Literatūra / Vertimai

2019 12 06

Iš suomių poezijos [Laine, Santanen, Kangaskoski]

JARKKO LAINE

Jarkko Laine (1947–2006) – Turku mieste gimęs suomių poetas, prozininkas, dramaturgas, amerikiečių literatūros vertėjas, užsitarnavęs kultinę reputaciją kaip vienas iš pogrindžio kultūros pradininkų Suomijoje, vėliau – ilgametis Suomijos literatūrinio žurnalo „Parnasso“ redaktorius ir šalies Rašytojų sąjungos pirmininkas. Keturis kartus pagerbtas valstybine literatūros premija, vienintelis suomis, apdovanotas valstybine literatūros, vertimų ir teatro premijomis. Nuo 2011 m. kas dvejus metus teikiama jo vardu pavadinta premija „įžūliems literatūros kūriniams“. Pirmasis čia pateikiamas Lainės eilėraštis – tai jo kaip rašytojo debiutas, įvykęs 1967 m., dalyvaujant „Parnasso“ skelbtame visuotiniame poezijos konkurse, kiti eilėraščiai – iš rinkinio „Odė vakarykščiam laikraščiui“ (Oodi eiliselle sanomalehdelle, 1989).

Turku prekeivių gatvėje

Turku Prekeivių gatvėje, „Wiklundo“ krautuvėje,

mane triskart nufotografuoja automatas.

Nuotraukos – visuomet nepavykusios:

jose ant pečių teturiu vieną galvą,

po porą ausų, akių, šnervių,

skruostų; tik vieną nosį, smakrą, kaktą ir burną,

bet vėl – kad ir kaip būtų keista – dvi lūpas. Panosė, smakras

ir skruostai apžėlę raudonais gaurais.

Plaukai paprastai labai ilgi,

tokie ilgi, kad išėjęs į gatvę

iš pravažiuojančių mašinų sulaukiu reikšmingų šypsenų.

Savo nuotraukomis nemėginu papirkti „Išganymo armijos“

žemesnio rango karininkų, kad skurstantiems skirtoje sriuboje

padidintų druskos procentą.

Aš nepanėšėju į valstybės tarnautoją;

man nėra ko kišti nosies į miesto vaito

asmeninį butą,

be bilieto neįeinu net į koncertus.

Esu nuteistas gyventi.

Man leista dėvėti nuosavus rūbus,

tačiau mane seka vos išėjus į gatvę,

mėginant slapta įsmukti į traukinį

stotyje pasirodo gaisrinė,

kelis valkatas apkaltina neatsargiu elgesiu su ugnimi;

kadangi portfelyje turiu vyno butelį,

teismas nesvarstė,

laikraštis išplūdo mane visokiausiais keiksmais,

iš teismo salės išėjus į minią.

Rytas

Pasauliai apsipila žiedais.

Kristus yra kaktusas.

Poeto popietė

Mes sugrįžome iš smuklės,

kaži kas pasakė, gal ir pats:

Jis – pažymėtas, jį verčia žodžiu.

Versti, mąstau visą kelią namo

iš miesto į miestą,

greitai pakeisti kalbą į kalbą,

lesti vyrą,

jo kalbą, po žodį –

reikia viską parduoti,

dievybių kaukes,

gyvačių išnaras,

perlų diržus;

visi girtutėliai, informuojama,

hieroglifais įrašoma į šviesų sieną.

Nejaugi amžiams griovyje,

paklausė varlės protas,

nors viskas be kodų sugriaunama,

pastatoma irgi,

jokios prasmės rišti skraistę

molinei žmonai ant galvos –

mažesni

nėra didesni,

ir viskas suryjama,

mitai tampa tikrove,

pralaimėjusį sumuša,

iš viso pavirsta dalim.

Rublio daina, už dolerį.

O gal visus pinigus pragerkim?

Vienas ir tas pats, mes esam

jaunystėje bet kaip ir bet kur,

rankomis liečiame,

ko laukiame,

irklais pavirstam, vandens vaikai,

be tėvo, be motinos

talžom vandenį čaižom, kol

užsiveria akys,

skaito aklieji.

Šlapdriba

Šlapdriba kaip kilimas,

nenoriu žiūrėti į gamtą,

nenoriu nieko galvoti,

kiekvienoje upėje kas nors yra skendęs,

kiekvienoje traukinių stotyje

kas nors meldęsis.

Viešbučio kambaryje

Geriausias metas susipažinti su keistu miestu

yra rytas tarp penkių ir šešių,

paskui vėl sėdėti viešbučio kambary,

ant lovos krašto gerti alų,

skardinę apsivijęs užsienietiškas užrašas,

ar tik nebus malda už į darbą išėjusius

arba motinas, gedinčias girtuoklių sūnų.

Ir paukščiai giesmininkai kovoja už vietą pasaulyje.

