Protingumas ir kvailumas*

Vosylius Sezemanas (1884–1963) Vytauto Didžiojo universitete Kaune ir nuo 1940 metų Vilniaus universitete studentams skaitė įvairius filosofijos, logikos, estetikos kursus. Kai kurie iš šių kursų buvo skirti specifinėms temoms. Publikuojamas rankraštis, matyt, yra susijęs su vienu iš tokių specialių kursų, kurio tema – „protingumas ir kvailumas“. Sezemanas temos aptarimą pradeda nuo kasdienio supratimo, kuris aptinkamas įvairiose liaudies pasakose. Protingumas siejamas su gebėjimu susiorientuoti konkrečiose situacijose ir maksimaliai kūrybingai pritaikyti turimus įgūdžius bei atrasti naujas galimybes. Pasak Sezemano, gebėjimą orientuotis galima geriau suprasti pasitelkus psichopatologijos pavyzdžius, kai žmonės dėl įvairių traumų praranda turėtus gebėjimus. Tokie įprastų gebėjimų praradimai atveria mums tai, kas dažnai lieka nepastebėta. Taip pat autorius pasitelkia pavyzdžius iš biologijos, nes pirminė išmanaus orientavimosi aplinkoje forma pasireiškia vabzdžių ir kitokių gyvūnų instinktyvioje elgsenoje. Protingumas negali būti suprastas kaip specializuotas ar empirinis žinojimas. Protingumas siejamas su supratingumu, supratimu, o ne su abstrakčiu pažinimu. Plataus akiračio turėjimas, gebėjimas kontempliuoti dalykus susitelkiant į juos, abstrahuoti ir vaizduote atverti naujas galimybes yra būtinos protingumo sąlygos. Pabrėžiamas išminties nesuinteresuotumas ir jos intuityvus (tiesioginės patirties) pagrindas. Šie Sezemano užrašai demonstruoja, kaip fenomenologija gali būti pritaikoma konkrečioms, kasdienėms problemoms apmąstyti. 

D. J.

Vija Celmins. Vandenynas. 1975

Tai ne mokslinės sąvokos, bet kasdienės, gyvenimiškos (kilusios iš kasdienio gyvenimo santykių). Todėl jų analizę reikia pradėti nuo gyvenimiško protingumo ir kvailumo supratimo ir vėliau pasistengti atrasti gilesnius filosofinius šių sąvokų pagrindus. Įprastas apibrėžimas – grynai formalus ir santykinis mokėjimas atskirti esminius dalykus nuo neesminių. Pagrindinis klausimas – ką laikyti esminiu? Kalbama ne apie daiktų esmės pažinimą, bet apie tam tikrą konkrečią gyvenimišką situaciją, kurioje žmogus savo elgesiu pasireiškia kaip protingas arba kvailas. Ši situacija priklauso konkrečiai ir žmogui reikšmingai gyvenimo plotmei. Esmiškumo arba neesmiškumo reikšmė priklauso visų pirma nuo šios plotmės ir jos turinio. Pavyzdžiai: valstietis ir lokys (šaknelės ir viršūnėlės), gudrus husaras^**, kvailelis Ivanuška, kuris visada tiksliai įgyvendina visus nurodymus (neįsk.) ir visada padaro ne taip, kaip reikia. Kas čia svarbu gudrumui (sumanumui, nuovokumui) ir jo priešingybei suprasti?

1) Duota konkreti gyvenimiška situacija su kliūtimis, galinčiomis sutrukdyti pasiekti tikslą. Užduotis – pasiekti tikslus tokiu būdu, kad priešininkas pats to nesuvokdamas padėtų tai padaryti.

2) Kaip tai įmanoma? Situacija ir atskiros ją sudarančios aplinkybės nėra vienareikšmės. Atskiri momentai gali būti skirtingų teleologinių grandinių dalimi. Atitinkamai jie gali būti skirtingai interpretuojami ir turėti skirtingą reikšmę. Gudrus, sumanus. Mato, supranta situacijos daugiareikšmiškumą. Jo mąstymas nėra vienaplotmis ar vienakryptis. Jis naudojasi tuo, kad kitas mąsto tiesmukai ir taiko tą pačią taisyklę visiems atvejams nesiskaitydamas su ypatybėmis (Urteilskraft). Naudojasi kito akiračio siaurumu: mato tik artimiausias ir tiesiogines pasekmes, o ne tolimesnes ir šalutines, kurios yra ne mažiau svarbios bendram situacijos supratimui. Tai reiškia: akiračio daugiaplotmiškumas, konkretumas, platumas ir lankstumas (ir laike, ir susiejant konkretų veiksmo būdą su kitomis aplinkybėmis).

