Kuo nusidėjo „raudonasis poetas“ Julius Janonis?

Eilinis pilietis tiki: dūmų be ugnies nebūna, kas kaltina, tas žino. Įrodymai mažai kam įdomūs, nes kovojant su raganomis niekas taip nekenkia kaltinamajam procesui kaip logiški argumentai ir įrodymai. Užtenka kaltinimų – bolševikas, stalinistas, raudonasis – ir pirmasis, kone vienintelis talentingas lietuvių proletarinis poetas Julius Janonis (1896–1917) tampa tautos atstumtuoju. O jeigu pabandytume nuosekliau patyrinėti, už ką yra teisiamas poetas, netikėtai patys sau pamatytume, kad vienintelis realus jo nusikaltimas yra tik tas, dėl ko nuoširdžiai apgailestavo mylimiausioji jo sesuo Emilija Janonytė-Railienė, kad pradedant Vincu Kapsuku ir jo bendražygiais poetą sugebėjo neteisėtai pasisavinti Lietuvos komunistai. Niekas nė piršto nepajudino, kad išvaduotų jį iš sovietinės propagandos nelaisvės ir grąžintų lietuvių kultūrai kaip brangų deimančiuką, kurių mums ir taip istorija pašykštėjo. Tarsi mes būtume tiek turtingi, kad galėtume išdidžiai švaistytis tokio masto asmenybėmis kaip J. Janonis. O gal dėl to ir esame neturtingi, kad nesugebame vertinti ir išsaugoti to, ką turime? Į JAV emigravusi sesuo 1957 m. sakė: „Jeigu Julius žinotų, koks komunizmas yra dabar, jo kūnas apsiverstų karste.“
Kas kaltas, kad teisuoliai įsikala sau į galvą komunistinius stereotipus ir vertina J. Janonį šarmaičių, kapsukų, angariečių akimis, o tada puola mušti apvogtąjį – bolševikinės-komunistinės propagandos raudonų spalvų prisodrinto portreto J. Janonį, nesivargindami nustatyti, kiek jis atitinka tikrovę? Kai Romas Šarmaitis tvirtino, kad „Julius Janonis buvo vienas pirmųjų mūsų krašte marksistų-leniniečių“, o Vladui Niunkai „Janonis pasirodo kaip subrendęs marksistas-leninietis“, jie sąmoningai klastojo istorinį laiką. Už entuziazmą, kurį sukėlė Vasario revoliucija, J. Janonis turėjo būti dėkingas Lenino priešininkams menševikams ir socialistams-revoliucionieriams (eserams). Bolševikai revoliuciją pražiopsojo. Jai įvykus Leninas gyveno Ciuriche, Stalinas dienas leido Sibiro tremtyje.
Rusijoje užvirė kova dėl valdžios. 1917 m. balandį Rusijos socialdemokratai sušaukė partinę konferenciją, kurioje Leninas tapo Leninu, pribloškęs savo bendražygius valdžios užgrobimo idėja – „Visa valdžia taryboms!“ Iki tol niekas tokio lozungo nebuvo girdėjęs. Leninui teko gerokai pakovoti partijos viduje, kol jis prastūmė Balandžio tezes, skelbusias Rusijos socialdemokratų pasiryžimą šalyje įvykdyti socialistinę revoliuciją. Bolševikai laikėsi ganėtinai nuosaikių pozicijų, todėl liko suglumę, kai tezės po ilgų svarstymų pirmą kartą pasirodė „Pravdoje“ balandžio 7 d. Net ir vingrusis Stalinas ne iškart stojo Lenino pusėn. Tačiau paprastiems darbininkams ir jūreiviams radikalumas nepatiko, gegužės viduryje jie surengė demonstraciją, reikalaudami, kad Vokietija pasiimtų atgal „savo šnipą Leniną“, nors niekas dar negalėjo nuspėti, į ką išsigims revoliucija, kai valdžią užgrobs bolševikai.
Lenino vardą J. Janonis, ko gero, pirmą kartą ir išgirdo šioje konferencijoje. Poetui gyventi buvo likęs mėnuo. Tapti „leniniečiu“ jis nebeturėjo laiko, tačiau V. Kapsukas, K. Požėla, Z. Aleksa-Angarietis vėliau nuolat post factum ieškojo J. Janonio artėjimo prie bolševikų įrodymo („Tuomet Julius aiškiai vadino save bolševikų šalininku“). Net ir priešmirtiniame laiške išreikštą tikėjimą „sociale revoliucija“ V. Kapsukas interpretuoja kaip poeto tikėjimą bolševikų partijos kelio teisingumu, o „revoliucinės socialdemokratijos darbą“, kurį jis ragina dirbti be paliovos, išverčia į „bolševikų darbą“. Vis dėlto net ir žymiausi lietuvių bolševikai patys netikėjo J. Janonio bolševikiškumu, todėl kiekviename žingsnyje griebdavosi magiškų užbūrimo ritualų.

