Intuityvus mažų Lietuvos miestų ir miestelių žemėlapis mano „fotografijoje, kurios nėra“

Visi pirmi kartai

Kadangi gyvenu arti stoties, tai nieko nėra paprasčiau, kaip nueiti į stotį, sėsti į pirmą pasitaikiusį traukinį (dažniausiai atkarpoje Vilnius–Kaunas arba Vilnius–Klaipėda). Be išankstinio pasirengto plano ar žemėlapio, grynai intuicijos vedamai. Gera vadovautis intuicija ir sudarinėti intuityvų kelionės žemėlapį. Ramiai, neskubant, atviromis akimis ir pastabiai. Tada sąmonė atsipalaiduoja, pasąmonė suaktyvėja. Gal dėl to, kad gimiau ir augau mieste, o ištisas vasaras praleisdavau miestelyje prie geležinkelio stoties, turiu kažkokią „miesto“ logiką, tad dar nebuvau pasiklydusi. Taip aplankiau Alytų, Kaišiadoris, Kėdainius, Klaipėdą, Kuršėnus, Radviliškį, Ukmergę, Telšius, Šventąją, Šalčininkus, Širvintas.

Išlipusi iš šilto traukinio, pirmiausia, ką padarau, tai susisagstau paltą, užsidedu kepurę ir viską, ką turiu, nes koks bebūtų oras, pradžioje būna žvarbu, nežinoma, svetima, nepažinu. Tada pasileidžiu kur akys veda, o tiksliau – kur vidinė logika nurodo.

Visur gyvena žmonės, egzistuoja daugiau ar mažiau suprantami socialiniai santykiai. Dažname mieste ir miestelyje viskas daugmaž taip pat: autobusų stotys šalia geležinkelio stočių, dar būtinai parduotuvė ar bent šiaip koks kioskas. Ir, žinoma, centras, rotušė ar buvusi turgaus aikštė, o viduryje – bažnyčia. Kartais senamiestis (jei toks išlikęs). Kaip ir viskas aišku. Nepasiklysi ir be žemėlapio. Eini ir nežinai, ką rasi, ką sutiksi, kaip pasikeis oras ir nuotaika. Mano, kaip nepažįstamos tarp nepažįstamų, eigastis lėta, pastabi ir užtikrinta. Savinuosi daleles tos egzistencijos, kuri atsiveria man, kai būnu svetima tarp svetimų, kai einu, matau, pastebiu, nustembu. Pasijuntu praradusi tapatybę, bet tapati, nes fotografuoju. Fotografuoju „fotografiją, kurios nėra“. Tiksliau, be manęs niekada nebuvo. Nes tik aš kažkokiam stogo kampui, eilinės gatvės linkiui ar apleistam vaizdui pro apleistą langą imu ir suteikiu prasmę, juos nufotografuodama. Traukia mane santykiai tarp daiktų ir objektų, tarp formų ir jų šešėlių, tarp tuštumų, tuose tarpuose, kai atrodo akivaizdu, kad nieko nėra. Bet ten tirščiausia. Ypač kai tai apšviečia saulė ir atgyja spalvos.

Pastebėjau, kad visos mano „atrastos“ vietos truputį apleistos, nereikalingos, praradusios savo anksčiau turėtas vertes ir pradines prasmes. Praeiviai ir gyventojai prie jų pripratę, o man jos aktualios, nes per jas aš galiu pasireikšti. Dažniausiai mano pasireiškimai baigiasi abstrakcijomis: daugiau iš vidinės būsenos nei iš regimų aplinkybių išplaukiančiais vaizdais.

Į tokias sielovadines keliones geriausia keliauti vienai arba su pakeleiviais, kurie savo buvimu man netrukdo: nedaro įtakos mano judėjimo trajektorijai, apimčiai ir greičiui. Tuomet tą patį dalyką galiu fotografuoti dar ir dar. Su kiekvienu įkvėpimu ir iškvėpimu vis kitas kartas, vis kitas kadras. Fotografuoju, kol nufotografuoju ir „išeinu į abstrakciją“.

