Skaitymas XXI amžiuje: prarastas subjektas

 

Šis latvių literatūrologės, medijų teoretikės, žymios literatūros kritikės, Rygos Stradinio universiteto Komunikacijos fakulteto docentės ir dekanės Ilvos Skultės (g. 1968) straipsnis (Lasīšana 21. gadsimtā: subjekta zaudēšana) latvių literatūros ir filosofijos žurnale „Punctum“ publikuotas šių metų rugsėjo 30 d. Jis – iš šimtmetį minėjusios Latvijos nacionalinės bibliotekos inicijuotos straipsnių, skirtų latvių skaitymo ir knygų istorijai bei šiuolaikinėms tendencijoms apžvelgti, serijos. Čia spausdinamas sutrumpintas, be iliustracinės medžiagos ir išnašų nuorodų.

 

XXI a. dar tik įsibėgėja, todėl svarbiausia ypatybė, kurią reikia turėti omeny skaitant arba aprašant kokias nors praktikas kaip XXI a. reiškinius, tai jų potencialus kintamumas. Šio rašinio tikslas – aprašyti vidinį skaitymo procesą, jo kaitą, kaip skaitymo praktiką veikia naujos technologijos, kitaip sakant, skaitymo tekstų dematerializacija, skaitmeninimas, nauji įrankiai, jų paplitimas, pasiūla skaitytojui [...].

 

Skaitymo sąvokos sampratos pokyčiai

 

Netrukus po to, kai 2007 m. pasirodė galingai integruota rinkodarinė kompanija „Amazon Kindle“, kuri buvo aukštinama kaip skaitymo įpročių pokyčių stebuklas, bibliofilas Umberto Eco ir prancūzų rašytojas, režisierius Jeanas Claudeʼas Carrièreʼas šia tema paskelbė pokalbį knygoje drąsiu pavadinimu „Nesitikėkite išsivaduoti iš knygų!“ Argumentuodamas knygos tvarumą šiuolaikinėje kultūroje, Eco pažymėjo, kad internetas išgelbėjo skaitymo (ir knygos) saulėlydį, kurį norėjo parūpinti vaizdo medijų ekspansija. Be to, skaitmeninės medijos numatė, kad be skaitymo (įvairioms gyvenimo reikmėms) niekas negalės išsiversti – mes rašome ir skaitome net tokiomis komunikacijos aplinkybėmis, ko nedarydavome anksčiau. Konceptualiai pabrėždami tokią skaitymo sąvokos įvairovę, pastebime skaitymo faktą ir netikėtose kitose analogiškose medijose. Menininkai ir literatai, kurdami skaitymo kritikos bazę, savo kūriniuose retsykiais panaudoja skaitomo teksto manipuliacijas. Tai leidžia daryti išvadą apie postskaitmeninę (ar net postmedijų) skaitymo patirtį, kur skaitmeninės medijos yra ne tik nešėjos, bet ir patogūs, prieinami įrankiai parengti įvairių analogiškų nešėjų tekstus. Šiuo atveju skaitymas ne iš puslapių tampa skaitymu komplekso aplinkoje.

Ir vis dėlto – ką reiškia skaityti? Tai galima paaiškinti elementariai – vartodami abėcėlės kodą suprantame teksto ženklų reikšmę. Skaitydami suvokiame raides aplinkoje, kurioje jos atsiveria kaip rišlus, prasmingas tekstas. Atmintis geba suvienyti raides į žodžius (erdviniai, spalviniai ir kiti regimieji suvokimai čia yra tiek pat svarbūs kaip laikas, kuriame mes gebame kurti jungtį). Taip suprantame žodžių ir sakinių reikšmes, siedami jas su ankstesne patirtimi, atmintyje išsaugotais vaizdiniais, schemomis, idėjomis. Vis dėlto iš skaitytojo prašoma kur kas daugiau. Skaitydami paraleliai regime perskaitytų minčių vaizdinius, formuojame idėjas, bandome net susitapatinti, kažką atrandame, stengiamės tai suvokti, konstruojame pasakojimus (apie pasaulį) ir būtent taip suprantame (pasaulį). Informacijos iškodavimo ir rūšiavimo procesas veda link gebėjimo orientuotis aplinkoje, socialiniame gyvenime, kultūroje ir t. t. Ir rezultatas – kad „išgyventume“ permainingame šiandienos kontekste, skaitymo gebėjimą būtina jungti su kitais gebėjimais.