Šiauliai

Pirmojo pasaulinio karo išvakarėse Šiauliuose jau buvo gerai išpurenta dirva socialdemokratinėms idėjoms, kurios atėjo iš Vakarų kultūros kaip geresnio ir teisingesnio gyvenimo lūkesčių politinė išraiška. Jos traukė ne vieną mąstantį ir socialinio teisingumo išsiilgusį žmogų. Socialdemokratai pirmieji Lietuvoje įkūrė politinę partiją, prie jos steigimo svariai prisidėjo būsimąją J. Janonio gimnaziją baigęs signataras Steponas Kairys, į partijos veiklą įsitraukė ir kiti trys „janoniečiai“ broliai Biržiškos.
Į berniukų gimnaziją J. Janonis atvyko mokytis 1913 m. Janoniai buvo neturtinga, bet ant kojų besistojanti šeima. Sesuo Emilija neprisiminė tokio baisaus skurdo šeimoje, kad į Šiaulius broliui tektų keliauti pėsčiomis, kaip matome 1959 m. kino filme „Julius Janonis“. Vis dėlto jei ne jaunuolio gabumus mačiusių ir norėjusių jam padėti žmonių geranoriškumas, kažin ar jam būtų atsivėrusi galimybė mokytis gimnazijoje. Į Šiaulius poetą kartu su savo šeima išsiuntė Biržų keturklasės mokyklos gydytojas aušrininkas Mykolas Kuprevičius, suteikė jam pastogę ir maistą. Pinigų kelionei traukiniu paskolino kitas aušrininkas poetas Stanislovas Dagilis. Vėliau J. Janonis prisiglaudė Venclauskių namuose. Finansiškai jį rėmė ir Evangelikų reformatų sinodas.
Biržuose pradėjęs, paskui Šiauliuose J. Janonis politiškai brendo kaip aušrininkas. Aušrininkai tenkinosi šviečiamąja veikla, domėjosi Lietuvos senove, žadino tautinę savimonę. Iš čia ir poeto slapyvardis – Vaidilos Ainis. Šiauliuose J. Janonis suartėjo su socialdemokratais, kurie aušrininkus pastūmėjo rimtesnės visuomeninės veiklos link. M. Kuprevičius, V. Biržiška, K. Venclauskis – nebuvo tos pavardės, kurios derėjo bolševikų tapytam poeto portretui. Politiniu J. Janonio krikštatėviu tam tikra prasme tapo Šiaulių advokatas Vaclovas Biržiška, subūręs slaptą moksleivių ratelį, į jo veiklą įsitraukė ir J. Janonis. Šiaulių apskrities socialdemokratams vadovavo advokatas Kazimieras Venclauskis, kurio politines pažiūras lyg kokią demaskuotą veidmainystę sovietinis literatūros mokslas paniekinamai dėjo į kabutes – „socialdemokratas“. Visos Venclauskių šeimos parama poetui sumenkinama pabrėžiant, kad poetas buvo nugrūstas į mansardą, bet nutylima, kad savo namuose Venclauskiai nesavanaudiškai priglaudė ne tik J. Janonį, bet ir daugiau kaip šimtą našlaičių, kuriems suteikė pastogę ir nemokamai leido į gimnaziją, pastatytą ant Stanislavos Venclauskienės-Jakševičiūtės, pirmosios profesionalios lietuvių aktorės ir režisierės, tėvo žemės.

