Žmonės išsigandusiais veidais

Gaila laiko vaikščioti į bet kokius filmus, todėl kasmet laukiu Živilės Pipinytės rekomendacijų, ką žiūrėti „Scanoramoje“. Kitų autoritetų neturiu, niekuo daugiau nepasitikiu. Šiais metais sąrašas kiek nuvylė (tiesa, jis buvo anoniminis, bet juk Ž. P., o ne kas kitas „7 meno dienose“ prižiūri kino rubriką). Pradėjau nuo „Mafijos išdaviko“ (rež. Marco Bellocio, Italija, Prancūzija, Vokietija, Brazilija, 2019) – gan linksmos recidyvisto persiauklėjimo istorijos bendradarbiaujant intelektualiam teisėjui. Tarsi atklydęs iš Sorrentino filmo „Il Divo“ čia šmėkšteli ir politikas Giulio Andreotti. Pati mafija šlykšti, bet jos išdavikas heroizuojamas, nors persiauklėjo ne visai sąžiningai. Kaip baigęs tik pradinę mokyklą, veikėjas pasižymi itin aukštu emociniu intelektu ir puikia iškalba.
Šiokių tokių lūkesčių turėjau eidama į filmą „Dievas yra, jos vardas Petrunija“ (rež. Teona Strugas Mitevska, Šiaurės Makedonija, Belgija, Kroatija, Prancūzija, 2019), bet filmas, deja, ne tiek apie religiją ir jos feminizaciją, kiek apie agresiją ir minios emocijas. Nuobodokas, ištęstas, su dirbtiniu flirtu. Nepatenkino ir „Melancholikės užrašai“ (rež. Susanne Heirich, Vokietija, 2019) – stilingas, racionalus, pagrindinė veikėja transliuoja mano (ir milijonų kitų bendraamžių) simptomus, bet ji – ne melancholikė. Feministė režisierė ironizuoja mūsų amžiaus grupei aktualius santykius, bet apeina pačią melancholiją kaip savidestruktyvų gyvenimo būdą, dažniausiai besireiškiantį priklausomybėmis.
Užtat labai patiko „Zombi vaikas“ (rež. Bertrand Bonello, Prancūzija, 2019), gal dėl sentimentų internatinėms mokykloms. Nacionalinių ambicijų turinti Napoleono įsteigta mokykla mergaitėms, kurioje mokytojai taip veda pamokas, kaip mums nedėstė nė universitete. Viename interviu režisierius sako, kad kai žmonės pamatė šį filmą, jie labai nustebo sužinoję, jog tokio tipo mokykla lig šiol egzistuoja (https://www.filmcomment.com/blog/interview-bertrand-bonello-2/). Iš kojų verčiantis elitizmas, kolonializmas, Haičio kultūra; nuostabi, netiesioginė kino kalba, paauglės lūpomis ištarta pagrindinė mintis: vudu tradicijoje gyvenimas ir mirtis yra viena. Žiūrint nesunku tuo patikėti. „X ir Y“ (rež. Anna Odell, Švedija, Danija, 2018) irgi įdomus žaidimo požiūriu, neriant į santykių psichologiją. Filmo veikėja užsigeidžia pagimdyti kūdikį „dėl meno“ – dėl meno kaip socialinio eksperimento motyvuojami ir kiti estetiniai sprendimai. Režisierei, kuri yra ir veikėja, būtina vaikščioti peilio ašmenimis, tikrinti savo ir kitų ribas.
„Amžinoji žiema“ (rež. Attila Szászas, Vengrija, 2018) priminė mūsiškę „Ekskursantę“ – kostiuminė tremties istorija, pasakojanti apie Stalino vykdytas represijas vengrų atžvilgiu. Kitaip sakant, ne tiek menas, kiek pirmojo pasaulio gyventojams skirta edukacija. Įdomiausios pasirodė kalinio Raimundo formuluojamos išgyvenimo taisyklės, aktualios, beje, ir mums, jeigu gyvenimą suvoksime kaip piligriminę kelionę. Sąmoningai manipuliuojama žiūrovų jausmais, salėje buvo verkiama. Kaip tik dėl šio prasto melodramatiškumo (būta tikrai nevykusių scenų) suabejoji, ar tikrai geras kinas nėra paėjėjęs kiek tolėliau, tokių schemų nebepakaks. „Sezono“ (rež. Joan Skoog, Švedija, 2019) neištvėriau, bet gal aš piktybiškai nutolusi nuo socialinės problematikos ir gamtos grožio. „Serbė“ (rež. Nebojša Slijepčević, Kroatija, 2019) irgi paliko prastą įspūdį: atsiribojant nuo temos, tai banaliausia manipuliacija emocijomis. Ji ypač atgrasi, nes racionalizuota – pretenduoja į kilnumą ir humanizmą. Vaiko mirtis tam idealiai tinka. Bet juk ir apie holokaustą ne visi filmai skoningi.
„Suvenyras“ (rež. Joanna Hogg, Didžioji Britanija, JAV, 2019) su antraplane Tilda Swinton – gana iliustratyvus, auklėjamasis (nemėgstu filmų apie priklausomybę nuo narkotikų). Būna eilėraščių apie poezijos rašymą ir būna filmų apie kino darymą: režisūros studentai karštai diskutuoja apie kiną naiviomis frazėmis, dar porą sakinių tarsteli profesoriai, veikėja entuziastingai komentuoja Hitchcocką. Ekstravagantiškas narkomanas išnaudoja jauną studentę, išstumdamas ją iš saugaus burbulo. Labai graži aktorė, visai ne frykė, kaip ją norėtų įgąsdinti išnaudotojas. „Dafnės“ (rež. Federico Bondi, Italija, 2019) mačiau tik pradžią – sudomino socialinis aspektas: civilizuotuose kraštuose žmonės, turintys Dauno sindromą, gyvena visavertį gyvenimą, dirba, atostogauja, patys tvarko savo finansus. „Koko-di Koko-da“ (rež. Johannes Nyholm, Švedija, Danija, 2019) kentėjau tik dėl to, kad filmas žanrinis, siaubo; su tokiais nesu gerai susipažinusi. Siaubas – tai sielvartas, kurį tenka išgyventi dukters netekusiems tėvams. Jie tikisi pabėgti nuo teatralizuotų mirties situacijų, tarsi turėtų galimybę atitaisyti tai, kas įvyko. Bet kaltė yra daug klaikesnis būvis už mirties baimę.

