Apeiginio Kūčių stalo šienas ir žolynai

Kartą prieš keliolika metų atėjo trumpiausia metų diena, o ištrūkti švęsti Kūčių gimtajame kaime nepavyko. Pati guodžiausi ir šeimyną raminau, kad nieko mums netrūks: spanguolės molinėje puodynėlėje, užpiltos mūsų sodybos šaltinio vandeniu, savo didžiosios progos saugiai laukia balkone, aguonos, riešutai, džiovinti baravykai kabo drobiniuose maišeliuose virtuvės palubėje, antaniniai obuoliai iš dėdienės sodo rūpestingai sudėlioti kartoninėje dėžėje ant spintos… Tik vėlyvą Kūčių dienos popietę susigodojau, kad neturim šieno. Kūčių stalas be šieno kvapo, be būrimo iš žolyno šiaudo, be malonių smulkmenų ieškojimo šiene ir ateities spėliojimo ankstyvą Kalėdų rytą? Ne! Darbus pametusi lekiu į Kalvarijų turgų. Turguje užsilikusios tik kelios moterėlės ir vienas kitas besiblaškantis, toks pat kaip ir aš, užuomarša pirkėjas. Buvau beprarandanti viltį atrasti nors mažiausią saujelę šieno, nors prasčiausio šėko kuokštą. Iš nevilties priėjau prie pirmos venzliukus jau atgal į pintinę dėliojančios moteriškės ir paklausiau: ,,Kur gauti šieno?“ Ir tada įvyko pirmas trumpiausios metų dienos stebuklas: ,,Va, Jums visas maišiukas šieno. Atvažiavau nuo Maišiagalos ir vilnietei pusseserei atvežiau rinktinio šienelio. Nebesulaukiau…“ Ach, kaip rūpestingai padovanotą šieną klojau ant Kūčių stalo, kaip su vaikais spėliojome, kokie vasaros žolynai gulė po sena balčiausio lino močiutės staltiese! Tarp šluotsmilgių, kiškio ašarėlių, šaltmėčių atradome baltojo barkūno, ajero, šalavijų ir ramunėlių… Kokios kvapnios, ramios ir įsimintinos buvo pirmosios mūsų miestietiškos Kūčios! Ar tik ne nuo tų įsimintinų švenčių beveik kiekvieno pateikėjo, be kita ko, klausiu: ,,Ar dedate ant Kūčių stalo šieno? Kodėl?“ Nedidelę dalį tų atsakymų ir savo pasamprotavimų šieno tema prieš artėjančias Kūčias ir pateikiu.
Dažnas pateikėjas šieno klojimo ant Kūčių stalo paprotį aiškina panašiai: „Jėzus Kristus gimė ėdžiose ant šieno“ (Molėtai). Arba: „Jėzusiukas gimė kūtelėje ant šienelio“ (Siaurių k., Kupiškio r.).
Tai tik dalinė tiesa. Šis Jėzaus Kristaus gimimo siužetas ypač pastaraisiais šimtmečiais palaikė šieno klojimo ant stalo tradiciją. Nemaža tikimybė, kad šis paprotys siekia ikikrikščioniškuosius laikus. Rašytiniuose šaltiniuose apie šieną kalbama kaip apie tam tikrą reikšmingą apeiginį atributą: „XVI amžiaus dingusio teksto fragmentas buvo išlikęs lapelyje, saugotame Karaliaučiaus slaptajame archyve [...]. Jame rašoma: ,,Taigi paimkite ožį ir nuveskite jį į trobą, ir paklokite po juo šieno, kad jis ant jo stovėtų, ir paimkite saują šieno, suvilgykite vandeniu, apšlakstykite ožiui galvą ir sakykite: mes garbiname tave, žemiškasis dieve, greta dangiškojo, ir paimkite ožį, ir užmuškite jį, ir išvirkite, ir kai jis išvirs, nedėkite mėsos į dubenį, bet padėkite ant stalo, kur turi būti pabarstyta šieno, ir valgykite, ir kai suvalgysite, surinkite visus kaulus į krūvą, kad nė vienas nedingtų, ir sudeginkite juos. Tai turi daryti visi vyrai“ (Baltų religijos ir mitologijos šaltiniai, II, Vilnius, 2001, p. 166). Tame pačiame leidinyje Norbertas Vėlius rašė: „Tekstas rodo ožio kulto populiarumą baltų mitologijoje ir iš dalies padeda suprasti šį kultą. Jame yra detalių, nežinomų iš kitų šaltinių: ožį stato pirkioje ant šieno, suvilgę saują šieno apšlaksto jam galvą, išvirtą mėsą krauna ant šienu pabarstyto stalo, suvalgius mėsą, kaulai sudeginami. Ožio aukojimas aiškiai siejamas su žemės dievu, kuris gretinamas su dangiškuoju. Dažnas šieno vartojimas per apeigas, ypač stalo apibarstymas šienu, primena lietuvių ir kitų tautų Kūčių papročius“ (ten pat, p. 165). Šiuo atveju svarbiausia, kad mitologas N. Vėlius atkreipė dėmesį į paprotį, primenantį Kūčias, – stalą barstyti šienu.
