Piešinys

Tiesiog ruošiuosi pateikti labai bendrą meno ir tikslesnį šiuolaikinio meno apibrėžimą. Paskui trumpai nusakysiu Piešinį. Šie apibrėžimai semiasi įkvėpimo iš labai gražios – ir išties pamatinės – amerikiečių poeto Wallace’o Stevenso eilėraščio pavadinimu „Aprašymas be vietos“.

Labai paprastoje ir trumpoje kalboje galėčiau pasakyti, kad aš meną apibrėžiu taip: kiekvienas – ypač šiuolaikinis – meno kūrinys yra aprašymas be vietos. Pavyzdžiui, instaliacija yra daiktų rinkinio anapus jų įprastinės vietos ir normalaus ryšio tarp jų aprašymas. Tai yra sukūrimas vietos, kuri savyje išvietina visus daiktus. Performansas arba hepeningas yra tarsi nykstanti gestų, vaizdų ar balsų seka, taigi kūnų veikimas aprašo erdvę, kuri, griežtai tariant, yra už savęs pačios. Tačiau kas yra Piešinys? Jis yra žymių kompleksas. Tos žymės neturi vietos. Kodėl? Todėl, kad tikrame, kūrybingame Piešinyje žymės, brūkšniai, linijos nėra įtrauktos į foną ar jame uždarytos. Priešingai, žymės, linijos – jei norite, formos – sukuria foną kaip atvirą erdvę; jos sukuria tai, ką Mallarmé vadina „tuščiu popieriaus lapu, apsaugotu savo baltumo“.

Instaliacijos atveju nauja vieta savyje išvietina visus daiktus; hepeningo atveju nauji daiktai, nauji kūnai išvietina vietą; Piešinio atveju kažkokios žymės sukuria neegzistuojančią vietą. Pamatysime, kad rezultatas – aprašymas be vietos. Taigi mano bendras meno apibrėžimas geras, tad akivaizdu, kad neturiu pagrindo paskaitos tęsti, nes galiu tiesiog trumpai nusakyti Piešinį: Piešinys randasi tada, kai kažkoks brūkšnys be vietos kaip savo vietą susikuria tuščią paviršių.

Laimė, viena vieta Stevenso eilėraštyje mane stebina, todėl negaliu nutraukti paskaitos jos neišsiaiškinęs.

Matyt, geriausia perskaityti ir pakomentuoti kai kurias eilėraščio ištraukas. Pirmiausia pradžia:

 

Įmanoma, kad rodytis – tai būti,

Kaip kad saulė yra kažkas besirodančio ir ji yra.

 

Saulė yra pavyzdys. Kuo ji rodos,

Tuo yra ir rodymesi tokiam visi daiktai būva.

 

Tad kūrybinė aprašymo be vietos idėja glaudžiai susijusi su senu filosofiniu buvimo ir rodymosi – arba buvimo qua buvimo ir rodymosi, būtent rodymosi vietoje, apčiuopiamame pasaulyje (būti ir rodytis) – klausimu. Saulė yra ir yra kažkas besirodančio, o poezijoje „saule“ pavadinti privalome nei faktą, kad ji yra, nei tai, kad ji rodosi ar pasirodo. „Saule“ pavadinti turime rodymosi ir buvimo ekvivalentiškumą, buvimo ir pasirodymo neatskiriamumą ir, galiausiai, egzistuoti ir neegzistuoti ekvivalentiškumą.

Būtent tokia yra Piešinio problema. Viena vertus, popierius egzistuoja kaip medžiaginis pagrindas, kaip uždara visuma, tad žymės, arba linijos, savaime neegzistuoja: kažką komponuoti jos turi popieriaus viduje. Tačiau kita – ir lemiama – prasme popierius kaip fonas neegzistuoja, nes savaime, kaip atviras paviršius, jis sukuriamas žymių. Taigi tokia judama tarpusavio sąveika tarp egzistencijos ir neegzistencijos ir sudaro Piešinio esmę. Piešinio klausimas labai skiriasi nuo klausimo „Hamlete“: ne „būti ar nebūti“, o „būti ir nebūti“. Tokia pamatinė Piešinio trapumo priežastis: ne aiški alternatyva – būti ar nebūti, o neaiški ir paradoksali konjunkcija. Arba, kaip pasakytų Deleuze’as, disjunktyvi sintezė: būti ir nebūti.

