Po du ir po vieną gatvėje, kurios nėra
Bet kas, nors mažumėlę apsišvietęs, atpažins, koks čia miestas ir kuri jo vieta. Tos dvi arkos, pakibusios virš siauros gatvelės, visame pasaulyje tapo kelrodžiu į Šiaurės Jeruzalę. Garsiausia žydiškojo Vilniaus – Vilne – ikona. Paveiksluose, knygų viršeliuose, emblemose, atminties saugyklose. Nėra šiandien nei gatvės, nei arkų, nei juo labiau – nuotraukoje pavaizduotų žmonių, o ikona vis tiek žiūri į tave ir kažko lyg laukia, tikisi. Kaip ir dera ikonai. Pravoslavai išskiria ypatingą jų rūšį – nerukotvornaja. Reiškia, kad ne žmogaus rankų darbas. Nusileidę iš debesų ar iš po žemių išdygę. Ši ikona priklauso tai kategorijai.
Pats vaizdas dingo iš Vilniaus peizažo karui baigiantis ar pirmaisiais pokario metais. Šiaurinė Mėsinių gatvės atkarpa ėjo nuo senosios Stiklių turgavietės iki Vokiečių gatvės. Prieš karą ji buvo gavusi XIX amžiaus lenkų poeto ir vertėjo Juliano Klaczkos vardą (labai įdomus vilnietis personažas, atsivertėlis iš judaizmo į katalikybę, tikro europietiško mentaliteto). Mano vaikystės laikais ta gatvės dalis vadinta Stiklių skersgatviu. Dabar tai Antokolskio gatvė, tiksliau – akligatvis, nes baigiasi vos prasidėjusi. Už jos kaip ir anksčiau drykso kiemų plynė su automobilių stovėjimo aikštelėmis, supama stalininių bunkerių grandinės.
1944 metais tėvo ir sūnaus Bułhakų darytose fotografijose parodyti išdegę, ištuštėję Mėsinių gatvės namai. Didžioji arka tebestovėjo. Mažesnioji, ta, kuri arčiau Vokiečių gatvės, neatlaikė, matosi tik griuvėsių kalnas. Tarybinio Vilniaus statytojai nušlavė viską. Keli išlikę pastatai kitapus didžiosios arkos, ties Stiklių turgaviete, dabar žymi buvusios Mėsinių gatvės kryptį. Yra čia ir arka, bet labiau kaip dekoracija, atsiradusi pokario metais, visai ne ten, kur būta senųjų.
Ši maža nuotraukėlė aukcione pristatyta kaip vermachto kariškio darbas. Kitoje pusėje paskubomis pakeverzotas žodis Wilna ir dar kažin kas vokiškai. Nuotrauka išplėšta iš albumo kartu su kitais Vilniaus vaizdais. Fotografas turėjo neblogą akį, gal buvo profesionalas. Okupacinė valdžia ne bet kam ir leisdavo išsitraukti fotokamerą. 1941-ųjų vasara. Galima pasakyti dar tiksliau – liepa arba rugpjūtis. Pirmame plane į mus einanti moteris jau prisisegusi ant krūtinės Dovydo žvaigždę. Keturiolikmetis Icikas Rudaševskis savo dienoraštyje liepos 8 d. užrašo: „Ankstyvas rytas. Žvelgiu pro langą. Pamatau pirmuosius Vilniaus žydus su antsiuvais. Mane apstulbina tie dideli geltoni lopai ant jų pečių.“ Berniukui gėda pasirodyti gatvėje. Dėl savo bejėgiškumo. Bet paskui jis pasitaiso: „Mes nesigėdijam lopų! Tegu jų gėdijasi tie, kas juos mums užkabino.“ Miesto komendantas kelis kartus keitė nurodymus, kokie turį būti žydų kilmės asmenų antsiuvai. Menkiausias netikslumas leido bausti ar pasiųsti į Lukiškes. Kartu jau galiojo ir draudimas vaikščioti žydams šaligatviu.
