17 versijų apie Benedikto XVI atsistatydinimą

 

Alvis Hermanis toliau darbuojasi produktyviai. Naujajame Rygos teatre (NRT) pastatytas intriguojantis spektaklis „Baltas sraigtasparnis“, o gruodį numatytos dar dvi premjeros: režisierius su savo studentais, Latvijos kultūros akademijos NRT studijos antrakursiais, baigia kurti spektaklius „Naujas bitlų albumas“ ir „Šviežias kraujas“. Visi trys, jo požiūriu, – apie tą patį. Apie dabartinį – pereinamąjį laiką: „Vienas pasaulis atsisveikina, ir pamažu įsigali kažkoks kitas, nesuprantamas naujas pasaulis.“

Pjesės apie Benedikto XVI atsistatydinimą autorius – pats A. Hermanis. Vaidina baleto pasaulio garsenybė Michailas Baryšnikovas (buvęs rygietis) ir NRT aktoriai Guna Zarinia ir Kasparas Znuotinis. Spektaklis vyksta anglų kalba, dar skamba italų, lenkų, lotynų kalbos (pateikiamas vertimas į latvių ir rusų kalbas).

Prieš „Balto sraigtasparnio“ premjerą A. Hermanis davė interviu dienraščio „Diena“ priedo „Kultūras Diena“ redaktorei, teatro kritikei Undynei Adamaitei.

„Visų pirma mano dėmesį patraukė labai neįtikinamas oficialus paaiškinimas, kad popiežius atsistatydino dėl sveikatos, – pasakojo jis. – Visi atsimename Joną Paulių II, kuris vadovavo Katalikų bažnyčiai ir susirietęs dvilinkas. Man ta naujiena pasirodė labai įtartina. Suprantu, Bažnyčia šią paslaptį saugo kaip įmanydama. Įsteigiau asmeninę – vieno žmogaus – tyrimų komisiją ir pradėjau domėtis. Iškart turiu pasakyti, kad nesu katalikas. Gimiau iš dalies katalikiškoje šeimoje: mano mama lenkė, jos giminaičiai katalikai. Taigi nesu „specialistas“, bet tai man netrukdė vykdyti tyrimo. Perskaičiau, ką tik galėjau. Susitikau su daugybe žmonių, šiuo klausimu žinančių kur kas daugiau, tarp jų su aukštais dvasininkais, taip pat ir tais, kurie Ratzingerio laikais dirbo Vatikane.“

 

– Kaip tu prie jų priėjai? Padėjo tavo tarptautiniai ryšiai ir žinomumas?

– Iš dalies padėjo, kad esu nemažai dirbęs Italijoje. Prieš keletą metų Italijos prezidentas skyrė man ordiną – tai ir atvėrė kelius susitikti su žmonėmis, įvairiu metu buvusiais Italijos pasiuntiniais Vatikane. Bet, žinoma, ta paslaptis itin stropiai saugoma. Užtat nepaprastai įdomu tai, kad paaiškėjo, jog esama bent 17 versijų, ir visos be galo intriguojančios.

– O tiesa tik viena?

– Gal tai kelių priežasčių kombinacija. Supratau, kad tą daugybę galimų versijų vienija tai, jog jos vienaip ar kitaip susijusios su tomis pačiomis bėdomis, kurios dabar kaip sniegas užgriuvo mūsų civilizaciją. Globalizmo padariniai ir šalutiniai reiškiniai. Taigi ši istorija – nebe vien apie Vatikano vidinius reikalus, bet apie dabartinę pasaulio būklę. Ir jau visiška universalija – žmogaus senatvė, metas, kada peržvelgiamas visas gyvenimas ir daromos išvados. Jaunystėje Josephas Ratzingeris buvo žinomas kaip labai pažangus, revoliucingai nusiteikęs teologas, tiesiogiai prisidėjęs prie Katalikų bažnyčios reformų. Ilgainiui jo pasaulėžiūra darėsi vis konservatyvesnė. Jaunystėje visi esame revoliucionieriai, o į senatvę norime pasaulį kaip nors harmonizuoti.

– Taigi žiūrovai gaus visai kitokį atsakymą nei oficiali versija?