Šis Piešinio trapumas yra esminė ypatybė. Ir, jei prisimintume kitą garsų pasakymą „Hamlete“ „Trapume, tavo vardas – moteris“, galėtume suvokti slaptą Piešinio ir moteriškumo santykį.

Prie šių klausimų netrukus grįšiu.

Stevenso kūryboje aptikome dviejų istorinių Grožio ir Meno apibrėžimų kritiką. Pirmasis apibrėžimas toks: tikrasis Grožis visuomet randasi anapus regimybių, taigi meno kūrinys, kaip tai, kas sukurta medžiaginėmis priemonėmis, tėra ženklas ar simbolis kažko begalinio, to, kas yra anapus jam būdingos išvaizdos. Pasirodymas tėra perėjimas į tikrąją būtį. Stevensas apibendrina šią klasikinę Grožio teoriją, rašydamas, kad „aprašymas sukuriamas iš akiai indiferentiško reginio“. Akis, konkreti rega, mene nėra tikras Grožio matymas, realus Grožio regėjimas. Tikras Grožio regėjimas indiferentiškas akiai, tai – mąstymo aktas. Tačiau Stevensas nesutinka, nesutinku ir aš. Meno kūrinyje nėra absoliučios pasirodymo priklausomybės nuo transcendentinės būties. Priešingai, turime nustatyti tašką, kuriame pasirodymas ir buvimas nebeskiriami. Piešinyje toks taškas būtent ir yra taškas, žymė, brūkšnys, kai jis sunkiai skiriamas nuo balto fono.

Kita meno Grožio koncepcija – labiau romantinė nei klasikinė – yra ta, kad Grožis – tai juslinis Idėjos pavidalas. Meno kūrinys, kaip kompozicija pasirodyme, realizuoja faktinį begalybės, absoliučios Idėjos buvimą. Tai nėra išėjimo anapus rodymosi klausimas. Judesys įvyksta priešinga prasme: Idėja, tikroji būtis, nusileidžia medžiagine forma ir pasirodo kaip Grožis.

Tačiau Stevensas šiai romantinei vizijai nepritaria, kaip nepritariu ir aš. Galima pamanyti, kad jis vis dėlto sutinka, kai teigia, kad „aprašymas yra apreiškimas“ (argi „apreiškimas“ nėra absoliučios Idėjos nusileidimo gražiu pavidalu vardas?). Vis dėlto čia, eilėraštyje, kalbama ne apie tai, nes meno kūrinys, kaip aprašymas be vietos, „nėra aprašytas daiktas“. Taigi Grožis nėra juslinis Idėjos pavidalas. Meno kūrinys yra aprašymas, neturintis betarpiško ryšio su Tikrove (Real), esančia anapus aprašymo, kaip kad romantinėje koncepcijoje absoliuti Idėja yra anapus jos juslinės didybės.

Pavyzdžiui, šiuolaikinis Piešinys nėra išorinio motyvo realizacija; jis žymiai imanentiškesnis savo paties aktui. Daug labiau nei statiškas gesto rezultatas, Piešinys yra fragmentiška to gesto žymė. Iš tikrųjų romantinis Piešinys negali būti tiesiog piešinys – visada yra dar kažkas: tiršta tamsa, juodas rašalas, pašėlę kontrastai. Šiuolaikiniame Piešinyje tokios rūšies efektų nėra – jis blaivesnis, aiškesnis. Grynas Piešinys yra medžiaginis nematomumo matomumas.

Galime trumpai apibendrinti:

1. Geriausias meno kūrinio apibrėžimas: aprašymas be vietos.

2. Šis aprašymas visuomet yra sąsaja tarp tikrosios būties ir rodymosi ar pasirodymo.

3. Ši sąsaja nėra grynai simbolinė: kad rastume Tikrovę, nereikia išeiti anapus regimybių. Aprašymas nėra kažko, kas glūdi anapus jo formos, ženklas.

