Kodėl „1984-ieji“ neuždrausti Kinijoje

Šių metų pradžioje amerikiečių žurnalo „The Atlantic“ internetinėje svetainėje pasirodė Pekine gyvenančios žurnalistės Amy Hawkins ir Kalifornijos universiteto Ervaino padalinio istoriko Jeffrey Wasserstromo, tyrinėjančio šiuolaikinę kinų kultūrą, straipsnelis, kuriame aptariami cenzūravimo niuansai nūdienėje Kinijoje. Autorių teigimu, cenzūra šioje komunistinėje Azijos šalyje yra sudėtingesnis reiškinys, nei vakariečiai įsivaizduoja.

Praeitą žiemą Kinijos komunistų partijai paskelbus apie šalies prezidento kadencijų skaičiaus ribojimo panaikinimą, Pekinas laikinai ėmė cenzūruoti bet kokias socialinėse medijose pasirodančias nuorodas į George’o Orwello „Gyvulių ūkį“ ir „1984-uosius“. Vyriausybė susirūpino, kad aktyvistai nesismulkindami naudosis šiais pavadinimais kaltindami Kiniją akivaizdžiai sukant autoritarizmo kryptimi. Bet cenzoriai nesivargino uždrausti minėtųjų kūrinių pardavinėti nei knygynuose, nei internetu. „1984-uosius“ ir „Gyvulių ūkį“ nusipirkti Šendžene ir Šanchajuje buvo ir tebėra taip pat lengva, kaip Londone ar Los Andžele.
Skirtinga šių tekstų ir jų pavadinimų traktuotė padeda nušviesti sudėtingą Kinijos cenzūros reiškinį. Ji vingresnė, ne tokia visa apimanti ir ne tokia – kaip pasakytų Orwellas – kerziniu batu veidą mygianti, kaip dauguma vakariečių įsivaizduoja.
Cenzoriai draudžia visas knygas, kuriose pozityviai ar net neutraliai vaizduojamas Dalai Lama. Valdžia nepripažįsta jokių Liu Xiaobo, nepalenkiamo Kinijos komunistų partijos kritiko, pirmojo nuo nacių laikų Nobelio taikos premijos laureato, mirusio kalėjime (2017), leidinių. Kita vertus, pernai kinai kurį laiką negalėjo internete surinkti skaičių sekos „1984“, bet jiems nebuvo užginta toliau pirkti „1984-ųjų“, visų laikų žymiausio autoritarizmą pliekiančio romano. Labiau pageidaujat Aldouso Huxley „Puikaus naujo pasaulio“? Šį romaną kinai lygiai taip pat gali be kliūčių įsigyti, nors praeitą žiemą jo pavadinimas irgi buvo atsidūręs tabu žodžių sąraše.
O šuo pakastas štai kur: kontrolieriai didesnį dėmesį telkia į eiliniam žmogui prieinamą internetinį turinį nei į kultūrinius produktus, kurie laikomi skirtais intelektualesnei, išsilavinusiai auditorijai (internetinis forumas versus senas romanas). Dėl to kinų rašytojai sekami labiau už užsieniečius (Liu Xiaobo versus Orwellas). Kita daugiau mažiau taikoma nerašyta taisyklė: fikciniams kūriniams apie autoritarizmą suteikiama daugiau sąlyginės laisvės nei knygoms, nagrinėjančioms konkrečias jo apraiškas Kinijoje po 1949 metų („1984-ieji“ versus Dalai Lama).
Jei knygoje bus peržengtos kai kurios iš užbrėžtų raudonų linijų, cenzoriai veikiau griebsis skalpelio, o ne kūjo. Iškalbus tokios taktikos įrodymas – Huxley „Persvarstytas puikus naujas pasaulis“ (Brave New World Revisited, 1958), esė, kurioje autorius įrodinėjo, kad Sovietų Sąjungos ir Kinijos Liaudies Respublikos autokratai liaudį valdo taikydami dėmesio nukreipimo būdų, bendrais bruožais apmestų „Puikiame naujame pasaulyje“, ir bauginimo metodų, išsamiai pavaizduotų „1984-uosiuose“, derinį. Žemyninės Kinijos skaitytojai gana lengvai gali gauti šią užsieniečio rašytą intelektualinę lektūrą, tačiau joje chirurgiškai preciziškai yra išcenzūruotos visos tiesioginės nuorodos į Mao Dzedongo laikų Kiniją.