Matas Pretorijus (1635–1704), aprašydamas Ganiavos šventę, taip pat mini šieną ir kitus atributus, būdingus Kūčioms: „Jau vėlai rudenį arba žiemos pradžioje, kai metas gyvulius uždaryti tvartan, atliekamos tokios apeigos: šeimininkė iškepa kvietinio pyrago, o šeimininkas padaro alaus. Tada ūkininkas arba jo vaikai suvaro gyvulius į tvartą, bet pašaro nepaduoda. Tuo tarpu šeimininkė suruošia stalą: pagal galimybes padeda alaus, duonos ir kitų valgių. Šeimininkas arba jo sūnūs padėsto ant stalo visų rūšių šiaudų, šieno ir nekultų javų, taip pat grynų avižų, miežių, kanapių sėklų ir vandens“ (Baltų religijos ir mitologijos šaltiniai, III, Vilnius, 2003, p. 295).
Tai, kad minima ne tik šienas, bet ir šiaudai, kiti javai, nestebina, o tik pabrėžia Kūčių, kaip ūkinių metų pabaigos šventės, prasmes ir kokios jos buvę svarbios žemdirbiams. Ir vėlyvuose etnografiniuose pasakojimuose matyti tie patys dar XVII a. minėti akcentai – kviečiai, kiti javai: „Kveite svarbiause: keps pyragą, vėrs kveitius, u kėts šiaudų kveitių dies“ (Budrių k., Skuodo r.). „Tėvaitis visokių grūdų beria ant stalo ir apkrečia šienu, kad visokio derliaus būtų“ (Krikštėnų k., Ukmergės r.). „Po staltiesi prie šieno dėjo dar ir visokių šiaudų. Kokių grūdų daugiausia pribyra, toki tais metais geriausia derės“ (Sarkonių k., Lazdijų r.). „Seniau ty būdava pritistus stalus šiaudų, staltiese užtiestu, pridedu valgymų i Kūčis valga. Daba ty atsinešu su karbu šienu, pastata po stalu, a paskiau rytą atsikėlus reiki nešt gyvuliam išdalyt tą šieną, kad gyvulė sveiki būtų“ (Šlekių k., Panevėžio r.). „Liobam šaudus trauktė, ar apsižanysi, kėš ronką pu staltiese i trauks… Burdavo ėš šiaudų – a puora, a leikt…“ (Šulpetrių k., Skuodo r.).
Šiaudų pėdo naudojimas šventinio vakaro apeigose siejasi ir su šiuo pasakojimu: „Tėvelis Kūčiai surišdavo kitkutę iš šieno. Tą patį šieną susuka, tokią kaip virvę padaro ir suriša šienelį. Padeda kitką po stalu, o palaido šieno deda ant stalo. Tą kitką suriša panašiai kaip būna rugių pėdas. Per vidurį suriša, o galai laisvi. Skaitos, kad gimė Dievulis ant šieno“ (Jadvyga Senutienė, g. 1929 m. Ramošiškių k., Trakų r.).
