Mortal combat

I dalis – ketvirtfinalis

Ketvirtfinalyje susidūriau su akluoju. Jam buvo aštuoniasdešimt devyneri, jis buvo aklas nuo gimimo. Filmavosi Stonio filme „Neregių žemė“. Baisiai geras filmas. Pagyriau filmą, o jis atsakė, kad pats nematė. Mandagiai paklausiau kodėl, o jis tik piktai kažką suburbėjo ir nusisuko. Nemalonus žmogus. O gal įsižeidęs, nes tiesiog niekas jo nepakvietė.

Artėjo pirmas raundas. Buvau visiškai užtikrintas, kad laimėsiu. Pramankštinau akis, atlaisvinau žandikaulį, pasirąžiau. Pasigirdo arbitro balsas: „Dalyvius prašome užimti savo vietas.“ Gurkštelėjau vandens ir nuėjau į ringą, atsisėdau į savo vietą. Mano konkurentas užtruko, mat kelis kartus eidamas pargriuvo. Stengiausi nesijuokti. Na, iš tikrųjų nesistengiau. Kvatojau visu balsu. Pagaliau aklasis pasiekė savo kėdę ir atsisėdo. Gerai, kad pataikė atsisėst, nes turbūt būčiau apsimyžęs iš juoko. Vėl pasigirdo arbitro balsas: „Pirmas raundas pradedamas. Rungtis – akių karas. Tas, kuris ilgiausiai išlaikys akių kontaktą, laimės.“ Laikiau užmerktas akis iki paskutinės sekundės, ilsinau. Šiek tiek jaudinausi. „Irrr… pradedam“, – užriko balsas ir aš atsimerkiau. Žiūriu – mano priešininkas atsimerkęs, tačiau akių ten nematau. Staiga supratau, kad jis negali palaikyti akių kontakto, nes yra aklas. Arbitras irgi tai suprato. Abu pradėjom žvengt. Spjaudydamasis seilėmis ir verkdamas iš juoko jis paskelbė, kad aš laimėjau. Aklasis išliko ramus.

Antras raundas. Ši rungtis vadinasi „tylos karalius“. Anksčiau ji buvo mano mėgstamiausia, kol aštuntfinaly susidūriau su senute nebyle. Sėdėjom ir tylėjom ištisas šešias dienas. Šeštąją dieną ji tyliai tyliai mirė, tačiau išleido paskutinį atodūsį. Arbitras mano naudai įskaitė tai kaip prakalbėjimą. Aš laimėjau. Įprastai prieš „tylos karalių“ niekada nesijaudinu, tačiau šiandienos varžovas mane vertė nerimauti – o jeigu jis nudribs? O jeigu nuo kėdės nukris? O gal kaip nors juokingai akis pavartys? Taigi aš neištversiu. Bet ne, galvoju, nukreipsiu nuo jo žvilgsnį ir viskas bus gerai. Arbitras pranešė, kad laikas užimti vietas. Praskalavau gerklę vandeniu ir nuskubėjau prie savo kėdės. Aklasis pamažu ėjo link ringo, šį kartą jau beveik negriuvo. Netikėtai arbitras paskelbė „tylos karaliaus“ pradžią pirma laiko, aklajam dar nespėjus pasiekti savo kėdės. Suglumau, tačiau pažiūrėjau į arbitrą, jis šypsojosi ir žiūrėjo į mus, tiksliau, į akląjį. Supratau, kad tai nebuvo klaida. Aklasis priėjo prie savo kėdės ir sėdosi – tačiau ji buvo pastumta kiek toliau, nei stovėjo prieš tai, ir aklasis drėbėsi ant žemės. Pralaimėjau. Pradėjau žvygauti taip, kaip dar niekada gyvenime. Ašaros iš akių sunkėsi kaip sultys iš citrinos. Griuvau šalia aklojo ir dusdamas, spjaudydamasis žvengiau jam į veidą, o jis ramiai gulėjo ir žiūrėjo į niekur. Kai tik nusiramindavau, išgirsdavau arbitro juoką, aidintį per visas kolonėles.

Skambėjo taip,  tarsi juokas būtų perėmęs visą orą ir nebelikę kuo kvėpuoti, tik jo arklišku žvengimu. Taip prasiraitėm maždaug septynias valandas. Nors iš ringo išėjau kaip pralaimėtojas, žinojau, kad dar atsigriebsiu.