Kartais pati savęs klausiu: negi turiu atvažiuoti į Lentvarį ar Pravieniškes, kad stoties laukiamajame nufotografuočiau gėlių vazoną ar žemės lopinėlį po kojomis? Taip, čia glūdi prasmė.

 

LENTVARIS – jaučiuosi pasveikinta

Lentvaryje prisimenu balandžius. Kiekvieno atvykusio traukinio keleivius jie pasitinka sparnais keldami vėją, o paukščių intensyvumas ir gausa sukuria tikrą reginį. Visa čia pat, po kaire raudonų plytų „palivarkuose iš caro laikų“ manęs jau laukia katinai. Naminiai ir benamiai. Tose medinėse daugiabučių laiptinėse su įspūdingai girgždančiais laiptais. Juose dar gyvena žmonės, o nerenovuota pokario autentika tokia iškalbinga man, praeivei, nes patogumas man neaktualus.

Vienas rainas pūkuotas katinas buvo toks gražus ir toks išbadėjęs, kad nors į Vilnių vežk. Vis prie vienų durų tupėjo, bet buvo toks alkanas, kad negalėjau patikėti, jog turi šeimininkus. Ėjau į „Maximą“ pirkti konservų, o išbadėjęs katinas visą dėžutę būtų surijęs. Pabijojau duoti tiek, bet ką daryti su likučiu? Nors imk ir paskambink į tas buto duris pirmame aukšte, nors imk ir paprašyk, kad šitam katinui šitą maistą vėliau sušertų.

Lentvaryje gyvena mano nauja pažįstama, kurią sutikau Vilniuje. Lentvaryje yra kilimų fabrikas, apie kurį girdėjau iš vaikystės Galiu sėsti į autobusėlį, kuris nuo stoties važiuoja kas valandą, ir apeiti fabriko apylinkes. Į vidų juk niekas neįleis?Užsibūnu vietinėje užkandinėje, kurios interjeras, personalas ir asortimentas balansuoja ant man nostalgiškos kinematografinės ribos iš vaikystės. Čia, atrodo, net šaukštai, lėkštės ir šakutės įgauna prasmę. Valgau cepelinus ir, žinoma, fotografuoju: dalyvauju istorijoje ir ji mane jaudina. Ant tunelio stiklų geležinkelio stotyje suklijuoju savo torsus, kad praeiviai kiekvienas galėtų „prisimatuoti“.

 

VIEVIS – jaučiuosi pakylėta

Vievis įdomus tuo, kad geležinkelio stotis atokiau nuo miestelio, nuo Vievio ežero. Kaip ir cerkvė, tokia arčiau geležinkelio bėgių negu žmonių. Teka upelė, ilgomis eilėmis išsirikiavę krovininių vagonų sąstatai, taip pat vilkikai prie didelės kompanijos „Girteka“ pastato išilgai greitkelio nulydi mane link didelio medinio namo. „Mano“ didelis namas anksčiau priklausė žydams, paskui jame veikė vaikų viešoji biblioteka. Dabar jis stovi su pusiau užkaltomis langinėmis, jaukiomis medinėmis gonkelių kolonomis ir balkonėliu antrame aukšte. Viskas iš medžio, viskas girgžda.

Tame dideliame rudame name tarp kolonų pakabinau savo fotografinę sausaininę, kuri man labiau primena jūrų kriauklę, padūmavusio stiklo pilį nei seną smetoninį indą. Pamačiau, kaip savo mėliu ji atliepia kadaise baltas, labai baltas medines langines, ir man buvo gera, buvo gražu.

Atvažiavau vakarėjant. Su konkrečiais įrankiais ir konkrečiu tikslu, tik kopėčias pamiršusi, bet paskutinę minutę prigriebusi taburetę.

