Maniškis XX amžiaus vakaras… ir kiti smulkūs proveržiai
Pabaiga. Pradžia Nr. 23
●
Vieną 2001-ųjų pradžios vakarą pritemdytoje mūsų namų Šiaurės Londone (kur tuo metu gyvenome) svetainėje su Lorna iš pakenčiamos kokybės vaizdo kasetės pradėjome žiūrėti 1934 metų Howardo Hawkso filmą „Dvidešimtas amžius“. Filmo pavadinimas, kaip netrukus išsiaiškinome, nurodė ne amžių, kurį neseniai palikome už nugaros, bet žymų prabangų anos epochos traukinį, kursavusį tarp Niujorko ir Čikagos. Kai kas iš jūsų turbūt žinote, kad tai greito tempo komedija, vykstanti daugiausia traukinyje, apie Brodvėjaus prodiuserį, kuris, vis labiau netekdamas vilties, stengiasi sukliudyti pagrindinei savo aktorei išvažiuoti į Holivudą tapti kino žvaigžde. Filmas paremtas neprilygstamai komiška Johno Barrymoreʼo, vieno iškiliausių ano meto aktorių, vaidyba. Jo mimika, gestai, kone kiekviena replika persmelkti ironijos, loginių prieštaravimų, groteskiškumo žmogaus, besimurkdančio savo egocentrizme ir dramatiškame susireikšminime. Daugeliu atžvilgių jo vaidyba nepakartojama. Vis dėlto filmui rutuliojantis susizgribau, kad jis keistai manęs neįtraukia. Iš pradžių tai glumino. Paprastai Barrymoreʼą aš mėgau ir buvau karštas kitų to laikotarpio Howardo Hawkso filmų, tokių kaip „Jo merginos penktadienis“ ir „Tik angelai turi sparnus“, gerbėjas. Paskui, filmui pasiekus maždaug valandos ribą, staiga man toptelėjo paprasta, bet stulbinanti mintis. Priežastis, kodėl tokia daugybė ryškių, neginčijamai įtikinamų romanų, filmų ir pjesių personažų dažnai manęs nesujaudindavo, buvo ta, kad tų veikėjų su kitais veikėjais nesiejo jokie įdomūs žmogiški santykiai. Ir tučtuojau kilo mintis dėl savo paties kūrybos: o kas, jei nustočiau nerimastauti dėl savo veikėjų ir imčiau skirti dėmesį jų santykiams?
Traukiniui toliau dardant į vakarus ir Johną Barrymore’ą vis labiau užvaldant isterijai, prisiminiau garsiąją E. M. Forsterio skirtį tarp dvimačių ir trimačių veikėjų. Istorijos personažai trimačiai tampa, teigė jis, kuomet mus „įtikinamai stebina“. Tada jie virstą „pilnaviduriais“ [rounded]. Bet kas, dabar svarsčiau, jei veikėjas trimatis, o visi jo santykiai – ne? Kažkurioje iš kitų tos serijos paskaitų Forsteris pasitelkia humoristinį vaizdinį – kaip iš romano chirurginėmis žnyplėmis ištraukia siužetą, kad besirangantį lyg kirminą patyrinėtų prieš šviesą. Ar negalėčiau panašaus veiksmo atlikti su įvairiais pasakojamose istorijose susipinančiais veikėjų ryšiais? Su savo paties kūriniais – istorijomis, kurias jau pabaigiau ir kurias dar tik ketinu rašyti? Galėčiau peržvelgti, tarkim, mentoriaus ir mokinio santykį. Ar jame esama ko įžvalgaus ar naujo? Ar dabar, įsižiūrėjus į jį, pasidaro akivaizdu, jog tai nuvalkiota klišė, tokia pat kaip šimtuose kitų pusėtinų istorijų? Arba tie dviejų besivaržančių draugų santykiai: ar dinamiški? Ar sukelia emocinį atgarsį? Ar plėtojasi? Ar įtikinamai stebina? Ar jie trimačiai? Staiga pasirodė, kad geriau suprantu, kodėl praeityje mano kūryba tam tikrais atžvilgiais nenusisekė, nepaisant desperatiškai taikytų gydomųjų priemonių. Toliau stebeilijantis į Johną Barrymoreʼą man dingtelėjo, kad visose gerose istorijose, nesvarbu, kaip papasakotose – radikaliai naujai ar tradiciškai, turi būti mums svarbių santykių: mus jaudinančių, juokinančių, pykdančių, stebinančių. Galbūt ateityje, jei daugiau dėmesio skirsiu santykiams, veikėjai patys pasirūpins savimi.
