Nuostabiai nuobodi kelionė į save patį

Doris Lessing. Nurodymai žengiantiems į pragarą. Romanas. Iš anglų k. vertė Aušra Stanaitytė-Karsokienė. V.: Vaga, 2019. 304 p.

Pacientas: Doris Lessing „Nurodymai žengiantiems į pragarą“.

Simptomai: šizofrenija, haliucinacijos, bodėjimasis kasdienybe.

Gydymas: profilaktinis skaitymas atmetus griežtus logikos dėsnius.

„Egzistuoja gyvenimas ir už vaginalinio orgazmo“, – 1971 m. savo recenzijoje rašė eseistė Joan Didion. Tuo metu D. Lessing kūryba ir mąstymas išgyveno perturbacijos laikotarpį. Kairiąją mintį ir feministines teorijas pakeitė sufizmo mistikos nagrinėjimas, o visuomenę kritikuojantys kūriniai transformavosi į sunkiai apibrėžiamą mokslinę fantastiką. Nuo aiškiai protu suvokiamos tiesos, besiremiančios materialistiniu tikrovės pagrindu, autorė perėjo prie mistinio šniukštinėjimo to, kas yra anapus banalaus žvilgsnio ir prisilietimo. Galbūt realybė yra visai kitokia, nei mes esame įpratę manyti, o orgazmas yra ne cheminių medžiagų pliūpsnis smegenyse, bet palypėjimas į aukštesnį sąmonės būvį? Tokį dvasinės metamorfozės įamžinimą savo rankose gali laikyti ir lietuviškai skaitantys skaitytojai. Tačiau kaip šią knygą reikėtų vartyti? Ar pirmuose puslapiuose jau sukuriamos sąlygos galimai kūrinio atomazgai? Ar naratyvo apogėjus tiesiogiai išplauks iš vykusio prieš tai veiksmo? Atsakymas – ne. Kaip ir pačios autorės stiliaus ir interesų pasikeitimas, taip ir šis kūrinys neturi vienos prieigos. Jis lyg šizofrenikas – ne visai aišku, kaip jį reikia „perskaityti“.

„Nurodymai žengiantiems į pragarą“ yra idėjų romanas. Nors jo pagrindą sudaro viena bendra siužetinė linija – universiteto profesorius Čarlzas Votkinsas patenka į psichiatrijos ligoninę, – neįmanoma keliais sakiniais perpasakoti kūrinio užmačios. Didesnė knygos dalis skiriama pagrindinio veikėjo beprotiškoms klejonėms aprašyti. Visuose kituose puslapiuose pateikiami jį pažinojusių žmonių liudijimai, gydančių daktarų diagnozės ar paties Votkinso prisiminimai iš galbūt išgyventos praeities. Iš viso šio kliedėjimo, pranašysčių ar manipuliacijų kratinio, kuriame vieno personažo žodžiai ar veiksmai neretai prieštarauja ne tik kito veikėjo liudijimui, bet ir pačiai tikrovei, skaitytojas privalo susidėlioti savo prasminę mozaiką. Iš karto pasakysiu, jog lengva nebus. Kadangi fizinė realybė yra tik dirbtinai sukurtas konstruktas, tai romane taip pat niekada iki galo neaišku, kas vyksta iš tikrųjų. Čia iš pasąmonės kertelės išlenda ne tik senovės graikų dievai, bet ir ateiviai, žmogbeždžionės, žiurkės kanibalės ar feniksai su delfinais. Subjektyvios ir introspekcinės pagrindinio veikėjo kelionės plėtojamos klasikinių elementų fone: vandens, ugnies, oro, žemės ar net eterio. Jis kelerius metus mėtomas vandenyno bangų, skraido padebesiais ar pakyla į kosminę dievų buveinę. Tokia idėjų samplaika leidžia paliesti daugelį temų, kurios buvo ypač aktualios romano išleidimo laikotarpiu: psichinės sveikatos (D. Lessing greičiausiai domėjosi psichiatro Ronaldo Davido Laingo darbais), nuobodulio kamuojamos vartotojų visuomenės, kuriai priešinosi kontrkultūra, narkotikų kultas ir New Age judėjimai, ar šaltojo karo keliamo žemės sunaikinimo pavojaus. Nors iš pirmo žvilgsnio Votkinso haliucinacijos atrodo kaip beprasmės detalės, beveik kiekviena veikėjo perteikiama keistenybė nurodo konkrečią idėją, religiją ar filosofinį mokymą. Beje, pati autorė prasitaria, kad ji iš pradžių parašė filmo scenarijų, ir tik vėliau jis transformavosi į šią knygą. Jei pirminis sumanymas būtų pavykęs, turbūt būtume gavę kažką panašaus į psichodelinį Alejandro Jodorowsky filmą „Šventasis kalnas“ (1973).

