Tamsią naktį į juodus vandenis

 

Miłoszo jubiliejiniams metams einant į pabaigą, lapkričio vidury lenkai suorganizavo dar veną grandiozinį tarptautinį sąskrydį – lietingame Briuselyje. Neprisimenu, kodėl buvau pakviestas, bet šventėmis ten nelabai kvepėjo: skaitymų, diskusijų, konferencijų ir koncertų programa buvo gniuždančiai intensyvi – iškart po pusryčių pareigingi studenčiokai kilimo nuo Seinų, einantys prievaizdų pareigas, guviai iš viešbučio visus pasauliakalbius dalyvius nulydėdavo į intelektualinių puotų bei kankinimų kultūros pertekliumi vietas. Įspūdingiausia, kur vyko renginiai, buvo vieno lenkų regiono – bene Palenkės vaivadijos – administracijos reprezentacijai bei lobistų štabui nuomojama neobarokinė vila, kadais priklausiusi vyrukui iš vokalinio ansamblio „Boney M.“. Tas vyrukas, regis, kaip ir Miłoszas tuo metu jau rezidavo Dausose.

Išsprūsti apžiūrėti Briuselio pavykdavo tik naktimis. Susidarė įspūdis, kad tas miestas gana juodas. Ir tik praskiedus tamsiuoju vietiniu alumi gatvės šiek tiek nušvisdavo.

Vieną vakarą tyliai besprūstantį šalin nuo lėtaeigio festivalinio dalyvių spiečiaus – turistauti labiausiai mėgstu vienumoje – prisivijo mūsų varšuviškė kultūros atašė Rasa ir pasakė, kad ir ji kada nors norėtų paplaukioti šiltą vasaros naktį ežere šviečiant pilnačiai.

Po kelių akimirkų sumojau, apie ką ji čia.

 

●

 

Buvo birželio pabaiga, o gal jau ir liepa. Miłoszo šimtmečio minėjimo apogėjus – ką tik restauruotame ir kultūrų dialogo centru „Pogranicze“ paverstame Miłoszo giminėms kadais priklausiusiame dvarelyje Krasnagrūdoje ant Alno ežero – skiriančio Lietuvą ir Lenkiją – kranto.

Mūsų ekipažas – Antanas A. Jonynas pavežė Marcelijų Martinaitį ir mane – atvažiavo pora valandų prieš oficialią pradžią. Bet nebuvome pirmieji. Ežere jau plaukiojo baltarusių poetas Andrejus Chadanovičius, ant prieplaukos būriavosi žiopliai arba intelektualai. Perimetrą saugojo kostiumuoti Lenkijos saugumiečiai – ir jų prezidentas su svita jau buvo pakeliui. Į teritoriją galėjai patekti tik parodęs pasą ir kvietimą.

Buvo nesunku pastebėti, kad saugumiečius šiek tiek trikdo entuziastingos Andrejaus maudynės. Per jį viena užduotim daugiau – stebėti, kad tik tas neišvilktų su maurais ir dumbliais į kruopščiai patikrintą krantą kokios praėjusio karo torpedos. Ar kokių nuodingų žolių. Aš baltarusių poetus stebiu keletą metų – esu matęs, kaip jaunieji, mažiau patyrę, ką reiškia didieji vandenys, Palangos jūroje skendo. Laimei – sėkmingai, nemirtinai. Pasėdėjo ramiai kopose penkiolika minučių, pažagsėjo prieš saulę ir vėl nubrido į jūrą per bangas šokinėti.

O Andrejus – mauduolis su patirtim, žinau, kad šventės nesugadins.

O šventė tęsėsi ilgai ir lenkiškai: kalbėjo begalė oficialių galvų. Laimei, viskas vyko gryname ore, parke. Lietuvių privažiavo daug. Tai su vienais, tai su kitais galėjai šnektelti.

Visos tos valstybinės pompastikos pašaly Darius Kuolys atkreipė dėmesį, kad šitas Krasnagrūdos dvarelis, kur dabar keli šimtai rinktinių svečių uliavoja Miłoszo šimtmečio proga, buvo bene liūdniausia vieta poeto jaunystėje. Jis čia vasarojo keletą metų iš eilės; buvo įsimylėjęs savo vyresnę tolimą giminaitę, rodos, tetą, kankinosi dėl savo neįmanomos meilės, bandė žudytis. Susiėjimas košmarams pagerbti. Kita vertus, poetui tokie dalykai tik į naudą. Jei jis turi ne tik širdį, bet ir galvą.

