Košmaras

Stefanas Grabińskis (1887–1936) – nepelnytai primirštas lenkų fantastinės literatūros ir siaubo istorijų kūrėjas. Savo „gyvybės, slypinčios daiktuose“, pajautimu jis artimesnis kitam įdomiam tarpukario Lenkijos žydų kilmės rašytojui Bruno Schulzui ir sunkiau palyginamas su E. A. Poe ar H. P. Lovecraftu, kaip teigiama, būtent dėl siurrealistinių ir erotinių elementų, kurių nėra pastarųjų kūryboje. Grabińskis nuo vaikystės buvo linkęs į negalavimus (šeimoje daug kas sirgo džiova). Pamažu susiformavo jo atsiskyrėliška, į mistiką ir okultinius dalykus linkusi asmenybė. Grabińskio kūriniuose siaubą dažnai kelia modernybės atributai: elektra, traukiniai. Tai atsispindi ir šioje novelėje, pasirodžiusioje 1930 m. Varšuvoje rinkinyje „Namiętność“ („Aistra“).

Vertėja

Sapnavosi nedidelis, stačiakampis kambarys, balintas kalkėmis. Ilgojoje sienoje buvo įstatytas platus, parduotuvių vitrinas primenantis langas, įleistas į mūrą taip aukštai, kad galva vos siekiau žemutinį jo rėmą.
Aušo giedras rytas, nors saulės nesimatė. Pro stiklą besiveržianti ryški šviesa, atsimušusi nuo kalkių baltumo sienos, vertė mane prisimerkti.
Buvo tylu, keistai vieniša.
Stovėjau po langu ir užvertęs galvą žiūrėjau į neapibrėžtą, akinančią padangės pilkumą. Iš dešinės matėsi iškilęs geležinkelio pylimas su metalu žvilgančiais bėgiais. Ir ten tvyrojo pilka nykuma…
Ūmai lango stiklas pradėjo virpėti rėmuose ir pamažu pakilo viršun. Tuo pat metu pro atsivėrusią stačiakampę angą vidun ėmė slysti platus, metrinis tamsiai vyšninės gelumbės gabalas; audeklo galas šnarėdamas ėmė vyniotis man prie kojų.
Nustebęs pažvelgiau į viršų, norėdamas įsitikinti, iš kur ir kokiu būdu gelumbė įslydo pro langą. Tuomet pastebėjau, kad audeklas vyniojasi iš oro, tarsi iš nematomo rietimo, ir banguodamas be atvangos plūsta į kambarį. Vilnijo minkštai, beveik kaip šilkas, tačiau nepaliaujamai; vis daugiau raudonojo vyno spalvos rietimų gulė man po kojomis.
Kambarys aptemo, nes gelumbė uždengė žymią lango dalį. Nuo tų vyšninių bangų padvelkė šaltuku. Mane apėmė didelis išgąstis. Audeklas tuo tarpu slinko dusinančia lavina ir jau siekė man juosmenį. Persigandęs atsitraukiau keletą žingsnių. Tamsiai raudonas pylimas prasiskyrė ir nuklojo grindis šiltu, vilnotu kilimu.
Visgi jau naujos vijos kamuoliavosi lange ir tolėliau kitos siautulingai rangėsi iš nematomų rietimų.
Mane suėmė velniškas siaubas. Prasibrovęs pro be atvangos vidun slystančius gelumbės pastovus*, pamėginau užsilipti ant palangės ir įstatyti stiklą į vietą. Bergždžiai stengiausi, prakeiktas audinys, kažkokios velniškos jėgos stumiamas vidun, užliejo mane galinga banga ir, suvystęs rankas bei kojas, nutraukė mane žemyn. Įpykęs išsilaisvinau ir jau norėjau pakartoti savo bandymą, bet mano ausis pasiekė duslus bėgių dundesys: traukinys važiavo ten viršuje, dešinėje.
Pro plyšį tarp šių nežemiškų užuolaidų ir lango rėmo pamačiau kaip vėtra atrūkstantį prekinį traukinį.
Džergžtelėjusios atsivėrė vagonų durys, ir tuomet man sustingo kraujas gyslose išvydus, kad iš juodų jų žiočių ėmė kristi tie patys rusvai raudoni ritiniai ir įstriža linija ridentis link mano buveinės. Pakilo didelis, kurtinantis triukšmas, gelumbės atraižų šnaresys, ištisos ritės, ritiniai, didžiuliai cilindrai su gaivališku atkaklumu spraudėsi į kambarį. Milžiniška kunkuliuojanti vyšninė masė pripildė patalpą ligi pusės. Siekė man jau lig krūtinės, kilo lig pečių. Jaučiau, kad po akimirkos gelumbės jūra užlies mane ir uždusiu.
Kai, nuvargintas bevaisių grumtynių, akimirką pasidaviau sūkuriuojančio gaivalo malonei, staiga prieš mano akis atsivėrė naujas, dar baisesnis reginys.
Štai visas gelumbės paviršius pasidengė smulkučiais mikroskopinio dydžio padarėliais; jie buvo balti kaip sniegas ir kaip vikrūs kableliai judėjo milijonais, milijardais eilių.
