats atiduos tave į tavo priešų rankas.“ Pranašystė tiksliai išsipildė: Merovigą nugalavo [jo pamotės] despotiškosios karalienės Fredegundos parankiniai.
Krikščionybės istorijoje žinoma nemažai atvejų apie atsitiktinai pasirinktuose Šventojo Rašto fragmentuose išskaitytas pranašystes. Įsimintinas pavyzdys – Aurelijaus Augustino atsivertimas: kartą sode jis išgirdęs paslaptingą raginimą „imk, skaityk!“, tad aklai atsivertęs Apaštalo Pauliaus laiškus ir perskaitęs šias eilutes: „…apsirenkite Viešpačiu Jėzumi Kristumi ir netenkinkite kūno geidulių.“
Vienas iš žymiausių ateities spėjimo iš Psalmyno paminėjimų – [Kijevo Rusios valdovo] Vladimiro Monomacho „Pamokymuose“: „Paėmiau Psalmyną, liūdėdamas atverčiau jį, ir štai kas man pasitaikė: „Kodėl tokia liūdna, mano širdie? Kodėl taip nerimsti mano krūtinėje?“ Interpretuodami šį būrimą specialistai sutaria, kad kunigaikštis ieškojo atsakymo į klausimą dėl Kijevo sosto.
Žinomas [rusų] teisininkas kriminalistas Augustas Levenstimas savo knygoje „Prietarai ir jų santykis su baudžiamąja teise“ (1897) mini būrimą iš Psalmyno bandant nustatyti nusikaltėlį. Būrėja vedžioja peiliu po knygą ir, jei Psalmynas padeda „perskaityti“ vagies vardą, šis privaląs savo nekaltumą įrodyti prisiekdamas prieš šv. Jono Kario ikoną.
Tačiau ateities spėjimai turėjo dar vieną funkciją – apeiginę ritualinę. Ankstyvojoje krikščionybėje dvasininkai praktikavo „šventą burtų metimą ateities numatymo tikslu“ (lot. sortes sanctorum). Meldžiantis ant altoriaus būdavo dedama Biblija ir prašoma Viešpaties apreikšti savo valią – per vieną iš šventraščio fragmentų atskleisti ateitį. Maždaug iki XII amžiaus „šventųjų burtai“ naudoti įšventinant vyskupą, siekiant nuspėti vyskupijos likimą. Vėliau Bažnyčia bet kokius ateities aiškinimosi būdus atmetė kaip bedieviškus; jie tapo marginaline praktika, o būrėjai įrašyti į juodųjų magų gretas.

Prietaringųjų ritualai

Be šventųjų, ateitį burdavo ir oficialiai nepripažįstamomis knygomis: apokrifine, „atsižadėtąja“, „pažymėtąja“ literatūra. Mūsų tėvynėje [Rusijoje] nuorašais plito „Aristotelio vartai“, „Sakmės apie dienas geras ir blogas“, „Numatymai pranašo Balaamo išmintingojo“, „Pranašo ir karaliaus Dovydo burtų knyga“. Nuo XIV amžiaus tokie kūriniai traukti į melagingų ir uždraustų knygų sąrašus, tačiau vis tiek buvo tvarkingai perrašinėjami ir platinami liaudyje.
Ateities spėjimo iš knygų pradžia susijusi su giliai įsišaknijusia religine jausena ir tikėjimu žodžio galia. Vėliau būrimo praktika vis labiau grindžiama prietarais, o kartais ir elementariu neišprusimu. Bibliomantijos kaip magiškos paslaugos vartotojai suvokia ją kaip asmeninės atsakomybės perleidimo iracionalioms jėgoms galimybę, o bibliomantai tokį įsitikinimą paverčia pasipelnymo šaltiniu. Juo labiau kad ši paslauga nuolatos paklausi kone tarp visų visuomenės sluoksnių narių.
[...]
Naudodamiesi vadinamuoju būrimo Psalmynu – su kanoniniu tekstu ir paraštėse pateiktais vieno ar kito posmo pranašysčių išaiškinimais – gudrūs ir apsukrūs aiškintojai naiviems prasčiokams priburdavo su kaupu. Būta ir kitokių būrimo būdų: pavyzdžiui, ant nupieštų figūrų su psalmių numeriais mėtydavo akmenukus ar žirnius. Arba gyvybiškai svarbų klausimą užrašydavo ant popieriaus lapelio, kišdavo jį į Psalmyną ir skaitydavo bei interpretuodavo juo atsitiktinai atversto puslapio psalmes. Tokius pat raštelius kišdavo ir tarp pakabinto ant virvutės Psalmyno lapų: jei knyga pasisukdavo, tai buvo laikoma teigiamu atsakymu.
[XIX a. rusų etnografas] Ivanas Sacharovas aprašo ir kitą būrimo atmainą – su knyga ir raktu, apibendrintai vadinamą kleidomantija (gr. kleis – raktas): „Prieš burdami paima raktą, rašo ant lapelių, reikalauja Psalmyno. Rašteliai kišami į knygą, raktas barzdelės galu irgi kišamas į knygą, o jo žiedas virvele surišamas su Psalmynu. Tada liepia pašaliniam žmogui smiliumi laikyti raktą su Psalmynu, o likimo spėjėja slapčiomis skaito kokią nors psalmę. Jei tuo metu Psalmynas ant piršto pradeda suktis, tai reiškia gerą ženklą – būrimas palankus.“
Kiek paprasčiau kleidomantija naudotasi siekiant išsiaiškinti nuotakų ir jaunikių vardus. Knygą surišdavo su įkištu į ją raktu, o pačią per rakto žiedą perverta virvele pakabindavo prie lubų. Sakydami vardus stebėdavo, ar knyga nesulinguos. Anglijoje kleidomantiją pasitelkdavo vagiui susekti, o dėl didesnio tikslumo prie rakto pritaisydavo rėtį.