Kvailumas: tiesmukumas, akiračio ribotumas, abstraktumas, nelankstumas (ypač taikant taisykles). Įvairios sumanumo rūšys: nuovokumas, supratingumas, išradingumas; intuityvesnė arba diskursyvesnė forma. Tas pat: karinė strategija, diplomatija, pedagogika (neįsk.). Dėmesio užliūliavimas, pasitikėjimas, minties nukreipimas konkrečia vaga. (Neįsk.) Kas mato galimybę, kurios kitas nepastebi? Bet sumanumas ne visada yra protingumas, viskas priklauso nuo gyvenimiškos situacijos, kurioje jis pasireiškia. Pirklys yra ekonominė sfera, tačiau diplomatas yra kita sritis. Tai skirtingos protingumo formos ir pakopos. Skirtumai priklauso nuo tos sferos, tos situacijos, kurioje protingumas pasireiškia. Tai reiškia: jis gali pasireikšti ten, kur yra tos srities (situacijos) supratimas. Protingumas nurodyta prasme numato supratimą ir todėl jo funkcija ir pasikeitimai susiję su atitinkamos srities supratimu. Kas yra supratimas? Reikšmės supratimas a) žodžių, gestų, signalų, b) struktūrinės visumos ir jo dalių. Funkcionalus reikšmingumas. Kas yra atskiras elementas ir kokia jo reikšmė visumoje. Pavyzdžiui, estetinis muzikos, piešinio ar situacijos supratimas.

Supratimas yra ne ypatingas pažinimo būdas ar vėlyva jo formacija, bet pirmapradė jo forma. Pasaulis pirmapradiškai suvokiamas kaip turintis struktūrą. (Tai priešinga nei atomistinio pažinimo samprata). Supratimas nepriklauso nuo abstraktaus mąstymo, jis pirminis ir instinktyviai intuityvus. Šia prasme instinktyvūs gyvūnų veiksmai – tai žemesnės (paruošiamosios) supratimo pakopos. Mokėjimas orientuotis aplinkiniame pasaulyje, prisitaikymas prie jo. Instinktas ir situacija (įprasta aplinka). Jos tikslingumas ir šio tikslingumo ribotumas. (Neįsk.) Voras ir musės. Vabalai (patinas ir patelė). Bitės.

Vadinasi, supratimas yra visad susijęs su konkrečia plotme. Šios plotmės gali būti skirtingos. Atskiri objektai keičia savo reikšmę priklausomai nuo plotmės, kuriai jie priklauso. Pavyzdžiui, meninis kūrinys, religinis kultas. Supratimas dalinai yra įgimtas (intuityvus), dalinai įgytas. Supratimas nėra protingumas, bet yra jo pagrindas. Dažnai supratimo trūkumą vadina kvailumu, bet tai netikslu. Protingumo instinktas pirmiausia priklauso nuo suprantamos sferos (jos platumo, gelmės, diferencijuotumo). Gyvūnų supratimo vystymasis: refleksas – paprastumas, pastovumas, nediferencijuotumas. Instinktas: veiksmų, situacijos sudėtingumas; lankstumas, prisitaikomumas, patirties reikšmingumas, gebėjimas mokytis, tobulinti reakcijos būdus. Praeities žinojimas, laikiško horizonto išplėtimas (praeitis ir ateitis). Objektinio pasaulio ir daiktų objektyvaus sąryšio savarankiškumas. Įrankių naudojimas. Savarankiškas subjektas ir objektyvus pasaulis. Gebėjimas sulaikyti reakciją ir ją nukreipti šalutiniu keliu (laikiškai ir erdviškai). Su tuo susijęs ir smalsumas, sugebėjimas susitelkti į objektą (stebėjimą, kontempliavimą). Egocentrizmo atsisakymas. (Neįsk.)

Psichopatologijos duomenys patvirtina tokią supratimo koncepciją. Afazija, agnozija, apraksija. Nebegalioja ankstesnis (atomistinis) požiūris. (Neįsk.) Visi šie reiškiniai ne tik lokalūs, gimdantys atskirus sugebėjimus, jie atsispindi visame intelektualiniame gyvenime ir pastarąjį nuleidžia į žemiausią supratimo lygį. Afazijos pavyzdžiai: spalvų skyrimas, klasifikavimas, pavadinimai. Nežino objektų spalvų (neįsk.). Tai abstrakcijos trūkumas. Spalva nėra savarankiškas objektas. Arba jis nemoka naudotis abstrakčiais žodžiais ir juos naudoja tik ekspresyvia prasme: pavyzdžiui, į klausimą „Ar tai laikrodis?“  atsako klausimu  „Kelinta valanda?“ (Neįsk.)

Agnozija: yra atskiri jutimai, bet jie nesudaro dalykinės vienovės. (Neįsk.) Nesuvokia formų. Jiems sunku skaityti. Problemos erdvinių santykių srityje. Laisvai juda, orientuojasi, bet užmerktomis akimis negali nurodyti, kokioje padėtyje yra jo kūnas, negali atlikti nurodyto judesio. Erdvė kaip veiksmo laukas ir kaip pažinimo objektas (ką reiškia kairėje, dešinėje, viršuje, apačioje). Arba galimybė orientuotis (neįsk.), jeigu yra duotas atskaitos taškas (pavyzdžiui, jo lova). Skaičiavimas: negali pasakyti, kas daugiau, kas mažiau, kas vėliau, kas anksčiau. (Palygink rekrūtų apmokymą: šienas, šiaudai.) Nesupranta metaforų, pokštų. (neįsk.)