Romane atsisakoma daugelio klasikinių prasmės formavimo priemonių. Čia neįmanoma susitapatinti su personažais ar abstrakčiomis vertybėmis, neatskleidžiami jų elgesio motyvai ar psichologiniai tipažai. Visgi užvertus paskutinį puslapį akylo skaitytojo (pa)sąmonėje turėtų išlikti prasminga mintis. Nors skaitymo metu aš pats ne kartą praradau laiko ir erdvės pajautą, visada žinojau, jog autorė bando mane įtraukti į apgaulingą intelektualinį žaidimą. Akivaizdu, kad pagrindiniu kūrinio įkvėpimo šaltiniu tapo pasąmonės tyrinėjimai. Jau minėti klasikiniai gamtos elementai ar mistinės būtybės gali būti apibrėžtos per Carlo Gustavo Jungo archetipų teoriją, pasak kurios, kolektyvinėje pasąmonėje glūdintys modeliai yra pažįstami mums visiems. Štai kodėl visos absurdiškos detalės knygoje geba išlaikyti savo prasminį turinį: „Viskas egzistuoja. Yra sapnai ir jūsų gyvenimas“ (p. 172). Tačiau mes privalome nerti dar giliau, pas patį pirmąjį pasąmonės tyrinėtoją. Šiuo atveju kalbu ne apie Sigmundą Freudą ir jo iškeltus slaptus perversiškus norus, bet apie filosofą, kuriam pastarasis liko skolingas, Arthurą Schopenhauerį. Nors šis mąstytojas niekada nevartojo pasąmonės termino, jo filosofija, skelbianti mistinės valios (neracionalaus metafizinio pagrindo) viršenybę prieš vaizdinį (įprastą tikrovę), smarkiai primena C. G. Jungo ir S. Freudo idėjas. Tuo labiau vienoje, atrodytų, nesvarbioje veikalo „Pasaulis kaip valia ir vaizdinys“ vietoje A. Schopenhaueris prasitaria apie amabilis insania (nuostabią beprotybę). Ši kategorija puikiai apibrėžia paradoksą, su kuriuo susiduriame beprotybės akivaizdoje, – ji mus ne tik glumina, bet ir kažkuo traukia. Juk kiekvienas didis žmogus, veikalas ar idėja turi kažkiek pamišimo. Kaip teigė antikinės literatūros tyrinėtojas A. H. Goslingas, jau Horacijaus kūriniuose atrandama nuostabios beprotybės kategorija yra oksimoronas: amabilis nurodo švelnumą, meilę ir malonumą, o insania žymi atšiaurumą ir nesąmoningumą. Beje, senovės graikų poetai taip pat vartojo theia mania (dieviškos beprotybės) kategoriją, kurią neatsitiktinai simbolizavo gamtos objektai: siaučianti jūra (vanduo), visa griaunantis vėjas (oras), žemės drebėjimai (žemė) ir pan. Mūsų kasdienybė būtų žymiai nuobodesnė, jei įvairūs muzikantai, tapytojai ar poetai, pagauti dieviško siautulio, neprisigalvotų įvairių nesąmonių. Būtent šį paradoksą aktualizuoja D. Lessing, savo romane siekianti atrasti protą beprotybėje, prasmę beprasmybėje ir grožį bjaurume.