4. Taip pat ši sąsaja nėra grynas apreiškimas. Ji nėra absoliučios Idėjos ar begalybės nusileidimas gražiu pavidalu. Pasirodymas, taip sakant, nėra formalus būties kūnas. Todėl būtina pamąstyti apie naują sąsają tarp pasirodymo ir buvimo. Stevensas rašo:

 

Tai dirbtinis daiktas egzistuoja

Savo paties rodymesi, tiesiai matomas,

 

Tačiau ne visai mūsų gyvenimo dupletas,

Intensyvesnis, nei koks tikras gyvenimas galėtų būti.

 

Mūsų užduotis yra paaiškinti keturias meno kūrinio, kaip aprašymo be vietos, ypatybes:

1. Aprašymas yra „dirbtinis daiktas“, kuris „egzistuoja“. Dirbtinumas. Piešinys yra kažkas sukomponuota. Tai technologijos klausimas. Šiandien fonu gali būti ekranas, ne popieriaus lapas, o žymės gali būti regima nematerialių skaitmenų projekcija.

2. Aprašymas yra „savo paties rodymesi“. Regimybėse glūdi nepriklausoma egzistencija. Piešinys turi egzistuoti be jokio išorinio paaiškinimo ir išorinių nuorodų.

3. Tačiau aprašymas yra „ne visai mūsų gyvenimo dupletas“. Tikras Piešinys nėra kažko kopija – jis konstruktyvi kažko dekonstrukcija ir daug tikresnis už pirminį daiktą.

4. Aprašymas yra „intensyvesnis nei koks tikras gyvenimas“. Piešinys trapus, tačiau sukuria labai intensyvų trapumą. Trumpai tariant:

—Pirma, būtis yra grynai matematinė abstrakcija – ji bet kokiame daikte yra daugybė be jokios kokybės ar determinacijos. Piešinys užgrobia šį apibrėžimą, bet kokį daiktą redukuodamas į žymių sistemą.

—Antra, kai daiktas pasirodo kaip intensyvumo laipsnis, neturime nieko daugiau, kaip tik daikto egzistenciją pasaulyje. Daiktas daugiau ar mažiau egzistuoja, ir intensyvumas nesusijęs su būtimi, o tik su konkrečiu pasauliu, kuriame daiktas pasirodo. Piešinyje pasaulis simbolizuojamas fono, lapų, ekrano ar sienos.

—Trečia, imitacijos ar reprezentacijos klausimo nėra. Daugybiškumo egzistencija tiesiogiai yra jo pasirodymas pasaulyje su nauju šio pasirodymo intensyvumo matu.

 

Neperžengdami šių rėmų galime rekonstruoti savo meno kūrinio, kaip taško, kuriame pasirodymas ir buvimas nebeskiriami, teoriją.

Pradėsiu nuo dviejų pavyzdžių apie tą patį daiktą – muzikos instrumentą gitarą. Pirmas pavyzdys poetinis, o antras – susijęs su Piešiniu. Stevensas parašė knygą „Vyras su mėlyna gitara“. Kas yra „mėlyna gitara“? Tai yra poetinis „gitaros“ (daikto) intensyvumas Stevenso kūryboje – dirbtiniame pasaulyje, kurį jis sukūrė kalba. Nėra jokios perskyros tarp „gitaros“, kaip žodžio, gitaros, kaip tikro daikto, gitaros, kaip buvimo, ir gitaros, kaip pasirodymo. Kadangi ši Stevenso eilėraščiuose pasirodanti gitara yra mėlyna gitara (the blue guitar). Tad galime sakyti, kad mėlynos gitaros atveju turime poetinį intensyvumą, kuriame būtis ir egzistencija tapačios. Matyt, tai geriausias meno kūrinio apibrėžimas: aprašyme be vietos turime tam tikrą būties ir egzistencijos lydinį. Štai kodėl Stevensas rašo:

 

Aprašymo teorija svarbiausia

Tai žodžio teorija tiems

Kam žodis – tai pasaulio sukūrimas.