Apraksija: sudėtingų judesių (nurodymų) atlikimas ir sintezė. Moka naudotis stikline, šaukštu, bet tik pietų metu. Mokymas: atsitiktinis, be plano arba be išankstinio plano. Tai yra žemesnioji intelektualumo pakopa: diferenciacijos, abstrakcijos, elementų tematizacijos trūkumas.

Aukščiausias supratimo lygis. Idealybių ir galimybių sferos nesavarankiškumas. Sąryšis su gyvenimo praktine plotme. Mąstymo nelaisvė, nelankstumas, tiesmukumas, vienakryptingumas. Tuo remiantis galima įžvelgti būtinas protingumo sąlygas tame lygmenyje, kur yra galima kultūra.

1. Sąmonės akiračio platumas (laiko ir erdvės prasme).

2. Gebėjimas turėti kontempliatyvią nuostatą. Susitelkimas į objektą.

3. Objektyvumas, išskirtinio egocentrizmo atsisakymas.

4. Gebėjimas diferencijuoti, analizuoti, abstrahuoti.

5. Vaizduotė, naujos galimybės, kombinacijos (galimybių sfera). Tuo remiantis atsirandantis sugebėjimas mąstyti santrumpomis, simboliškai, visumos supratimas. Mąstymo laisvė (neįsk.).

Kultūroje egzistuoja darbo pasidalijimas, profesionalumas, konkrečių gyvenimo planų, susijusių su profesine veikla, sukūrimas. Kiekvienas toks planas turi savo dalykinę struktūrą. Sąmonei atsiveria konkretus amatas, technika, mokslas, menas, į kuriuos ji įsigilina. Kiekvieną sritį atitinka ypatinga supratimo forma. Sąryšyje su šiuo supratimu gali atsirasti sumanumas, supratingumas, išradingumas (dalinai įgimtas talentas, dalinai įgytas). Ir čia mokėjimas skaitytis su įvairiomis galimybėmis, skirtingai panaudoti duotą medžiagą, prisitaikyti prie konkrečios situacijos, apeiti sunkumus. Gebėjimas vieną medžiagą pakeisti kita. Mąstymo konkretumas ir lankstumas. Mokslo srityje: teorijos pritaikymas naujiems atvejams, naujos teorijos atradimas. Tas pat pasireiškia ir technikoje.

Bet protiniai gebėjimai konkrečioje srityje dar negali būti vadinami protingumu tikslia prasme. Specialisto lygis (neįsk.). (Beždžionė ir akiniai^***.) Supratimo ribotumų įveikimas vienoje srityje. Supratimo platumas. Kitų rūšių supratimo ir gyvenimiškų struktūrų galimybės. Sokratiškasis nežinojimo žinojimas. Bet tai yra tik negatyvus požymis. Pats pažinimas (neįsk.). Dar yra kitas dalykas: nė viena sritis su savo struktūra neapima visos tikrovės. Kiekviena sritis tam tikra prasme yra abstrakti. Protas supranta ne tik kiekvienos srities ribotumą, bet ir jų abstraktumą. Jis artimesnis konkretumui, tikrovės fonui, kuris nepatenka į srities struktūrą. Šiuo požiūriu jis yra laisvesnis ir nepririštas prie konkrečios srities struktūros. Jis laisvesnis nuo įgūdžių ir įpročių matyti daiktus bei mąstyti juos. Galų gale sritys skiriasi didesniu ar mažesniu abstraktumo ir supaprastinimo lygiu. Todėl supratingumas vienose srityse yra artimesnis protingumui nei kitose. Ta sritis, kuri yra visų arčiausia konkrečiai tikrovei, – tai žmogiškų santykių, gyvų asmenybių, žmogaus kaip mikrokosmo sritis. Ne atskirų aspektų, bet visos asmenybės. Protingumo kriterijus: žmogaus santykis su kitais, jų supratimas, jo elgesys tais atvejais, kai lemiamą reikšmę turi asmenybės visumos supratimas konkrečiose gyvenimiškose situacijose. Tai centrinė sfera, kuri nušviečia ir kitas sferas ir jų sąlyginį žinojimą. Nuo supratimo intuityvaus pagrindo platumo priklauso protingumo konkretumas ir jo kūrybinis pajėgumas. Abstraktus protingumas – dažnai nevaisingas ir mažiau kūrybingas. Išmintis – tai visiškas nesuinteresuotumas. Plati intuicija**** kaip pagrindas.

Iš rusų kalbos vertė ir komentarus parengė Dalius Jonkus