J. Janonio pažiūros

J. Janonis kovojo už skurdžiausių visuomenės sluoksnių gyvenimo sąlygų pagerinimą, naiviai tikėdamasis, jog užtektų iš „dykaduonių gaujos“ atimti turtus ir visiems po lygiai juos padalyti, kad visi taptų laimingi. Idėja yra idėja, ji uždega ir apakina, ja tikima kaip visagale panacėja. Ne tik J. Janonis toks buvo. Kadaise į Ameriką atvykęs kitas šiaulietis laisvamanis Jonas Šliūpas vietiniams lietuviams eilėraščio „Pūslėtosioms rankoms“ intonacijomis dėstė marksistinius socializmo principus: „Kas šiandien nemato, kad vieni turi visas medžiaginės gamybos priemones, o kiti teturi savo kūno pajiedą“, kapitalistai visas gėrybes atima iš silpnesniųjų ir susigrobia jas į savo rankas.
Socialdemokratinės laimingo ir teisingo gyvenimo idėjos užliūliuotas J. Janonis turbūt nė nežinojo K. Marxo teiginio, kad materialias gėrybes, kurias jis ketino dalyti po lygiai visiems visuomenės nariams, visų pirma reikia sukurti, o sukurti jas gali tik išsivysčiusi ekonomika. Rusų socialdemokratai-menševikai laikėsi marksistinės teorijos raidės ir kirtosi su bolševikais, tvirtindami, kad skurdi Rusijos ir jos pakraščių ekonomika neturi jokių prielaidų sukurti visuotinę medžiaginę gerovę. Dalyti paprasčiausiai nėra ką. Rusiją pirmiausia reikia kelti kultūriškai ir ekonomiškai. Revoliucija žada momentinę sėkmę, evoliucija reikalauja ilgo ir sunkaus darbo, todėl revoliucija tokia patraukli daugeliui nekantriųjų, nepaisant nesibaigiančių istorijos pamokų. Pokyčiams reikia laiko. Netrukus išsikovota Lietuvos valstybinė nepriklausomybė taip pat akimirksniu neprasiskleidė ekonomine gerove, ji tik išvadavo kuriamąsias tautos jėgas: 1913 m. dukart atsilikusi nuo Rusijos ekonominių rodiklių, 1940 m. Lietuva jau gerokai lenkė Sovietų Sąjungą.
Leninas juokėsi iš lėtąjį evoliucionavimo būdą propagavusių menševikų: nereikia laukti, kol obuolys nukris į rankas, bolševikas ateina ir pats nusiskina. Metafora galėjo ir pamokyti Leniną: per anksti nuskintas vaisius būna neprinokęs. Istorija parodė, kad menševikai buvo teisūs – užuot įkūnijusi utopinę žemiškojo rojaus idėją, Rusija virto distopiniu pragaru dešimtims milijonų jos gyventojų, nelaisve ištisoms valstybėms ir didžiausiu siaubu visam civilizuotam pasauliui. Feodalizmas pakeitė iškabas, bet nepakeitė turinio – Sovietų Sąjungoje kurta socialinė santvarka buvo prie naujų istorinių sąlygų prisitaikęs feodalizmas, neturintis nieko bendro nei su marksizmu, nei su socialdemokratija.
Atvykęs į Petrogradą 1916 m. pradžioje J. Janonis prisišliejo prie socialistinio jaunimo kuopelės. Vienos diskusijos metu jis pareiškęs: „Gana mums būti visuomenininkais! Laikas būti socialdemokratais!“ Savo mirties dieną, atsisveikindamas su kovos draugais, jis sušunka: „Tegyvuoja socializmas! Tegyvuoja jo vykintoja revoliucinė social-demokratija!“, ir nupiešia „įstabią visuomenės ir asmens išorinio ir vidujinio gyvenimo permainų“ viziją, kurios „jokia mūsų gadynės vaidentuvė negali įsivaizdinti“. Iki paskutinės akimirkos save poetas suvokė kaip „nuosakų socialdemokratą, stovintį ant marksizmo pamatų“, arba „kairįjį socialdemokratą internacionalistą“, niekur savo korespondencijose ar laiškuose neminėdamas atsidavimo bolševikams.
Vasario revoliucijos išlaisvintas iš kalėjimo J. Janonis neturėjo kitos išeities, kaip tik įsitraukti į Rusijos socialdemokratų darbininkų partijos Lietuvos rajono gretas ir kartu su jomis dreifuoti radikalių pervartų – ne evoliucijos, o revoliucijos – link. Bet laiko jis nebeturėjo. Ar galėjo jis lengvai susigaudyti, kas vyksta Rusijos miestų gatvėse, kai visą 1916–1917 m. žiemą praleido Petrogrado Krestų ir Vitebsko kalėjimuose, o 1917 m. kovo 10 d. išėjęs iš kalėjimo rado aukštyn kojomis apsivertusią Rusiją? Sveikatos nebeliko. Laiške Emilijai Tautkaitei prieš pat mirtį jis prisipažino, kad jau nebeturi jėgų atlikti jam skiriamas partines užduotis. Jo fizinį išsekimą pastebėjo ir bendražygiai. Laisvėje gyventi J. Janoniui bebuvo likę vos pustrečio mėnesio, per šį laiką jis sugebėjo ne tik įsilieti į revoliucinę kovą, bet ir atnaujinti mokslus gimnazijoje ir išlaikyti brandos egzaminus.

