Maniškis XX amžiaus vakaras… ir kiti smulkūs proveržiai

  

2017 m. Nobelio literatūros premijos laureatas japonų kilmės britų rašytojas Kazuo Ishiguro (g. 1954) privalomąją laureatų paskaitą (originalus pavadinimas My Twentieth Century Evening – and Other Small Breakthroughs) perskaitė tų pačių metų gruodžio 7 d. Švedijos akademijoje Stokholme.

 

Jei būtumėte mane sutikę 1979-ųjų rudenį, turbūt vargiai būtumėte mane apibrėžę socialiniu ar net rasiniu požiūriu. Tada man buvo 24-eri. Bruožai būtų pasirodę japoniški, bet, kitaip nei daugumos tų laikų japonų vyrų Britanijoje, mano plaukai siekė pečius ir aš nešiojau šonuose nukarusius banditiškus ūsus. Mano šnekoje galėjai išskirti nebent pietinėse Anglijos grafystėse užaugusio žmogaus tarseną, kada ne kada paįvairinamą išsisėmusios, jau senamadiškos hipių eros šnektos. Įsileidę į kalbas, ko gero, būtume aptarinėję totalinį olandų futbolą, paskiausią Bobo Dylano albumą, o galbūt pastaruosius metus, kuriuos buvau praleidęs dirbdamas su Londono benamiais. Užsiminę apie Japoniją, pasiteiravę apie jos kultūrą, mano elgsenoj veikiausiai būtumėt pastebėję nepasitenkinimo ženklų, man pareiškus nieko apie tai neišmanant ir motyvuojant tuo, kad į tą šalį kojos nebuvau įkėlęs – netgi atostogų – nuo tada, kai ją palikau, būdamas penkerių.

Tą rudenį su kuprine, gitara ir rašomąja mašinėle atvykau į Bakstoną Norfolko grafystėje – nedidukę gyvenvietę su senu vandens malūnu ir lygiais dirbamaisiais laukais aplinkui. Į šią vietą atkeliavau, nes mane priėmė į vienų metų antrosios studijų pakopos kūrybinio rašymo kursą Rytų Anglijos universitete. Universitetas buvo už dešimties mylių, katedrą turinčiame Noridžo mieste, iki kurio nusigauti, neturėdamas mašinos, galėjau tik tarpmiestiniu autobusu, kursavusiu vos po sykį ryte, per pietus ir vakare. Bet šitai, kaip netrukau išsiaiškint, nesudarė didesnių keblumų: man retai kada reikėjo pasirodyti universitete dažniau kaip dukart per savaitę. Kambarį buvau išsinuomojęs namelyje, kurio savininką, trisdešimt kelerių vyrą, buvo ką tik palikusi žmona. Be abejonės, jam tas namas buvo kupinas sudužusių svajonių pamėklių, o gal jis tiesiog vengė manęs; kad ir kaip ten būtų, šeimininko akyse neregėdavau ištisas dienas. Kitaip tariant, po karštligiško gyvenimo Londone čia aš susidūriau su neįprastai didele tyla ir vienatve, kurioje turėjau virsti rašytoju.

Tiesą sakant, mano kambarėlis nebuvo nepanašus į klasikinę rašytojo palėpę. Lubos klaustrofobiškai nuožulnėjo, nors – pasistiebęs – pro vienintelį langą galėjau pamatyti tolumon besidriekiančius arimus. Kambarėlyje stovėjo mažytis stalas, kurio ploto vos užteko mano mašinėlei ir stalinei lempai. Ant grindų vietoj lovos – didžiulis stačiakampis porolono gabalas, ant kurio miegodamas prakaituodavau net ir žvarbiomis Norfolko naktimis.