Iš pateiktų pavyzdžių gali susidaryti įspūdis, kad cenzoriai skeptiškai vertina savos auditorijos gebėjimus, t. y. mano, jog Kinijos piliečiai nepajėgs susieti Orwello aprašomų politinių realijų su šalies valdymo pobūdžiu (susies nebent kokio internetinio kurstytojo paprotinti). Tačiau labiau tikėtina, kad tokią cenzorių elgseną lemia elitarizmas, arba diskriminacija socialiniu požiūriu. Panašiai Jungtinėse Valstijose Amerikos kino pramonės asociacija „T“ (tėvams leidus) raide ženklina visus filmus, kuriuose rodoma nuogybių, bet jokia lankytojų perspėjimo sistema netaikoma muziejuose, kuriuose eksponuojamos nuogų žmonių skulptūros. Cenzoriai nemano, kad kinai nesuvoks tikrosios „1984-ųjų“ prasmės, o vadovaujasi prielaida, kad ta saujelė žmonių, kurie nepatingės šią knygą perskaityti, nesukels rimtos grėsmės.
Kinijos elito klasėje suvaržymai visąlaik buvo ir tebėra ne tokie griežti. Kai „1984-ieji“ reformuotuoju kinų raštu pirmąkart buvo išleisti 1979 metais, jie buvo laikomi specialiose, daugumai kinų neprieinamose bibliotekų ir knygynų lentynose. Laobaixing, arba „paprasti žmonės“, šios knygos negalėjo atsiversti iki 1985 metų. Nūdien mokslinių laipsnių siekiantys studentai gali kur kas labiau niuansuotai ir atviriau diskutuoti apie prieštaringus Kinijos istorijos laikotarpius nei paprasti studentai.
Šie skirtumai paaiškintini trimis priežastimis: pirma, elitui priklausantys visuomenės nariai paprastai yra glaudžiai susaistyti su valdančiąja partija; antra, vyriausybė žino, kad iš esmės ji nepajėgi užkirsti kelio įtakingų ryšių ir gerą išsilavinimą turintiems piliečiams gauti norimos informacijos – iš dalies dėl to, kad šie turi galimybę keliauti po užsienį, kur jiems prieinama pati įvairiausia medžiaga; trečia, valdžia puikiai žino, kad truputis laisvės padeda veiksmingiau suvaldyti liaudį nei kerzinio padas ant veido.
Apžvalgininkai vakariečiai cenzūrą Kinijoje dažnai linkę pristatyti totalesnę, nei ji iš tikrųjų yra, iš dalies dėl įkyraus susitelkimo į Kinijos valdžios elgseną vadinamosios trijų T – Taivano, Tibeto ir Tiananmeno – temos atžvilgiu. Pavyzdžiui, žurnale „The New York Review of Books“ 2013 m. teigta, esą „Tiananmenas Kinijos interneto erdvėje ligi šiol tebėra vienas iš tų neuralgiją keliančių, gniaužiamų, tik ne visada sėkmingai, žodžių“. Įprasta manyti, kad bet kokia knyga, straipsnis ar socialinių medijų įrašas, kuriame bus paminėti šie pavadinimai, veikiausiai bus pašalinti iš viešosios erdvės.
Vis dėlto net ir kalbant apie „tris T“ reikalai kiek paprastesni, nei atrodo. Kitaip nei teigia „The New York Review of Books“, Kinijos interneto erdvėje Tiananmenas minimas tikrai gausiai, bet kaip vieta, turistų traukos objektas. Užtat nevalia užsiminti apie šioje aikštėje vykusias žudynes arba 1989 m. birželio 4 d. – kruvino susidorojimo su protestuotojais datą. Vis dėlto nors joks žemyninės Kinijos knygynas neišdrįs pardavinėti kinų autoriaus teksto, kuriame minimos Tiananmeno aikštės žudynės, ši tabu tema šiek tiek nagrinėjama į kinų kalbą išsiverstoje Deng Siaopingo biografijoje, parašytoje iškilaus amerikiečių mokslininko Ezros Vogelio.