Kas būtų, jeigu būtų…

J. Janonis nesulaukė bolševikų perversmo. Dabar tik galime paspėlioti, kaip tokį neteisybei jautrų žmogų būtų paveikę tie kardinalūs pokyčiai, kurie įvyko Rusijoje po Spalio perversmo, kai gražios filosofinės idėjos ir socialinio teisingumo lūkesčiai žmogiškai ribotų sovietinių lyderių sieloje išsigimė į vieną žiauriausių žmonijos istorijoje totalitarinių režimų. Niekas nesumodeliuos galimo J. Janonio elgesio Stalino diktatūros metais. Ar poetinis ir agitacinis J. Janonio kovingumas būtų peraugęs į tikrą bolševikinės diktatūros kovingumą, regint, kaip Rusiją užlieja kraujo upės? Niekas dabar to nežino. Net poeto draugas ir bendražygis tikras stalinietis Z. Aleksa-Angarietis nenuspėjo, kad Stalino budeliai sulaužys jam stuburą ir gulintį neštuvuose sušaudys kaip liaudies priešą. Poeto asmenybės emocinė struktūra, stiprus teisingumo jausmas, mintys, išdėstytos straipsniuose, egzistencinių vertybių sistema yra visiškai priešingi tai tikrovei, kurią iškart po pergalės ėmė kurti bolševikai. Skirtingai nei V. Kapsukui, o ypač Z. Aleksai-Angariečiui, tokiai asmenybei būtų prireikę labai kardinalių dvasinių transformacijų, norint tapti naujoms sąlygoms tinkančiu lenininio tipo bolševiku.
Su liūdesiu galima įsivaizduoti ir tolesnį kūrybinį poeto kelią. Kas žino, galbūt dabar turėtume pasaulinio lygio kūrėją, gal poetą, gal kartu ir filosofą, kurį marksizmas būtų suvedęs su Jeanu-Pauliu Sartreʼu ar Micheliu Foucault (įsivaizduokim skulptūrą „Sartreʼas ir Janonis Nidoje“). Likimas iš lietuvių atėmė ne vieną talentingą kūrėją, tokį kaip Jonas Biliūnas, Zigmas Gaidamavičius-Gėlė ar Julius Janonis. Žalioje jaunystėje visi paminėti vyrai buvo aktyvūs socialdemokratai, tačiau kiek vyresnio amžiaus sulaukusiam J. Biliūnui, vos jis prisilietė prie Vakarų Europos kultūros, revoliucinės kovos idėja pasidarė atgrasi.
Pamąstyti, kas būtų, jeigu būtų, labai verta, nes J. Janonio asmenybę didžia dalimi mes vertiname būtent iš šių pozicijų – primesdami atsakomybę už tai, į ką vėliau išsigimė Rusijos socialdemokratai, už vėlesnius Rusijos ir Lietuvos bolševikų nusikaltimus, už terorą, prieš kurį iki 1905 m. Rusijos revoliucijos griežtai pasisakė net pats Leninas.

J. Janonis, Stalinas ir Lietuva

Nepriklausomos Lietuvos valstybės sukūrimas buvo vienas iš socialdemokratų partijos siekių, 1904 m. inicijuotas „janoniečių“ S. Kairio ir A. Domaševičiaus. Socialdemokratas J. Janonis padarė didelę „nuodėmę“ – tautiniu klausimu besidominčiam lietuviui patarė pasiskaityti… Stalino straipsnį „Nacionalinis klausimas ir marksizmas“ (1914). Ir mes iškart nuteisiame J. Janonį, nors dauguma mūsų to straipsnio nė neskaitė. O vertėtų. Blogio įsikūnijimas Stalinas aiškino: „Todėl visų šalių socialdemokratija skelbia tautų apsisprendimo teisę. Apsisprendimo teisė, t. y. tik pati tauta turi teisę kurti savo likimą, niekas neturi teisės priverstinai kištis į tautos gyvenimą, griautijos mokyklas ir kitas įstaigas, laužyti jos būdą ir papročius, varžyti jos kalbą, apkarpyti teises. Apsisprendimo teisė, t. y. tauta gali tvarkytis savo nuožiūra. Ji turi teisę tvarkytis autonomijos pagrindu. Ji turi teisę su kitomis tautomis susisaistyti federaciniais ryšiais. Ji turi teisę visiškai atsiskirti. Tauta suvereni, ir visos tautos lygiateisės.“
Ironiškai skamba, bet būsimo diktatoriaus Stalino lūpomis poetas visus tarsi užtikrina – Lietuvos valstybė turės teisę gyvuoti laisva ir nepriklausoma. Stalinas nieko naujo čia neišgalvojo, jis tik išdėstė principinę socialdemokratinę nuostatą. Ar ji tampa klaidinga tik todėl, kad ją perpasakojo Stalinas? O gal mums artimesni menševikai, kurie neketino leisti Rusijai suskilti į savarankiškas tautines valstybes? Stalinas tik patikslino, kad socialdemokratai yra už tautinę valstybę, kurioje ginamos darbininkų teisės. Pastarąją idėją lietuviškoms sąlygoms J. Janonis pritaikė straipsnyje „Tautininkai ir darbininkai“ (1916), kuriame pasisakė prieš tautinę buržuaziją. Aukų atnašavimas lietuviškumui negali pateisinti socialinės nelygybės, tautiškumas – „tik fygos lapelis pridengti negražiems buržuazijos tikslams“. Tautinės valstybės idėja dangstosi tie politiniai veikėjai, kurie siekia susikrauti kuo didesnį ekonominį kapitalą sau: „Demokratai – tai išrodo gyvenimas – rūpinasi vien ūkininkų ir, abelnai, buržuazijos padėjimu.“
Į pasaulį J. Janonis žvelgia iš darbininkų klasės ir jos interesų, o ne iš praktikoje po Spalio perversmo ėmusių kisti bolševikinių pozicijų. Tautinės valstybės likimas po socializmo pergalės rūpesčių jam nekėlė, nes „po socialės revoliucijos“ tobulai sutvarkytame pasaulyje, kaip mokė K. Marxas, valstybė tiesiog nebebus reikalinga, žmonės patys imsis savivaldos, o tarpvalstybiniai ir tautiniai nesutarimai išnyks savaime, nes dings juos sukeliantis žmogaus išnaudojimas. Utopiška čia buvo tai, kad tuometinėmis sąlygomis valstybių išnykimas vedė prie vienos valstybės įsiviešpatavimo. Pasaulinė socialistinė revoliucija turėjo atverti kelią Rusijos įsigalėjimui visame pasaulyje.