 

Čia aprašymas mąstomas kaip poetinės kalbos taškas, kuriame turime pasaulio sukūrimą. Tačiau jei pasaulis sukuriamas prieš mums atsirandant, nėra perskyros tarp daikto pasirodymo, jo egzistencijos ir jo buvimo. Visa tai įtraukta į vieną intensyvumą, mėlynos gitaros intensyvumą.

Visa tai bemat galime perkelti į Piešinio patirtį. Kaip žinote, kubistinės tapybos pradžioje gitara buvo tam tikras fetišas. Tai daiktas, Picasso, Braque’o ar Griso kompozicijoje pasirodantis kaip naujas kompozicijos centras; kaip piešinys-daiktas, jis yra naujas tikrosios daikto būties egzistavimo būdas. Tai gitaros sukūrimas, nedarant perskyros tarp jos buvimo ir jos egzistencijos, nes Piešinyje gitara tėra jos gryna forma. Gitara yra linija, kreivė.

Matote, kad pasakymas „Piešinys yra meno kūrinys“ turi tikslią reikšmę: Piešinys yra aprašymas be vietos, sukuriantis tam tikrą dirbtinį pasaulį, nepaklūstantį įprastam tikrosios būties ir regimybės perskyros įstatymui. Šiame pasaulyje ar bent jau tam tikruose jo taškuose skirtumo tarp „būti“ ir „egzistuoti“ nėra, kaip nėra jo ir tarp „būti“ ir „rodytis“, „pasirodyti“.

Visa tai įgalina mus judėti santykio tarp Piešinio ir politikos kryptimi. Klasikiniu požiūriu politika, revoliucinė politika, yra aprašymas su vietomis: yra socialinės vietos, klasinės, rasinės ir nacionalinės vietos, mažumos, atvykėliai etc.; taip pat yra dominuojančios vietos, turtas, galia… O politinis procesas yra tam tikras skirtingų objektyvių vietų totalizavimas: pavyzdžiui, organizuojama politinė partija, kaip kažkokių socialinių vietų išraiška, o jos tikslas – valstybės galios užgrobimas.

Tačiau šiandien galbūt turėtume sukurti naujos krypties politiką, peržengiančią vietų dominavimą, socialines, nacionalines, rasines vietas; taip pat lytis, religijas. Grynai bevietė politika, kurios pamatinė sąvoka būtų absoliuti lygybė.

Tokia politika bus veiksmas be vietos. Tarptautinis ir nomadinis padaras su – kaip kad meno kūrinyje – smurto, abstrakcijos ir galutinės taikos priemaiša.

Privalome organizuoti naujos krypties politiką, peržengiančią vietų įstatymą ir galios centralizavimą. Vadinasi, turime atrasti tokią veiksmo formą, kurioje visų politinė egzistencija nebūtų atskirta nuo jos buvimo – tašką, kuriame egzistuojame taip intensyviai, kad pamirštame savo vidinį pasidalijimą. Taip tampame nauju subjektu.

Ne individas, o naujo subjekto dalis.

Stevensas apie kai ką panašaus rašo labai gražaus eilėraščio keistu pavadinimu „Paskutinis vidaus meilužio monologas“ pabaigoje:

 

Iš šitos pačios šviesos, iš centrinio proto,

Susikuriame naują buveinę vakaro dvelksme,

Kurioje buvimo kartu pakanka.

 

Taip, turime pasistatyti naują buveinę, naują namą, kuriame „buvimo kartu pakanka“. Tačiau tam reikia pakeisti savo protą („iš centrinio proto“) ir šviesą. O kad tai įvyktų, privalome žengti į veiksmą be vietų pasitelkdami naujas meno formas.

Būtent toks yra gryno Piešinio tikslas: įkurti naują pasaulį ne priemonių stiprumu (vaizdai, tapyba, spalvos etc.), bet keleto žymių ir linijų minimalizmu, labai artimu bet kokios vietos neegzistavimui. Piešinys yra tobulas silpnybės intensyvumo pavyzdys.

Trapumo pergalė. Galbūt moteriškumo pergalė. Piešinyje „kartu“ tėra keleto nykstančių žymių „kartu“. „Kartu pakanka.“

Todėl galime kalbėti apie Piešinio politiką.

 

                                                                                                            lacan.com

                                                                                                            Vertė Ignas Gutauskas