Nesvarbu, kad laidojant 1863–1864 m. sukilimo dalyvių palaikus baltarusių tautinių vėliavų buvo daugiau

Lapkričio 22 d. Vilniuje, Rasų kapinėse, buvo palaidoti 1863–1864 m. sukilimo vadų ir dalyvių palaikai. Iš karto po to kilo kalbų, kodėl laidotuvių procesijoje dominavo baltarusių tautinės vėliavos. Čia pat buvo atsakoma, kad laidotuvės vyko penktadienį t. y. darbo dieną, kai visi lietuviai dirba, kartu pamirštant, kad ir socialistinę santvarką tebekuriančioje Baltarusijoje penktadienis vis dar nėra išeiginė diena. Tačiau vis tiek baltarusių gausa traukė dėmesį.

Apskritai santūroka lietuvių reakcija į 1863–1864 m. sukilimo dalyvių laidotuvių ceremoniją ne tiek nuvylė, kiek nustebino. Turint omenyje keistoką, netgi detektyviškai intriguojančią palaikų radimo istoriją, taip pat lietuvių polinkį dėl simbolių akimirksniu pasidalinti į dvi susipriešinusias stovyklas, reikia pripažinti, kad pakartotinai amžinojo poilsio mūsų kovotojai už laisvę atgulė įtartinai ramiai. Taigi kalbos apie ceremonijoje nepastebimus lietuvius ir čia pat gausiai plevėsavusias baltarusių tautines vėliavas kai kuriuos paskatino kelti klausimą, ar nebuvo baltarusiai tų palaikų vertesni, juk bent jau iš šalies stebint jiems jų reikėjo labiau negu mums (priminsiu – jiems ne tik penktadienis darbo diena, bet dar ir savo transportu iki Vilniaus reikėjo pavažiuoti). Ta proga prisimintinas Baltarusijos intelektualų, rašytojų, įskaitant Nobelio premijos laureatę S. Aleksijevič, ir šiaip kultūros veikėjų viešas laiškas su prašymu leisti palaidoti vieno iš sukilimo vadų K. Kalinausko palaikus Baltarusijoje.

Šiuo metu Baltarusijoje populiari istorijos interpretacija, vadinama litvinizmu, pasak jos, Lietuvos Didžioji Kunigaikštystė yra sukurta baltarusių tautos, o dabartiniai lietuviai tapatintini su tuometiniais žemaičiais, kurių vaidmuo nors ir buvo reikšmingas, bet anaiptol ne pirmaeilis. Pasak litvinizmo šalininkų, ilgainiui tie „žemaičiai“ pasisavino ne tik „litvinų“ (t. y. lietuvių) vardą, bet ir visą šlovingą LDK istoriją, taip baltarusių tautą palikdami istorijos nuošalėje kankintis dėl provincialaus identiteto kompleksų. Jeigu tokį požiūrį į mūsų bendrą istoriją priimsime už gryną pinigą, tuomet mes patys eilinį kartą baltarusių akyse pasirodėme kaip laimės kūdikiai, kuriems relikvijos pačios nepelnytai krenta į rankas nepelnytai mūsų valdomame Vilniuje, mums nepelnytai didžiuojantis svetima istorija.

Visgi klausimą, kam turėtų priklausyti palaikai, galima pakeisti gilesniu – kuriai tautai, lietuvių ar baltarusių, priklauso bendras LDK paveldas? Atsakymą, sakyčiau, pateikia pačiame klausime esantis žodis „bendras“, tačiau vargu ar jis gali patenkinti krečiant tapatybės krizei. Todėl norint aiškesnio atsakymo yra galimi du būdai: pirmas – siekti į savo tautos sąvokos turinį įtraukti kuo didesnį kiek nors su ja susijusių naratyvų skaičių; antras – atvirkščiai, siekti išgryninti tautos sąvoką ir į ją įtraukti tik tuos naratyvus, kurie yra būdingi tik jai. Šalutinis tiek vieno, tiek kito metodo poveikis irgi yra žinomas: pirmu atveju tauta rizikuoja ištirpti vadinamojoje globalizmo pelkėje; antru atveju po itin kruopščios naratyvų atrankos yra galimybė patirti nemalonų tuštumos pojūtį nustačius, kad skaidraus grynumo tautinis naratyvas paprasčiausiai neegzistuoja.