Manęs laukė paskutinė, trečioji, rungtis. Jos laukiau labiausiai. Raundas „mortal combat“ arba kitaip – „kova iki mirties“. Žinojau, kad laimėsiu. Man patinka matyti savo rankas suteptas krauju, tarsi su burgundiško vyno spalvos elegantiškomis pirštinėmis. Jos man tinka. Turėčiau dėvėti jas nuolatos. Paskendęs svajonėse apie nuolatines kraujo pirštines vos nepraleidau raundo pradžios. Išsišiepęs nubėgau į ringą, nekantravau pamatyti, ką man parodys aklasis. Šį kartą jis į ringą atėjo užtikrintais žingsniais, nekliūdamas. Nors jo akys buvo tuščios, iš jų spinduliavo pyktis – turbūt senis nori atsikeršyti už visą skardų juoką, aidėjusį arenoje. Arbitrui vos paskelbus kovos pradžią, aklasis pradėjo mosikuoti rankomis lyg išprotėjęs. Mane tai juokino, stovėjau nejudėdamas. Atrodė, kad kuo daugiau juokiuos, tuo labiau jis mosikuoja. Mano juokas jam buvo tarsi varikliukas. Man tai patiko. Žvengiau, vaikščiodamas iš vieno ringo kampo į kitą, kol jis klaidžiojo paskui mane. Norėjau, kad tai tęstųsi amžinai, tačiau staiga aklasis sustojo. Jis susigriebė rankomis už akių ir pradėjo krapštytis. Sekundę jau pagalvojau, kad dabar galbūt būtų laikas jį pulti, tačiau jis išsilupo vieną akį, slidžią ir papilkavusią, ir metė į mane. Aš nedvejodamas griebiau tą akį ir įsistačiau į kaktą, per vidurį tarp akių. Galvoju – juk trys akys tikrai geriau už dvi. Pabandęs pavartyti savo trečią akį nustėrau. Pamačiau kažkokį keistą pasaulį, tiksliau, pajaučiau. Vieną akimirką net kilo jausmas, kad aklojo nereikia žudyti. Mano galvą užvaldė tokios absurdiškos mintys kaip tarpusavio supratimas, empatija, žmogiškumas. Aklasis stovėjo vietoje ir nejudėjo. Staiga supratau, kad ši akis bando užvaldyti mano protą kažkokiomis bjauriomis mintimis apie gėrį ir gailestį. Iš tolimiausių savo blaivaus proto kertelių sukaupiau visas jėgas ir išsiroviau tą akį. Ne, vis dėlto dvi akys geriau nei trys. Aklasis vis dar stovėjo kaip medis. „Nepavyko, – tariau jam, – manęs taip lengvai neapkvailinsi.“ – „Tuomet aš pralaimėjau“, – pasakė aklasis ir išsitraukęs peilį iš kišenės persipjovė gerklę. Netekau žado. Tai ką, dabar aš negalėsiu jo pats nužudyti? Kokia nelaimė. Minutėlę pastoviniavęs, nuėjau prie jo gulinčio kūno ir įkišau rankas į prapjautą gerklę. Bent jau savo pirštines užsimausiu, pagalvojau. Taigi taip aš laimėjau ketvirtfinalį.

II dalis – pusfinalis

Po ketvirtfinalio, baisiai nusivylęs rungtynių baigtimi, svajojau apie savo būsimą priešininką. Labiausiai norėčiau, kad tai būtų koks didelis, apkūnus vyras, su kuriuo galėčiau kaip reikiant pasigrumti. Aklasis iš manęs atėmė kovą, todėl pusfinalyje noriu atsigriebti dvigubai. Taip sėdėdamas ir mąstydamas, kažkur tolumoje išgirdau kūdikio verksmą. Visas mano kūnas įsitempė ir prisipildė pykčio. Pasaulyje nėra nieko, ko nekęsčiau labiau nei kūdikių. Jei fone girdėsiu verksmą, tuomet man tikrai pavyks nugalėti bet kokį varžovą. Sėdėdamas kambaryje, užpildytame to garso, jaučiau, kaip mano kūne tvinkčioja kraujas, kaip gniaužiasi kumščiai. Puiku, man to ir reikėjo.