Šiaudai, šienas neatsiejami ir nuo gyvulių ūkio. Gyvulių pagerbimo papročių gausu pavasario–vasaros kalendorinėse šventėse. Raguočiams, arkliams, avims (žolėdžiams) ypač daug dėmesio skiriama per Sekmines (septintą sekmadienį po Velykų), kai žolė sultingiausia, žaluma ryškiausia. Karvėms pinami vainikai, jos ganomos specialiai želdinamose pievose ir pan. Per Jonines (birželio 24 d.) karvėms vėl skiriamas ypatingas dėmesys, nes jos tampa ypač pažeidžiamos – moterys raganos atima pieną, susargdina. Šienapjūtės pradžia taip pat apie Jonines – vasaros saulėgrįžos metu, o šienas ant apeiginio stalo gula žiemos saulėgrįžos garbei. Žolė, karvė (rečiau kiti tvarto gyventojai) svarbu visame švenčių cikle, kuriame yra nemažai ritualų, pabrėžiančių ypatingas laukinės augalijos galias. Augalas ir pats savaime svarbus kaip vaistas, maistas ir pan. Šienas – džiovintas augalas, jis sušventina vaišių stalą ir simbolizuoja ne tik tvartelį ir prakartėlę, kurioje apsuptas gyvulių gimė Išganytojas, bet ir gyvūniją, kurios sėkmė priklauso nuo šieno. Gyvūnija kaip šeimos maitintoja buvo gyvybiškai svarbi valstiečiams išgyventi. Šienas minint saulėgrįžą – vienas svarbiausių akcentų, pagrindžiančių etnologų versiją, kad Kūčios yra ir gyvulių šventė. Per naktį pabuvęs ant apeiginio stalo ar po juo, šienas tampa šventenybe ir pirmiausia padalijamas gyvuliams – taip pagerbiami šeimos maitintojai ir viliamasi, kad ateityje seksis su gyvuliais, netrūks šieno. Etnologė Regina Merkienė rašė: „Iki XX a. vidurio atokesnėse nuo miestelių ir bažnyčių vietovėse Kūčių vakaras simboliškai šeimoje buvo įprasminamas kaip visos kūrinijos atgaiva. 1989 m. duomenų pateikėjai dar prisiminė, kad tuoj po Kūčių vakarienės seni žmonės šieną iš pastalės nunešdavo gyvuliams, taip tarsi priartindami gyvulius prie bendro Kūčių stalo. Ši tradicija greičiausiai yra susijusi su senoviniu gyvulių ūkiu, kai žiemą, kad nesušaltų, gyvenamajame name buvo laikomas gyvulių prieauglis, avys su ėriukais. Apšiltinus tvartus XX a. viduryje įprotis pasikeitė: šieną ūkininkas išdalydavo Kalėdų rytą“ (Punsko ir Seinų krašto lietuviai: etninio ir kultūrinio tapatumo bruožai, Punskas, 2006, p. 181).

Kūčios Gervėčių krašte. Arūno Baltėno nuotr.

Šienas, išskirtinė pagarba raguočiams, avims ir arkliams – sąsaja ir su anapusiniu pasauliu, kuris per žiemos saulėgrįžą mistiškai priartėja prie gyvųjų. Esama nemažai sakmių su mirusiųjų virtimo avimis motyvais, o archajiškiausiuose indoeuropiečių mituose yra požeminės karalystės su besiganančiais galvijais, kuriuos mokslininkai linkę interpretuoti kaip mirusiuosius, vaizdinių. Šie vaizdiniai iškyla pranašiškuose sapnuose: „Jievaišienė sapnavo, kap ieškojo savo nušauto vyro. Sako, pirmiausia matau žalias pievas ir ty ganos daugybė avių, kitokių gyvulių… Kas ca per banda? Ca nebaščikai. Jievaišienė klausia, ar nematė jos vyro. Sako, jo čia nėra, aik toliau užtai, kad jis jau Dangun“ (Puvočių k., Varėnos r.).
Etnografiniuose užrašuose apie Kūčių apeigas, papročius, tikėjimus, kuriuose minimas šienas, šmėkščioja ne tik gyvulių išskirtinio garbinimo, bet ir mirusiųjų kulto apeigų likučiai – „pakolei karvėm teks šventas šienelis nuo stalo, tai ir dūšios pasilsės“ (Padumblių k., Lazdijų r.). Iš pasakojimų matyti, kad šienas ant Kūčių stalo buvo nešamas namų šeimininko ne bet kaip ir ne bet kada: „Švarion terbėlėn šieno atnešdavo. Seniau dėjo daugiau, o paskiau mažino“ (Pavarėnio k., Varėnos r.). „Šieno dėdavo. Be šieno nei panašu, nei panašu… Kai aš maža buvau, tetia po pirčiai atneša parinkis smulkesnio, gražesnio šieno. O paskui kad traukiam, kas ilgiau gyvens, kas trumpiau“ (Subačius, Kupiškio r.). „Dedam po staltiesi šieno, e po stalu – ne. Šieno Kūčioj pribyra, tai noris pašluot, ale negalima – vištos daržus kapstis. Nešluodavom, piršteliais surenku, kad nekapstyt. Ar teisybė, ar neteisybė, bet tokis prieprotis“ (Vaiškūnų k., Švenčionių r.).
