VILMA LOSYTĖ

Kalėdų loterija

Žinok, kad paskutinėmis dienomis užeis sunkūs laikai, nes žmonės bus savimylos, godūs pinigų, pasipūtę, išdidūs, [...] labiau linkę į malonumus negu į Dievą, dedąsi maldingi, bet atsižadėję maldingumo jėgos. Tu saugokis tokių žmonių!

2 Tim 3, 1–5

George՚o Orwello sukurtoje distopinėje „1984-ųjų“ visuomenėje vienintelis svarbus viešas įvykis proletariatui yra loterija. Egzistuoja klasė žmonių, kurie pardavinėja loterijos bilietus ar laimę nešančius amuletus bei spėja ateitį. Loterija – vienintelė priežastis gyventi ir netgi intelektualinis stimulas keliems milijonams žmonių, griežtai kontroliuojamų ir stebimų totalitarinio Didžiojo Brolio režimo. Kasdienis gyvenimas – tai sunkus fizinis darbas, problemos šeimoje, rietenos tarp kaimynų, tačiau filmai, futbolas, alus ir ypač žaidimai užpildo gyventojų sielas, todėl valdžiai juos kontroliuoti labai paprasta. Nors pagrindiniai loterijos prizai fiktyvūs kaip ir paskelbti jų laimėtojai, tai viltis, į kurią reikia kabintis.
Senovės romėnai skanduodavo: Panem et circenses („Duonos ir žaidimų“). Circenses – tai cirko spektakliai, gladiatorių kovos, kurias organizuodavo imperatoriai ar turtingi valdžios atstovai, kad pamalonintų liaudį ir įgytų gerą viešą vardą. Šiandien kartais vartojame šią frazę norėdami apibūdinti visuomenę, kuri pasitenkina „duona ir žaidimais“. Tokios visuomenės atstovai negalvoja apie rimtesnius, globalius, ateitį lemiančius klausimus. Senovės romėnų imperatoriai, kaip ir Didysis Brolis G. Orwello romane, žinojo, kaip užimti tautą laisvalaikiu, kad ši nenuobodžiautų, ir taip ją kontroliuoti.