Skaitymo ypatybės artimai siejamos su teksto nešėjais, įrankiais ir medžiagomis – iš akmens, medžio, metalo ar molio, lengvo kaip oda, papiruso ar popieriaus, iš lapų ritinių ar kodeksų (stebina, kaip šios senos formos atkartotos kompiuteryje – galime skaityti tiek puslapius, tiek ritinius). Ši medijų naudojimo specifika daro įtaką ir turiniui. Diskusijose, nuomonėse apie skaitymą spausdintos knygos medija dažnai laikoma vienintele „tikra“ skaitomų tekstų medija (skaitymas = knyga), ko gero, labiausiai pritaikyta toms neišnykstančioms tekstinio mėgavimosi formoms, kurias aprašo Barthesʼas ir Eco. [...]

 

Skaitytojai ir „neskaitytojai“

 

Pastaraisiais metais Latvijoje atlikti statistiniai skaitymo įpročių priklausomumo nuo interpretacijos tyrimai kuria visiškai skirtingą skaitymo ir jo dažnio vaizdą. Nors knygų leidyba (kartu su laikraščiais ir kanceliarinėmis prekėmis) sumažėjo, Latvija nėra paskutinėje vietoje Europoje (nors nesiekia vidurkio), tačiau negali būti, kad per vienus metus taip veržliai pasikeistų įpročiai: iš 41 proc. knygų neskaitytojų 2016 m. liktų tik 23 proc. 2017 m., t. y. maždaug pusė iš šių 41 proc. neskaitytojų tarsi būtų pradėję skaityti. Pastebėta, kad medijų pranešimuose, kurie formuoja mūsų nuovoką, neretai prasilenkiama su faktais, kad tyrinėta tik knygų skaitymas, bet ir čia kyla daug klausimų dėl knygų formatų, tekstų žanrų, skaitymo dažnio, trukmės, kvalifikacijos, poveikio ir t. t. Latvijos kultūros akademijos prof. Andos Lakės vadovaujamos tyrėjų grupės atliktas tyrimas yra inovatyvus: daug dėmesio skirta kokybinei duomenų analizei (ji leidžia tyrėjui daug jautriau reaguoti į signalus apie naujas paradigmas ar tendencijas), ieškota skaitymo motyvacijos, šeimos ir mokyklos įtakos. Pagal šį tyrimą 20 proc. gyventojų kasdien arba kas antrą dieną skaito knygas, 18 proc. – porą kartų per savaitę, 14 proc. – porą kartų per mėnesį. Tipiškiausias knygų skaitytojas Latvijoje yra jauna, palyginti geros finansinės padėties rusė, palyginti aukšto išsilavinimo lygio, gyvenanti sostinėje ir skaitanti abiem kalbomis. [...]

 

Skaitymo objektas

 

Šių dienų knygų leidyba yra vis labiau priklausoma nuo įrangos, programų, specifinio turinio formatų ir sklaidos platformų. Šie veiksniai verčia kitaip mąstyti apie knygą – jau kaip apie procesą, o ne objektą. Šių dienų knygų gamyba svyruoja tarp skaitmeninės nematerialiosios ir fizinės būklės – pirmąjį šio amžiaus dešimtmetį gimė idėja knygas spausdinti pagal pareikalavimą (book on demand).

Tekstų ir knygų skaitymą reikia suvokti per įvairius ryšius su kitomis komunikacijos madomis, plūstančiomis į medijų kultūros kontekstą. Pirmiausia būtina suprasti, kad keičiasi lektūra. Skaitmeninio kodo multimedijos, sujungtos su internetu, siūlo skaityti hipertekstualiai ir hipermedialiai; skaitomas tekstas tampa prieinamas daugeliui jutiklių. Viena žymiausių elektroninės literatūros ir skaitymo tyrėjų N. Katherine Hayles skiria tris skaitymo būdus: mokykloje mokomą gilų arba artimą, hiperskaitymą ir mašininį skaitymą, kai visus arba didžiumą skaitymo veiksmų vietoj mūsų atlieka koks nors algoritmas. [...]

Specifinės permainos paliečia tekstų autorystę. Niekas nebesistebi tekstais, kurių autorius yra kolektyvas, kai jų tapsmą galima sekti realiu laiku. Šis kolektyviškumas būdingas ir skaitymui – socialiniuose tinkluose iškart reaguojama į perskaitytą tekstą, jis komentuojamas, apie jį diskutuojama, rašomi ir skaitomi kitų parašyti tęsiniai. [...]