Buvo šiek tiek vėjuotas rugsėjo pavakarys. Vis ruošiausi anksti ryte saulei tekant, bet išėjo vakare, saulei leidžiantis. Prabuvau čia, iki ji nusileido – tokia didelė, raudona, apšviečianti ne tik judrią miestelio gatvę, bet ir visą mano namo sieną ir visą mano situaciją prie jos. Jauki fotografinė šviesa mane apsupo ir rodėsi, jog pati miestelio saulė į mano sausaininę nusileido.

Apimta tokios trijų valandų rimties, susikaupimo ir kruopštaus darbo būsenos, pasidairydama į besidairančius praeivius ir ausimis nulydėdama pravažiuojančių mašinų garsus, aš patyriau tai, ką esu girdėjusi ir skaičiusi apie ekstazę: kai susikoncentruoji taip, kad visiškai užsimiršti, kas tu, iš kur tu, ir kai tampi tik tuo, ką darai, o tavo darymas ir esi tu. Tuomet begalinis dėkingumas ima tvinksėti galvoje: už susikurtą galimybę daryti tai, kas man taip sava, artima, patinka. Kas mane taip esmingai pakylėja.

Tai, kad iš anksto nepagalvojusi atvažiavau su juodu paltu ir sienos lentų spalvos plaukais, įsisegusi lazurito gėlytes ausyse, dėl šilumos pasiėmusi žalio smaragdo liemenę ir pageltusio medžio taburetę, kurie taip puikiai derėjo prie mano kuriamo ansamblio, buvo grynas atsitiktinumas. Bet, žinoma, ir intuityvaus plano dalis. Taip aš tapau savo instaliacijos dalimi ir dalyvavau savotiškoje asmeninėje misterijoje, o mano fotografija, tiksliau, instaliacija net ėmė keisti spalvas: nuo švelnios žydros, link turkio žalios ir galiausiai rubino violetinės. Langų grotos aiškiai derėjo prie storo stiklo vazos raižinių, atspaudo paviršius išsibangavo namo apdailos lentelių ritmu ir pavirto savotišku performatyviu objektu, kuris man nebepriklausė.

Taip visada nutinka tokiose išskirtinėse situacijose, kur dalyvauja žmonės, kur vyksta ritualas ir viskas švelniai kinta šviesoje. Įsiklausiau į sienon kalamų vinukių ritmingą kaukšėjimą nutilusiame Vievyje ir, atrodė, tuoj visas namo dvasias dvaseles prikelsiu.

Čia viskas, ko aš noriu.

Dar gražų mūrinį namą visai ant ežero kranto savo performansui buvau nužiūrėjusi. Nors Kranto gatvėje stovi daugiau simpatiškų namų, bet šitas pats monumentaliausias. Galų gale buvęs viešos paskirties, kas suteikia pastatui paslaptingų atsiskyrėliškų bruožų ir atšiauraus būdo. Iš pradžių maniau, kad ten buvusi irklavimo bazė, bet bibliotekoje man sakė – pirtis. Taip ir įsivaizdavau, kaip ant sienos iš ežero pusės pakabinu didelį baltą debesį melsvame fone ir tas vaizdas atsispindi ne tik ežero paviršiuje arba lede, kai ežeras užšąla, bet ir žvejojančių, irkluojančių ar besimaudančių širdyse.

O jeigu namas būtų žmogus ir gebėtų pasakoti. Daug mažų ir didelių istorijų išgirsčiau… Bet debesis ant namo liko tik mano galvoje ir miestelio bibliotekininkių prisiminimuose, nes savo viziją joms papasakojau. Jos rekomendavo man su vietine kraštotyros entuziaste susisiekti, tačiau telefono numerio man niekas nepatikėjo, o ji pati nepaskambino, nors labai prašiau. Uždaras ratas ir taip užsidarė.

 

MOLĖTAI – jaučiuosi vienos dienos namų dvasia

Ieškodama savo kūriniui žiūrovo, atvažiavau į Molėtų šventę iš vakaro. Susivyniojusi savo laukymę prie ežero į ritinį, išsilaipinau prie savo nužiūrėto namo pagrindinėje Vilniaus gatvėje, tikėdamasi rasti šurmulį ir atvertas duris.