Neslėpkime, kad tokie intelektualiai sudėtingi ir daugiaprasmiai kūriniai neretai pasižymi viena erzinančia savybe – jų skaitymo procesas gali tapti velniškai nuobodžiu užsiėmimu. Pavyzdžiui, nuostabioje László Krasznahorkai knygoje „Priešinimosi melancholija“ kuriama nuobodulio estetika. Joje veiksmas plėtojasi taip lėtai ir nuobodžiai, kad skaitytojo sąmonėje gimsta natūralus noras sužinoti, kas pagaliau nutiks kitame puslapyje. Tokių knygų neįmanoma nepabaigti, net jei paskutinis lapas užverčiamas tik po pusmečio. Be abejo, kyla klausimas, kam iš viso skaityti tokias knygas.? Dėl įspūdingo rašymo stiliaus, originaliai perteikiamų idėjų ar kūrėjo literatūrinio užmojo sukurti antiliteratūrinį kūrinį. Tai lyg ta pati amabilis insania – ir traukia, ir atstumia. Kartais tiesiog jauti, kad rankoje laikoma knyga yra visiškai kitokio kalibro nei kasdienė literatūra. Deja, D. Lessing romanas tokių pojūčių nesukelia. Autorė ne kartą buvo kritikuojama už banalų ir pasikartojantį stilių, ir ši knyga puikiai įrodo šios kritikos pagrįstumą. Psichodelinės pagrindinio veikėjo kelionės aprašytos taip standartiškai ir nuobodžiai, kad man pačiam kilo noras pavartoti psichotropinių medžiagų – gal tada skaitymo procesas būtų buvęs šiek tiek įdomesnis? Didelę teksto dalį sudaro ne įvairiaspalviai išvedžiojimai apie nežemiškus pojūčius, bet trumpi ir gana banalūs sakiniai: pagrindinis veikėjas kažkur nuėjo, kažką pamatė, kažką pagalvojo. Be abejo, kalba turbūt nesugeba perteikti visų haptinių, vaizdinių ir garsinių pojūčių, atsirandančių haliucinacijų metu, tačiau galima bent jau pabandyti sukurti keistumo įspūdį. Romane nagrinėjamos idėjos taip pat galėtų tapti įdomios ar originalios, tačiau jų perteklius autorę verčia nuolatos skubėti į priekį, todėl jokia mintis neišplėtojama iki galo. Pavyzdžiui, įdomiausia romano vieta, pasakojanti apie įvairių dievų kosminį simpoziumą, turėjo tapti kūrinį paaiškinančiu apogėjumi. Tačiau vėliau ši detalė netiesiogiai minima tik keletą kartų. Kalbant paprastai, aš pasiruošęs skaityti nuobodulį keliantį ir daug intelektualinių jėgų reikalaujantį kūrinį tol, kol jis man suteiks kažkokią unikalią patirtį: išmuš iš vėžių, paskatins pavydėti autorės stiliaus ar privers sušukti – ir kaipgi ji tai sugebėjo?! Gal neįmantrūs sakiniai ir gana paviršutiniškai nagrinėjamos idėjos kaip tik ir turėjo suformuoti antiliteratūrinį kūrinį? Abejoju, bet į šį klausimą kiekvienas skaitytojas turėtų pabandyti atsakyti savarankiškai.

Psichodelinių patirčių žinovai dažnai teigia, kad LSD ar grybų sukeltam tripui būtinas visiškas sąmonės atsivertimas. Net baisiausia patirtis privalo būti išgyventa iki galo, tereikia nebijoti ir tiesiog žengti į pasąmonės bedugnę. Gal būtent taip reikėjo skaityti šią knygą? Gal aš kaip tik nesugebėjau iki galo atverti savo pažinimo durų ir atmesti visas logikos taisykles? Galbūt. O gal tiesiog esu persiskaitęs sunkiai suprantamų ir intelektualiai reiklių knygų. „Nurodymai žengiantiems į pragarą“ yra gera knyga, ji tiesiog skirta ne man. Štai kodėl kritikuoju ją iš subjektyvios pirmojo asmens pozicijos. Akivaizdu, kad ji patiks žmonės, kurie su pasimėgavimu skaitė Williamo S. Burroughso „Nuogus pusryčius“, Richardo Brautigano „Arbūzų cukruje“ ar kitus man nepatikusius šizoidinius romanus. Man šiuo atveju belieka malonumas ginčytis su tokių knygų skaitytojais.

Diagnozė: nebloga knyga, kurią maloniau apmąstyti, bet ne skaityti.