Ana Achmatova ir Tomas Venclova

Liudmilos Sergejevos atsiminimų knygos „Gyvenimas buvo ilgas“ ištrauka

Mudu su Andrejumi pirmą kartą į Lietuvą atvažiavome 1963 metais. Jau pirmą dieną Palangoje susitikome su Tomu Venclova ir iškart susidraugavome. Prieš tai Tomui apie mus, o mums apie jį daug pripasakojo beveik visus pažinojęs Lionia Čertkovas. Iškart susižavėjome Tomo gabumais ir išprusimu, taip pat puikiu humoro jausmu. Tomas dažnai lankydavosi pas mus Maskvoje, visada buvau jam dėkinga už Lietuvą, ir kartą jis pasakė: „Tai geri mainai – už Lietuvą gavau du rusų klasikus.“ Jis turėjo omenyje dar gyvą Achmatovą ir Brodskį, kuriam Nobelio premija tuomet nė nekvepėjo. Tomą Venclovą su Achmatova ir Brodskiu supažindinom mudu su Andrejumi Sergejevičiumi. Achmatovą ir Mandelštamą Tomas išvertė į lietuvių kalbą.

Ir kaip tik Tomas Venclova džiugiai sutiko atlydėti Aną Achmatovą pas mus į Mažąją Filiovskają gatvę. Maskvoje Anai Achmatovai teko gyventi pas įvairius draugus – kur tuo metu būdavo laisvos vietos, bet kartais pas šeimininkus ateidavo svečių, ir tada ji verčiau išvažiuodavo pas ką nors iš pažįstamų. Mes Aną Andrejevną visada kviesdavomės pas save. Ir kartą mums pasitaikė puiki proga. Tuo metu Achmatova gyveno Sokolnikuose pas Liubovę Davidovną Stenič-Bolšincovą. Štai ten ir nuvažiavo Tomas Venclova, kad su taksi atvežtų Aną Andrejevną pas mus.

Tą dieną mes dar kartą persitarėm telefonu dėl laiko, Ana Andrejevna pasitikslino, į kurį aukštą jai teks lipti. Nudžiugo, kad tik į antrą: „Dar įveiksiu.“ Ėmėm karštligiškai lakstyti po butą, iš ankšto koridoriaus ir nuo kabyklos viską, ko nereikia, skubiai nuėmėm ir išnešėm į sandėliuką – tokios garbingos viešnios dar neteko priimti. Pietūs jau buvo paruošti, stalas padengtas, praėjo pusantros valandos, o svečių vis dar nėra. Andrejus paskambino Liubovei Davidovnai, o ši nustebo, kad Ana Andrejevna ne pas mus, – ji su Tomu seniai išvažiavo. Sukilo nervai.

Staiga – prie durų skambina: ant slenksčio stovi išblyškęs Tomas, vienas, ir lemena drebančiu balsu: „Įvyko neatithaisoma nelaimė.“ (Taip jis tardavo šį žodį.^*) Beveik nualpusi tyliai susmunku ant kėdės ir suprantu, jog dabar Dievo pamirštoji mūsų gatvė pateks į istoriją kaip kadaise nežinoma Astapovo^** stotis. O Tomas vapa toliau: „Pasiklydau. Nuvedžiau Aną Andrejevną ne į tą namą, ten irgi antrame aukšte yra 46 butas, bet ten nėra Sergejevų.“ – „Kur Ana Andrejevna?“ – sustugo Andrejus. „Palikau ją ten“, – nenurodydamas krypties, mostelėjo ranka Tomas.

Vilkdamasis paltą, Andrejus nubėgo laiptais žemyn, Tomas – jam iš paskos. O aš pripuoliau prie balkono lango ir išvydau sukrečiantį vaizdą: iš priešais esančio tokio paties kaip mūsų penkiaaukščio stambiaplokščio namo trečios laiptinės išeina elegantiška Ana Achmatova su nepridengta melsvai žila galva, tamsus paltas su maža kailine apykakle prasegtas, ant kaklo lengvutis mėlynas šalikas, ji dairosi į šalis, o aplink – nieko nėra. Tik akinamai ryški kovo saulė, susmegusios tamsios pusnys ir didi vieniša Achmatova.

Tuo metu pribėgo Andrejus su Tomu, paėmė ją už parankių ir labai lėtai nužingsniavo mūsų namo link. Varginamai ilgai laukiau jų prie pravertų buto durų. Kai pagaliau įėjo, Ana Andrejevna ne sunkiai alsavo, o tiesiog duste duso, buvo labai išblyškusi – juk jai dar kartą teko kopti į antrą aukštą. Nuvesta į kambarį, Ana Andrejevna iškart atsisėdo ant sofos. Pamačiusi išsigandusį mano veidą, ji, vos atgaudama kvapą, nuramino mane: „Dabar pasipudruosiu ir atsigausiu, nesijaudinkit.“ Išsitraukusi iš rankinuko pudrinę, sutelkusi dėmesį pasipudravo, išlygino kirpčiukus ant kaktos ir netrukus ėmė ritmingai kvėpuoti. Paaiškino, kad moteriškąja linija iš prosenelės totorės paveldėjo paslaptį – mokėjimą kvėpuoti pilvu ir reguliuoti alsavimą.

O tada prasidėjo žavus šaipymasis iš Tomo. Vargšelis buvo visiškai sugniuždytas – šitaip apsijuokti! Aistringam keliautojui, Andrejaus pramintam „gloubtroteriu“^***, puikiai žinančiam ne tik gatves, bet ir visus Florencijos ir Dublino namus, nors tuose miestuose 1965 metais dar nebuvo lankęsis. Tik vertė Joyce’o „Dubliniečius“ į lietuvių kalbą ir buvo įnikęs į Dantės „Dieviškosios komedijos“ skaitymą. Užaugęs gražiame europiniame mieste, Tomas pasiklydo tarp vienodų, sunkiai atskiriamų chruščiovinių penkiaaukščių. Viešėjo pas mus daug kartų, bet nuvedė Aną Andrejevną ne į mūsų, o į gretimą namą. Vėliau ji juokavo: „Užlipom mudu su Tomu į antrą aukštą, paskambinom, o kai paaiškėjo, kad Sergejevai čia negyvena, kavalierius mane pametė ir leidosi bėgti. Vyrai visada nuo manęs šitaip sprunka.“ Įpuolęs neviltin, Tomas ėmė plempti degtinę. Pasigėręs, nevaldomai mostagavo rankomis, nuvertė ant grindų toršerą ir sudaužė lempelę – tada dar labiau sudirgo. Rinkdama šukes, raminau Tomą, o Ana Andrejevna užjaučiamai, bet kartu pašaipiai klausinėjo: „Mano drauge, kuris kurį vešime iš čia?“ Ji mokėjo gerti degtinę, bet neapsvaigti, tik šiek tiek parausdavo.

Iš: Людмила Сергеева. Жизнь оказалась длинной. Москва: Издательство АСТ, 2019

Vertė ir paaiškinimus rengė Irena Balčiūnienė