Tai šiame kambaryje aš perkratinėjau porą vasarą parašytų apsakymų, neapsispręsdamas, ar jiedu ne per prasti parodyti naujiesiems moksladraugiams. (Kurse, žinojau, buvom šešiese, rinkdavomės kas porą savaičių.) Tuo metu gyvenime daugiau jokios dėmesio vertesnės prozos nebuvau sukūręs, o studijų vietą užsitarnavau su radijo pjese, atmesta visuomeninio transliuotojo. Tiesą sakant, anksčiau tvirtai pasiryžus iki dvidešimties metų tapti roko žvaigžde, literatūriniai mano siekiai buvo tik visai neseniai prasiveržę. Tos dvi istorijos, kurias dabar atidžiai tyrinėjau, buvo parašytos, sakytum, paniškai, reaguojant į žinią, kad mane priėmė į tą universiteto kursą. Vienoje pasakota apie makabrišką susitarimą nusižudyti, kitoje – apie gatvės muštynes Škotijoje, kurioje buvau dirbęs socialiniu darbuotoju. Ne kažin kokie apsakymai. Pradėjau rašyti dar vieną – apie paauglį, nunuodijantį savo katę, veiksmo vieta, kaip ir kitų, – šių dienų Britanija. O paskui vieną naktį, trečią ar ketvirtą gyvenimo tame kambarėlyje savaitę, susivokiau berašąs, neįprastai karštligiškai ir intensyviai, apie Japoniją – apie Nagasakį, gimtąjį savo miestą, paskutinėmis Antrojo pasaulinio karo dienomis.

Šitai, reikia pažymėti, man sukėlė tam tikrą nuostabą. Nūdien vyrauja tokia atmosfera, kad jaunas, prasimušti siekiantis mišraus kultūrinio paveldo rašytojas kone instinktyviai kūryboje imasi tyrinėti savo „šaknis“. Bet šitaip toli gražu nebūta anais laikais. Nuo „daugiakultūrės“ literatūros sprogimo Britanijoje mus dar skyrė keletas metų. Išleidęs vieną romaną Salmanas Rushdie buvo nežinomas. Paprašyti nurodyti ryškiausią jaunąjį tų laikų britų romanistą, žmonės būtų minėję Margaret Drabble; iš senesnių rašytojų – Iris Murdoch, Kingsley Amisą, Anthony Burgessą, Johną Fowlesą. Tokius svetimtaučius kaip Gabrielis García Márquezas, Milanas Kundera ar Borgesas skaitė tik vienetai, jų vardai nieko nesakė net užkietėjusiems skaitytojams.

Toks buvo tų laikų literatūrinis klimatas, todėl pabaigęs tą pirmąjį japonišką apsakymą, nors ir nutuokdamas atradęs naują svarbią kryptį, tučtuojau ėmiau svarstyti, ar šis nuokrypis nelaikytinas nuolaidžiavimu sau; ar nederėtų tuoj pat grįžti prie „normalesnių“ vaizdavimo objektų. Tiktai po ilgų dvejonių daviau su tuo apsakymu susipažinti kitiems ir iki pat šiol esu nepaprastai dėkingas savo bendramoksliams, mentoriams Malcolmui Bradbury ir Angelai Carter, taip pat romanistui Paului Bailey – tų metų reziduojančiajam universiteto rašytojui – už ryžtingą jų padrąsinimą. Jeigu jie būtų atsiliepę ne taip teigiamai, galimas daiktas, niekada daugiau nebūčiau rašęs apie Japoniją. Sutiktas palankiai, aš grįžau į savo kambarį ir rašiau, rašiau. Visą 1979–1980 metų žiemą, o ir pavasarėjant beveik su niekuo nekalbėjau, neskaitant kitų penkių studijų draugų, miestelio krautuvininko, iš kurio pirkdavau gyvastį palaikiusių pusryčių dribsnių ir ėriuko inkstų, ir širdies draugės Lornos (dabartinės žmonos), aplankydavusios mane kas antrą savaitgalį. Dermingu tokio gyvenimo nepavadinsi, bet per tuos keturis penkis mėnesius įstengiau užbaigti pusę savo pirmojo romano – „Blyškus kalvų vaizdas“, kurio veiksmas vyksta taip pat Nagasakyje, atsikūrimo po atominės bombos sprogimo metais. Pamenu, tuo metu kartkartėm bandžiau rutulioti kelių apsakymų, vykstančių ne Japonijoje, sumanymus, bet susidomėjimas jais veikiai nuslopdavo.

