Poezijos vertimai
Poetė (1807–1893) gimė Rusijoje apsigyvenusio vokiečio profesoriaus Karlo Janišo (Jaenisch) šeimoje. Išsilavinusi, puikiai kelias kalbas mokanti mergina bendravo su garsiais savo meto rašytojais, mokslininkais, dailininkais. Jos kūryba buvo spausdinama žurnaluose, almanachuose, pasirodė atskirais leidiniais. Visai jaunutė pradėjo į vokiečių ir prancūzų kalbas versti poeziją, šiomis kalbomis buvo parašyti ir jos pirmieji originalūs eilėraščiai. Įdomu tai, kad 1829 m. viešėdamas Maskvoje vokiečių mokslininkas, keliautojas Alexanderis von Humboldtas susipažino su Karolina, susidomėjo jos kūryba ir parsivežė į Vokietiją jos kūrinių vokiečių kalba parodyti savo bičiuliui Johannui Wolfgangui von Goethei. Didysis poetas labai palankiai įvertino merginos literatūrinius bandymus ir netgi parašė jai laišką. Gilų pėdsaką Karolinos gyvenime paliko pažintis su Adomu Mickevičiumi, peraugusi į ligi pat mirties neužgesusią jos meilę poetui. Jausmai buvo abipusiai. Pasak istorikų, 1827 m. lapkričio 10 d. pokylyje Mickevičius prisipažino mylįs Karoliną ir jai pasipiršo. Tačiau porai nebuvo lemta būti kartu: santuokai griežtai pasipriešino įtakingas ir turtingas Karolinos dėdė, o Mickevičius veržėsi išvykti į Europą… Po kelerių metų, sužinojusi, kad Mickevičius vedė, Karolina ištekėjo už literato Nikolajaus Pavlovo, bet santuoka buvo nelaiminga. Galų gale jos ir vyro keliai išsiskyrė, ir 1861 m. Karolina įsikūrė Dresdene ir čia gyveno iki pat mirties.
1840–1842 m., didžiausios savo poetinės brandos laikotarpiu, poetė sukūrė ir čia spausdinamą trijų eilėraščių ciklą Adomui Mickevičiui: „1840-ųjų lapkričio 10-oji“, „Apie lapkričio dešimtąją“ ir „Vėl pas tave nuklydo mano mintys“. Pavlovos kūrybos aruode yra ir daugiau eilėraščių, apdainuojančių dviejų poetų meilę, prisiminimus apie ją, tačiau tyrinėtojai nėra vieningi, ar visų jų adresatas – Mickevičius.
Vertėja
●
Esu ne ta, kurių ir žodis,
Kaip žvilgsnis, visad liks romus,
Kurios nuolankios ir nerodo
Senųjų nuoskaudų randų.
Ne ta, kad drausčiau savo minčiai
Pavirsti atvira kalba;
Nenoriu nei kerų aš pinti,
Nei būti su visais gera.
Aš ne iš tų, kurios tik suokia
Tuštybės giesmę per dienas,
Kurios meluoti puikiai moka,
O myli vien tiktai save.
●
Auksu tviska debesėliai,
Per žydrynę plaukdami.
Juk pavasaris atėjo, –
Ko gi siela nerami?
Gal kad viskas žemėj miela,
Kad, jaunatvės nutvieksta,
Liks ji amžiams; vien tik siela
Vargti, senti pasmerkta?
Ar kad žiemą išgyveno
Gėlės, juokas, siautulys,
O širdy neberusena
Nei svajonės, nei viltis?
Ar graudu, kad keisis metai,
Daug pavasarių ateis
Ir visi prie šalto kapo
Abejingai žiedus skleis?
●
Vaikystės draugės, – mylimi, linksmi vaikai, –
Kai savo šventėn sugužėdavom kadaise,
Aidėjo salė ta nuo juoko, tryško džiaugsmas,
Net išsiskirdamos čiauškėjome linksmai.
Nematėm liūdesio nei vargo, nei skriaudų,
Gyvenimo glėbin lyg angelėliai skridom;
Pasaulis vėrėsi mums tviskantis, beribis
Ir mūsų įgeidžiams jis, rodės, pavaldus.
