Iš bloknoto (2)
Paskutinė lapkričio savaitė buvo karšta įvairių įspūdžių. Pirmiausia – Kirilo Glušajevo, tuminiečio, Mažajame teatre režisuota Arthuro Millerio „Aš nieko neatsimenu“, pjesė dviem aktoriams; šio autoriaus veikalai XX amžiaus viduryje buvo labai populiarūs Amerikos ir Europos scenose, ne kartą statyti ir Lietuvos teatre; iki šiol iš mano atminties neišdilo Millerio „Kaina“ su Stepu Jukna ir „Komivojažieriaus mirtis“ su Alfonsu Radzevičiumi Vilniaus akademiniame dramos teatre, taip pat ir su Donatu Banioniu Panevėžio dramos teatro scenoje. Kaip ir daugelyje šio talentingo, žmogų ir jį supantį laiką itin jaučiančio autoriaus pjesių, aptariamoje vienaveiksmėje iškyla reljefiški, prieštaringi dviejų senyvų, niekam nebereikalingų žmonių charakteriai, iš skirtingų pozicijų čia svarstomas egzistencinis gyvenimo prasmės klausimas. Leo ir Leonora – susieti vienatvės ir praeities (Leo buvo mirusio Leonoros vyro draugas). Gintarė Latvėnaitė ir Gediminas Girdvainis – abu sukuria įdomius vaidmenis: susitelkusį į savo primityvią buitį, užsispyrusį ir jau susitaikiusį su aplinkybėmis Leo ir ekspresyvią maištautoją su taurele rankoje Leonorą. Jos desperatiškas šokis kulminacijoje savo prasme galėtų prilygti Noros tarantelai! Bet didelis aktorių amžiaus skirtumas neleidžia patikėti, pasinerti į personažų santykių niuansus, nors režisierius spektaklio pradžioje ant perregimos uždangos ir parašo, kad matysime Leo, tarsi prisimenantį prieš daug metų vykusius įvykius. Trukdė ir tai, kad Girdvainio tariamo teksto visiškai nesigirdėjo, aktorius kalbėjo sau. Turiu klausimą ir scenografui Mariui Jacovskiui: kaip čia aktoriai valgo tikras žalias salotas, o viena scenovaizdžio dalis scenos kairėje – sąlygiška (pilka lentyna su pilka įvairių formų keramika, beje, puikiai atrodanti programėlės nuotraukoje), kodėl viršelyje matom klaikius natūralistinius veidus ir šriftą, į kurį neįmanoma žiūrėti?
Ir galvoji sau, kodėl tai viename, tai kitame reginyje į sceną skirtingais pavidalais nesivaržydamas braunasi mėgėjiškumas? Antai viena Kauno mažojo teatro aktorė per radiją gyrėsi, kad dabar scenos kalbos lavinti nereikią, nes yra visokios technikos, mikrofonų ant vaidinančiųjų kūnų, kad žiūrovai girdėtų. O kaip tada meninės raiškos klausimai, kalbos stiliaus dalykai? Juk negali poetinės dramos teksto kalbėti tokiu pat būdu kaip prozinės, buitinės.
Parodą Nacionalinėje dailės galerijoje galėtum pavadinti Augustino Savicko gyvenimo sodu. Marina Cvetajeva kadaise rašė:
Už tuos siaubus,
Kol aš gyva,
Te sodas bus
Man atgaiva.
Tai ir Savicko jubiliejinė paroda, sodas – lyg atgaiva tiems, kurie nori atitrūkti nuo kasdienybės ir gali meno kūriniu džiaugtis, jį jausti. Čia nėra melo, apgaulės, noro nustebinti ar įsiteikti. Viskas tikra ir prasminga. Gamtos ir žmogaus ryšio atspindžiai ir apmąstymai. Prie kiekvieno paveikslo norisi pabūti kartu su dailininku, išgyvenančiu savo gyvenimo dramą ar vilčių kupiną pavasarį (daugybė jo variacijų), suvokti jo piešiamus ar tapomus portretus, jaudinančius, savitus darbus žydų ir bibline tematika, vis iš praeities išnyrantį liūdną motinos veidą, ranka prirašytus bloknotus su piešiniais (juk Savickas rašė ir knygas – apie Lietuvos dailę ir memuarus). Kadaise man buvo įdomu pasvarstyti kelią nuo dailininko eskizo iki scenovaizdžio, o čia matau skleidžiantis kelią nuo lengvai užmesto eskizo iki užbaigtos drobės. Intensyvus ir ekspresyvus gyvybės buvimas drobėse jaudina, darbai atrodo atviri ir kartu paslaptingi; į juos žiūrėdamas, lyg seki dailininko minčių eigą, suvoki kūrybos procesą, tikrą komponavimo, tapymo, potėpio malonumą. Net nesvarbu, kas tapoma. Yra tapyba. Nors nemažai darbų jau buvo matyta bendrose ir individualiose Savicko parodose, šioje plačioje ir turtingoje ekspozicijoje jie skamba kitaip, atsiveria naujomis prasmėmis. Daug yra ir nematytų paskutinių metų drobių.
Teko laimė su Augustinu Savicku būti pažįstamai, net kurį laiką kartu dirbti Istorijos instituto Menotyros skyriuje, susitikti parodose, bet labiausiai įsiminė vienas vakaras, kai jis užėjęs aplankyti Jadvygos Bulotienės Antakalnyje rado nedidelę moterų kompaniją ir, kiek apšilęs, su jam būdingu humoru, be perstojo improvizuodamas, papasakojo savo gyvenimo istoriją… Tikriau, gan pikantiškas jos ištraukas. Atsimenu dar ir atsisveikinant Olandų laidojimo rūmuose jo lengvą, grakščią plaštaką, besiilsinčią ant krūtinės.