Iškratau peleninę

Iškratau iš peleninės

jaunystės prisiminimus;

daugiau nebenoriu gelbėti pasaulio,

noriu sėdėti saulėje

nieko neveikdamas,

susikišęs rankas į kišenes,

visažinis, didis.

Dovilė Bagdonaitė. Skambutis. 2012

EINO SANTANEN

Eino Santanenas (g. 1975) – suomių poetas, keturių poezijos rinkinių autorius, dažnai tituluojamas poezijos inovatoriumi. Gimtinėje apdovanotas jauniesiems rašytojams teikiama Kalevi Jäntti premija (2006) ir visuomeninio transliuotojo už poeziją skiriama „Šokančio lokio“ (Tanssiva karhu) premija. Čia spausdinami eilėraščiai iš antrosios poeto knygos „Jūrų arkliukas verčiasi ant kito šono“ (Merihevonen kääntää kylkeään, 2006), kurioje tyrinėjamos galimybės mylėti pasaulyje, vis labiau panašėjančiame į reklaminį tekstą. Tai žaisminga, eilėraščio rėmus peržengianti mūsų laiko, stereotipų ir klišių analizė.

Iš „Santykių“

Fantazija pavydo tema

Apie ką galvojai

eilėje prie kasos užmerkusi akis,

leidusis užliejama baltų bangų,

prikandusi lūpą, kad prisimintum

ištryškusio lašo tekstūrą.

Šeštadienį pasakiusi: „Jūra – tai pramoga“

ir mums sąžiningai išvykus atostogų

pilnais plaučiais audringo druskingo vandens

taip sau, tarp kitko

per kalnus į žvalų nuotykį pajūryje.

Apie ką galvojai, atsakau,

kas šiugždėjo pajūry pramogų pilna galva,

užmerkė akis, maloniai skimbsėjo,

paniro bangose, kvepėjo manim

vienas sūrus naktinis tango,

vienas lašas, įtarinėjimais puoselėjamas,

lašas, į kurį nesunku pasinerti

stačia galva nugrimzti į jūrą.

Iš „Reklamų I“

Baltos odinės sofos reklama

Toji, balta, šviečia, o ant jos nugulusi smiltis jau seniai tavo. Diena – spigus kubas, jame it pabaidyti buivolai ganosi svetimi, ir tas apkūnus daiktas, o aplink jį gyvenimas, gyvenimas, vakaruose užgęstantis žvilgsnis. Ten pasimato nuogybė. Kieta oda staugia. Ir dėmėta vaizduotė apnuoginama. Nes ten sėdi tu, ir ta smiltis, pirmasis akmuo, nedidelis prakeiksmas, lyg visko dar būtų negana – jau seniai tavo.

Tik naktimis balta odinė sofa nieko neveikia. Stovi sau vietoje sunki kaip ketvirtadienis. Tyliai slenkasi mylimu, pro langą nusidriekusiu mėnesienos tiltu. Raibuoja visu ilgumu. Žaismingai apsimeta tavimi ir pagelsta.

Baltos odinės sofos reklama Nr. 2

Išėjus svetimiems nusiurbk nuo sofos smiltį, tą nedidelį prakeiksmą, pirmąjį akmenį. Palaidok dulkių maišelį bevardėje dykumoje, sugrįžk atbulom, užmaskuok pėdsakus, užrakink duris, užtrauk užuolaidas ir akylai jas stebėk. Pamiršk. Pamiršk. Ir niekuomet neleisk sofai išvysti mėnulio, antraip jos naktinis girgždesys išves tave iš proto. Mėnulį išvydusi ji visuomet užsimano ko kitko, išslinkti į svetimą šviesą, šalto akmens blyškų gaisą, atspindį, kuris auga tamsiojoje tavo galvos pusėje ir primena.

Iš „Nuogos savaitės“

Pirmadienis

Prasidėjus istorijai Mąslusis Nuogalius ir Sprogusis Nuogalius vis dar stovi gana padorūs (giliai susimąsčiusios, neaiškios smiltelės) vietinės krautuvės šaldiklyje nusmigusiam jūrų arkliukui ant pečių. Tada įspįsta šviesa. Ledas ištirpsta. Arkliukas užsiaugina sparnus, pavirsta į mapirdienio eilėraščio opetinę priemonę, ir pora raidžių prasprūsta: pirmadienis.

Mąslusis Nuogalius papasakoja Sprogiajam Nuogaliui anekdotą apie mažus pasirinkimus, kurie gyvenimą paverčia gyvenimu, o paskui – apie akmenukus, byrančius tiesai iš klešnių. Sprogusis Nuogalius susprogsta, nes visi pasirinkimai blogi ir galiausiai veda neracionalių priemonių link. Užuolaidos užtraukiamos. Išvalomos liekanos. Užuolaidos vėl atitraukiamos. Mąslusis Nuogalius prisipažįsta Sprogiojo Nuogaliaus nuogoms liekanoms: „Jeigu galėčiau rinktis, rinkčiaus tave.“

Antradienis

Mąslusis Nuogalius ir Sprogusis Nuogalius sėdi stoties kavinėje. Mąslusis Nuogalius mąsto apie savo nuogumą. Sprogusis Nuogalius susprogsta. Staiga nutinka kaip visuomet: juodu apkaltina žmogžudyste ir išvadina teroristais, pro šalį pirmyn atgal ir atbulom žingsniavo jauna pora, o dabar vietiniai laksto pirmyn atgal ir į visas puses. Jauna pora, turėjusi visas dingstis gyventi, žuvo.