Tiesi ir liekna moters su antsiuvu figūra, eisena, žemyn nuleistos akys išreiškia visa, kas svarbu šiam paveikslui. Pasmerktosios orumo, pasididžiavimo, laisvės žygis. Taip ji turėjo eiti ir prie Panerių duobės. Lyg iš Anos Achmatovos eilėraščių. Moters veidą ir Mėsinių gatvę nutvieskusi pietinė saulė. Rodos, žengiama jos pasitikti. Grakščiu kankinių žingsniu. Pasipuošus. Tvarkingi vasariniai drabužiai, basutės. Išeinant iš namų nusiprausta ir susišukuota. Gal dvelktelėtų kvepalais, jeigu prasilenktum? Gal net vermachto kariškiui? Mistikai yra apgiedoję nuostabų šventųjų kvapsnį. O dar tarytum sidabrinis Aušros vartų votas švyti širdies pusėje Dovydo žvaigždė. Ar nuotraukos autorius juto, kad fotografuoja didį grožį ir triumfą?
Moteriai iš paskos – du berniukai, sustoję gatvės viduryje. Kaip matyti iš senų nuotraukų ar atvirukų, vaikų čia netrūkdavo visais laikais. Gal todėl buvusios sinagogos vietoje sovietmečiu pastatytas vaikų darželis. Vokietis, apžiūrinėjęs miestą Pirmojo pasaulinio karo metais, rašė: „Prekybiniai krepšiai ir vaikai – toks vaizdas pamažu susilieja į vieną daiktą vaikštinėjant po žydų kvartalą. Visur laipinėja, ropinėja šių gyvenimo nelepintų žmonių atžalos, ropščiasi per nutekamuosius griovius ar nerūpestingai kniūbso ant medinio šaligatvio.“ Vienplaukiai berniukai Mėsinių gatvės įsaulyje žaidžia. Vyresnysis, nuleidęs galvą, kažin ką tyrinėja paėmęs į rankas. Mažasis atsigręžęs tiesiai į objektyvą. Šypsosi – berniukiška gatvės padaužų šypsena. Atrodo, kad jiems abiem negalioja joks karas ir okupacija. Ar jie, kaip ir greta einanti moteris, irgi tie, kuriems neleista vaikščioti šaligatviais? Ano geltonojo lopo ant vaikų drabužių nesimato. Bet jeigu jie – irgi tie, kodėl nebijo dviese? Vilniaus komendantas buvo uždraudęs žydams vaikščioti po du. Spjauti į visus draudimus ir su šypsena pozuoti vermachto fotografui? Ta pati neįveikiama laisvė.
Praeis 1941-ųjų vasara, ir rugsėjo pradžioje šiame Vilniaus kampelyje atsiras uždara, saugoma teritorija, pavadinta Mažuoju getu. Nebeliks čia nė vieno, kuris turėtų teisę vaikščioti šaligatviu. O dar po pusantro mėnesio, spaliui baigiantis, jau nebus nei geto, nei jo gyventojų. Pro geto vartus, kuriuos greičiausiai saugojo lietuviai policininkai, išvaryta daugiau kaip 11 tūkstančių žydų. Kaip dabar skelbia memorialinė lenta – į mirtį. Mėsinių gatvė buvo talpi. Su daugybe atvirų langų.
Jau kitą rudenį, visai kitoje Vilniaus gatvėje gurkšnoju kavą. Gražiame įsaulyje kaip ir anie iš fotografijos. Matau gatve leidžiantis žydų ortodoksų šeimą, skrybėlėtą vyrą su keliais vaikais. Vienas jų, paauglys, taip pat skrybėlėtas, atsiskiria ir pasuka link mano staliuko. Iš tolo jis man panašus į Marių Martynenko, pamanau, gal čia kokia programa ar filmavimas. Todėl šypsausi kaip pažįstamam. Jaunuolis priėjęs sveikinasi, jau matau, kad ne Marius. Klausia angliškai: „Are you Jewish?“ Sutrinku kaip reikiant, juk dar niekas gyvenime nebuvo palaikęs manęs žydu. Bet pašnekovas nenusimena ir sveikina su švente. „Sukot“, – atsako jis, kai paklausiu šventės pavadinimo. Linkiu jaunikaičiui Dievo palaimos ir šypsausi iš naujo, pirmąsyk pasveikintas giminaičio žydo. Kuris irgi man šypsosi.