J. Janonio poezija

Politinė J. Janonio veikla buvo pernelyg menka, kad apie jį kalbėtume kaip apie politinę figūrą. Partinėje balandžio konferencijoje jis dalyvavo ne kaip delegatas, o kaip pašalietis – Amerikos lietuvių laikraščio „Kova“ korespondentas. Tačiau poezijoje jis buvo ir tebėra vienintelis tokio kalibro lietuvių darbo žmonių ir skurstančiųjų poetas, apdainavęs didžiulę socialinę nelygybę, skurdą, kančias ir socialinio teisingumo ilgesį, ieškojęs nelygybės priežasčių. Jo idėjos nėra grynasis marksizmas, tai yra krikščioniškoji socialinė utopija – rojaus žemėje ilgesys.
Pirmasis J. Janonio biografas (1926) V. Kapsukas kūrybinį poeto kelią skirstė į du etapus. Ankstyvuoju laikotarpiu poetas dažnai įpuola „juodon desperacijon“, todėl daugelyje eilėraščių tik skundžiasi ir rauda. Nuo 1914 m. pavasario jo eilių pobūdis pakinta: „Jose jau pasirodo Janonis tikru proletariniu poetu.“ Jis stoja kovon už geresnį gyvenimą kartu su darbininkų klase, rašė V. Kapsukas, jo poezija įgijo aiškų idėjinį kryptingumą („Mums Marksas tebus už vadovą!“).
Asmeniškai patirtas socialinės skriaudos ir neteisybės jausmas yra tvirtas J. Janonio poetinės pasaulėjautos pamatas, tačiau visos jo kūrybos suvokimas smarkiai susiaurėja, jeigu į ją žvelgiame tik per „idėjinio kryptingumo“ akinius. Kad J. Janonis nebuvo užkietėjęs revoliucionierius be žmogiškų jausmų, galima spręsti jau vien iš to, kad sėdėdamas Krestų kalėjime jis sukūrė vieną gražiausių poetinių lietuvių vaikų literatūros kūrinėlių – „Vaikų dienas“: „Kur pažvelgsi, visa balta. / Gal ir saulei kartais šalta. / Ot, kad ji atbėgtų čia, / Kailiniais apgaubčiau ją…“ Šiame aštuonių eilėraštukų cikle yra ir eilėraštis „Velykos“ – vaikiškai padaužiškas šv. Velykų prisiminimas.
Dvi dienos prieš mirtį rašytame programiniame eilėraštyje „Ave vita, moriturus te salutat!“ išskleista visa janoniškoji revoliucinės kovos programa – džiaugtis dangaus žydrumu ir vasaros žaluma, mylėti mergą jauną ir gyventi ant teisingų pamatų pastatytame pasaulyje. Gyventi savo triūso, o ne kitų žmonių nelaimių sąskaita. Šiose eilutėse poetas išlieka toks pats romantiškas svajotojas, koks buvo ir ankstyvuosiuose eilėraščiuose: „Ir svajojau siekti laimės / Su visu plačiu pasauliu, / Kam nuo kojų pančiai krinta, / Kam dievų aušra sušvito.“ Į tokį laimingo gyvenimo modelį lenininis-stalininis-bolševikinis teroras niekaip neįtelpa. Viename ankstyvųjų eilėraščių septyniolikmetis jaunuolis skelbė socialdemokratinę europietiškąja prasme, bet savo esme krikščioniškąją gyvenimo programą: „Visas mano noras – dailę nežeminę / Reikšti ir harmoniją lieti į širdis / Ir visam pasauliui meilę kosmosinę / Skelbti, idealan kreipti jo mintis. // Visas mano noras tobulumo siekti; / Radus jį, sužibti kartą lyg žvaigždė, / Grimzti nebuviman, o žmonėms patiekti / Meilę, kur bujotų lyg graži gėlė.“
Per ketverius metus poeto idealas nepasikeitė. Negana to, net ir paskutiniame eilėraštyje nerasime jokios revoliucinės retorikos ar savo asmenybės atsisakymo revoliucijos labui. Eilėraštis pilnas tikros meilės – „Su savim nešuos – ir meilę / Taip mergelės, taip pasaulio“, – kuri nesiderino su V. Kapsuko apibrėžta revoliucionieriaus samprata. J. Janonis pernelyg stipriai jautė savąjį Aš, kad jo atsisakytų ar pajungtų kitų valiai. Visą savo trumpą gyvenimą jis išliko nenugalimas individualistas, kuris kitų skausmą pažįsta per savo asmeninį skausmą („Ar tu matei?“). Dėl neteisybių ir žmonių skurdo poetas kenčia, bet sau ilgisi paprastos žmogiškos laimės ir meilės. Asmeninė laisvė ir individualus jausmas J. Janoniui visada buvo didžiausia žmogiškoji vertybė.