Tai pasakojant atrodo, jog galbūt aiškinu dalykus, kurie jums visąlaik buvo labai akivaizdūs. Bet tegaliu pasakyti tiek, kad šis suvokimas mane kaip rašytoją aplankė stebėtinai vėlai, ir dabar aš jį vertinu kaip lūžio tašką, prilygstantį kitiems, kuriuos šiandien jau apibūdinau. Nuo tada savo istorijas ėmiau ręsti kitaip. Pavyzdžiui, rašyti romaną „Neleisk man išeiti“ pradėjau nuo pat pradžių galvodamas apie pagrindinį santykių trikampį, o paskui apie kitus ryšius, kylančius iš jo.
●
Svarbūs posūkiai profesiniame rašytojo kelyje – galimas daiktas, ir daugelyje kitų profesijų – panašūs į šiuos. Dažnai tai būna menkos, pakrikos akimirkos. Tylūs, asmeniniai nušvitimai. Jie ištinka nedažnai, o kai ištinka, tai veikiau be fanfarų, be mentorių ar kolegų paramos. Dažnai jie turi kovoti dėl dėmesio su iš pažiūros primygtinesniais reikalavimais. Kartais jų atskleistos tiesos gali kirstis su vyraujančia išmintimi. Bet kai nušvitimai ištinka, svarbu gebėti juos atpažinti kaip tokius. Nes kitaip jie prasprūs pro pirštus.
Kalbėdamas šičia pabrėžiu mažumą ir privatumą, nes apie tai iš tikrųjų yra mano kūryba. Žmogus rašo tyliame kambaryje, norėdamas užmegzti ryšį su kitu žmogumi, skaitančiu kitame tyliame, o gal ir nelabai tyliame kambaryje. Pasakojimai gali teikti pramogą, kartais – mokyti arba ką nors įrodinėti. Bet man esminis dalykas, kad jie perduotų jausmus. Kad užgriebtų bendražmogiškus dalykus, peržengdami mūsų skirtybes ir pasidalijimus. Pasakojimus supa didžiulė kerinti industrija: knygų, kino, televizijos, teatro industrija. Bet galiausiai pasakojimas yra vieno žmogaus sakymas kitam: štai kaip man atrodo. Ar supranti, ką aš sakau? Ar ir tau taip atrodo?
●
Taigi prieiname dabartį. Neseniai atsitokėjau, kad ne vienus metus gyvenau burbule. Kad nepastebėjau daugybės mane supančių žmonių nusivylimo ir nerimastavimo. Susivokiau, kad mano pasaulis – kultūringa, skatinamai veikianti terpė, pripildyta ironiškų, liberaliai nusiteikusių žmonių, – iš tiesų kur kas mažesnis, nei įsivaizdavau. 2016-ieji, nelauktų – ir mane prislėgusių – politinių įvykių Europoje bei Amerikoje ir pasibjaurėtinų teroristinių aktų visame pasaulyje metai, privertė mane sau pripažinti, kad nesustabdoma liberaliojo humanizmo vertybių plėtra, kurią nuo vaikystės laikiau savaime suprantama, galimas daiktas, buvo iliuzija.
Aš priklausau kartai, linkusiai į optimizmą, – ir kodėl ne? Mes stebėjome, kaip mūsų vyresnieji sėkmingai pavertė Europą, tą totalitarinių režimų, genocido ir istoriškai beprecedenčių skerdynių vietą, pavydėtinu liberalių demokratijų regionu, draugiškai sugyvenančiu beveik be sienų. Stebėjome, kaip visame pasaulyje subyrėjo senos kolonijinės imperijos drauge su jas grindusiomis smerktinomis prielaidomis. Matėme didelę pažangą feminizmo, gėjų teisių ir keliais frontais vykstančių mūšių su rasizmu srityse. Užaugome kolosalaus kapitalizmo ir komunizmo susidūrimo – ideologinio ir karinio – fone ir buvome liudininkai to, ką daugelis iš mūsų palaikė laiminga pabaiga.