Bet viskas tame didingame name, o ir aplink jį buvo tylu, ramu: viskas kaip buvę. Šventė vyko aikštelėje prie naujos sporto arenos, o anksčiau šiame name rengtos parodos ir plenerai seniai nesikartoja.

Tyli mano meninė rezistencija nevirto miesto šventės netikėtu akcentu.

Mano antras ketinimas patekti į apleistą namą buvo ne mažiau entuziastingas. Ir šįkart turėjau namo raktus (ačiū Gediminui). Nedrąsiai palenkiau rankeną ir įkišau raktą. Durys girgždėdamos atsidarė ir aš nustebau patekusi į vidų. Iš lauko net neįtariau, kad čia taip erdvu, net trečias aukštas yra. Erdvūs ir tvirti laiptai suko kvadratus aukštyn, aukštyn. Ir, atrodė, niekada nesibaigs.

Bet stop. Štai balkonas. Jo durys irgi girgždėdamas atsidarė ir aš užlipau ant minkšto samanų kilimo, užaugusio tiesiog ant betono, kol niekas nevaikščiojo. Norėjosi būti ir būti tame balkone, net prigulti ant samanų kilimo. Ilgai čia tupėjau, sėdėjau, stovėjau ir raišiojau virvelės raištelius tvirtindama savo fotoaudinį prie balkono rantyto turėklo. Mazgelis po mazgelio, kilpelė po kilpelės, kad tik paveikslas nenukristų ir tvirtai vėjyje suplazdėtų. Tas raišiojimas po siūlą, po kilpą, po mazgelį man priminė savotišką maldą, užkalbėjimą.

Nežinia iš kur atskridęs paukštis nutūpė ant medžio prie namo, tarsi norėdamas naujus medžioklės plotus, staiga pakibusius balkone, patyrinėti. Viskas tik fotografija erdvėje arba erdvės fotografija. Bėgu į gatvės vidurį, kad ją, tą šviežiai susidariusią fotografinę erdvę, nufotografuočiau, kad susisteminusi, išcentravusi ir sukoncentravusi apibendrinčiau ją savimi, tiksliau – savąja intencija įvaizdinti tai, kas nematoma „tarp eilučių“. Pasijutau lyg voras, savo jausmais kaip seilėmis lipinantis sunkiai įžiūrimo voratinklio gijas.

Medžiai paveiksle tarsi pratęsė medžius prie namo ir atvirkščiai. Vyro siluetas tame pakrantės peizaže, tarsi nužengęs iš didelio vaiskaus dangaus, o gal ežero paviršiaus, dabar įgavo rezistencinio ryžto. Ir vėjas, atrodė, jau pučia ne tik išorėje, bet ir paveikslo viduje kaip būtinybė sukilti, paprieštarauti. Šiame name 1941 m. buvo kalinami partizanai.

O ką praeiviai? – paklausė manęs draugas. Jie tiesiog ėjo gatve savo kryptimis pro šalį, vieni užmesdami akį, kas čia vyksta, kiti trumpai sustodami, žvilgtelėdami ir vėl nuleisdami galvas, treti tiesiog pro šalį. Smalsumas jų nepagavo. Ketvirti, sakyčiau, buvo itin intuityvūs, tik gaila, kad išgėrę. Jie nesidomėjo paveikslu nei kas čia tame balkone aplink namą vyksta, bet sustodavo pabūti. Jie stoviniavo į medį atsiremdami, ant suoliuko gretimais prisėsdami. Tarsi pailsėti, tarsi ko palaukti. Akivaizdu, kad mano menas jiems netrukdė ir kažkaip juos veikė. Ta mano pakabinta „paklodė“, nebylus vidujinis vaizdas į gatvę, į išorę, į žmones. Toje dermėje namas, atvaizdas ir aš – visi trys suskambome „čia ir dabar“ begalybės mikroskopiniame taške.