Manoma, kad loterijos ištakos siekia antikos laikus. Petronijus (I a.) veikale „Satyrikonas“ pasakoja apie prasigyvenusį vergą, tapusį turtingu romėnu. Trimalchijonas surengia didžiulę puotą, atkartodamas ir imituodamas to meto aristokratų įpročius. Vienoje iš puotos scenų Petronijus kalba apie sudėtus į indą bilietus pittakia, juos traukia patikimas berniukas ir garsiai vardija dovanas, skirtas puotos svečiams. Ir nors dovanos satyriško pobūdžio, o žaidimas skirtas puotautojams pralinksminti, jis gali būti traktuojamas kaip loterijos pradininkas.
Senovės romėnai draudė azartinius žaidimus, tačiau tai nekliudė imperatoriams lošti iš didelių pinigų sumų. Kaip pavyzdį galime paminėti imperatorių Augustą, kuris mėgdavo žaisti kauliukais. Svetonijus (I–II a.) pasakoja, kad imperatorius atvirai žaisdavo kauliukais ne tik gruodžio mėnesį, Saturnalijų šventės metu, kai šie žaidimai buvo leidžiami, bet ir darbo dienomis („Cezarių gyvenimas“ LXXI). Viduramžiais azartiniai žaidimai traktuoti kaip iš pagonybės laikų atėjęs užsiėmimas, todėl Bažnyčia juos draudė. Evangelijoje pagal Morkų rašoma: „Tuomet prikalė jį prie kryžiaus ir pasidalijo jo drabužius, mesdami burtą, kas kuriam turi tekti.“ Viduramžių ikonografijoje menininkai vaizdavo romėnų karius, žaidžiančius kauliukais prie nukryžiuoto Jėzaus Kristaus ir tokiu būdu pasidalijančius jo drabužius. Karalius Liudvikas IX 1254 m. pakartotinai uždraudė azartinius žaidimus, o po jo ir kiti karaliai – Karolis V (1369) ar Henrikas III (1577). Šie besikartojantys draudimai tik parodo, kad liaudis žaidė, nepaisydama nei karaliaus, nei Bažnyčios draudimų. 1539 m. Pranciškus I pirmą kartą leido organizuoti lošimą iš pinigų Prancūzijoje, tačiau ši iniciatyva nebuvo palankiai sutikta. Galiausiai Liudviko XIV valdymo laikotarpiu azartiniai žaidimai „išteisinami“: 1700 m. įkuriama nacionalinė loterija, kurios pagrindinį prizą Liudvikas XIV pasiskiria sau, o visus kitus prizus savo aplinkai, dėl ko, žinoma, buvo sukritikuotas (žr. Jean-Louis Harouel, „De François Ier au pari en ligne, histoire du jeu en France“, Pouvoirs, t. 139, Nr. 4, 2011, p. 5–14).
Pirmoji loterija Ispanijoje atsirado XVIII a. antrojoje pusėje, jos steigėjas Leopoldo de Gregorio, markizas de Esquilache, karaliaus Karolio III (Ispaniją valdė 1759–1788 m.) patarėjas, bandydamas rasti būdų, kaip papildyti valstybės iždą neįvedant naujų mokesčių, sugalvojo surengti loteriją. Loterija la primitiva buvo panaikinta 1862 m., norint paskatinti žmones žaisti moderniąją loteriją, tačiau maždaug po šimto metų, 1985 m., Ispanijos vyriausybė sugrąžino šią loteriją, ji žaidžiama kiekvieną ketvirtadienį, o loterijos pelnas atitenka valstybės iždui.
Loterija la primitiva vyksta visus metus, tačiau ispanams viena loterija metuose labai svarbi – tai Kalėdų loterija. XIX a. pradžioje Ispanija, Prancūzijos sąjungininkė, nualinta Trafalgaro mūšio nesėkmės, atsidūrė Napoleono įtakos zonoje. Į sostą paskirtas Napoleono brolis Juozapas I, tačiau ispanai sukilo prieš Prancūzijos įtaką šalyje: 1808 m. prasidėjo nepriklausomybės karas, o su juo badas ir epidemijos. Šaliai verkiant reikėjo pajamų ir stabilumo, todėl 1812 m. buvo priimta Ispanijos Konstitucija ir įsteigta modernioji loterija, kurios tikslas – padidinti valstybės iždo pajamas nenuvarginant mokesčių mokėtojų. Krizės metu loterijos burtai traukti Kadiso mieste pietų Ispanijoje. Pagrindinio prizo laimėtojas gavo 8 000 realų, tuomet tai buvo metinė mokytojo alga. Žinomas ir laimingasis numeris – 03604. Kitais metais loterija buvo žaidžiama visame Andalūzijos regione, o 1814 m. – Madride. 1892 m. modernioji loterija buvo pavadinta Kalėdų loterija, loterίa de Navidad. Ispanai ją žaidžia jau daugiau nei du šimtus metų, net ir pilietinio karo metu (1936–1939) loterijos burtai buvo traukiami.