Vyriausybės atsakas priešgyniaujančių asmenų adresu gali nustebint ne mažiau nei reakcija į tekstus. Kartais ji užsimoja iš peties. Ne tėvynėje gyvenantis kinų rašytojas Ma Jianas, palyginęs Si Dzinpingo Kiniją su „1984-aisiais“, laikraščiui „The New York Times“ sakė „kinų skaitytojams esąs miręs“, nes žemyninėje Kinijoje visos jo knygos uždraustos. Pernai liepą politinių temų karikatūrininkas Jiang Yefei buvo nuteistas pusseptintų metų kalėjimo už „kurstymą nuversti valdžią“ ir „neteisėtą sienos kirtimą“.
Tačiau kai kurie kiti rašytojai, kaip Chan Koonchungas, užima tam tikrą ribinę padėtį. Žymiausia jo knyga [distopija] „Riebūs metai“ (2009) žemyninėje Kinijoje yra uždrausta, nes joje netiesiogiai bylojama apie kolektyvinę, valstybės skatinamą amneziją 1989-ųjų žudynių Tiananmeno aikštėje atžvilgiu. Vis dėlto pernai spalį jam buvo leista vesti BBC radijo surengtą ir transliuotą visuomenei atvirą renginį Pekine. Be kitų dalykų, Chan Koonchungas aptarė ir Orwello bei Huxley romanų įtaką savo distopijai. Nors diskusija vyko anglų kalba, klausytojų daugumą sudarė kinai. Ir didžiuma jų buvo skaitę uždraustus „Riebius metus“, kurių egzempliorių įsigudrino įsigyti Taivane ar Honkonge arba parsisiųsti piratinę knygos kopiją iš interneto per tą pusmetį, kol jos iš ten nepašalino cenzoriai.
Neseniai telefonu iš savo namų Pekine su straipsnio autoriais kalbėdamas Chan Koonchungas teigė „nerimaująs“ dėl to renginio, bet vylėsi, kad jį apsaugosiąs jo nedalyvavimas jokioje konkrečioje politinėje veikloje: „Vienintelis dalykas, kuo aš užsiimu, tai kūryba. Aš nesijungiu prie jokių grupių, nepasirašinėju peticijų. Be rašymo, aš daugiau nieko nedarau. Tikiuosi, kad ir toliau galėsiu tik rašyti.“
Ko gero, pats garsiausias rašytojas, Kinijoje gyvenantis netikrumo būsenoje tarp laisvės ir priespaudos, tai Yan Lianke, prozininkas, reziduojantis Pekine, kur dėsto prestižiniame Renmino universitete, ir laikomas tikru didvyriu gimtajame miestelyje Henane, skurdžioje šiaurrytinėje provincijoje. Žymiausi jo romanai – „Tarnauk liaudžiai!“ (2005), Kultūrinės revoliucijos satyra su ryškiomis sekso scenomis, ir „Dingo kaimelio svajonė“ (2006), kuriame vaizduojama Henaną praeito amžiaus paskutinį dešimtmetį sukrėtęs AIDS protrūkis, tebesąs tabu tema Kinijoje. Abu kūriniai uždrausti žemyninėje Kinijoje, nors draudimas „labiau de facto nei oficialus, ir ne tokie prieštaringi Yan Lianke kūriniai tebelieka tarsi prieinami“.
Tas „tarsi“ yra esminis: valdžia retai uždraudžia imtinai visą kurio nors autoriaus kūrybą. Leidėjams paliekama tam tikra veikimo laisvė priimti sprendimą dėl kiekvieno konkretaus teksto, todėl leidėjas Šanchajuje gali pasielgti vienaip, o Sičuane – kitaip. Skirtingus sprendimus lemia subjektyvi nuomonė ir specifiniai leidėjų santykiai su vietinėmis cenzūros institucijomis.
Kai 1989 metais griuvo Berlyno siena, Rytų pusės miestelėnai pirmiausia nuskubėjo į pasakiškas vakariečių universalines parduotuves. Viena iš priežasčių, kodėl Kinijos komunistų partija paneigė daugybę prognozių apie neišvengiamai artėjantį galą, prasidėjus, politologo Keno Jowitto įvardijimu, „leninizmo nyksmui“, yra ta, kad Kinijos vadovai nuo praėjusio amžiaus paskutinio dešimtmečio pradžios ryžosi savo šalies piliečiams leisti bent dalinę prieigą prie pasaulinio vartojimo prekių, įskaitant ir kultūrinius produktus. Jie žino, kad pernelyg užveržę varžtus gali sukelti pavydą, kuris savo ruožtu gali peraugti į rimtą politinę problemą.

www.theatlantic.com
Vertė Andrius Patiomkinas