Tiesa, galimas dar vienas būdas – pažvelgti, kuriai bendruomenei ir valstybei LDK tradicija yra artimesnė dabar, nekvaršinant sau galvos, kuriai religinei konfesijai save priskirdavo tuometinis elitas ar kuria kalba buvo rašomi valstybiniai dokumentai. Suprantama, LDK gyvavo ne vieną šimtmetį, patyrė įvairių transformacijų, tačiau apibendrindami galime nurodyti į bajorų respubliką, kurioje jų teises įtvirtina, o monarcho valdžią apriboja statutai, jos viduje verda politinis gyvenimas ir egzistuoja pakankama tolerancija, ji yra atvira Vakarams ir priešiška Maskvai. Kurioje šiandienos valstybėje ši tradicija gyva, atsakymas yra akivaizdus, o lietuviui – akivaizdus dvigubai. Gal dėl to ir nėra poreikio dalyvauti panašaus pobūdžio laidojimo ceremonijose, juolab kad Vanago ir Generolo Vėtros istorijos, nors ir skirtingos, rodo, kad net ir grynai lietuviškuose istorijos naratyvuose ne visi krumpliai atidaužyti. Negana to, šios istorijos dar nesibaigė, yra gyvų tų įvykių liudininkų, jų prisiminimai verčia iš naujo permąstyti labai netolimą praeitį ir įvertinti dabartinį Lietuvos politinį elitą, ko mūsų rytiniai kaimynai sau negali leisti. Nors ir dejuodami dėl nuolatinio susipriešinimo ir tarpusavio pešiojimosi, mes visgi turime laisvo politinio gyvenimo ir saviraiškos prabangą, apie kurią dabartinės Baltarusijos piliečiai tegali pasvajoti. Baltarusijos diktatorius A. Lukašenka išsakė oficialią savo šalies poziciją dėl K. Kalinausko palaikų perlaidojimo. Jo nuomone, „kur palaidojo, ten tegul ir guli“. Jis teigė, kad tai yra istorija, kurioje daug niuansų, ir kartu perspėjo, kad politikai ir mokslininkai „neatsitrenktų į kokią politiką“. Dar anksčiau A. Lukašenka spėjo pažadėti baltarusių tautai dalyvauti 2020 m. vyksiančiuose prezidento rinkimuose, „jei žmonės paprašys“. Sprendžiant iš pastarųjų dešimtmečių Baltarusijos istorijos, žmonės paprašys. O Lietuvoje iškilmingos sukilimo dalyvių laidotuvės yra tik nežymus epizodas net ir trumpalaikėje valstybingumo perspektyvoje, nes iki Seimo rinkimų liko mažiau negu metai ir netrukus ne juokais kibsime vienas kitam į gerklę. Čia Lietuva ir politinis gyvenimas dar nepersikėlė į laidotuves, o kolūkinės politikos atstovas čia tik vienas iš daugelio, o ne trečią dešimtmetį absoliutus ir nepamainomas.

Praeitis dažnai naudojama dabarčiai pateisinti. Kiekvienas režimas, demokratinis ar autoritarinis, stengiasi save pateikti kaip tikslingą ir pergalingą praeities žygių ir kovų rezultatą. Kurioje šalyje dabar norėtų atgulti amžinojo poilsio 1863–1864 m. sukilimo dalyviai, galime tik spėlioti*, tačiau nedera pamiršti, kad istorija ne tik atrandama, bet ir sukuriama. 223 m. prieš Kristų mirus Aleksandrui Makedoniečiui generolai siekė užvaldyti jo kūną, nes pagal makedonų tradiciją karalių turi palaidoti tas, kuris yra paskirtas jo įpėdiniu. Nenuostabu, kad taip kiekvienas siekė savo rankomis palaidoti didįjį užkariautoją ir įteisinti save kaip jo įpėdinį. Kaip nenuostabu ir tai, kad istorija toliau tekėjo savo vaga, o mirusio karvedžio kūnas niekaip nepadėjo išsaugoti jo užkariautų teritorijų vienoje valstybėje. Čingischanas niekada nebūtų nukariavęs Azijos, nusiaubęs dešimčių jos miestų ir išpjovęs šimtų tūkstančių gyventojų, jeigu gyvenimą būtų paskyręs savo giminės genealoginio medžio tyrinėjimams. Kaip ir 1987 m. į nesankcionuotą mitingą prie A. Mickevičiaus paminklo susirinkę lietuviai vargu ar būtų pasiekę ko nors daugiau, jeigu jiems būtų rūpėjęs vienintelis klausimas: kuriai tautai priklauso šis poetas – lietuvių ar lenkų?

* Jei man reikėtų spėti, sakyčiau, kad dabartinėje Lenkijoje.