Zanavykų krašte šieno atnešdavo ir piemenėlis. Šienas atnešamas ir klojamas ant stalo tik sutemus, baigus visus ruošos darbus ir nusiprausus. Kiekviena šeima turėjo tradiciją šieną atnešti tam tikru būdu: „Šieno an stalo dėjo. Tėvelis kašikan drabno šieno atneša…“ (Strėžiūnų k., Varėnos r.) „Pažastėly ataneša šieno, o kiti paklodėj, kad neišbyrėt“ (Tverečius, Ignalinos r.). „Moterys eina praustis, o vyrai grįždami iš pirties atsineša sietan gražaus kvepiančio šieno“ (Ryliškių k., Alytaus r.). „Šieno kur gražesnio maišų atneša, ant stalo pakloja ir dar po stalu maiše šieno dėdavo. Antryt nurenka šieną ir tą iš po stalo šieną neša ir atiduoda gyvuliams“ (Kareivonių k., Trakų r.).
Plungės apylinkėse kai kuriose šeimose buvusi tradicija šieno dėti tik po lėkštėmis. Pietinėje Žemaitijoje kartais šieno dėjo tik po stalu: „Šiena deda į krestuką ir pastato po stalu. Pavalgę kiekvienas traukia šiaudus iš krestuko, kuris būdavo po stalu. Žiūri, kieno ilgesnis – kurio ilgesnis, tai tas ilgiau gyvens. Arba jei ištraukia ilgą gražų stiebą, tai tikisi gražių linų arba ilgo ir laimingo gyvenimo“ (Tauragė).
Šienas ar šiaudai ilgiausią metų naktį Dievo gimimo proga naudojami ir dėl antgamtinių svečių, dažniausiai naminių sielų, prieglaudos: „Paringio parapijoje Kiniūnų k. (Ignalinos raj.) grįžęs iš pirties senelis ne tik šienu dengdavo stalą, bet ir po stalu bei kitur ant grindų pakreikdavo ruginių šiaudų – sakydavo, kad ateis ant jų pailsėti sielos“ (Juozas Kudirka, Lietuviškos Kūčios ir Kalėdos, Vilnius, 1993, p. 108).
Panašiai prisimenama ir mūsų laikais: „Sakydavo, kad ateis naktį dūšios, Dievuliukas ir gulės ant to šieno. Tai ryte žiūrėdavom, ar tas šienas neišgulėtas“ (Pivoriškių k., Ignalinos r.). Anapusiniai svečiai ilsisi ir ant stalo, ir po stalu: „Ant stalo šieno pabarsto, kad minkšta būtų Dievuliui gulėt“ (Subačius, Kupiškio r.). „Per Kūčias šieną po stalu padeda su maišu. Vaikus gąsdino, kad po stalu dūšia sėdi: „Vaikai, reikia sėdėt ir elgtis ramiai – po stalu dūšia sėdi.“ „Tą maišą su šienu prilygindavo dūšiai. Anryt šiene būdavo kleckų, tai mes ieškodavom, ba aniolukai atnešė“ (Vilkininkų k., Prienų r.).
Ne visada šienas po stalu dėtas tame krepšyje ar maišelyje, kuriame buvo atneštas. Dažnai jį po stalu dėdavo kaip kupetėlę arba išdraikydavo: „Ir po stalu šieno numeta. Tų vakarų, kap eini kūčiavot, tai šieno po stalu numeti. Sako, Jėzulis gemsta, reikia ir po stalu šieno numest“ (Mištūnų k., Šalčininkų r.). Kartais po stalu ant šieno Kūčių naktį miegojo ir šeimos nariai (dažniausiai vaikai): „Dėdavo po stalu ir ant stalo šieno. Daug atneša šieno, tai mes ten po stalu miegodavom. Oi kaip gerai miegot! Mes, vaikai, nepasidalydavom. Seniau ir lovose buvo šiaudai ir nebuvo tokių iškrypusių“ (Jurgiškių k., Kaišiadorių r.). „Tetia atnešdavo kašikų šieno ir padėdavo po stalu. Mes, vaikai, per Kūčias miegodavom po stalu“ (Čebatoriškių k., Ukmergės r.).