– Veikiau susipažins su kontekstu, bendru vaizdu. Būkime atviri – moderniajame pasaulyje viešpatauja kovingasis ateizmas. Jis primityviai, labai supaprastintai vertina ir aiškina Bažnyčios ir bet kurios religijos problematiką. Gaila. Darsyk kartoju – pats aš nepriklausau Bažnyčiai, tačiau mane, kaip mąstantį žmogų, vis dėlto žeidžia, kaip lėkštai ir tendencingai, ypač medijose, ateistai pateikia religiją. Medijos pastaraisiais dešimtmečiais visame pasaulyje nusiteikusios labai kraštutinai ir kairuoliškai, ir bet kokios religinės temos jie arba neįstengia suvokti, arba stengiasi ją subanalinti ir pateikti tikrai nepagarbiai. Gaila, kad taip. Nusprendžiau parašyti pjesę, kad suteikčiau žodį Ratzingeriui. Kad jis turėtų galimybę išsisakyti. Visi asmenys, su kuriais kalbėjausi ir kurie jį pažinojo asmeniškai, tvirtino, kad Ratzingeris – išmintingiausias žmogus pasaulyje, geriau už kitus aprėpiantis bendrą vaizdą. Ratzingeris – intelektualas, bibliotekų, knygų žmogus.

– Vokiečių žurnalisto Peterio Seewaldo pokalbių su juo knyga tai visiškai patvirtina. Joje, be kita ko, sakoma, kad Benediktas XVI yra pirmasis per 600 metų popiežius, davęs tiesioginį interviu, ne pateikęs atsakymus raštu. Ar rašydamas pjesę naudojaisi ir šia knyga?

– Seewaldas parengė dvi knygas: antrąją – jau po Benedikto atsistatydinimo. Naudojausi abiem. Kad ir kaip didingai skambėtų, jog tai mano pjesė, iš tiesų didžioji Ratzingerio personažo sakomų tekstų dalis – citatos iš įvairių kontekstų. Na, o aš „sufabrikavau“ situaciją: atsistatydinimo išvakarės. Dieną prieš atsistatydinimą jis praleidžia su dviem žmonėmis. Kasparo Znuotinio personažo prototipas – arkivyskupas Georgas Gänsweinas, Benedikto XVI padėjėjas, asmeninis sekretorius ir atstovas viešiesiems ryšiams. Guna Zarinia – sesuo Tabiana. Ir ji turi prototipą – tai lenkė vienuolė, Jono Pauliaus II patikėtinė. Čia jau mano fikcija, kad pastačiau ją šalia Benedikto.

Turiu nemažai draugų, kurie yra išsilavinę, šiuolaikiški žmonės, priklausantys kovingųjų ateistų stovyklai. Bet mane visada stebina, kaip primityviai jie užsipuola religiją. Mano manymu, kiekvienas iš Biblijos pasiima tiek, kiek pajėgia. Kiek tu gali užgriebti, tiek tą stalčiuką ir atitrauksi. Senutės, einančios į bažnyčią kas sekmadienį, atitraukia savo stalčiuką. Tarkim, mano senelė. Kai Jonas Paulius II lankėsi Rygoje, jai pasisekė, kad popiežius ir jai uždėjo ranką ant galvos. Parėjusi namo senelė pasakė: viskas, dabar galiu mirti. Ji iš Bažnyčios ėmė vienus dalykus, vienaip. Bet aš kalbuosi apie Bažnyčią ir su labai, labai intelektualiais žmonėmis. Jie su Bažnyčia komunikuoja visiškai kitu lygmeniu. Santykiai su Dievu – toks individualus ir intymus dalykas. Čia kiekvienas turi savo ryšio kanalus. Mažiausiai norėčiau būti pamokslaujančiu skelbėju, tačiau, be abejo, nuo klausimo apie santykius su Dievu šįkart niekur nepabėgsi. Daug metų dirbdamas Vakarų teatruose, patyriau, kad neabejotinai dominuoja ironiškas, ciniškas, postmodernus požiūris į pasaulio sąrangą. Kartą per repeticiją ištariau žodį „Dievas“, ir visi vokiečių aktoriai tiesiog „pakibo“. Kaip „pakimba“ kompiuteris. Jie nesuprato – ar dabar iš jų velnią varysiu, ar ką. Tą akimirką suvokiau, kad dabartiniame mene kalbėti apie Dievą – tabu. Tai tokia teritorija, kuri visiškai ignoruojama. Modernusis žmogus sėkmingai išsivadavo iš Bažnyčios glėbio. O kas vietoj to? Gerai, galbūt įsakymų paisoma grynai instinktyviai, tik aš labai abejoju, ar žmonės beturi šerdį. Taip, jie labai laisvi, labai malonūs, viskam atviri, bet mes visi esame lyg be kažkokios šerdies, kažkokios esmės. Viena iš Ratzingerio skelbtų teorijų – apie reliatyvizmo diktatūrą. Esame laisva visuomenė, ir vienintelis matas – individas, jo norai, užgaidos ir pojūčiai. Tai, mano galva, labai abejotini dalykai.