Prisiminiau, rodos, prieš pusmetį rašęs scenarijų filmui – Miłoszo biografijos motyvais. Perverčiau visą po ranka pasitaikiusią medžiagą apie Miłoszą. Stengiausi kuo mažiau nuo savęs pridėti. Bet tas Miłoszo bandymas žudytis man atrodė neįmanomas, mano paties sugalvotas, kad filme būtų daugiau intrigos. Ne pats susigalvojau rašyti scenarijų – tai prodiuseris Alvydas Šlepikas buvo pasamdęs mane talkinti jo kino kompanijai. Ir dėl finansavimo su kažkuria ministerija buvo susitaręs. Visiems ta idėja patiko. Bet, grynai dėl formalumų, teko organizuoti viešuosius pirkimus filmui apie Miłoszą kurti. Va ten mus ir aplenkė kažkokia kita kino kompanija, pasisiūliusi susukti kiną apie Miłoszą pigiau. Žodžiu, vos netapau scenaristu. Laimei, kad scenarijaus buvau spėjęs parašyti tik 30 lapų. Daugiau išmesti jau būtų buvę gaila.

 

●

 

Pagaliau atėjo pietų metas. Pagal protokolą buvo numatyta pamaitinti visus 400 ar 500 šventės dalyvių. Buvo apsėsti visi dvaro svirnai, kamaros ir palapinės. Mes, lietuviai, visus mandagiai praleidę (jautėmės kaip namie – juk Lietuva kitame ežero krante matyti) sugužėjom ten, kur liko laisvų vietų, – į labai gražų rūsį, kur viskas iš akmens. Tik šaukštai mediniai.

Pasėdėjom pusvalandį. Paskui dar valandėlę. Kažkas, sėdintis prie krašto, gavo sriubos. Kažkas kažką sužinojo apie tai, kad lenkų prezidento delegacijoje vietoj 80 atvyko 120 galvų, todėl kažkam kepsnių nebeliko.

Pamanykit, kažkokie kepsniai. Pavyzdžiui, Vydūnas gyvenime mėsos nevalgė.

Po pietų vyko baisiai svarbūs poezijos skaitymai – su tiesioginėmis transliacijomis per televizijas. Martinaitis turėjo skaityti. Būrys geriausių lenkų.

Belaukiant tų skaitymų pradžios mano skrandis (tądien nuo ankstaus ryto gavęs tik kavos ir, geriausiu atveju, užsimiegojusį sumuštinį) kažkokiu būdu galvoje įjungė išgyvenimo gamtoje programos mygtuką, todėl spėriai patraukiau lauk iš šventinio dvaro parko. Sumojau, kad vieta nuošali; tokia, kur grynieji pinigai nei banko kortelės neturi prasmės. Nežinia kiek kilometrų aplink – jokių parduotuvių nei bufetų.

Kiek paėjęs kryžkelėje pasukau dešinėn, ne į sodybų, o į miškų pusę. Priėjęs pamiškes pamačiau, kad pasirinkau teisingai. Tarp žolių raudonavo žemuogės. Jų buvo tiek, kiek gyvenime niekada nesu radęs. Neužtrukau nė minutės prisiskinti pilną saują.

Kol sotinausi uogomis, mane ėdė uodai. Jų buvo proporcingai žemuogių gausai. Iš pradžių mėginau gintis, bet, supratęs, kad veltui, tiesiog susitelkiau į mitybą. Mintyse apskaičiavęs, kad jie viso mano kraujo neišgers, kol pasisotinsiu, ilgai neužtrukau, kol iš sąmonės išvijau bado šmėklą.

Vėliau apgailestavau, kad tąkart nešovė galvon priskinti žemuogių televizijos kamerų kelioms valandoms įkalintam Martinaičiui. Kažkas viduje teisinasi, esą neturėjau jokio indo, maišelio. Nei kepurės – kaip aš tas žemuoges būčiau atnešęs. Ir jei būčiau atnešęs, dabar apie tas uogas nerašyčiau. Liko pamoka – kai ryji, retkarčiais pagalvok apie kitus.

Ir tik vėliau suvedžiau galus: jų prezidento Bronisławo Komorowskio pavardė labai įtartinai – ir semantiškai, ir poetiškai – uodiška. Bet tai tik sutapimai.

 

●

 

Vėliau tądien beveik nieko egzistenciškai svarbaus nenutiko: švediškas vakarienės stalas, koncertas Seinų katedroje, į kurį nėjau. Nes pasirodė įdomiau sėdėti porą valandų gatvėje ant suolelio ir stebėti, kaip temsta. Paskui kelionė į nakvynės vietą – Vygrių vienuolyną.

Tas vienuolynas – pusiasalyje ant kalno. Turistų traukos centras. Visa jų kolonija su kemperiais ir palapinėmis – apsiautusi Vygrių ežero krantus.