Testamente, rašytame mirties dieną, J. Janonis drastiškai pareiškė, kad kiekvienas žmogus yra atsakingas už savo gyvenimą ir yra savo mirties šeimininkas. Jo pirmąją knygelę išleidę socialdemokratai neslėpė susižavėjimo poeto ryžtu: „Tas menko kūno jaunuolis milžinu mums rodosi, kuris pats savo rankose savo likimą laiko“, tačiau po kelerių metų individualistą J. Janonį jau barė V. Kapsukas: revoliucionierius „nėra savo gyvenimo ir mirties šeimininkas“, nes „jo gyvenimas priklauso ne jam, o darbininkų klasei, partijai ir jis neturi teisės jo sulig savo nuožiūra pertraukti“. Save V. Kapsukas „aukojo“ revoliucijai: „Taip, aš aukščiau stačiau ir dabar tebestatau revoliucijos darbą už asmens ir šeimynos laimę.“ Vytautui Kubiliui atrodė, kad tokius žodžius galėjo ištarti ir J. Janonis. Savo eilėse šiuos žodžius J. Janonis ištarė kiek kitaip: revoliucinis darbas dėl, o ne aukščiau asmens ir šeimynos laimės. Poeto kovos tikslas – laimingas visų žmonių gyvenimas, o ne kova, kuriai aukojama asmens ir šeimos, o tuo labiau ištisų tautų ar socialinių luomų laimė.
Poetui rūpi moralinis blogai sutvarkyto pasaulio aspektas, o ne klasinis kerštas išnaudotojams. Nė viename kūrinyje, kuriuose aprašomi socialiniai skauduliai, nė su žiburiu nerasime raginimo smurtauti prieš turtuolius ar kazokų nagaikomis juos išvaikyti, nors retsykiais užsimenama, kad teisėtas ir teisingas „pūslėtųjų rankų“ sukurto turto padalijimas pasiekiamas tik per kovą. Iš J. Janonio poezijos nesklinda neapykanta žmogui, nesvarbu, koks būtų jo turtinis statusas, iš jo poezijos sklinda meilė žmogui ir visai žmonijai. Laimingame J. Janonio pasaulyje vietos užtenka visiems žmonėms, nes jis sukurtas moralinio teisingumo pagrindu.
Keletą reikšmingų štrichų poeto portretui suteikia eilėraštis „Iš darbininkų katekizmo“ (1914), kaip dera katekizmui, parašytas klausimų ir atsakymų forma. Kodėl gyvuoja tokia didžiulė socialinė neteisybė, ar ne Dievas tokią tvarką sukūrė? Ne, filosofiškai atsako poetas, apsaugodamas Dievą nuo nepelnytų priekaištų: „Žmogus nelygumą sutvėrė, / Tat žmogų ir kaltinti reikia.“ Gamta visiems duoda vienodai, tačiau neteisingas yra vertybių paskirstymas. Ne Dievas, o žmogus sukūrė tokią tvarką. Turtingieji yra moraliai nusidėję visuomenės nariai. Jie bus nubausti tuo, kad susilygins su žemdirbiu ir darbininku.
J. Janonis jautriai reagavo į socialinę neteisybę, bet neturėjo aiškaus suvokimo, kaip šią žmonijos ydą ištaisyti. Jis piešė niūrius skurdo ir neteisybės vaizdus, žadino emocinį protestą, apeliavo į turtingųjų sąžinę, tačiau kaip padaryti, kad dingtų skurdas ir neteisybė, nežinojo. Susidūręs su skaudžia tikrove poetas dažniausiai rezignuoja, nemato galimybių pakeisti nusistovėjusią tvarką ir tik sapne ar svajonėse išsivaduoja iš dviejų amžinų savo globėjų – skurdo ir vargo. Jis apdainuoja visus, kenčiančius nepriteklių ir neteisybę: smulkų amatininką (kalvį), artoją, klouną, šeimynos tėvą, savo kūną parduodančią mergaitę. Jis puikiai žinojo paprastų žmonių rūpesčius ir lūkesčius. Niekas geriau už jį lietuvių literatūroje iki šiol nėra apdainavęs „vargdienio bedalio“ sopulių, kaip jo poezijos pagrindinį motyvą apibūdino jaunųjų poezijos almanachas „Vainikai“ (1921).