Jei ne tie man lemtingi mėnesiai, tikriausiai niekada nebūčiau tapęs rašytoju. Nuo to laiko dažnai žvelgdamas atgalios klausdavau: kas su manimi darėsi? Iš kur visa ta neįprasta energija? Ir padarydavau išvadą, kad būtent tuo gyvenimo momentu ėmiausi neatidėliotinų išsaugojimo veiksmų. Norėdamas tai paaiškinti, turėsiu šiek tiek grįžti į praeitį.

 

●

 

Į Angliją su tėvais ir seserimi aš, penkiametis, atvykau 1960-ųjų balandį, į Sario grafystės Gilfordo miestą, pasiturinčiųjų „užutėkį“ trisdešimt mylių į pietus nuo Londono. Mano tėvas buvo mokslininkas tyrėjas, okeanografas, jis atvyko dirbti britų vyriausybei. Beje, ilgainiui jo išrastas aparatas šiandien priklauso nuolatinei Mokslo muziejaus Londone kolekcijai.

Nuotraukose, darytose mums neseniai atvykus, užfiksuota išnykusios eros Anglija. Vyrai vilki vilnonius megztinius V formos iškirpte ir ryši kaklaraiščius, automobiliai dar su paminomis ir užpakaly pritvirtintu atsarginiu ratu. „The Beatles“, seksualinė revoliucija, studentų maištai, „daugiakultūriškumas“ jau beveik už kampo, bet sunku patikėti, kad ta Anglija, su kuria pirmąkart susidūrė mūsų šeima, bent nutuokia apie tai. Sutikti svetimšalį iš Prancūzijos ar Italijos buvo gana nepaprastas dalykas, ką jau kalbėti apie Japoniją.

Mūsų šeima gyveno dvylikos namų aklagatvyje ties ta vieta, kur baigiasi asfaltuoti keliai ir prasideda kaimiškoji vietovė. Mažiau nei per penkias minutes prieidavai vietinį ūkį ir keliuką, kuriuo karvės eilėmis linguodavo iš vienos ganyklos į kitą. Pieno pristatydavo arkliu kinkytu vežimu. Ryškiausiai iš pirmųjų dienų Anglijoje įstrigęs įprastas vaizdas – ežių, tų mielų dygliuotų naktinių padarėlių, tuo metu gausių toje pakaimėje: naktį automobilių ratų sutraiškytų, paliktų rytinėje rasoje, tvarkingai sudėtų pakelėse, laukiančių, kol surinks šiukšliavežiai.

Visi mūsų kaimynai eidavo į bažnyčią, o žaisdamas su jų vaikais pastebėjau, kad prieš valgį šie sukalba maldelę. Aš lankiau sekmadieninę mokyklą ir neilgai trukus jau giedojau bažnytiniame chore, o dešimties tapau pirmuoju chorvedžiu japonu Gilforde. Mokiausi vietinėje pradinėje mokykloje, kur buvau vienintelis vaikas ne anglas ir, galimas daiktas, vienintelis per visą tos mokymo įstaigos istoriją, o nuo vienuolikos metų į vidurinę mokyklą gretimam mieste keliaudavau traukiniu: kas rytą vienam vagone išvien su vyrais šviesių dryželių kostiumais ir katiliukais, vykstančiais į kontoras Londone.