– Šių metų balandį Vokietijos katalikų mėnraštyje „Klerusblatt“ paskelbtame tekste Benediktas XVI lytinį smurtą prieš vaikus sieja su 7-ojo dešimtmečio seksualine revoliucija ir laisve.

– Aš, aišku, skaičiau tą laišką. Ne perpasakojimą, bet patį laišką. Jis irgi buvo neteisingai interpretuotas. Tame konkrečiame laiške kalbama apie tai, kad 7-asis dešimtmetis pakeitė ne tik visos Vakarų visuomenės žaidimo taisykles. Gerokai pasikeitė ir Katalikų bažnyčios vidaus taisyklės. Jei jau pradedame kalbėti apie pedofiliją, reikia pasakyti, kad mūsų medijų dėka Katalikų bažnyčia dabar siejama tik su šita tema, o tai visiška propaganda ir labai tendencingas būdas žvelgti į šią instituciją. Popiežiaus Pranciškaus apsilankymo Rygoje išvakarėse buvo išknistas vieno kunigo atvejis, ir visos panoramos rodė tik tai, visi laikraščiai ir portalai rašė tik apie tai. Esu įsitikinęs, kad tai neatsitiktinis sutapimas. Turiu savo versiją, kuri latvių partija tai inspiravo. Grįžkim prie Ratzingerio laiško – jis rašo, kad iki 7-ojo dešimtmečio Bažnyčios vidaus taisyklės buvo gerokai griežtesnės. Bausmės už lytinius nusižengimus griežtesnės. Ir tų dalykų kontrolė griežtesnė. 7-ajame dešimtmetyje varžtai buvo atlaisvinti visais aspektais. Kaip žinome, iki 7-ojo dešimtmečio pasaulietinėje visuomenėje tik aktorės buvo laikomos kekšėmis ir kurtizanėmis. Prasidėjus seksualinei revoliucijai, kai kas antra moteris įsitaisė meilužį, – viskas pasidarė labai reliatyvu. Lygiai taip Benediktas XVI aiškina pedofilijos tragediją. Bažnyčia tapo kur kas pakantesnė, ėmė žiūrėti labiau pro pirštus.

– Ar matei Nanni Moretti filmą „Habemus Papam“?

– Pasižiūrėjau viską. Praėjus savaitei po mūsų premjeros, „Netflix“ rodys dar vieną filmą apie Benediktą, kurio pagrindas – Holivudo ideologijai priimtina, lengvai virškinama pjesė ir jos pateikiama interpretacija (rež. Fernando Meirelleso filmas „Du popiežiai“ pagal Anthony McCarteno pjesę „Popiežius“ – A. M.). Ten Benediktas – tiesiog kažkoks senas marazmatikas, kurį pakeičia žavingas, liberalus, revoliucingas naujasis popiežius. Tai dar vieni makaronai, kabinami paprastam žiūrovui ant ausų. Tiesa gerokai kitokia, daug sudėtingesnė. Bet, aišku, Holivudas turi savų užduočių.

– Tai antras kartas, kai dirbi su M. Baryšnikovu. Kaip jį sudominai šia tema?

– Abiem norėjosi dar ką nors nuveikti drauge. Papasakojau jam, kad jau seniai galvoju apie štai tokią medžiagą. Kalbėjomės Venecijoje, kai ten rodėme „Brodskį / Baryšnikovą“. Ir jis „užkibo“.

– Papasakok apie kitus du spektaklius, kurie, kaip sakei, irgi gvildena pereinamojo laiko temą.