Mąslusis Nuogalius stebi visa tai ir jaučia savo nuogumą kitų akivaizdoje. Dievas įkalintas veidrodyje. Sprogusis susprogo. Jo paties jautrumas išsaugotas. It būsimų dienų pranašai danguje plevena atsitiktiniai koralai. Už nugaros pridusęs šnopuoja didelis laikrodis. Laikas, laikas, prabyla politiniai sodinukai.

Sekmadienis (santykių reklama)

Visuomet troškau tai pamatyti. Mąslusis Nuogalius ir Sprogusis Nuogalius daro tai gamtoje. Nors kartą jiedu atrodo natūraliai, kad ir kas pastaruosius kartus nedavė ramybės jų būtyje – to nebeliko. Nuogaliai elgiasi taip, kaip visuomet būtų elgęsi. Šiandien ankstesnieji kartai visuomet buvo tokie pat. Ši akimirka – tokia pat jeunesse ir dar kažkas daugiau. Mąslusis tapo išradingas ir paaštrino bruožus. Sprogusis nebesproginėja, tik burba, o kartais net šneka. Jųdviejų humoro jausmas virto draugišku. Pasikartojimai – subtilesni. Visuomet labiau troškai kvatotis tokiu pat juoku nei visuomet drauge su jais, kuomet jie tą daro gamtoj, ir tuomet pasakyti visiems: „Visuomet troškau tai pamatyti.“

Iš „Reklamų III“

Pasakėčios reklama

Gyvasis paveikslėlis atidūmė pakraščiu,

kol turistų eilė pliaupiant lietui žygiavo keliu

„Ateina!“ – sušuko ponia, šviesą rydama

ir su fotoaparatu per kelią liuoktelėdama

„Kas? – kapitonas suirzo. – Na, tebūnie.

Ko dėbsai, berniuk, griebk rankinę ir bėk!“

„Dar klausi, – dabar jau įširdo ponia, – rūkas

ir aidas, gyvenimo dūmas, gaudžiantis ūkas,

ana ten, ateina, jį matė liaudis.“

„Pas mus – nefotografuojama“, – kapitoną suėmė pyktis –

burną užčiaupt, griežia pasalūnas smuikelis ir skubėti jau laikas,

pagaliau jūra, ir gieda rykliai, ir viskas baigias

Iš automobilio žengė koja audinius praskleisdama

Iš automobilio žengė koja proto ribas peržengdama

Iš automobilio žengė koja ir griežė smuikeliais smagiai,

o kulkos kvailelius kabino vikriai

lietuje saulės link

it banga lietuje aš ateinu

it lašai

lietuje

it skaičiai neteisingi

aš ateinu

MATTI KANGASKOSKI

Matti Kangaskoski (g. 1983) – vienas įdomiausių jaunosios kartos suomių poetų, dviejų poezijos rinkinių ir romano autorius, lyginamosios literatūros daktaras, rengiantis monografiją apie naujųjų medijų ir poezijos ryšius. Pirmasis poeto rinkinys „Taip tu dabar jautiesi“ (Tältä sinusta nyt tunntu, 2012), kurio tekstų čia spausdinama, – tai tarsi poetinis mėginimas sulipdyti pasaulį iš atskirų skiaučių. Eilės prabyla įvairiais balsais, pasižymi humoru, žaismingumu, filosofiškumu, grafiniais eksperimentais. Atmesdamas nusistovėjusias lyrikos tradicijas ir atsisakydamas vienos rinkinį jungiančios formos, Kangaskoski kuria kone chaotišką visumą, taip primindamas, koks iš tiesų yra mus supantis šiuolaikinis gyvenimas.

Pasak žodyno, kanakados reiškia „kažkada“

ir pavyzdžiu teikiama „Kanakados XIII amžiuje“.

Tokių žodžių žmogus nebeaptinki, nebent vertimuose,

kai vertėjas įsivaizduoja atspindintis originalo kalbą

(anglų)

ir „įkiša“, rodos, „teisingą“ žodį, kurio visgi

niekas nevartojo nuo pat tamsiųjų viduramžių, o ir

kas tie „tamsieji“? Viduramžiai čion atsirito kur kas

vėliau nei kitur, o „kitur“ yra, žinoma, Vidurio Europa, kas

man yra Vakarų Europa, mat buvęs centras dabar

„rytuose“. Pasislenka kryptys pasaulio ar šalys?

Tad žodis daugmaž reiškia tai, kad