Savas svetimas J. Janonis

Demokratinė laisvę atsikovojusi Lietuva J. Janonį laikė savu. Krikščionims demokratams su prezidentu Aleksandru Stulginskiu priešakyje valdant Lietuvą viena svarbesnių šiandieninių Kauno gatvių 1924 m. buvo pavadinta Juliaus Janonio vardu. Pomirtinis J. Janonio vardo atminimas dramatiškai ėmė kisti, kai nepriklausomoje Lietuvos valstybėje palaipsniui įsitvirtino tie, kuriems ausį rėžė priminimas apie mirštančius iš bado vaikus ir kasdienį artojo vargą. Su oficialiu „kaimo berno“ ir „artojo“ kultu tokie sąžinę deginantys vaizdai nesiderino. Gatvės pavadinimas ėmė rėžti klausą, kai šiame rajone namus pradėjo statytis iškiliausi Lietuvos žmonės, tarp jų ir tuo metu garsus operos dainininkas Kipras Petrauskas. J. Janonis nebepatenkino tautos šulo Antano Smetonos. Tarsi pabrėžiant, kad kova už skurdžiausių tautos sluoksnių gerovę nebesutampa su tautos interesais, 1933 m. gatvė buvo pervadinta dar tebegyvuojančio dainininko K. Petrausko vardu.
Vytauto Didžiojo universitete 1937 m. aušrininkų surengtame poeto žūties dvidešimtųjų metinių minėjime Liudas Gira ironizavo, kad J. Janonis dabar yra išbrauktas iš literatūrinės apyvartos kapitalo, nes medžiaginio kapitalo krovimo laikotarpiu „tokis grynai idėjinio kapitalo kūrėjas, koks buvo Janonis, gan ir nepritinkamas“, tačiau niekas „negali jo išbraukti iš pamatinio lietuvių kultūros ir literatūros akcijų kapitalo – jų rejestre Janonis pasilieka neištrinamas ir nepajudinamas“. Poetas protestavo prieš neteisybę, kurią patyrė labiausiai nuo carinės priespaudos kentėjusi lietuvių tautos dalis – miestų darbininkija, ir tuo ne tik lietuvių lyrikoje, teigė L. Gira, bet ir „pasaulinėje to žanro literatūroje“ užėmė savitą vietą.
Ne visi nusisuko nuo J. Janonio. K. Petrausko brolis kompozitorius Mikas Petrauskas, gyvendamas Amerikoje, sukūrė tris dainas pagal poeto žodžius – „Kalvį“, „Dainių“ ir garsiąją „Neverkit pas kapą“, kurią Lietuvos šaulių sąjunga ilgą laiką giedodavo per mirusių kovos draugų laidotuves. Šaulių sąjungos žurnalas „Trimitas“ rašė, kad net ir 1936 m. Rudaminoje minint Stepono Dariaus ir Stasio Girėno skrydžio per Atlantą metines buvo deklamuojamas šis eilėraštis. Tiko jis ir pokario partizanų aukoms įprasminti. Televizijos diktorė Danutė Rutkutė pasakojo, kaip pokario metais mokyklos vakarėly ji padeklamavo eilėraštį „Neverkit pas kapą…“, o paskui turėjo saugumiečiams aiškintis dėl antitarybinės propagandos skleidimo ir partizanų kovos aukštinimo.
Sovietams okupavus Lietuvą daugeliui gatvių skubiai buvo suteiktas sovietinis skambesys, pvz., Napoleono gatvė pavadinta Paryžiaus Komunos, Vasario 16-osios g. – Liepos 21-osios g., Rotušės g. – Tarybų g., Gedimino g. – F. Engelso g. ir pan. Turėjo dingti ir K. Petrausko gatvė. Bolševikinis „raudonojo revoliucionieriaus“ J. Janonio mitas tuo metu dar nebuvo įleidęs gilesnių šaknų, o ir vienas šio mito kūrėjų Z. Aleksa-Angarietis 1940 m. žiemą buvo sušaudytas kaip liaudies priešas. Todėl, užuot grąžinusi „revoliucijos šauklio“ vardą, komisija siūlė gatvės pavadinimu pagerbti 1905 m. Rusijos revoliuciją. Siūlymą netikėtai išbraukė aukštesnės instancijos, gatvei palikusios trijų laipsnių Lietuvos didžiojo kunigaikščio Gedimino ordinų kavalieriaus, Šaulių sąjungos ir kitokių buržuazinių organizacijų nario K. Petrausko vardą, kuris pagal okupantų supratimą už tokius nuopelnus turėjo atsidurti pirmoje eilėje prie gyvulinių vagonų. J. Janonio vardą perėmė Maironio gatvė, o Maironis persikėlė į Muziejaus gatvę.
Vėl atgavus Nepriklausomybę kovotojo už socialinį teisingumą J. Janonio gatvė iš Kauno išvis dingo, tačiau SSRS liaudies artisto, Stalino premijos laureato, Lenino ir Darbo raudonosios vėliavos ordinų kavalieriaus, sugebėjusio kuo puikiausiai priderinti savo balso stygas prie okupacinio režimo, dainininko K. Petrausko gatvė išliko. Patriotiniai teisuoliai dabar turėtų prikalti prie kryžiaus K. Petrauską tiek už tai, kad, gyvendamas iš J. Janonio nusavintoje savo vardu pavadintoje gatvėje, jis išvengė represijų, tiek dėl to, kad jis buvo niekam tikęs dainininkas, nes gavo Stalino premiją.
Šiaulių berniukų gimnazijai J. Janonio vardas suteiktas 1946 m. Dabar kai kas jį norėtų pakeisti kitu, patriotiškiau skambančiu, nors apdainuodamas skurstančiųjų vargus savo patriotiškumą – meilę tėvynei ir savo tautai – J. Janonis išreiškė gerokai stipriau, nei sugeba dauguma šiandienių patriotinių rėksnių. Per pusantro šimtmečio gimnazijoje mokėsi daug garbių ir protingų vyrų, o paskui ir moterų. Kuris iš jų nusipelnė tiek, kad be sąžinės skrupulų leistų mums jį užkelti, o J. Janonį nuversti nuo pjedestalo?
Traukinio ratai poeto gyvybę nutraukė šiam vos spėjus perkopti dvidešimt vienų metų slenkstį, tačiau, nepaisant jauno amžiaus ir ankstyvos žūties, jis sugebėjo tvirtai įsikibti į tautos atmintį. Per penketą savo kūrybinio gyvenimo metų jis spėjo parašyti apie 200 eilėraščių, dvi poemas („Rudens vidunaktį 1906 m.“ ir „Tarp siaučiančių marių“, skirtą Napoleonui), keletą apsakymų, daug publicistinių straipsnių, vertė į lietuvių kalbą A. Puškiną, M. Gorkį, Aspaziją, A. Gulbį, pats sukūrė keletą eilėraščių rusiškai, užrašinėjo liaudies dainas, pasakas, prietarus. Kuris iš mūsų, būdamas tokio amžiaus, sugebėjo tiek padaryti?
J. Janonis yra vienas lietuvių tautos atstovų, niekuo jai nenusikaltęs, nepardavęs, neiškeitęs. Jei pjedestalas būtų laisvas, liktų tik kandidato pasirinkimo klausimas, tačiau dabar reikalingi dar ir stiprūs J. Janonio pašalinimo argumentai. Dabar keliami argumentai tokio svorio neturi, nebent tik tai, kad Nepriklausomoje Lietuvoje dvasinių vertybių kūrėjai imami vis mažiau vertinti, lyginant su politiniais ar partiniais veikėjais. Juo labiau poetai.

