Švilpynės

 

Trimis poromis pėdų matuojam Aukštutinio miesto naujamiestį. 

– Kokiame gylyje po mūsų žingsniais Vytauto žygeivių takai? Kiek ir kokie sluoksniai uždengs mūsų žingsnius po šimtų metų?

Varpų dūžiai. Šilta spalio pabaiga. Žalias žolės parteris prieš didžiulę stiklinę sraigę sufleruoja: „Užsienio kapitalas, nepėsčias architektas.“ 

Tujų paunksnėje sučiulba paukščiukai. Keraminiai padarėliai. Netikėtai prabyla žmogaus balsu: 

– Pokupaite, nedorogo, pokupaite.

Draugė prisėda ant suoliuko parūkyti. Mes, dvi nerūkančios, įsitaisom toliau nuo dūmų. 

– Gal galite pasaugoti paukštelius, kol nueisiu į tualetą? Kenčiu visą dieną, – pripuolė prie ramiai dūmą traukiančios draugės moteris-paukštė. 

– Aš galiu! – strykteliu. – Dar jums ir biznį padarysiu. 

– Po tris šimtus grivinų, – nurodo moteris-paukštė. – Įpili vandens į keraminį paukštuką, pūti – čiulba. Grįšiu už dešimt minučių, – pasitikėdama palieka stalelį, nutupdytą keraminiais paukštukais. Draugė cigaretę pakeičia čiulbuonėliu. 

– Bitte kaufen! Pokupaite! Buy please! – išėjusi ant šaligatvio kviečiu pirkėjus. 

Pagavusios potencialų, atitinkama kalba aiškinam, kokie puikūs paukštukai meditacijai, relaksacijai, erotikai. Visai neblogai eina paukštukai, vos spėjam skaičiuot grivinų šimtines, eurų ir dolerių dešimtines. Pasitaiko zlotų. 

– Bitte kaufen! Trys šimtai grivinų! – kviečiu šimtaprocentinį vokietį pirkt paukštukų. 

– Net! Net! Net! – iš toli skvernais atplasnoja moteris-paukštė. – Vokiečiui – už penkis šimtus, – paaiškina. 

Kodėl vokiečiui už penkis šimtus, nesuprantu. Atiduodam moteriai pinigus už parduotus paukštelius. Suskaičiuoja. Padėkoja. 

Trečioji keliauninkė viso performanso metu ramiai sėdėjo ant suolo. Ji ne architektė. Ji sutrikusi. Kipšas žino, ką galvoja. Toliau Vytauto takais judame į Aukštutinį miestą. Sunkoka kopt į kalną tašytų akmenų grindiniu. „Bet kaip šarvuotiems, ginkluotiems?“ – mąstau, akimis ieškodama seniausių laikų pastatų likučių. 

– Oi, kokia graži architektūra! – rikteli ne architektė rodydama į paties baisiausio kičo pavyzdį.

Nutylim. 

Abipus kelio prekiautojai suvenyrais. Čia didžiausia turistų ir kainų koncentracija. 

– Uch, – užsiropščiam viršun. 

Pasitinka keraminių paukštukų čiulbėjimas. 

– Bus koks tūkstantis grivinų ant kalno, – užtikrinu. 

– Kiek? – nuplasnoju prie tamsiaplaukio ukrainiečio. 

– Šimtas grivinų.

– Kiek? 

– Šimtas grivinų už vieną paukštuką, – patvirtina dėdamas tarp lūpų švilpuką. Kalno gatvelėmis nučiurlena pažįstamas čiulbėjimas.