Lapkričio 22-oji buvo ypatinga diena. Visą dieną Vilniuje vyko didingas mirties teatras – iškilmingas, orus ir jaudinantis. Teatras – tobulai surežisuotas, prasmingas ir estetiškas. Buvo laidojami 1863 metų sukilėliai, tikriau, jų kauleliai, per stebuklą atrasti Gedimino kalne. Laidojami mažuose, dailiuose mediniuose tarsi vaikiškuose karsteliuose. Plaikstėsi lietuvių, lenkų, baltarusių vėliavos. Visi praeitį menantys atsisveikinimo ir palydų ritualai – mišios Katedroje, tautas suartinančios valstybių vadovų kalbos, pėsčiųjų eisena nuo Katedros iki Rasų kapinių – viskas veikė tiksliai, švariai. Net nesitikėjo, kad tai įmanoma Lietuvoje.
O vakare mirties teatro įspūdžius pratęsiau žiūrėdama Sergejaus Loznicos dokumentinį filmą „Valstybinės laidotuvės“. Iki šiol atsimenu Stalino ligos dienas, kai mieste kas kelias valandas buvo iškabinami blankūs popieriniai biuleteniai, informuojantys apie Vado būseną. Visi juos baugiai skaitė, o kovo 5-osios rytą buvo pranešta apie mirtį; po poros dienų mūsų mokyklą nuvarė į mitingą aikštelėje priešais anuometinį univermagą Stalino (Gedimino) prospekte. Smulkiau apie tai, kas vyko aplink mane, penkiolikmetę, esu rašiusi savo „Atminties salose“. O filmas, labai ilgas ir tarsi monotoniškas, įdomus tuo, kad kiekybė čia virto kokybe; gedulo mitingų kadrai iš įvairiausių Sovietų Sąjungos miestų parodo įvykio mastą, o atskiros situacijos – pavyzdžiui, nepanešami didžiuliai vainikai, jų kalnai, atsisveikinimo valandomis mirusįjį drebančiom rankom piešiantys dailininkai (o kas, jeigu išeis nepanašus?!), ant krovininio krano iškeltas‚ dangumi „plaukiantis“ Stalino portretas, mauzoliejaus tribūna, kurioje susirenka tokie kaip Molotovas, Berija, Suslovas (didis Lietuvos „globėjas“) ir kiti valdžios šulai, apsimetėliai, netrukus išduosiantys savo garbinamą Vadą, – Stalino sistemos bruožus. Po trejų metų Chruščiovas suvažiavime rėš savo kalbą, demaskuojančią Stalino kultą. Kai kam filmas pasirodė nuobodus, kai kas iš salės išėjo. Mat reikia orientuotis istorijoje, tada kitaip žiūri, kitką matai.
Eimunto Nekrošiaus atminimo savaitė atrodė ilga ir nelengva. Jo dar „gyvi“ spektakliai, susitikimai su aktoriais, vaidinusiais jo spektakliuose, filmai apie jį, paroda Nacionalinėje dailės galerijoje ir ten pat – visus galus suvesti turėjusi tarptautinė teatrologų konferencija. Atrodė, kad ir jis pats buvo kažkur tarp mūsų: žiūrėjo iš monitoriaus teatro fojė, stebėjo nuo scenos, pasislėpęs už vieno ar kito personažo ar įsikūnijęs kokiame nors jo sumanytame objekte (pavyzdžiui, mediniuose veltiniuose „Borise Godunove“). Bet aš manau, kad jokia konferencija jokių galų suvesti negali, nes svarbiausia turbūt yra tai, ką jis, kaip kūrėjas, pasėjo, kas liko Lietuvos teatre iš jo teatro, kas liko kiekviename iš mūsų, liudininkų (apie tai gan įdomiai kalbėjo Oskaras Koršunovas). Įdomių minčių pažėrė mūsiškiai teatrologai (-ės) ir užsienio svečiai. Tikiuosi, visi pranešimai bus išspausdinti ar suguls į kokią nors dar kartą Nekrošiui skirtą knygą.
Žiūrėjau kelis spektaklius ir stengiausi pati sau atsakyti į daugybę kylančių klausimų, prieštaringų minčių ir dvejonių. Lengviausia pasakyti sakrališkąjį genijus ir ramiai nueiti į šalį. Bet kodėl pastarųjų dešimtmečių Nekrošiaus spektaklius žiūrėti būdavo taip sunku? Aišku, priežasčių gali būti daugybė. Bet gal todėl, kad režisierius be perstojo žiūrovams siunčia visokiausių ženklų, kodų, kurių mes kartais nepajėgūs iššifruoti (beje, ir tie kodai kartais labai subjektyvūs, tik pačiam režisieriui suvokiami); tarsi Morzės tekstai būtų siunčiami tos abėcėlės vos pramokusiam. O ir aktoriai, galvoju sau, ar visuomet suvokia tuos kodus? Ir toliau būtų galima apie daug ką samprotauti, aiškintis. Norėčiau tikėti, kad tai padarys jaunoji teatrologų karta, bet jie (daugiausia jos) nematė ankstesnių spektaklių, ištiso turtingiausio Nekrošiaus kūrybos dvidešimtmečio, kitaip tariant, jo paties teatro pamatų. Dvejoti verčia ir tai, kad iki šiol nėra išskleista Juozo Miltinio legenda, visuomet kėlusi daugybę klausimų. Juk pirmaisiais režisieriaus kūrybos dešimtmečiais nebuvo ar beveik nebuvo teatro kritikos, neliko straipsnių, recenzijų (išskyrus mėgėjiškas), neliko filmuotos medžiagos. Iš ko gi visa tai atgaminti?
