Vaizdų poezija

Zita Mažeikaitė. Esanti. Eilėraščiai. V.: Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla, 2019. 112 p.

Poetė ir vertėja Zita Mažeikaitė (Gražina Sajienė), šiais metais išleidusi rinkinį „Esanti“, eilėraščiuose sustingdo praeities buitį, susipynusią su dzūkų tarme, maginiais elementais, patarimais bei pamokymais. Knyga, be kita ko, įdomi dar ir tuo, kad kalbančioji neapsiriboja vien tik buities detalėmis ar gamtovaizdžiu, bet esama ir kitų erdvių – „Švedijos skiautinio“, Mažosios Lietuvos, pasivaikščiojimo po Vilnių ir jo bažnyčias ir t. t. Tad rinkinys išties įvairialypis. Panašiai kaip kitos poetės Paulinos Žemgulytės, taip pat išleidusios naują eilėraščių rinkinį „Šiaurinio dangaus“ (K.: Kauko laiptai, 2019), Z. Mažeikaitės poezija žavi įtaigiais vaizdais. P. Žemgulytės eilėraščiuose esama ir švelnesnių tapybiškų potėpių, mažiau detalių, o Z. Mažeikaitė fiksuoja vaizdus ir įvairiausias patirtis aštresniais štrichais. Ypač tikslūs minties smūgiai demonstruojami tekste „Paklausk vunderkindo“ (p. 79). Tačiau abiem poetėms būdinga stojiška laikysena, atsisakymas idealizuoti praeitį, dabarties stebėjimas lyg iš šalies. 

Mąstant apie minėtą praeities buitį, neišvengiamai tenka pripažinti, kad tekstai, kuriuose fiksuojama praėjusi kasdienybė, įgyja dvigubą vertę: eilėraštis svarbus ne tik literatūriniu požiūriu, bet ir dėl to, kad įamžina tam tikrus dalykus ir taip tampa jų savotišku išlikimo garantu. Viename pirmųjų šios knygos tekstų pavadinimu „Žiemos žlugtas“ itin išraiškingai vaizduojama nepatraukli buitis: „Garai išsirangę įjuodusia palube, / langai apsiverkę, virtuvę persmelkęs / ūkinio muilo tvaikas. / Kunkuliuoja beausis ketaus katilas. / Mama egliniu menturiu / grūda neklusnų drobinį užvalktį / lyg kokį avino pilvą“ (p. 10). Tarsi grįžtama į praeitį, bet kalbama esamuoju laiku „blunkančioj atminties nuotraukoj“ (p. 11).

Ypač dėmesio nusipelno skyrius, skirtas Vilniaus erdvėms ir bažnyčioms (p. 45–64). Iš pirmo žvilgsnio tokio pobūdžio eilėraščiai pasirodo kaip detalus tikrovės aprašymas. Ir vis dėlto nelieku abejinga pačiai kalbai, kai kalba nėra paprasčiausias įrankis tikrovei išreikšti, bet pati tampa tikrovės patyrimo būdu, tik šiuo atveju pastaroji nėra sukeistinama. Nepaisant to, svarbiausia čia tampa išraiška: atskleidžiamas kalbinės raiškos savaime patrauklumas.

Kita vertus, galima įžvelgti ir tokius svarbius dalykus kaip sakralumo reikšmę pasaulietinėje plotmėje, suvokiant jų kontrastus ir neišvengiamą sąveiką: „Tais metais, kovo ketvirtą / sunkus sidabrinis karstas / su Švento Kazimiero kauleliais plaukė kaip luotas / ant klierikų pečių lijundros nusvidinta gatve – / iš Petro ir Povilo – į atšventintą Katedrą. //  Tėvas Stanislovas rudu  kapucino abitu, / perjuostu stora virve, sakė pamokslą. / [...] Užgiedojo grigališką psalmę, / ir į Katedrą, rodos, / visam laikui sugrįžo / čia buvęs šventumas“ (p. 50). Įžvalga apie šventumą skatina nepamiršti sakralių ir pasaulietinių sričių koegzistavimo: bažnyčia, kad ir kokią konfesiją reprezentuotų, ne kažkur „plūduriuoja“, o yra konkrečioje vietovėje. Tačiau minėtosios sritys gali pavirsti ir nesutaikomomis priešybėmis, kaip tai buvo įsigalėjus sovietinei ideologijai: „Per slopią kaitrą praveriu / Evangelikų reformatų bažnyčios duris. // Kaip čia šviesu! Saulė – pro langus, / pro pailgą altoriaus vitražą. // [...] Čia buvo sovietinė „Kronika“ – / kino teatras. // [...] Šiai kukliai šventovei pasisekė, / jos nepavertė nei kalėjimu, / nei svaigalų sandėliu“ (p. 51). Įtaigiai išryškinama gyvenimo ir mirties įtampa eilėraštyje „Baroko šedevras“, vaizduojant Išganytojo ir besišypsančios Giltinės figūras (p. 52).