Atskira tema galėtų būti (grožinė) literatūra. Ne vien todėl, kad skaitmenizacija ir internetas iš esmės keičia literatūros kūrimo, leidybos ir pardavimo aplinkybes, t. y. būdus, kaip skaitytojas patenka prie lektūros. Per naudojamus įrankius ateina nauji literatūros žanrai, pavyzdžiui, japonų mobiliojo telefono romanai (keitai shousetsu) arba hipertekstuali proza, keičianti skaitymo patirtį laike ir erdvėje. [...]

 

Skaitymo subjektas

 

Įvairiais laikais ir įvairiose kultūrose skaitymas, kaip labai savitas reiškinys, buvo dialektiška teksto ir skaitytojo sąveika. Iš skaitytojo reikalauta ne tik techninio raidžių ir žodžių atpažinimo gebėjimo, bet ir įvairių psichologinių mechanizmų mobilizacijos – pavyzdžiui, empatijos, prisiminimų, vaizduotės. Tokiu būdu skaitymo procese ne tik suvokiama teksto prasmė, bet ir keičiasi patys skaitytojai. Skaitymas internete ir skaitmeninėje aplinkoje anksčiau buvo šlovinamas kaip naujoviškas skaitymo būdas, leidžiantis išvengti specifinių vietos ir laiko sąlygų. Skaitmeniškumu paremtas skaitymas atėjo į mūsų kasdienybę nepastebimai ir negrįžtamai keičia mūsų tradicinius lektūros pateikimo, sklaidos ir saugojimo būdus. Tos formos, organizacija, sistema ir procesai, kurie yra knygų leidybos ir platinimo pagrindas, spartėja, o skaitytojo individualumas, kuris formuojasi ir persiformuoja skaitymo procese, įgauna naują – nomadišką požymį. [...]

 

Kaip skaitome XXI amžiuje

 

Kaip mes skaitome? Turint omeny, kokie fundamentalūs skaitymo pokyčiai vyksta šiuo metu, kaip jie keičia skaitytojo sąmonę, – šių klausimų tyrimai turi būti sensityvūs, fiksuojantys netikėtumus, – ypač vertinga esti savistaba ir savirefleksija. Aprašysiu nedidelį pratimą / tyrimą, kuriame dalyvavo ir Rygos Stradinio universiteto studentai.

1. Nustebino išvada, kad žmonės (iki 65 metų) skaito daug daugiau, nei atrodė. Daugeliui diena prabėga skaitant. Tyrime dalyvaujantieji prisipažino, kad skaitydami atlieka savo kasdienes priedermes (dirba, mokosi, rūpinasi šeima, artimaisiais ir t. t.) ir pailsi. Vidutiniškai skaito 2–9 valandas per dieną. Tai, žinoma, ženkli amplitudė, tačiau bendra skaitymo trukmė per dieną įvairuoja. Yra dienų, kai esti reikšmingesnė kitos rūšies veikla, tada skaitymui nebelieka laiko (pavyzdžiui, keliaujama, sportuojama, prasiblaškoma kitose medijose). Įdomi tendencija: skaitymas vertinamas kaip lygiavertė galimybė būti multimodalioje komunikacijose su vaizdu, garsu; ypač tai būdinga jaunimui. Laisvalaikiu knyga ar serialas – tai pasirinkimas tarp dviejų reliatyviai vertingų alternatyvų, kuriame nors modalume tai esti kaip relaksacija.