Kino filmo „Ilgšė“ kadras

Gerai nuteikė „Ilgšė“ (rež. Kantemir Balagov, Rusija, 2019), nors ir užsižaista raudonos ir žalios spalvų kontrastais. Poblokadinis Leningradas, mažas berniukas nėra matęs šuns, nes visi suvalgyti. Dvi dvasiškai kontūzytos moterys ieško išgyvenimo perspektyvų. Ramiai, tarsi apie kritusį arklį, pranešama apie vaiko mirtį. Nei žmogaus gyvenimas, nei mirtis toje geografinėje erdvėje neturi didelės reikšmės. Su supratingu daktaru itin dalykiškai susitariama dėl eutanazijos. Gali pasirodyti, kad filmas apie lesbietes, bet jokiu būdu – jis apie karą ir komunizmą. Veikėjai gyvena komunaliniais butais paverstuose didikų rūmuose (NKVD darbuotojai – tiesiog rūmuose). Panašiai šiurpios ir „Valstybinės laidotuvės“ (rež. Sergej Loznica, Nyderlandai, Lietuva, 2019) – restauruoti, nuspalvinti Stalino laidotuvių archyvai, sujungti į judriu naratyvu nepasižymintį pasakojimą. Tarsi nieko nevyksta, vien žmonės slenka pro ekraną išsigandusiais veidais ir žvelgia žiūrovui į akis. Mirė „tėvas“, į kameras jie šluostosi ašaras, nors, nėra jokių abejonių, tarp tremtinių ir nužudytųjų esama jų giminaičių. Tai net ne apie minios emocijas ir ne apie verkimo terapiją: stalinmetis turėjo daug simpatikų, žmonės tikėjo „kietos rankos“ politika. Salėje gan smagu, publika kikena iš kvailos poezijos, kurios, dar kūnui neatvėsus, spėjo prirašyti socrealistiniai rašytojai. Menininkai urmu piešia karste gulinčio tirono portretą, skulptoriai lipdo. Skamba Mozarto „Requiem“ – fašistinės (!) gedulingos mišios, kuriose lotyniškai kreipiamasi į Dievą. Minios klusnumas nestebina – už netinkamus veiksmus ar išraiškas gali būti sušaudytas su visa savo šeima. Be saiko velkami vainikai – galima bandyti įsivaizduoti, kad represijų aukoms. Autoritaro mirtis totalitarinėje valstybėje sukuria pertrūkį – didžiulio spektaklio mechanizme viskas apmiršta, leidžiama atsikvėpti net politiniams kaliniams su pjūklais rankose. Skamba idiotiška garsiakalbių retorika, nejučia imituojanti krikščionybės leksiką, – genijus mirė, bet jis gyvas amžiams. Laidotuvėse pasirodo net popai. Kamera dirba taip, kad jautiesi it velionis, pro kurį eina įgąsdinta minia. Kas žino, gal po tirono ateis dar baisesnis tironas? Jie nežino, kad istorija dar nesibaigė.
Kaip uždarymo filmas parinktas „Partenonas“ (rež. Mantas Kvedaravičius, Lietuva, Ukraina, Prancūzija, 2019) tam labai tiko: režisierius eina į vadinamuosius egzistencinius paribius (alio, katalikai). Jis nedaro jokių erzacų, nieko nesimuliuoja, pritrenkia net ir nenorėdamas šokiruoti. Kažkuriame filme iš lietuvių klasikos neaštriu peiliu pjaunamas ėriukas – prisiminiau tą sceną, stebėdama ilgoką skerdimą – šviesi gyvulio vilna juokingai rezonuoja su pietietiška barzda. Kvedaravičius neįkyriai sugestijuoja gyvenimo kaip individualaus karo vaizdinį. Partenonas – Atėnės šventykla; nors nėra jokių tiesioginių aliuzijų, filmo veikėjai manipuliuoja tradicinėmis galiomis, kurios padeda jiems išgyventi: religija, pinigai, seksas, narkotikai. Tiesa, filmą teks ištverti. Iš seanso išėjusios hipsterės guodėsi viena kitai, kad nieko nesuprato. Tai ir yra nekomercinis kinas, kuris labai toli nuo pramogos ir kurio nemokame (o ir neprisiverčiame, nes per didelė pastanga) žiūrėti.