 

PRAVIENIŠKĖS – jaučiuosi kaip grįžusi į praeitį

Labai vėjuota, net pušys girgžda. Atvežiau savo fotografiją į Pravieniškes, tokį katino šešėlį tarp pilkų akmenų. Viskas tilpo į vieną maišelį.

Vieta labai jauki: tvenkinukai su žuvimis ir lelijomis, tilteliai per juos. Senas šulinys su svirtimi. Gali pasijusti kaip XIX a. dvaro parke. Gaivus oras ir jaukus pušynėlis, bet jaučiuosi kaip išvežusi savo augintinį į mišką ir palikusi vieną, nežinioje. Tas vakarėjančios rudens dienos žvarbus vėjas ir įspūdis, kad aplink nė gyvos dvasios.

Aš čia jau antrą kartą ir įsimylėjau šitą vietą vos išlipusi iš traukinio, ilgėliau stabtelėjusi prie įspūdingos pervažos, pravažiuojančio traukinio belaukiant. Apie Pravieniškes girdėdavau nuo vaikystės. Motina supykusi vis grasindavo tėvui, kad į Pravieniškes išveš. Pravieniškės man atrodė kažkokia nežinoma nyki vieta, kur labai vieniša ir nuobodu.

Nuvažiavusi aptikau galingą visos Lietuvos kalėjimų ir kolonijų kompleksą Pravieniškes II. Tada buvo vėlyvas pavasaris, atlydys. Mano tvenkinėliai iš Pravieniškių I dar sukaustyti ledo, dangaus šviesa buvo tokia pat pilka kaip ant asfalto. Kolonijų ir kalėjimų pilkos spygliuotos tvoros, pilkas apleistas restoranas ir visi kiti visuomeniniai pastatai, pilki pavieniai praeiviai ir nesibaigiantis šunų lojimas, taip pat pilka drėgmė skverbėsi į mane ir stiprino kažkur giliai viduje atpažįstamą atšiaurios vienatvės, tiksliau, apleistumo nuojautą. Rūkyta vištos kulšis, atsikąsta tiesiai iš celofano, nenusimovus pirštinių, kai rausvos gyslos styro mėsoje prie kruvino kaulo, kelioninis peilis atvirais ašmenimis ir spalvotos šiukšlės ant papilkėjusio sniego labai derėjo šiame socialiniame peizaže.

Šiame miestelyje sutikta nuoširdi mergaitė su labai gražiu šuniuku labiau priminė paveikslą nei tikrovę, tokia nekalta ji buvo.

Kitą kartą į Pravieniškes II nebėjau. Susirašinėjau su Stasio Tijūnaičio pradinės mokyklos direktore, derinau savo fotogulbių pakabinimo klausimus tame parke prie mokyklos ir viskas baigėsi tuo, kad ankstyvą rudenį vietoj gulbių atvežiau čia „savo katiną“ ir palikau kabėti pažemėje, aukštoje žolėje, stipriam vėjui pučiant. Čia būtų puikiai tikęs visokių gyvūnų sodas sukabinti, bet tada būtų parko apgultis, nežinia iš kur užplūdusių laukinių ir naminių gyvūnų bei būtybių desantas, Camille’io Saint‑Saënso „Bolero“ ar Milošo Formano „Skrydis virš gegutės lizdo“. O man reikėjo nykaus jausmo, ištuštėjusio vaizdo erdvėje, pabėgimo. Dvasios skrydžio nežinioje. Vienišo vėjuoto žvėries vidury parko tvenkinių ir girgždančių pušų.

Pririšau „savo katiną“ plonomis virvelėmis kaip kokį seniai besibastantį lūšių giminės protėvį. Sukau, sukau virvelę aplink kiekvieną pušį ir pati sukausi ratu. Vėl užkalbėjimas.

P. S. Projektą „Šiuolaikinis menas Lietuvos mažųjų miestų ir miestelių viešose erdvėse – „FOTOGRAFIJA, KURIOS NĖRA“ rėmė Lietuvos kultūros taryba. 2019 m. gegužės 1–lapkričio 1 d.