2. Iškart būtina pažymėti, kad knygos ir spausdintos medijos skaitymo apimtis sudaro labai nereikšmingą dalį. Daugelis (daugiau moterys) retkarčiais pavarto kurį nors žurnalą, tam skirdami reliatyviai trumpą laiką (dažniausiai 15–30 minučių), perskaito vieną kitą ilgesnį tekstą ar interviu. Tie, kuriuos domina visuomeniniai politiniai įvykiai, pasklaido ir laikraščius. Aišku, kad laikraščių skaitytojai yra vyresnio amžiaus žmonės. Tyrimas atskleidė, kad palyginti dėmesingiausiai skaitomi vietiniai laikraščiai, tačiau nėra taip, kad jaunimas atstumtų laikraščius, jis skaito žurnalus. Vis dėlto spausdintų medijų tipų įvairovės santykis su skaitymo dažniu ir trukme rodo daugiau atsitiktinį, fragmentišką įspūdį. Manding, todėl sunku kalbėti apie tipišką skaitymo įpročių tendencijų santykį su analogiškam skaitymui pasirinktomis medijomis ir tekstų formomis. Veikiau bandoma geriau suprasti kasdienybės situacijas, kuriose daugelis skaitomų tekstų vis dažniau suvokiami kaip atviri situaciniam, fragmentiniam skaitymui, vykstančiam kartu su kita veikla, arba keičiasi pagal žmogaus reikmes ir pasirinkimus, kuriems įtakos turi daugybė stimulų, motyvų, netikėtų išorinių aplinkybių kompleksai, kasdienio gyvenimo ritualai. Spausdintų knygų skaitymą galėtume sieti su šiais ritualais. Nors kasdienybėje skaitoma palyginti mažai, bet tie, kurie yra pripratę, pavyzdžiui, pusvalandį prieš miegą paskaito knygą.

Knygos skaitomos mokslo, darbo, savišvietos, informacijos tikslais. Romanų skaitytojas perskaito knygą per vieną ar dvi dienas, skaito intensyviai ir daug.

Knygų skaitymo suvestinės nereikėtų laikyti reguliariu kurios nors skaitytojų grupės reiškiniu; nebuvo nė vieno respondento, kuris per tris savaites nebūtų skaitęs knygos bent 10 minučių.

Šiame kontekste būtų svarbu apmąstyti galimas grožinės literatūros transformacijas. Kas yra tikrasis grožinės literatūros skaitytojas ir kokią literatūrą kokiose medijose jam patinka skaityti, ką jis skaito – prozą, dramą ar poeziją? Įdomu, kad tyrimo metu tik du respondentai skaitė poeziją. Dažniausiai skaitomi  romantiški, istoriniai ir kriminaliniai romanai. Jaunimas nevengė literatūros anglų kalba. [...]

3. Aišku, kad XXI a. daugiau skaitoma skaitmenine forma, kuri skaitymą paverčia bemaž automatizuotu procesu: dalį skaitymo (jei tai iš viso galima vadinti skaitymu) atlieka kompiuterinė programa, kuri perkoduotą informaciją parodo ekrane raidėmis ir žodžiais. Šioje aplinkoje skaitomas tekstas veikia nepriklausomai nuo autoriaus ir skaitytojo, kuriam jis atsiveria tik dalinai, jau nebeprilygsta skaitymui XIX ir XX a. reikšme. Subjektas išnyksta vyksmo procese tvarkant, ieškant, atveriant ir peržvelgiant tinkle pasiekiamus tekstus.

4. Kitas būdingas XXI a. skaitymo požymis – tekstai neatsisiunčiami, jie dažniausiai skaitomi internete. Kaip mes pasinaudojame programomis, taip jos per mūsų skaitymo vyksmus pasinaudoja paliktais duomenimis – mes patys esame „skaitomi“. [...]

5. Esant tokiai įrankių įvairovei, palyginti retai skaitymui naudojamos planšetės. Dažniausiai skaitymo lektūrą atveria kompiuteris arba išmanusis telefonas. [...]

6. Paskutinis pastebėjimas, kuris susisieja su naujausiais kitų tyrėjų gautais rezultatais: skaitymo įpročiai yra labai heterogeniški. Jie gana greitai ir be perstojo keičiasi (kartu su medijomis, programomis, formato ir dizaino ypatybėmis), nors ir yra skirti saugoti, išlaikyti nekintamumą – institucijoms (bibliotekoms, mokykloms, valstybės įstaigoms) ir ritualams.

Aptariant XXI a. skaitymą, dėmesys pamažu fokusuojamas į ekologiją – privalome geriau suprasti aplinką, kurioje vyksta skaitymas, kai skaitytojas ieško ir suranda tekstą arba patenka į jo akiratį. Ši aplinka yra sociokultūriškai tvarkinga, prisotinta įvairių medijų pasiūlymų, maitinama įvairiomis individualiomis reikmėmis. Visiems šiems veiksniams sąveikaujant, keičiantis aplinkai keičiasi tiek skaitymas, tiek pats skaitytojas – šios aplinkos dalis, – jautriai priimantis aplinkos permainas ir reaguojantis į pokyčius.

 

punctummagazine.lv

Vertė Arvydas Valionis