Širdis man apmirė krūtinėje, nes tuos padarus atpažinau kaip siaubingos, nepagydomos ligos užkratą. Blusos jau laipiojo po mano rankas, kaklą, tuoj įsivogs prie burnos.
Ha!..
Titaniškomis pastangomis prasibroviau pro kelią man užtvėrusią gelumbę ir, apčiuopęs kažkokias duris, iš paskutinių jėgų atplėšiau ir išbėgau iš kambario.
Didelis palengvėjimas, palaiminga ramybė apėmė mano kovos išsekintą kūną. Atsikvėpiau ir, atsirėmęs į užsklęstas duris, žvilgsniu klaidžiojau po patalpą, į kurią mane atvijo keistas likimas.
Kambarys buvo žemomis lubomis, pailgas ir tamsus. Maži grotuoti langeliai viršuje darė patalpą panašią į kalėjimo vienutę. Palei sieną tęsėsi ilgi, nutrinti gultai, ant kurių miegojo nepažįstami žmonės.
Priešais mane, ant stalo, degė vargana aliejinė lempelė, kurios šviesoje įžiūrėjau juodai apsirengusį vyriškį, sėdintį krėsle. Kai pažvelgiau į jį, vyriškis atsistojo ir priėjęs draugiškai ištiesė man ranką:
– Laba diena, Kazy! Neatpažįsti manęs?
Automatiškai paspaudžiau jam ranką, o stipriau pliūptelėjus liepsnai lempoje pradėjau atpažinti vyriškio veido bruožus.
Tuomet mane apniko keistos mintys. Žmogus, stovintis priešais mane, artimas giminaitis, jau nepriklausė gyvųjų pasauliui; mirė prieš porą metų. O čia toks mįslingas sutapimas: mirtis jį ištiko būtent nuo tos nepagydomos ligos, nuo kurios užkrato pabėgau iš gretimo kambario. Taigi ant naujosios slėptuvės slenksčio mane pasitiko ligos auka.
Akimirką nebyliai žvelgėme vienas kitam į akis. Jis tarsi skaitė mano mintis ar su mirusiojo visažinyste viską susiejo. Abu jutome, kokia padėtis.
– Tiesa, – prakalbo pagaliau, – kas per keistas sapnas? Puiki idėja novelei Edgaro Po maniera, ar ne tiesa? Man regis, kad tarp jo kūrinių esama vienos net labai panašios savo tema.
Bandžiau prisiminti jos pavadinimą.
– Iš tiesų, gerai sakai, – ji vadinasi, jei neklystu…
Ir pasakiau kažkokį akivaizdžiai išgalvotą pavadinimą novelės, kuri niekuomet neegzistavo.
Atlikę savo užduotį, mirusieji pamažu pasitraukė į tamsųjį kambario galą ir ištirpo tamsoje.
Tuomet, nežinau kodėl, nesiremdamas jokia logika, pamaniau, kad buvimas gretimame kambaryje man jau niekuo nebegali pakenkti.
Atidariau duris ir vėl ten įžengiau. Nuojauta neapgavo. Kambarys buvo apšviestas rytinės saulės, grindis maudė jos spinduliai. Gelumbės pastovai paliovė vyniotis pro langą, o ritiniai, anksčiau kambarį užpildę kone lig lubų, dabar buvo sugulę palei vieną sieną į tvarkingą dviejų metrų purpurinę prizmę.
Užkrato nebebuvo nė ženklo: audeklas buvo švarus, be priekaištų, šilto, deramo žvilgesio.
Buvau ne vienas. Kambario viduryje nušviesta rytmečio saulės stovėjo daili tamsiaplaukė ponia, kurią pažinojau jau pora mėnesių, tačiau nebuvome artimi.
Atrodė, tarsi kartu su saule ir geru oru ir jos sveika, tvirta figūra būtų įsiliejusi į ką tik niūrios atrodžiusios buveinės linksmumą.
Moteris stovėjo truputį palenkusi galvą, atstačiusi į priekį vieną koją, tarsi apžiūrinėdama prie jos dailių šlaunų prigludusią suknią, ar gerai gula medžiaga.
Staiga pastebėjau, kad jos rūbų ansamblio spalva visiškai tokia pati kaip gelumbės, gulinčios didžiulėje rietimų krūvoje palei sieną: tamsiai vyšninė, šiltai žvilganti.
Ponia, pralenkusi mane, pirmiau palygino abi spalvas. Šios puikiai tiko jos pilnai, sapnų šiluma alsuojančiai figūrai.
Su jauduliu priėjau prie jos ir jau lenkiausi ją pabučiuoti į skruostą, tačiau moteris atšlijo, pusiau juokais, pusiau rimtai, ir griežtu balsu tarė:
– Negalima, pone Kazimierai. Negalima. Juk žinau, kad buvote šiame kambaryje prieš akimirką, kai viskas vyko. Negalima. Tai man gali pakenkti. Nematai, kokia esu stipri, graži ir sveika? Ar tau nebūtų gaila manęs? Esu jauna ir noriu ilgai gyventi. O taip! Ilgai, ilgai…
Išgąsdintas tiesmukumo, atsitraukiau.
Tai košmaras prisisapnavo…