Arbitras džiaugsmingai paskelbė pirmo raundo pradžią. Neatsidžiaugdamas pykčiu, pulsuojančiu mano kūne, bėgte nuskubėjau į ringą. Tenai pamačiau ir tolumoje ropojantį kūdikį. Išsigandau, kad tas šlykštus padaras blaškys mano dėmesį, tačiau pagalvojau, jog kartkartėmis galėsiu į jį žvilgtelti, jei mano kūnui pritrūks įtūžio. Tačiau kūdikis ropojo vis artyn. Ne juokais persigandau. Žvilgtelėjau į arbitrą, o jis tik ramiai šypsojosi. O ne, ne, ne, ne… Staiga supratau, kad tai turbūt ir bus mano varžovas. O dieve švenčiausias, o šėtone, o perkūne ir alachai… Tik ne tai. Tai blogiausia, kas galėjo atsitikti. Ar šis kūdikis – mano priešininkas? Ar turėsiu su juo kautis? Juk negaliu į jį net pažiūrėti, kaip man reiks su juo rungtis „akių kare“? Kūdikis atsisėdo priešais mane. Aš pažiūrėjau į kūdikį. Jis žiūrėjo tiesiai į mane. Jis buvo putlus, kaip faršo prikimšta dešrelė, jo akys buvo baisesnės nei aklojo, jo žandai buvo pripildyti raudonio, kuris man priminė apie cirkuliuojantį po žandais kraują. Aš apsivėmiau. Nesusilaikiau. Vėmiau grynu krauju, nes tik jǫ šiandien valgiau. Buvau paskelbtas pralaimėtoju. Kūdikis žiūrėjo į mane vemiantį ir krykštavo, plojo rankytėmis. O mane tai vertė dar labiau vemti. Taip aš pravėmiau, o jis prasijuokė dar gerą valandą. Galiausiai atsistojau ir išbėgau iš ringo, kad jo negirdėčiau ir taip nustočiau vemti.

Sėdėjau visas drebėdamas, nenorėjau grįžti į ringą. Antrasis raundas su kūdikiu man skambėjo baisiau už mirtį. Mes turėsime sėdėti vienas prieš kitą. Aš ir kūdikis. Nuo šitos minties vėl bandžiau vemti, bet nepavyko. Arbitras skelbė raundo pradžią ir kūdikis, išsigandęs jo balso, pradėjo verkti. Staigiai nubėgau į ringą, džiaugdamasis, kad prasidėjus rungčiai kūdikis verks ir aš laimėsiu. Tačiau, mano nelaimei, vos tik man pasirodžius jis nustojo verkti. Žiūrėjo į mane savo siaubingomis akimis ir šypsojosi. Nuleidau galvą, nes bijojau, jog vėl supykins. Kurį laiką taip ir prasėdėjome. Žiūrėdamas į grindis galvojau apie galimas šios rungties baigtis. Staiga supratau, kad kūdikis nemoka šnekėti. Išsigandau, juk kaip jis pralaimės „tylos karalių“, jei nemoka nieko pasakyti? Šią mano mintį nutraukė kūdikio balsas. „Dada“, – pasakė jis, žiūrėdamas į mane. Aš laimėjau. Po šių žodžių turėjome sustabdyti rungtynes, nes tris dienas vėmiau.

Po trijų dienų nuolatinio vėmimo suvalgytu, išgertu ir vidiniu krauju pagaliau nustojau. Nors buvau visiškai nusilpęs, net pamėlęs, nebijojau paskutinės rungties. Juk nužudyti kūdikį – vienas juokas. Aš galiu ant jo užminti ir to užteks. Nuo šios minties pralinksmėjau ir buvau pasiruošęs kautis. Pranešiau arbitrui, kad galime pradėti. Taip ir padarėme. Atėjau į ringą kvailai išsišiepęs, jau svajodamas apie finalą. Kūdikis ropojo grindimis, atrodė kaip tarakonas, o jį pritrėkšti taip pat lengva. Ramus ir užtikrintas žengiau prie kūdikio. Jis pakėlė į mane akis ir ištiesė rankytes, vėl sakydamas „dada“. Tą sekundę mano kraujas pradėjo virti. Jau kėliau koją, tačiau priešininkas į ją įsikibo, apglėbė savo rankomis mano kelį. Šiek tiek išmuštas iš vėžių, bet vis dar pasiryžęs laimėti, pradėjau kratyti koją. Kūdikis laikėsi ir netgi pradėjo krykštauti. Kračiau koją, sukau ją ratais, bėgiojau po ringą. Atrodė, jog kaunuosi pats su savimi. Porą valandų prabėgiojęs ratais, supratau, jog tai beprasmiška. Juk aš galiu tiesiog palaukti, kol kūdikis numirs, tai neturėtų ilgai užtrukti. Sustojau ir stovėjau, o jis laikėsi įsikibęs man į koją. Po trijų dienų kūdikis, lyg koks šašas, sudžiūvo ir nukrito. Palikau jį ten gulėti ir išėjau ruoštis finalui.