Tačiau dabar, žvelgiant atgal, po Berlyno sienos griūties stojusi era primena užmigimo ant laurų ir neišnaudotų galimybių laiką. Buvo leista išsikeroti milžiniškai turtinei ir galimybių nelygybei – tiek tarptautinėje plotmėje, tiek pačiose tautose. Ypač pragaištinga invazija į Iraką 2003-iaisiais ir ilgametė griežto taupymo politika, užkarta paprastiems žmonėms po skandalingo 2008-ųjų ekonominio kracho, privedė prie dabartinės padėties – prie spartaus kraštutinės dešinės ideologijos ir gentinio nacionalizmo plitimo. Tradiciniais pavidalais ir atnaujintomis, rinkodariškai patrauklesnėmis versijomis vėl kyla rasizmas, po civilizuotomis mūsų gatvėmis krutantis lyg prabudęs palaidotas siaubūnas. Šiuo metu, regis, stokojame progresyvaus pagrindo mums susivienyti. Net turtingose Vakarų demokratijose skylame į konkuruojančias stovyklas ir nuožmiai varžomės dėl išteklių ar valdžios.
O už kampo – o gal mes jau pasukę už to kampo? – stulbinančio mokslo, technologijų ir medicinos proveržio metami iššūkiai. Naujos genetikos technologijos, – kaip, tarkim, genų koregavimo metodas CRISPR, – ir dirbtinio intelekto bei robotikos pažanga nuostabiai padės gelbstint gyvybes, bet gali sukurti ir negailestingą, apartheidą primenančią meritokratiją ir lemti masinį nedarbą, neapeinantį ir dabartinių elitinių profesionalų.
Taigi, štai aš, į septintą dešimtį įžengęs vyras, trinu akis mėgindamas įžvelgti migloje dunksančius kontūrus pasaulio, apie kurio egzistavimą iki vakar nė nenutuokiau. Ar aš, pavargęs intelektualiai pavargusios kartos autorius, rasiu savy energijos šiai nepažįstamai vietai apžvelgti? Ar man dar likę jėgų nubrėžti perspektyvą, emociniais klodais prisodrinti ginčus, kovas ir karus, įsiplieksiančius visuomenėms stengiantis prisitaikyti prie milžiniškų pokyčių?
Turėsiu tęsti ir dėti visas pastangas. Nes aš vis dar tikiu, kad literatūra yra svarbi ir bus ypač svarbi žengiant šia klaidžia teritorija. Bet aš žvalgysiuos į jaunesnių kartų rašytojus, kad mus įkvėptų ir vestų. Dabar jų era, todėl jie turės žinių ir nuovokos, kurios stigs man. Knygų, kino, televizijos ir teatro pasauliuose šiandien matau bebaimių, intriguojančių talentų: keturių, trijų, poros dešimčių metų moteris ir vyrus. Todėl aš nusiteikęs optimistiškai. Kodėl neturėčiau būti?
Bet leiskite man baigti prašymu – jei norite, nobelišku prašymu! Sunku sutarti, kaip pakeisti pasaulį į gera, tačiau pagalvokime bent apie tai, kaip sutvarkyti mažą savo pačių kampelį, „literatūros“ kampelį, kuriame skaitome, rašome, spausdinamės, rekomenduojame, smerkiame ir skiriame apdovanojimus knygoms. Jei norime atlikti svarbų vaidmenį šioje neaiškioje ateityje, jei norime išgauti visa ką geriausia iš šiandienos ir rytojaus rašytojų, manau, turime tapti įvairesni. Turiu omeny du konkrečius dalykus.
Pirma, turime išplėsti mums įprastą literatūrinį pasaulį, įsileisdami daug daugiau balsų, skambančių anapus elitinių išsivysčiusių šalių kultūrų komforto zonos ribų. Turime gyviau ieškoti deimančiukų šiuo metu dar nepažintose literatūros kultūrose, nesvarbu, ar tie rašytojai gyvena tolimose šalyse, ar mūsų pačių bendruomenėse. Antra, turime būti labai atidūs, idant pernelyg siaurai ar konservatyviai neapibrėžtume, kas yra gera literatūra. Ateinančiosios kartos reikšmingas ir nuostabias istorijas pasakos įvairiausiais naujais, kartais gluminančiais būdais. Turime priimti jas be išankstinio nusistatymo, ypač žanro ir formos atžvilgiu, idant galėtume puoselėti ir išaukštinti geriausias iš jų. Pavojingai didėjančio susiskaldymo laikais turime įsiklausyti. Gera kūryba ir geras skaitymas sugriaus užkardas. Galbūt net atrasime naują idėją, iškilią humanišką viziją, mus sutelksiančią.
Švedijos akademijai, Nobelio fondui ir Švedijos žmonėms, kurie per daugelį metų Nobelio premiją pavertė spindinčiu gėrio, kurio mes, žmonės, siekiame, simboliu, – dėkoju.
http://www.nobelprize.org
Vertė Andrius Patiomkinas