Viena iš kalbančiosios ypatybių, net jei ji daug dėmesio skiria sakralioms erdvėms, yra aklo tikėjimo nebuvimas. Tiesa, subjektės laikysena sakralumo atžvilgiu yra pagarbi, ji suvokia tikėjimo svarbą ir pasitikėjimą religiniais ženklais (p. 78), gali nuolankiai žvelgti į Madoną (p. 54), tačiau klausia savęs, kaip patikėti maldos žodžiais, neišgelbėjusiais motinos (p. 99). Netgi būtų galima kalbėti apie sveiką nuovoką, o ne naivų tikėjimą stebuklais: „Vėtra drebino langus, / pavargusius mūsų jausmus, / nepasirodė ugnies liežuviai, / ir mano lūpos nenorėjo prabilti / net ir gimtąja kalba“ (p. 103). Kalbančioji nenutolsta nuo gamtos pasaulio (gamtovaizdis įamžinamas su jai būdingu preciziškumu, kaip ir Vilniaus bažnyčios), o motinos šventumas, susijęs su paprasta buitimi, toks pat svarbus kaip ir šventųjų relikvijų gerbimas (p. 81).

Priminimas, kad asmuo privalo gręžtis į savo savastį, pasirodo kaip nuskaidrėjusi savivoka: „Skliautuotoj salėj – Lukiškių Madona, / ant dviejų liepos lentų, grubiai ištašytų. / [...] Kam trikdau jos ramybę? / Ko spoksau į rusvas jos akis, / lyg tikėčiaus stebuklo? // Jis – tavyje“ (p. 58–59). Subjektei itin svarbu akcentuoti ir susitelkti į savasties paieškas, remiantis savo pačios patirtimi: „Kai ateinantis / nebepažvelgs į akis, / o nueinantis neatsigręš. // Kai niekas nebelauks / nei svetur, / nei namie. // [...] Kai pasijusi vienui viena, / atsigręžk į save“ (p. 105). Svarbu pažymėti, kad savasties paieškos neprimena egoistinio kapstymosi po save, nes intuityviai nujaučiama vidinė Esatis (Esanti) kaip visa ko ontologinis pamatas.

Dar vienas kalbančiosios bruožas – mokėjimas save pašiepti, ko gero, būdingas tiek subjektei, tiek poetei, mat ketvirtame knygos viršelio puslapyje ji dalijasi vaikystės prisiminimais: „Vaikystėje turėjau tik brolio išdrožtą lėlę judančiomis rankomis. Aš ją vadinau Aušrele, namiškiai – balvonu.“ Nuo silpnybių nesiginama, o žvelgiama joms tiesiai į akis, pripažįstant jas: „Nemiga / kreivais pirštais / naršo pasąmonę. // Suranda seniai užmirštą nuodėmę, / sumezga tarytum nutrūkusį siūlą / ir išsiviepus sako: / vyniok“ (p. 94). Taip nuo išorinės tikrovės pereinama prie vidinių būsenų, kurios vaizduojamos atsisakant sentimentalumo, o tiesus ir autoironiškas žvilgsnis kelia simpatijas jau vien dėl to, kad kalbančioji nei pati susireikšmina, nei sureikšmina savo išgyvenimus ar mintis: „Ko aš čia goglinėju po tuos nykstančius / kaimynų nesantaikos rėžius, / ko baidau griežlę, garsiai gręžiančią, / tarsi ieškotų pelkių rūdos“ (p. 92).

Net ir į mirties neišvengiamybę žvelgiama be patoso: „Tu pasakei: kai numirsiu, / sukrausi laužą už kluono, / kur auga čiobreliai, / ir mane sudeginsi. // Kad ir norėčiau, negalėčiau – / valdžia neleis“ (p. 93). Subjektės laikysena neturi nieko bendra su desperacija ir nevaldomomis emocijomis, net jei jos mintys užklysta apie nebūtį (p. 98). Paradoksalu, kad apie nebūtį galima mąstyti! Vis dėlto, kad ir kur vestų tos mintys, svarbiausia būti esamajame laike: „Azijoj – biržų krizė, / Vokietijoj – bankų. / Gazoj išjungta elektra. / Doleris smunka. // [...] Čia pat – juodasis strazdas, / atkakliai kapsto akmenėlius / negrabiom savo kojom, / žarsto įnikęs snapu. // Niekam nė motais / apie jo iškapstytą duobutę / po pipiro medžiu“ (p. 88). Gilus subjektės įsišaknijimas dabartyje ženklina jos praktinę išmintį, o užfiksuotas vaizdas eilėraštyje nejučia pradeda gyventi savarankišką gyvenimą. Negana to – Z. Mažeikaitės vaizdų poezija neretai pasako visai kitus dalykus. Kartais ir nutyli.