Tuo laikotarpiu jau buvau visiškai išsiugdęs manieras, kurių tomis dienomis tikėtasi iš vidurinės klasės berniukų. Lankydamasis draugo namuose, žinojau, kad turiu pašokti ant kojų, vos tik į kambarį įžengdavo suaugęs žmogus; išmokau, kad prieš pakildamas nuo stalo, prie kurio valgoma, turiu paprašyti leidimo. Kadangi kvartale buvau vienintelis berniukas svetimtautis, aplinkinių rate buvau savotiškai pagarsėjęs. Kiti vaikai žinojo, kas aš, dar prieš susipažįstant. Kartais gatvėje ar vietinėje parduotuvėje mane vardu pašaukdavo visiškai nepažįstami suaugusieji.

Žvelgdamas į aną laikotarpį ir atmindamas, kad nuo pasaulinio karo, kuriame japonai buvo nuožmūs anglų priešai, nebuvo praėję nė dvidešimties metų, stebiuosi, su kokiu atvirumu ir prigimtiniu dosnumu mūsų šeimą priėmė ši paprasta anglų bendruomenė. Ir po šiai dienai tai britų kartai, kuri ištvėrė Antrąjį pasaulinį karą ir po visų jo padarinių sukūrė įstabią naują gerovės valstybę, jaučiama meilė, pagarba ir noras pažinti didžiąja dalimi kyla iš mano anų metų asmeninės patirties.

Tačiau visą tą laiką savo namuose su tėvais japonais gyvenau kitokį gyvenimą. Namie buvo kitokios taisyklės, kitokie lūkesčiai, kitokia kalba. Mano tėvai iš pradžių ketino grįžti į Japoniją po metų, gal po dvejų. Tiesą pasakius, pirmuosius vienuolika metų Anglijoje mes gyvenome nuolatine grįžimo „kitais metais“ būsena. Dėl tos priežasties mano tėvai išlaikė svečių, o ne imigrantų požiūrį. Jiedu dažnai tarpusavy pakalbėdavo apie vietinių žmonių papročių savitumus, nejausdami jokios priedermės perimti juos. Ir ilgą laiką nepaliauta tarti, kad suaugęs aš grįšiu gyventi į Japoniją, todėl buvo dedamos pastangos neapleisti japoniško mano auklėjimo. Kiekvieną mėnesį iš Japonijos atkeliaudavo siuntinys su praėjusio mėnesio komiksais, žurnalais ir mokomosios medžiagos rinkiniais, ir juos visus aš noriai prarydavau. Siuntinius nustojome gauti kažkuriuo metu paauglystėje, – veikiausiai po mano senelio mirties, – tačiau tėvų pasakojimai apie senus draugus, giminaičius, judviejų gyvenimo Japonijoje epizodus palaikė neišsenkantį vaizdinių ir įspūdžių srautą. Be to, turėjau ir savo paties atsiminimų – stebėtinai gausių ir ryškių – sankaupą: senelių, tenai paliktų mėgstamų žaislų, tradicinio japoniško namo, kuriame gyvenome (jo kambarius mintyse galiu atkurti net ir šiandien), darželio, artimiausios tramvajų stotelės, aršaus šuns šalia tilto, tamtyč mažiems berniukams pritaikyto kirpyklos krėslo su automobilio vairu priešais veidrodį.

Tai privedė prie to, kad, augdamas ir dar neturėdamas nė mintelės kurti fikcinius prozos pasaulius, savo mintyse jau gyvai ir smulkmeniškai konstravau vietą pavadinimu Japonija – vietą, kuriai tam tikra prasme priklausiau ir iš kurios sėmiausi tam tikro tapatybės ir tikrumo jausmo. Tai, kad per tą laiką niekada fiziškai nebuvau grįžęs į Japoniją, tiktai pagyvino ir dar labiau suasmenino maniškį tos šalies įsivaizdavimą.