Šienas, šiaudai ant stalo, asloje kloti ne tik dėl gyvulių, sodo, javų gerovės, bet ir anapusiniams svečiams pamaloninti, duoti ženklą, kaip jie laukiami. Iš etnografinėje medžiagoje esančių detalių apie paslaptinguosius namų lankytojus galima matyti, kad ant šieno po stalu dažniausiai gulėdavo avinėliai, rečiau – „dievuliukas“, „dūšios“ ir angelai: „Baroniukai po stalu ant šienelio gulės“ (Dvarciškių k., Ignalinos r.). „Sakom, paliksim aniolukam šienų ir valgius. Atlėks aniolukas pasižiūrėc, ar mes Kūcių valgėm. Moma, o kas ciej aniolukai? Tai jūs nebaščiko broluko ir sesutės dūšukės“ (Darželių k., Varėnos r.).
Pasitaiko viena kita šeima, kurioje šienas dėtas netradiciškai – jau pavalgius Kūčias, bet tai tik sustiprina šieno stebuklines galias: „Stolų, kur kūčiodavom, dingdavo mama. Jis būdavo apidingtas tik stoltasi, šieno nedadavo. Po Kūčiom, pakūčiojus, būdavo, nukrausto stolų, atonaša šieno, podada unt pliko stolo, apidingia tų šienų stoltasi, nu, ir do duonos podada. Rytų atsikėlus tų stoltasį nudingia, tų šienų nusinaša tvartan ir visiem gyvuliom po saujų padalina“ (Siaurių k., Kupiškio r.).
Apie Pandėlį buvęs paprotys pavalgius Kūčias tik šiek tiek maisto palikti nakčiai, bet įdomiausia, kad maistas buvo pakišamas po šienu ir ant viršaus klojama staltiesė. Tai akivaizdus įrodymas, kad tikėta vėlių ir kitokių svečių apsilankymu: „Stalą nurenka, bet kviečių, duonos, dar gal bent kiek šližikų padeda ant stalo, šienu užmeta ir dar linine staltiese užtiesia. Palieka nakčiai“ (Obelių k., Rokiškio r.). ►
► Senas ir prasmingas paprotys šieno dėti gerajame namo kampe – krikštasuolėje: „Gniužulą šieno deda ne tik ant stalo, bet ir gerajam kampe… Kumštelį paima ir kampe padeda ant grindų. Skaitos, Kristus gimė ėdžiose ant šieno. Tai visur padeda: ant stalo, po stalu ir kampuki. Mano dukrytė Angeliūtė per Kūčias pamirė, o kitoj Kūčioj padėjau gniužulą šienelio gerajam kampe. Ir parėjo naktį Angeliukė per sapną. Sako, mama, neverk, aš jau Danguj… Sėdi ant grindų prie to šienelio, grindys švariai išmazgotos…“ (Andriūnų k., Kaišiadorių r.)
Šienas kartais dėtas ir ant stalo kampo, arčiau krikštasuolės: „Daugiausiai šieno deda kampan. Biskį pabarstai po pakloti, o daugiausia padedzi an suolo kampan, kur švenci paveikslai. An stalo kap daug pridėsi, tai bliūdai nulėks. Tų šienų ryti išneša iš trobos ir visiem gyvuliam pamėto“ (Žiogelių k., Druskininkų sav.). „Pakūcion an stalo kampo padeda šieno ir plotkų…“ (Rimašių k., Šalčininkų r.)
Buvę namų, kuriuose šienas dėtas tik po stalu: „Tetia atnešdavo kašikų šieno ir padėdavo tik po stalu, tai mes, vaikai, per Kūčias miegodavom po stalu. Vaikai turėdavom terbytes pasisiuvį, tai kleckelių nusvagiam, kad turėtum lošt „pora ar lyčnas“. Po Kūčių šienų išsileidžiam ir miegam po stalu“ (Čebatoriškių k., Ukmergės r.).