– Tai mėginimai pasižvalgyti į ateitį. Abiejų spektaklių tema – šiuolaikinės technologijos. Tekstus konstruojame patys, visi kartu. Vieną dieną mane apstulbino toks atradimas. Esame įpratę manyti, kad dabar įsigalėjusi technologijų tikrovė – jaunų žmonių pasaulis. O iš tiesų visą šią realybę sukūrė tie, kuriems dabar maždaug septyniasdešimt metų, taigi mūsų studentų seneliai. Maždaug tiek šiandien būtų Steve’ui Jobsui. Dabartinis jaunimas – ne šios naujos tikrovės kūrėjai, o jau šalutinis produktas. Dvidešimtmečiai mūsų studentai – pirmoji karta, kuri jau nuo vaikystės gyvena ekranuose, tos realybės „viduje“, todėl net nebeturi galimybės į tokią padėtį pažvelgti iš šalies, per atstumą, atsiriboję. Jie jau yra dalis šiuolaikinių technologijų tikrovės, kurią sukūrė jų seneliai. Spektaklio „Naujas bitlų albumas“ idėja – biorobotas. Modeliuojame netolimos ateities situaciją: parduotuvėje galima nusipirkti žmogaus imitaciją – robotą, atliekantį visas žmogaus funkcijas. Bet dabartiniai jaunuoliai kažkiek jau yra biorobotai. Elonas Muskas – vienas iš nedaugelio, kurie kelia triukšmą – tvirtina, kad dirbtinis intelektas gali pridaryti žalos, kad jo pasekmės būsiančios neprognozuojamos. Jeigu Muskas ragina skubiai kurti implantą, padėsiantį žmogui konkuruoti su dirbtiniu intelektu, vadinasi, visa tai jau prasidėjo. Mums dar niekas nėra implantuota tiesiogine šio žodžio prasme, bet mes jau dabar žinome, kad žmogus be telefono ir interneto jaučiasi kaip pusžmogis. Nesijaučia visavertis.

– Tūkstantmečių sandūroje pastatei spektaklį, kuris fiksavo permainų meto nuotaikas, – „Tranzitas 2000“. Praėjo vos 19 metų, ir mes vėl kalbame apie esminį posūkį.

– To spektaklio tema – virtuali realybė. Tada šį žodžių junginį dar reikėjo išsamiai aiškinti. Net Amerikoje tai dar buvo naujiena.

„Šviežias kraujas“ – apie Silicio slėnį. Mane ypač sudomino konkretus atvejis: jauna moteris Elizabeth Holmes, kompanijos „Theranos“ įkūrėja, buvo išsikėlusi ambicingą tikslą – sukurti nešiojamąjį, taigi galintį atsirasti kiekvienuose namuose, kraujo tyrimų įrenginį. Kompanija laikyta pačiu įspūdingiausiu startuoliu, vienu metu biržoje vertinta 11 milijardų dolerių. Dabar tas burbulas sprogęs, viskas pakrikę, Kalifornijoje pradėtas teismo procesas. Čia tas atvejis, kai pažangos mesianizmas ir brutalus sukčiavimas taip susilieję, jog labai sunku įžvelgti ribą.

Kai Steve’as Jobsas buvo išmestas iš „Apple“, įsteigė kompaniją „Pixar“, kuriančią kompiuterines vizualizacijas. Faktiškai jie buvo tie, kurie atgaivino Disneyaus animacinių filmų gamybą. Tai, ką mes šiandien matome ekranuose, kur karaliauja amerikiečių animacija, – mano galva, yra tikras Steve’o Jobso „satanizmas“. Ši realybė, kurioje gyvena ir mano vaikai, – būdas negrįžtamai paveikti žmogaus smegenis, paralyžiuoti mąstymą. Pažangos šalininkai ir garbintojai šito dar neįžvelgia. Bet neuromokslas jau tyrinėja. Psichiatrai neseniai ėmė vartoti naują terminą, apibūdinantį vaiko priklausomybę nuo ekranų, – informacinis pseudodebilumas. Permainų metas – ne tik ekonominės globalizmo pasekmės, pabėgėliai, robotizacija, paskatinsianti visuotinį nedarbą. Mano manymu, svarbiausios permainos šiuo metu vyksta žmogaus smegenyse. Negrįžtama smegenų pertvarka. Taigi nieko optimistiško.

 

Parengė Audrius Musteikis