Iš čia tas poreikis išsaugoti. Nes įpusėjęs trečią dešimtį, – nors tuo metu niekada to aiškiai nesuformulavau, – pradėjau įsisąmoninti tam tikrus esminius dalykus. Ėmiau taikytis su mintimi, kad „mano“ Japonija, ko gero, turėjo mažai ką bendra su bet kuria vieta, į kurią galėjau nuskristi lėktuvu; kad ta gyvensena, apie kurią kalbėdavo mano tėvai, kurią atminiau iš ankstyvosios vaikystės, per septintąjį ir aštuntąjį dešimtmečius buvo beveik išnykusi; kad, šiaip ar taip, mano galvoje gyvuojanti Japonija, galimas daiktas, visąlaik tebuvo jausminis darinys, vaiko sukurtas iš atminties, vaizduotės ir spėlionių. Ir galbūt svarbiausia buvo suvokimas, kad kas metai man vis labiau bręstant ši maniškė Japonija – ta brangi vieta, su kuria užaugau, – vis labiau blanksta ir blanksta.

Dabar neabejoju, kad būtent šis „maniškės“ Japonijos išskirtinumo ir drauge pasibaisėtino trapumo, to objektyviai nepatikrinamo darinio, pojūtis teikė man akstiną plušti tame kambarėlyje Norfolke. Ką aš dariau, tai liejau popieriuje ypatingas to pasaulio spalvas, papročius, elgesio taisykles, jo kilnumą, ydas, visas kada nors apie tą vietą rutuliotas mintis, kol visa kas amžiams neišblėso iš mano sąmonės. Troškau literatūroje atkurti savo Japoniją, padaryti ją saugią, idant paskui galėčiau rodydamas į knygą tarti: „Taip, ten mano Japonija, viduje.“

 

 

●

 

1983-iųjų pavasaris, po pusketvirtų metų. Dabar mudu su Lorna Londone, glaudžiamės dviejuose nuomojamuose kambariuose viršutiniam aukšto siauro namo aukšte, pastato, kuris pats stūkso ant kalvos vienoje iš aukščiausių didmiesčio vietų. Netoli televizinio stiebo, todėl kai mėginame patefonu klausyti plokštelių, vaiduokliški televizijos laidų balsai protarpiais prasibrauna į mūsų kolonėles. Mūsų svetainėje nėra nei sofos, nei fotelio, tik du čiužiniai ant grindų, apdėti pagalvėlėm. Yra ir didelis stalas, prie kurio dienomis rašau, o vakarais abu vakarieniaujam. Neištaiginga, bet mudviem patinka ten gyventi. Prieš metus aš išleidau pirmąjį romaną, be to, parašiau scenarijų trumpametražiam filmui, kurį netrukus transliuos per britų televiziją.

Kurį laiką saikingai didžiavausi pirmuoju savo romanu, tačiau tą pavasarį mane ėmė smelkti įkyrus nepasitenkinimo jausmas. O bėda tokia. Mano pirmasis romanas ir pirmasis televizinis scenarijus buvo per daug panašūs. Ne temos, bet metodo ir stiliaus požiūriu. Kuo toliau, tuo romanas man vis labiau priminė scenarijų – dialogai plius nuorodos. Iš dalies tai nieko baisaus, bet dabar aš panūdau rašyti literatūrą, kuri deramai skleistųsi tiktai puslapyje. Kam rašyti romaną, kuris perteiks daugmaž tokį pat patyrimą, koks bus prieinamas įsijungus televizorių? Kaip grožinė literatūra gali tikėtis atsilaikyti prieš kino ir televizijos galybę, nepasiūliusi kažin ko išskirtinio, ko kiti menai nepajėgia perteikti? 