III dalis – finalas

Eidamas į finalą žinojau, jog mano būsena nėra pati geriausia. Rungdamasis su kūdikiu baisiai išvargau, atrodė, kad jis tiesiog išsiurbė visą mano energiją. Norėjau kuo greičiau pamatyti savo varžovą, kad galėčiau ramiau atsikvėpti. Mane kankino siaubas – o kas, jei ten bus dar vienas kūdikis? Ar sugebėsiu su dar vienu tokiu susidoroti? Tas nuolatinis vėmimas mane visai išvargino. O gal pagaliau man duos normalų, didelį ir tvirtą vyrą, su kuriuo galėsime lygiavertiškai pakovoti? Nekantravau sužinoti. Mano laimei, buvo paskelbta pirmo raundo pradžia. Džiaugsmingai žygiavau link ringo. Mano nuostabai, varžovas jau sėdėjo savo vietoje. Bet kaip aš apsidžiaugiau! Tai iš tiesų buvo stambus, didelis vyras, pagaliau! Išsišiepęs atsisėdau į kėdę. Vyras jau spoksojo tiesiai į mane ir nemirksėjo. Jo žvilgsnis buvo visiškai negyvas, be jokių emocijų. Supratau, kad jis nenusiteikęs juokauti. Na ir puiku, pagalvojau, pagaliau stiprus varžovas. Arbitras paskelbė „akių karą“ pradėtą. Žiūrėjome vienas į kitą maždaug porą valandų, ir aš pradėjau nervintis. Ėmiau baimintis, kad pralaimėsiu. Supratau, kad kažkas čia ne taip. Vyras sėdėjo ten visas dvi valandas ir nė karto nepakrutė̇jo, akys nenukrypo. Kaip tai įmanoma? Kaip jis gali būti toks stiprus? Staiga man viskas paaiškėjo. Priešais mane sėdi lavonas. Tai kirto į mane lyg žaibas. Visas sudrebėjau ir netyčia sumirksėjau. Aš pralaimėjau.

Negalėdamas tverti savyje net nepasitraukiau nuo savo kėdės. Pasiūliau arbitrui nedelsiant pradėti. Jis sutiko, buvo paskelbta „tylos karaliaus“ pradžia. Sėdėjau toje kėdėje ir kas sekundę vis geriau suvokiau savo situacijos liūdnumą. Kaip galiu prieš jį laimėti rungtį, jei jis – lavonas? Jis negali išleisti jokio garso. Ką man daryti? Aš nieko nebesupratau. Nesupratau, kaip reikia kovoti. Žinojau tik tai, kaip baisiai noriu laimėti. Man reikėjo kažką daryti, kažką sugalvoti… Man pasidarė taip liūdna, taip graudu. Juk aš tikriausiai negaliu laimėti. Pradėjau verkti, pasikūkčiodamas, springdamas, dusdamas. Pralaimėjau.

Visą pertrauką iki trečio raundo verkiau, prisipažinsiu. Nesugalvojau jokios išeities. Tas lavonas – būsimas laimėtojas. Negaliu jo nugalėti. Aš negaliu jo nužudyti kovoje, nes jis ir taip miręs. Ši pergalė man svarbiau už viską. Kaip man tai padaryti? Arbitras paskelbė kovos pradžią. Vis dar verkdamas einu į ringą. Staiga man šovė mintis. Sugalvojau, kaip galiu laimėti. Aš žinau, o taip, aš žinau, aš tikrai laimėsiu. Nusišluostęs ašaras įkišau ranką į kišenę. Ten užčiuopiau aklojo peiliuką. Juk niekas nesako, ką reikia nužudyti šioje rungtyje. Aklasis nusižudė, aš likau gyvas ir laimėjau. Tačiau jei lavonas jau negyvas, tai aš nužudysiu save ir sekundę prieš mirdamas tapsiu laimėtoju. Tapsiu laimėtoju, taip, aš sugalvojau, kaip tapsiu laimėtoju. Aš, stovėdamas priešais lavoną, dūriau sau į širdį ir sukišau ten rankas. Ištraukiau, ir jos buvo su pirštinėmis. Kaip gera… Aš suklupau ir griuvau ant grindų. Arbitras paskelbė, kad aš – laimėtojas. Ar girdite visi? Aš laimėjau. Mano rankos su burgundiško vyno pirštinėmis. Mano širdį galima pasiekti ranka. Aš – laimėtojas… Aš nugalėjau. Aš.