Žmonių pagarba šienui dažniausiai grindžiama bibliniais tvartelio, ėdžių, kurios buvo tapusios kūdikėlio Jėzaus patalėliu, vaizdiniais. Jei jau šienas ant stalo imituoja patalą, tai turi būti ir paklodė: „Šieno po drobini paklodi kloji“ (Degėsių k., Lazdijų r.). „Staltiesė balta, lininė, kad šventas jau vakaras būdavo“ (Vidiškiai, Ukmergės r.). „Staltiesė naminė, drobinė. Dar aš ir dabar mamos turiu ir tą pačią per visas Kūčias užtiesiu“ (Bartkūnų k., Ukmergės r.). „Šieno prideda ir užklojam skotertiu. Balta, tik balta. Nei raudona, nei žalia – tik balta. Tep išeina – Dievas kap gimė, jam baltų palukį padėjo“ (Mištūnų k., Šalčininkų r.). „Ciesia paklodį dešimtanycį, baltų, lininį. Jazulio paklotaitės buvo lininės“ (Onuškis, Trakų r.).
Iš pasakojimų matyti, kad Kūčių staltiesė turėjo būti lininė ir kuo baltesnė. Linas dėl ypatingos naudos žmonių buityje, dėl savo ilgo ir sudėtingo kelio nuo sėjos iki drobės ypač vertintas, laikytas turinčiu galių atbaidyti piktąsias dvasias. Lininė staltiesė ant Kūčių stalo buvo siejama ir su linų auginimo sėkme. Tautosakoje (ypač pasakose) prie stebuklinių objektų, galinčių įkūnyti žmonių svajones, priskiriamas avinėlis, krepšys, lazda (šie atributai gerai žinomi kalėdinio laikotarpio apeigose) ir staltiesė. Pasakose stalą užtiesus stebuklinga staltiese atsiranda visokių valgių. Gyvenime staltiesė tiesiama ypatingomis progomis (kalendorinių, šeimos švenčių) ir kai ji jau užtiesta, ant stalo atsiranda daugiau ir skanesnių valgių. Ant šventinio stalo užtiesta staltiesė įgyja ir kitokių maginių savybių. Pavyzdžiui, pamergės, lydėdamos jaunąją į jungtuves, vis čiupdavo už staltiesės krašto. Tikėta, kad kiek kartų staltiesė bus pačiupinėta, tiek vaikų jaunoji susilauksianti. Pamergės staltiesę patampydavo, tikėdamos, kad taip ir jos greičiau atsisės vestuvinio stalo krikštasuolėje. Taigi staltiesė – nepaprastas audinys, gebantis paveikti žmogaus gyvenimą. Pabuvęs ant Kūčių stalo, per apeigas, šieną, kalėdaitį, valgius audeklas įgyja papildomų galių: „Jei vaiką didinčius tųso, tai jį supa į Kūčių staltiesę“ (Daukšių k., Švenčionių r.). „Servietą, kur buvo užklotas Kūčių stalas, nuima, gražiai sulanksto ir pasideda geresnėj vietoj. Jei vaikas, va, sveikas, sveikas ir žiūrėk – mėlynuoja, staigiai suserga, reikia greičiau vyniot Kūčių servietėj. Ana nuo piktų ligų“ (Joniškis, Molėtų r.). „Mačina toj servietka, jei mažam vaiku pripuldzinėja“ (Mištūnų k., Šalčininkų r.).
Pasakojimuose minimos vaikų ligos dažniausiai siejamos su nerviniais negalavimais. Aukštaitijoje tikėta, kad Kūčių staltiesė, šienas lengvina gimdymo skausmus: „Jeigu to šeimo yra besilaukiančių moterų, gimdunt gere jo uždengt su neplaut Kūčių stala stalties – lengviau gimdys“ (Šeduva, Radviliškio r.). „Jei sunkus gimdymas, neša užklojimu Kūčios paklodį“ (Šunupio k., Varėnos r.). „Servietka gal ir mačina moteriškėm, bet plotkelį, šienelį laikė už šventų abrozdų dėl sunkaus gimdymo“ (Reškutėnų k., Švenčionių r.).