Apytikriai tuo metu mane kelioms dienoms į lovą paguldė virusas. Kai apsveikau, o visą laiką miegoti nesinorėjo, atradau, kad tarp patalų gulėjęs ir mane jau kuris laikas erzinęs daiktas, tiesą sakant, buvo pirmasis Marcelio Prousto „Prarasto laiko beieškant“ tomas. Jis buvo po ranka, tad pradėjau skaityti. Karščiavimas gal irgi turėjo įtakos, bet mane tiesiog prikaustė „Įžangos“ ir „Kombrė“ skyriai. Aš juos vis skaičiau ir skaičiau. Ką ir kalbėti apie patį šių romano fragmentų grožį, mane pakerėjo tai, kaip Proustas jungia vieną epizodą su kitu. Įvykiai ir scenos dėstomi nepaisant įprastinių chronologijos, lygiai kaip ir linijinio siužeto, reikalavimų. Priešingai, perėjimą nuo vieno epizodo prie kito, rodės, diktavo palaidos asociacijos arba atminties įgeidžiai. Kartais pagaudavau save svarstant: kodėl tiedu iš pažiūros nesusiję momentai pasakotojo sąmonėje atsidūrė šalia? Staiga man nušvito intriguojantis, laisvesnis antrojo romano komponavimo būdas; toks, kuris prisodrins puslapį ir perteiks dvasinį vyksmą, kurio neįmanoma fiksuoti jokiam ekrane. Jei galėčiau nuo vieno pasažo prie kito pereiti sulig atskirais pasakotojo sąmonės vaizdiniais ir klaidžiojančia atmintimi, kurčiau panašiai kaip dailininkas abstrakcionistas, formas ir spalvas galintis komponuoti bet kurioje pasirinktoje drobės vietoje. Galėčiau vieną šalia kitos dėti prieš kelias dienas įvykusią ir dvidešimties metų senumo sceną ir pakviesti skaitytoją patį nustatyti šiųdviejų ryšį. Šitaip, įsimąsčiau, galėčiau perteikti daugybę saviapgaulės ir neigimo skraisčių, gaubiančių bet kurio veikėjo požiūrį į patį save ir savo praeitį.

 

●

 

1988-ųjų kovas. Man 33-eji. Dabar jau turime sofą, ir aš tįsau ant jos, klausydamasis Tomo Waitso albumo. Prieš metus mudu su Lorna įsigijome nuosavą namą nemadingoje, bet mieloje pietinėje Londono dalyje, ir šiame name pirmąkart turiu savo darbo kambarį. Jis nedidukas ir be durų, bet aš virpu iš jaudulio galėdamas jame paskleisti savo popierius be būtinybės kas vakarą juos susirinkti. Ir šiame darbo kambaryje – bent taip man atrodė – aš buvau ką tik baigęs rašyti trečiąjį savo romaną. Pirmąjį, kurio veiksmo vieta – ne Japonija; parašius ankstesnius romanus mano asmeninė Japonija buvo tapusi nebe tokia pažeidžiama. Tiesą sakant, naujoji mano knyga, kurią pavadinsiu „Dienos likučiais“, atrodė kraštutinai angliška – tik ne tokio pobūdžio, vyliausi, kaip daugelio senesnės kartos britų autorių. Tuo metu tokie rašytojai kaip Salmanas Rushdie ir V. S. Naipaulas buvo praskynę kelius tarptautiškesnei, išorėn nukreiptai britų literatūrai, nereiškiančiai teisių į savaiminį Britanijos reikšmingumą ar lemiamą svarbą. Jų veikalai buvo pokolonijiniai plačiąja prasme. Kaip ir jiedu, aš norėjau rašyti „tarptautinę“ literatūrą, lengvai peržengiančią kultūrines ir kalbines sienas, net jei veiksmas vyksta, atrodytų, ypač angliškame pasaulyje. Maniškė Anglijos versija turėjo būti mitinė, bendrais bruožais jau egzistuojanti, kaip man atrodė, daugybės pasaulio žmonių vaizduotėje, net ir tų, kurie niekada šioje šalyje nėra buvę.