Mūs buvo daug. Kada likimas besuves?
Jo sunkią naštą kiekviena savaip patyrėm, –
Pakito viskas nuo tada, kai išsiskyrėm, –
Ir jau nepamenam nei laimės, nei savęs.
1840-ųjų lapkričio 10-oji
Minios užtvindytoj vargų dykynėj,
Palikęs ir mane, ir svajones,
Ar praeitį esi bent prisiminęs?
Ar pameni, kas tądien buvom mes?
Per tuos metus ar pamąstei bent kartą:
Lyg vaikas patikli, – tu tai žinai, –
Kaip išklausiau aš tavo žodį tartą,
Su lemtimi sutikusi tvirtai?
Kad Viešpaties palaiminta minutė,
Kai siela, meilės jausmo kupina,
Ilgiau viena negalinti jau būti,
Kitai tars sielai: aš tikiu tave!
Kad rojaus siųstas laimės spindulėlis
Vis vien, kur mus likimas benuves, –
Lyg akmeny gyvybės kibirkštėlė, –
Šaltoj širdy per amžius neužges;
Kad mums likimo siųstas vargas
Šios paslapties nepražudys,
Kad sėklos gyvastį išsaugos
Ir sužydės svečioj šaly.
Ar dar meni, kaip pokyliui banguojant,
Be žodžių „Taip“ aš tau tariau?
Širdis skausmu kaip suvaitojo,
Sužibo akys išdidžiai?
Dienų tėkmė pažėrė visko,
Ne, ji nebuvo tau lengva.
Bet ši minutė ar išliko,
Ar ji tavoj širdy gyva?
Apie lapkričio dešimtąją
Menu, širdis kaip uždainavo,
Menu, kaip veržėsi išsyk
Lyg kūdikis palaima savo
Su žmonėmis pasidalyt.
Dabar net mintys nebesklando,
Kur vien tik paikas šurmulys.
Nuo prašalaičių išmintingai
Paslėptas mano jaudulys.
Kad į jausmus tu atsiliepsi
Nelaukiu, bet mane verti
Širdy audrų galybę kęsti,
Vėl sielą skatini prabilt.
Aš – nebe ta drovi mergaitė
Ir nuo jausmų nebesvaigstu,
Bet dar menu, ką meilė reiškė,
Aną palaimą suprantu.
Tad leisk, likime, kaip kadaise,
Panirt į savo svajones.
Nebevaržyčiau jų, brangiausių, –
Jausmus įausčiau į eiles.
Kai mintys, ramios ir malonios,
Tą brangią praeitį primins,
Man ši diena pilkoj kelionėj
Tauria šviesa gal išsiskirs.
Iš praeities lai bent šešėlis
Atplauks, ir nors nebėr vilties,
Prabils nutilę lūpos vėlei,
Bežadė siela prakalbės!
Juk tuoj atgal tylos bedugnėn
Nugrims ji, skendės miglose,
Ir uoliai slėpsis jausmo ugnys,
Lyg tyras perlas, gelmėse.
●
Vėl pas tave nuklydo mano mintys
Nekaltos, nors ir liūdnos – pas tave!
Į šalį tolimą vis skrieja visos viltys,
Nors nėr manęs tavojoj širdyje.
Tiek metų jau prabėgo, – ir laimingų,
Ir nerimo jos atnešė dienų;
Bet dar labiau nei jų tėkmė galinga
Gyvenimas mus pakeitė abu.
Kadaise išsiskyrėme kitokie!
Kartu mus dar, poete, ar meni?
Mus laimę pasitikt likimas mokė, –
Šalia juk buvo laimė… ar toli?
Kas gi pasiekia jus, o šviesios svajos,
O drąsūs ir nerimstantys sapnai?!
Kas įkvėpimo blyksnį pasigavo?
Sulaikė bangą, žaidžiančią lengvai?
O prie nuvainikuoto savo stabo
Bežadis nestovėjo kas tikrai?
Vertė Nora Jazbutytė