Po tą vienuolyną naktinėti su Chadanovičiumi ir poetu-filosofu Ihariu Babkovu greitai nusibodo – nei televizoriaus, nei šachmatų. Jokių pramogų.

Neradę ką veikti, nulipome nuo vienuolyno kalno prie ežero. Maudytis. Per tuos kemperius, knarkiančias palapines, rusenančias laužavietes prasibrauti buvo sunku. Šiaip ne taip pasiekėme vandenį. Nusirengę išplaukėme.

Vanduo šiltas, jokio vėjelio. Galėtum plaukti ir plaukti. Mėnulis didelis turėtų džiuginti. Bet nesmagu man visai. Prie kranto paliktose kelnėse – piniginė su visomis kortelėmis. Telefonas. Išlįs kas iš kurios nors palapinės parūkyti ir, pavyzdžiui, per klaidą pasiims visas tas simbolines gėrybes. Paskui aiškinkis. Darykis naujas. Man net silpna pagalvojus apie ėjimą į banką naujų kortelių prašyti. Ir plaukiam taip sau tolyn naktį į ežerą. Baltarusiai kuo toliau, tuo labiau atsipalaidavę. O aš kuo toliau nuo kranto – tuo labiau nervinuosi.

Nepamenu, kaip juos įtikinau, kad jau gana, prisiplaukiojom, sukam atgal savo kelnių ieškoti. Galbūt jie pamanė, kad aš negalėčiau nuplaukti toliau? Kad pavargau? Kad bijau?

Neklausiau, ką jie pamanė. Bet niekam niekada apie tą plaukimą nepasakojau. Jaučiausi kaip pralaimėjęs naktines plaukimo varžybas. Dabar, praėjus 7 su puse metų, pirmąkart rašau. Pagalvojus – yra daugybė nuostabių dalykų, kurių niekam nesu pasakojęs. Gal dėl to aš ir negalėčiau būti baltarusiu. Neturiu įgimto slaviškojo viešųjų ryšių geno. Sutiktiems svetimų šalių kultūros atašė niekada nepasakoju apie – apie ką?

 

●

 

Kita proga pasivaržyti su Andrejumi pasitaikė po poros metų, 2013-aisiais Batumyje.

Kai mus – lietuvius, baltarusius, ukrainiečius – iš Tbilisio atvežė į Batumį, jau buvo sutemę, o Juodoji jūra – audringa. Bangos duždamos į akmenuotą pakrantę riaumojo tarsi egzotiškų kraštų demonas. Keisčiausia – vėjo prie jūros nebuvo. O ir jūra ten, toliau nuo kranto, apyramė, tik 30–50 metrų ruože vandenys malėsi kaip išprotėję.

Baltarusių poetai, nežinia, ką norėdami įrodyti ar ką naujo patirti, lindo pavojingai arti tos sužvėrėjusios stichijos. Gruzinų, ukrainiečių ir lietuvių poetų delegacijos stebėjo pakraupusios. Kažką rėkė subėgę gelbėtojai, bet veltui. Baltarusiai šmirinėjo prie mirtinai pavojingų jūrmarių vandens sienos tarsi prie kavos aparato oro uoste.

Visas kitas vertimų plenero dienas jūra buvo labai rami. Dienomis kankinomės vieni su kitų poezijomis. Sutemus gulinėdavome akmenuotame paplūdimyje ant šezlongų. Aksominio sezono oras veikė stebuklingai, visi aplink bastėsi apimti išminties, lengvo nuovargio ir saiko.

Vieną eilinę tingią naktį pasiūliau Andrejui plaukti į jūrą. Jis sutiko. Juodmarės be vėjo bangavo vidutiniškai. Vandens temperatūra – kaip ir oro – visą parą stabiliai apie 25 laipsnius.

Yriausi pora korpusų priekyje. Andrejus – paskui. Nežinau, kiek – 20 minučių, pusvalandį. Ar ilgiau. Tolyn nuo kranto, kur apsnūdę draugai ant šezlongų. Ir gal net didysis grimzdimo teoretikas Gytis Norvilas. Naktis buvo juoda, be mėnulio. Jokių žvaigždžių. Tik, atsisukus, toli už nugaros likusi Batumio promenados apšvietimo stulpų linija.

Tolome nuo to jaukaus pasaulio į juodą nežinią, kol Andrejus galiausiai pasiūlė apsigręžti ir plaukti atgal. Sutikau. Man tiek pakako. Būčiau plaukęs bet kiek – iki Konstancos, Odesos, Krymo ar pergalės. O ir vanduo – toks įdruskintas, jog dar reikėtų pasistengti, kad nuskęstum. Nepaklausiau, kodėl pasiūlė gręžtis – pavargo ar sunerimo atsidūręs taip toli nuo kranto. Jam niekada nesakiau, kad abu tie plaukimai buvo šiek tiek varžybos. Visiškai nesvarbios ir nebūtinos. Kaip eilėraščiai.