Istorija, kurią baigiau rašyti, buvo apie anglą vyresnįjį liokajų, kuris susivokia, – tiktai per vėlai, – kad savo gyvenimą pragyveno vadovaudamasis netikusiomis vertybėmis; kad geriausius savo metus pratarnavo nacizmo šalininkui; kad nepajėgęs prisiimti už savo gyvenimą moralinės ir politinės atsakomybės iš esmės jį iššvaistė. Negana to: kad siekdamas įkūnyti tobulą tarną užginė sau mylėti ar būti mylimam moters, kuri jam patiko.

Kelis kartus perskaitęs rankraštį, jutau nuosaikų pasitenkinimą. Ir vis dėlto kirbėjo jausmas, kad kažin ko trūksta.

Taigi, kaip sakiau, vieną vakarą gulėjau namie ant sofos ir klausiausi Tomo Waitso. Ir štai jis užtraukė dainą „Rubyʼs Arms“. Gal kas iš jūsų ją žinote. (Net ketinau ją šioje vietoje jums padainuoti, bet apsigalvojau.) Tai baladė apie vyrą, galbūt kareivį, paliekantį lovoje miegančią mylimąją. Ankstus rytas, jis žingsniuoja keliu, lipa į traukinį. Nieko neįprasto. Tačiau daina traukiama šiurkščiu amerikiečių valkatos, visiškai nepratusio atvirai rodyti gilesnių jausmų, balsu. Ir štai vieną akimirką, vidury dainos, dainininkas mums prisipažįsta, kad jo širdis plyšta pusiau. Ši akimirka kone nepakeliamai jaudinanti dėl įtampos, kurią sukelia pats jausmas ir tas milžiniškas vidinis pasipriešinimas, kurį akivaizdžiai reikėjo įveikti tam jausmui pagarsinti. Žodžius Tomas Waitsas išdainuoja su katarsiška didybe, ir tu pajunti, kaip įsisenėjęs kieto vyruko stoicizmas trupa susidūręs su neaprėpiamu liūdesiu.

Klausydamasis Tomo Waitso supratau, ką dar turiu padaryti. Rašydamas gerai neapgalvojęs buvau nutaręs, kad mano anglas vyresnysis liokajus išsaugos savo emocinius gynybinius įtvirtinimus, kad pajėgs už jų slėptis nuo savęs ir nuo skaitytojo iki pat galo. Dabar supratau, kad turiu pakeisti sprendimą. Kažkurią akimirką, jau į pasakojimo pabaigą, akimirką, kurią turėjau kruopščiai parinkti, aš turėjau leisti jo šarvams sueižėti. Turėjau leisti žvilgtelti į begalinį ir tragišką ilgesį, slypintį po jais.

Čia privalau prisipažinti, kad ir kitais kartais esminių dalykų man atskleidė dainininkų balsai. Kalbu ne tiek apie dainų žodžius, kiek apie patį dainavimą. Kaip žinome, dainuojančio žmogaus balsas geba išreikšti neišmatuojamo sudėtingumo jausmų samplaiką. Per daugelį metų mano rašymui vienu ar kitu atžvilgiu, be kitų, įtaką darė Bobas Dylanas, Nina Simone, Emmylou Harris, Rayus Charlesas, Bruce’as Springsteenas, Gillian Welch ir mano draugė bei bendradarbė Stacey Kent. Pagavęs ką jų balse, sakau sau: „Ak, taip, būtent. Štai ką turiu užfiksuoti toje scenoje. Kažką labai panašaus.“ Dažnai tai būna jausmas, kurio nepajėgiu tiksliai išreikšti žodžiais, bet jis skamba dainininko balse, ir dabar aš jau turiu ko siekti.