Tad kuo nusikalto J. Janonis?

Atvykęs mokytis į Šiaulius ir įsitraukęs į aktyvią visuomeninę veiklą, Latvijos lietuvių darbininkų laikraščiui „Vilnis“ siųstose korespondencijose J. Janonis aprašė kraupią darbininkų, o ypač vaikų padėtį fabrikuose. Mažame troškiame kambarėlyje susigrūdę pluša apie 50 žmonių, iš kurių didžioji dalis 12–14 metų mergaitės, už 10–12 valandų darbą per dieną gaunančios 20–25 kapeikas, – pasakojo J. Janonis apie nepakeliamas sąlygas lietuviškame saldainių fabrike „Birutė“. Už tokį atlyginimą buvo galima nusipirkti kilogramą grikių arba puskilogramį mėsos. Kituose fabrikuose padėtis dar blogesnė. Šiauliuose ikonizuotas Chaimas Frenkelis nuo savo darbininkų lupo devynis kailius ir tik po darbininkų streiko sutiko pagerinti sąlygas. Žvelgdami į šalia fabriko stūksančius įspūdingus Ch. Frenkelio rūmus nenorime girdėti raudančio darbininko, kuris grįžęs iš dirbtuvės rado šeimą mirusią iš bado, nematome alkanos minios, reikalavusios geresnių gyvenimo sąlygų ir negailestingai išvaikytos kazokų, nematome visų tų, kurie tuos gražiuosius rūmus pastatė. Negana to, kad Ch. Frenkelis išnaudojo darbininkus, jis dar ir mokesčius slėpė, ir tik po to, kai miesto dūmos narys advokatas Kazimieras Venclauskis privertė jį deklaruoti visas pajamas, pasirodė, kad buvo slepiami milijonai. Tačiau į kalėjimą vos nepateko ne fabrikantas Ch. Frenkelis, o advokatas K. Venclauskis, prieš kurį buvo iškelta byla. Sutapimas? Kažin. Vis dėlto Ch. Frenkelis daug nusipelnė miesto plėtrai ir Šiaulių vardo garsinimui pasauliniu mastu. Už tai priešais fabriką jam ir pastatytas paminklas, lyg priminimas, kad nėra žmogaus be nuodėmės.
J. Janonis, poetiškos prigimties, guviu protu apdovanotas, be galo jautrus ir pats nuolatiniame nepritekliuje gyvenęs jaunuolis, negalėjo likti abejingas šiurpą keliantiems socialinės nelygybės vaizdams. Daugelis matė tuos vaizdus, bet tai buvo tikrovė, kuri nepasidavė svajonės logikai, ir niekas nežinojo, kaip svajonę paversti tikrove. Vieni ragino nedelsiant griauti, kiti ragino kantriai kurti. Tad kuo nusikalto J. Janonis? Tuo, kad pamatė žiaurias paprastų žmonių gyvenimo ir darbo sąlygas, tuo, kad išreiškė savo nepasitenkinimą ir ėmė garsiai reikalauti permainų, tuo, kad dalį savo kūrybos skyrė socialinio neteisingumo temai atskleisti? Ar tai nusikaltimas?
Ar tikrai mūsų sąžinė bus rami, jeigu nuteisime komunistų nutapyto portreto J. Janonį, nepasigilinę į tai, kiek jis atitinka istorinę tikrovę?