 

●

 

Dar po trejeto metelių epizodas su uodais Nidoje, kur kaip vasaros akademijos – skirtos eiles ir prozą rašantiems mokiniams – lektorius pavakary pievelėje ant Urbo kalno klausiausi mokinių prisistatymų.

Už pusantro metro prieky sėdi ant vejos Aidas Marčėnas. Matau, kaip uodas iš jo kojos, kiek žemiau kelio, siurbia kraują. Tuo pat metu jaučiu, kad iš mano nugaros kraują siurbia du uodai. Juos galėtų matyti už manęs sėdintis Danielius Mušinskas. Turbūt nemato arba mato, tik nesako, nes juk ir aš Marčėnui nieko nesakau.

Kai uodas prisigeria Aido kraujo tiek, kiek jam telpa, pamėgina skristi, bet nukrenta į žolę ir jo nebematyti. Greičiausiai prasmego kiaurai žemę. Negi ir mano kraujas toks sunkus?

Po keleto dienų atėjo ir mano eilė dėstyti savo vasariškas tiesas apie poeziją. Mokinius randu išvargintus. Prieš mane dėstęs Aidas turėjo visko tiek pasakyti, kad išnaudojo ir pertraukos pusvalandį.

Pasiteirauju, ar jie per tas keturias dienas turėjo laiko nueiti prie jūros. Ne. O į kopas? Ne. Jiems net po vakarienės Sonata iš „Skalvijos“ rodo kino įdomybes. Jokios saviveiklos. O juk viskas šalia.

Apsisprendžiu, kad apie semiotiką nesiplėsiu. Ir šiaip juk visą išmintį galima sutraukti iki poros sakinių, tik visokioms kvailystėms ir klaidoms perpasakoti užimama daug laiko ir sugadinama daug gražaus popieriaus.

Išveju juos prie jūros. Vietoj kitos dienos paskaitos paskiriu ekskursiją į kopas. Galvoju – eisim iki Rusijos sienos, iki spygliuotų vielų. Tada atgal. Bus pamoka, maždaug – materija yra ribota ir nepatogi, o vaizduotė nepaiso jokių užtvarų.

Yra vienas vaikinas, Lukas. Jis taisosi po labai sunkios ligos, todėl jam judėti sunku. Įsivaizduoju, kad Luko nekankinsim, paliksim ant kurios nors aukščiausios kopos pasėdėti, o grįždami parsivesim.

Atsitinka priešingai: energingosios mokinės gamtos didybės akivaizdoje pakrinka, išgriūva, išsijungia. O Lukas eina. Eina taip, kad aiškiai matau – nereikia jokių patarimų, užuojautų, gailesčio. Iriasi per tą bjauriai klampų smėlį, nes jam reikia visa tai įveikti. Liekam iki keleto atkakliųjų ištirpęs būrelis – einam su Luku. Jis mus veda. Sumoju – dabar ne aš jam mokytojas. O jis man. Eina pirmyn, nors neįmanoma, nors trasa ne jo jėgoms. Iki sienos nenukeliaujam. Skersai – iki marių. Tada – grįžtam. Luko mokiniai ir mokinės. Man gėda, kad jį automatiškai buvau nurašęs. Kaip tokį, kuris toli nenueis. Ačiū tau, Lukai. Per daug suglumęs, kad iškart suprasčiau, kodėl mes taip susikeitėm. Ir kad padėkočiau.

 

●

 

Visos pamokos išmokstamos pavėluotai.

Pastaruosius keletą metų nebevyksta vasaros akademijos nei vertimų plenerai su baltarusiais, ukrainiečiais, gruzinais. Šitų projektų pinigus suvalgo turbūt slibinai. Bet jei tektų laimė vėl kurią vasarą atsidurti tarp rašyti norinčių jaunų žmonių, savo paskaitą pradėčiau nuo perspėjimo, kad eilėraščių rašymas jūsų greičiausiai nepasodins gyvenimo puotoje šalia prezidentų ir ministrų, bet nuobodu niekada nebus. Visų mūsų laukia laimingi nuplaukimai tamsiomis naktimis į juodus vandenis; varžybos, kurių metu nebūtina lenktyniauti, nes nugalėtojas gauna lygiai tiek pat kiek pralaimėjusysis. Yra skirtumas, bet gausi tiek pat.

 

2018 m. gruodžio 6 d.