 

●

 

1999-ųjų spalį vokiečių poetas Christophas Heubneris Tarptautinio Aušvico komiteto vardu pakvietė mane kelias dienas praleisti buvusioje koncentracijos stovykloje. Apsistojau Aušvico jaunimo susitikimų namuose pakelėje tarp pirmosios Aušvico stovyklos ir Birkenau mirties stovyklos už poros mylių. Man aprodė šitas vietas, susipažinau – neoficialiai – su trimis Aušvicą išgyvenusiais žmonėmis. Pajutau priartėjęs, bent jau geografiškai, prie pačios tamsių jėgų, kurių šešėlyje užaugo mano karta, šerdies. Darganotą popietę stovėjau Birkenau prieš griuvėsius dujų kamerų – dabar keistai apleistų ir neprižiūrimų, daugmaž tokių pat, kokias jas paliko vokiečiai, susprogdinę prieš sprukdami nuo Raudonosios armijos. Dabar ten riogsojo šlapių nuolaužų krūvos, atviros atšiauriam Lenkijos klimatui, nykstančios metai iš metų. Mano šeimininkai kalbėjo apie juos kamuojančią dilemą. Ar šias liekanas dera saugoti? Ar reikėtų virš jų statyti organinio stiklo kupolus, idant šie vaizdai būtų išsaugoti ateinančioms kartoms? Ar vis dėlto leisti toms liekanoms lėtai ir natūraliai sudūlėti? Tai man pasirodė galinga didesnės dilemos metafora. Kaip tokius atsiminimus saugoti? Ar stiklo gaubtai šiuos blogio ir kančios reliktus pavers muziejiniais eksponatais? Ką rinktis prisiminti? Kada geriau pamiršti ir judėti toliau?

Man buvo 44-eri. Iki tol į Antrąjį pasaulinį karą, jo siaubus ir triumfus žiūrėjau kaip į priklausančius tėvų kartai. Tačiau dabar man toptelėjo, kad neilgai trukus daugelio tiesioginių tų epochinių įvykių liudininkų nebebus tarp gyvųjų. O kas tada? Ar atminties prievolė tenka mano kartai? Mes nepatyrėme karo, bet mus mažų mažiausiai užaugino tėvai, kurių gyvenimą karo metai neišdildomai paveikė. Ar dabar aš, viešas istorijų pasakotojas, turiu prisiimti pareigą, kurios iki tol nebuvau įsisąmoninęs? Pareigą kuo tiksliau tuos tėvų kartos atsiminimus ir pamokas perduoti po mūsų einančiajai?

Kiek vėliau man teko kalbėti auditorijai Tokijuje, ir viena iš klausytojų, kaip įprasta, paklausė manęs, apie ką kursiu toliau. Konkrečiau tariant, klausėja atkreipė dėmesį, kad mano knygose dažnai vaizduojami žmonės, kurie išgyvena milžiniškų socialinių ir politinių sukrėtimų laikus ir kuriems, vertinant praėjusį savo gyvenimą, vargiai pavyksta susitaikyti su tamsesniais, gėdingesniais savo prisiminimais. Ar būsimoje knygoje, klausė ji, aš vėl nagrinėsiąs panašius klausimus?

Susizgribau duodantis neparuoštą atsakymą. Taip, atsiliepiau, aš dažnai rašiau apie žmones, besikamuojančius tarp užmiršimo ir prisiminimo. Tačiau ateityje tikrai norėčiau parašyti istoriją apie tai, kaip su tokiais pat klausimais dorojasi tautos ar bendruomenės. Ar tauta prisimena ir užmiršta labai panašiai kaip paskiri žmonės? Ar vis dėlto esama reikšmingų skirtumų? Kokie būtent tautos atsiminimai? Kur jų saugojimo vieta? Kaip jie formuojami ir valdomi? Ar būna tokių laikų, kai užmarštis yra vienintelis būdas sustabdyti prievartos ratą ar bendruomenės grimzdimą į suirutę ir karą? Kita vertus, ar įmanoma sukurti tvirtą, laisvą tautą ant sąmoningos amnezijos ir užgniaužto teisingumo pamatų? Girdėjau save klausėjai sakantį, kad noriu atrasti rašymo apie tai būdą, bet šiuo metu, deja, dar nesu jo sugalvojęs.

 

Pabaiga kitame numeryje

 

nobelprize.org

Vertė Andrius Patiomkinas