Kalėdų loterijos bilietų galima įsigyti baruose, kavinėse, įvairių asociacijų klubuose ar specialiuose kioskeliuose. Žymiausias kioskelis Ispanijoje, vadinamas Donjos Manolitos vardu, buvo įkurtas 1904 m. Madride, Carmen gatvėje, Manuelos de Pablo, kuriai buvo vos dvidešimt penkeri metai. Merginos grožis ir charizma pritraukdavo klientų, ypač studentus. Įdomiausia, kad per šimtą penkiolika kioskelio gyvavimo metų bilietai, pirkti iš Donjos Manolitos, aštuoniasdešimt kartų laimėjo pagrindinius prizus. Kalbėta, kad Manolita pardavė sielą velniui arba kad ji dažnai lankė Švenčiausiąją Mergelę Saragosos mieste, todėl jos bilietai laimingi. Šiaip ar taip, jau nuo spalio mėnesio galime pamatyti eiles pirkėjų, norinčių įsigyti laimingų Donjos Manolitos loterijos bilietų. Skaičiuojama, kad šis kioskelis per metus parduoda maždaug septyniasdešimt milijonų bilietų, kurių vertė 1,4 milijardo eurų.
Klausimas, koks Kalėdų loterijos numeris šiemet bus laimingas, kamuoja ne vieną ispaną. Vieni numerį susapnuoja, kiti pasitiki likimu, o dar kiti kreipiasi į šv. Pankracijų, kuris, kaip manoma, gali atnešti sėkmę loterijose. Ispanai turi receptą sėkmei prisišaukti: reikia pasikabinti šv. Pankracijaus atvaizdą namuose ar parduotuvėje, jis negali būti pirktas, turi būti dovanotas. Reikia kabinti šventojo su iškeltu pirštu atvaizdą taip, kad jis žiūrėtų į namų vidų, jis turi būti netoli tos vietos, kur saugomi pinigai, prie jo reikėtų padėti petražolių šakelę. Šv. Pankracijus ypač išpopuliarėjo 1982 m., kai laimėjusieji pagrindinį Kalėdų loterijos prizą teigė laimėję šventojo, kurio atvaizdas buvo pakabintas jų parduotuvėje, dėka.
Dieną prieš loteriją apžiūrimi kamuoliukai, kurių skaičius siekia 100 000. Loterija prasideda gruodžio 22-osios rytą ir trunka visą dieną, juk kamuoliukai turi būti išridenti, o tuo rūpinasi vaikai iš Šv. Ildefonso mokyklos, seniausios Madride, skaičiuojančios daugiau nei keturis šimtus metų. Tai sena tradicija: pirmuosius loterijos la primitiva traukimus 1771 m. atliko našlaitis iš Šv. Ildefonso mokyklos. Kamuoliukų ridenimas gana sudėtingas darbas: reikia turėti skardų balsą, gerą dikciją ir orientaciją. Išridenus kamuoliuką tiesioginiame eteryje, reikia garsiai skanduoti jo numerį, juk visa Ispanija stebi šią loteriją. Tad kandidatai kruopščiai atrenkami ir specialiai paruošiami. Šių metų Kalėdų loterijoje laukia 2,38 milijardo eurų. Galima laimėti įvairias sumas: mažiausia – tūkstantis, didžiausia – keturi milijonai eurų. Įsigyjant loterijos bilietą, kuris kainuoja dvidešimt eurų, nusiperkama dešimtoji bilieto dalis, o tai reiškia, kad laimėtą sumą reikės dalytis į dešimt dalių. Tad jei per loteriją paskelbtas numeris laimėjo tūkstantį eurų, bilieto, arba decimo, turėtojas iš tikrųjų laimėjo šimtą eurų. Šiemet tokių premijų po tūkstantį eurų bus išdalyta 1 794 bilietams. Ši ispanų Kalėdų loterija, įkurta šaliai sudėtingu laikotarpiu, puikiai atskleidžia, kaip valstybė bando „pamaloninti“ tautą. Dar vienas būdas tai padaryti – gruodžio mėnesį mokamas dvigubas atlyginimas, pensijos, bedarbio pašalpos taip pat padvigubinamos. 1944 m. generolas Franco įvedė įstatymą, pagal kurį gruodžio mėnesį mokama dviguba alga tam, kad būtų pagerinta karo nualintų gyventojų padėtis ir darbininkams nepritrūktų lėšų ruošiantis Kalėdoms. Po kelerių metų nuspręsta tokią dvigubą algą mokėti ir liepos mėnesį, kai prasideda vasaros atostogos.
Tad gruodžio 22-ąją baruose, kavinėse ar namuose ispanai klausosi per radiją ar žiūri per televizorių tiesioginę Kalėdų loterijos transliaciją. Per žinias pranešama, kas laimėjo, kur buvo pirktas bilietas, kokie numeriai šiais metais laimingi ir t. t., – tai nacionalinės reikšmės įvykis. Kūčių naktį ispanų šeimose įprasta žaisti bingo žaidimą, ne šiaip dėl malonumo, bet iš pinigų. Aišku, sumos simbolinės, bingo kortelė gali kainuoti vieną eurą, bet toks Kristaus gimimo laukimas gali pasirodyti šiek tiek neįprastas.

Prancūzų istorikas Paulis Veyne՚as knygoje „Duona ir žaidimai“ rašo, kad duonos dalijimas ir cirko spektakliai senovės Romoje buvo politinis aktas, išreiškiantis galią, prestižą ir turtą. Loterijos atsirado sudėtingais istorijos momentais, tad galiausiai nieko džiaugsmingo jose ir nėra. Tai politinis veiksmas siekiant papildyti valstybės iždą ir užtušuoti nepriteklių. Dar vienas valdžios bandymas „pralinksminti“ ir užmigdyti tautą. Bet, kaip apie proletariatą rašo G. Orwellas, jei perkame loterijos bilietus, dar turime vilties, dar yra už ko užsikabinti.

Rašyti komentarą

Turite prisijungti, jei norite komentuoti.