Kai kuriuose tikėjimuose Kūčių drobė valdo gamtos stichijas: „Kūčių, Velykų skotertės neplauna iki kitų šventių. Jei matai, kad kyla audros debesys, tai šitų skotertį reikia ištiest an tvoros, prieš debesį, tai debesys nuveina šonu“ (Mištūnų k., Šalčininkų r.). „Nuo perkūnijos padeda Kūčių stalo staltiesė – kabina ant tvoros, toje pusėje, iš kurios pusės vėjas pučia“ (Bendžiukų k., Molėtų r.). „Kūčių staltiesės neplaudavo, o sulaukę dienos, kai vežama į namus pirmasis javų vežimas, klodavo ją prie klojimo durų, kad javas per ją pravažiuotų. Grūdų nekapos pelės“ (Padvarių k., Vilniaus r.).
Galbūt staltiesė laikoma turinčia ypatingų galių todėl, kad ant jos gulėjo šventas paplotėlis – kalėdaitis, šienas, kad prie Kūčių stalo vaišinosi protėvių vėlės, prie jo kviestos visos stichijos, joms įsiteikinėta valgiais – gal prie stalo galėjo sėdėti pats Dievas? Gal vanduo, ypač velėjimas (daužymas kultuve), panaikina šventumą, išvaiko, išdaužo užsilikusias mistines, anapusines galias?
Po apeiginės vakarienės ritualo Kūčių stalo šienas įgyja pranašavimo galių. Dar ir XX a. Lietuvoje tuoj po vakarienės visi šeimos nariai iš po staltiesės traukė šiaudą. Senesniais laikais tai galėjo būti viena iš Saulės grįžimo laukimo šventės apeigų. Be to, galimos sąsajos su vasaros saulėgrįžos apeigynu, kuriame svarbią vietą užima ateities pranašavimai su augalais. Yra užuominų apie konkrečius augalus ir pasakojimuose apie Kūčias: „Dedam ant stalo šieno, o po stalu nededam. Paskiau apdengiam ir pavalgį traukiam žolytes – kas ilgesnį ištrauks, tas daugiau metų gyvens“ (Vaiškūnų k., Švenčionių r.). „Tėvėlis parinkdavo visokių žolynėlių Kūčiom. Po staldengte padedam ir traukiam – jei su žiedeliu kuri iš mergiočių ištraukia, tai juokias, ar tik nesužieduos…“ (Žaidelių k., Kupiškio r.) „Šieno ant stalo – būtinai. Užkloja staltiese ir paskui traukiam šienų. Tai jei dvišakas – ištekės tais metais, o jei su gėlyte ar varpele – bus geras javas“ (Pūškonių k., Rokiškio r.). „Šieno padės ant stalo ir dar liob smilgų padėt, kad būtų ką traukt iš po tos paklodės, kurs ilgiau gyvens… Jei panelė ilgą ištrauks – ženysis“ (Sriauptų k., Skuodo r.). „Kuokštelį tų žolynėlių ištrauki ir skaičiuoji. Jei lyka, tai šiais metais dar neištekėsi, o jei tų stiebelių prie porai, tai surasi porą“ (Kruonis, Kaišiadorių r.). „Mergos traukė šienų. Jei šieno žolynas šakotas, tai dar mergaus tiek metų, kiek tų šakelių, o jei lygus, tais pačiais metais ištekės. Kitas kiečio prideda specialiai. Mergiotei papuola kietis, tai džiaugias, kad ne bet už kokio ištekės, ne bet koks berniokas in anų atjos“ (Svirkų k., Švenčionių r.). „Jei dobilą mergina ištraukia, tai ištekės už šaunaus vyro“ (Pupėnų k., Kėdainių r.). „Traukia šieno stiebelį ir spėja pagal spalvą: jei ištrauktas šienelis žalias, mergina greitai ištekės, jei šienas senas, parudęs, tai tik po kelių metų ištekės ar ves“ (Tauragė).
Aną Kūčių vakarą ir mes traukėme iš po staltiesės Maišiagalos lankose surinktus žolynus. Pamenu, kad ištraukiau augalėlį su melsva žiedo buožele. Puvočiuose jį vadino nerymnyku ir dėjo po pagalve, kad gelbėtų nuo nemigos. Tą vakarą nusprendėme, kad ištrauktas žiedelis pranašauja ramų miegą, gerus sapnus. Ir išties – tą vilnietiškų Kūčių naktį ne be išskirtinio šieno veikimo įvyko dar vienas stebuklas – sapnavau niekada nepažinotą mirusią savo tetą. Sapnas buvo blankus, tik prisimenu, kad ji sėdėjo prie seno močiutės stalo ir ranka vis lygino, glostė baltą, gal dar jos pačios austą keturnytę staltiesę…