Pramogos tikslu

Ilgainiui ateities spėjimo praktika neteko sakralumo. Jau romane „Gargantiua ir Pantagriuelis“ būrimas iš Homero ir Vergilijaus knygų minimas ironiškame kontekste. Prasidėjus Apšvietos epochai bibliomantija virsta savotiška pramoga, laisvalaikio leidimo forma, hedonistiniu užsiėmimu. Formuojasi naujas kultūrinis tipažas – skaitytojas žaidėjas ir nauja literatūrinė niša – burtų knygos. Būrimosi iš knygų populiarumas chronologiškai sutampa su literatūros salonų bumu, susidomėjimu loterijomis ir pašėlusia leidybos verslo plėtote.
Pirmosios burtų knygos rusų kalba (išverstos iš vokiečių) – fizionomikos, chiromantijos, geomantijos, oneiromantijos – Maskvos universiteto spaustuvėje išleistos 1765 m. O paskui jos pilte pasipylė: „Ateities spėjimo aritmetika dėlei pramogos ir malonumo“, „Būrimai dvasių: nekaltas užsiėmimas nuoboduliui išvaikyti“, „Būrimai jaunų panų labui ir malonumui“, „Mikroskopas (slaptingas), arba Stebuklingų paslapčių veidrodis“… Tokios literatūros poreikis buvo didžiulis, tiražai augo, džiugindami šių gracingų papramogavimų mėgėjus tokiomis knygų anotacijomis kaip „abiem lytims tinkantis naujausias būrimo būdas nekaltam pasilinksminimui“ arba „nauja knyga burtis kaulais ūpui pakelti“…
[...]
Neprarado populiarumo ir ateities spėjimas iš atsitiktinėje vietoje atverstų knygų. Šiam reikalui iš esmės tiko bet kokia knyga – tiesiog kaip daiktas, ir tai ją niveliavo tiek formos (atsidūrė vienoje gretoje su kortomis, kavos tirščiais, avies mentikauliu), tiek turinio požiūriu (bet kuris kūrinys galėjo virsti orakulu). Vis dėlto būta ir kultinių objektų, apipintų gražiomis legendomis. Tarkim, labai mėgta spėti iš „Eugenijaus Onegino“.
Šitokio ateities būrimo būdai nebuvo itin išradingi, bet gana įvairūs. Uždėję kairį delną ant užverstos knygos užduodavo slaptąjį klausimą, tada aklai atversdavo ir skaitydavo tekstą, atsidūrusį po didžiuoju pirštu. Kartais puslapį nustatydavo besdami adata ar peiliu. Arba vienas kuris pasakydavo į galvą šovusį puslapio numerį ir eilutės skaičių, o kitas atsivertęs perskaitydavo „savo likimą“. Šitaip buriasi Aleksejaus Tolstojaus apysakos „Vampyras“ herojai ir sulaukia šiurpios pranašystės.
[...]

https://gorky.media
Vertė A. P.