Iš „Permainingo maršruto“

Jevgenija Ginzburg (1904–1977) – žydų kilmės rusų rašytoja, žurnalistė. 1937 m. drauge su kitais apkaltinta neva dalyvavusi Trockio teroristinėje organizacijoje ir represuota: dešimt metų praleido kalėjimuose ir Kolymos lageriuose, dar aštuonerius išgyveno priverstinėje tremtyje Magadane. Vėliau visiškai reabilituota. Parašė autobiografinį romaną „Permainingas maršrutas: asmenybės kulto laikų kronika“ (1 d. 1967, 2 d. 1975–1977), vieną pirmųjų kūrinių Sovietų Sąjungoje, aprašiusių stalinistines represijas ir Gulago patirtį. Kūrinys platintas savilaidos būdu, leistas užsienyje, o visas dvitomis pirmąkart oficialiai rusiškai išleistas 1989 m. Rygoje. Siūlome porą ištraukų iš pirmosios dalies 37 ir 43 skyrių (pavadintų atitinkamai „Požeminis karceris“ ir „Antrasis karceris“), kuriuose aprašoma autorės dvejų metų „patirtis“ Jaroslavlio politinių kalinių izoliatoriuje.

[...] Miegoti čia neįmanoma. Neleidžia šaltis ir žiurkės. Jos zuja visur aplinkui, ir aš mušu jas didžiule šliure. Ką gi veikti? Ak, eilėraščiai…
Aš deklamuoju sau iš atminties Puškiną ir Bloką, Nekrasovą ir Tiutčevą. Po to imu kurti (akynas tikras, neturėdama pieštuko!) eilėraštį „Karceris“.

Ne sapnas tai Edgaro Po,
ne režisierinis kliedas.
Girdžiu, kaip žengtame žingsnyje
apmiršta kareiviškas batas.
Kokie šakalai jie, kokie šlykštūs,
kai apima juos įsiūtis girtas…
Akmuo. Šaltis. Tamsa! –
Tai požemių karceris! – Brrrr…
Juodesnis už pragarą juodą –
Bet jei gert – tai lig dugno…
Tiek gerai, kad uždarė ne vieną
po skliautu šito požemių urvo.
Vietoj pagalvės čia – akmuo…
Užtat apie naktis Gurzufo
pats Puškinas niūniuoja man
į kampo tamsą įsisupęs…
Staiga per slenkstį žengia,
sargų nepastebėtas,
neprilygstamasis riteris draugas
Aleksandras Blokas, poetas.
Ir kai nuvargsiu per daug –
nesaldu gyvam po žeme,
Gaetano užtrauksime dainą
apie Skausmą ir Džiaugsmą drauge.
O kai įsitveriu to – lieka vilties
beviltiškiausiam dugne.
Širdies įsakymas liepia:
Skausmas ir Džiaugsmas manyje tegyvens!
Ir tegul siunta ir staugia
kraujačiulpių kariauna!
Tą savyje saugau –
ko nepajėgsit atimt niekada!

Taip, šitai atimti yra ne jų galioje. Viską atėmė: drabužius, batus, šukas, kojines… Įmetė į šaltį beveik nuogą. O štai to nepajėgs atimti. Ne jų valioje. Saugau savyje. Ir aš ištversiu netgi šį karcerį. [...]

[...] O dabar aš beveik netikiu šio išorinio pasaulio realumu. Beveik neįmanoma patikėti, pavyzdžiui, kad dabar vasara ir kad kas nors būtent šiuo momentu maudosi upėje. Po to aš kuriu eilėraštį – apie antrąjį karcerį.

Viskas pagal šventas inkvizicijos taisykles:
nuogos kojos ant akmens apšerkšnijusio guli…
Aš kalta, kad su velniu esu susidėjusi?
Ar kad priešinuos gairėm generalinės linijos?

Gal ši kankykla, per amžius atsinaujindama,
sugėrusi dulkes legendų ir kraują yra?
Gal kažkur, netoliese, kunigaikštytė Tarakanova
iš savo gyvybės išspaudusi bus paskutinįjį lašą?

O rytoj pro duris gal tas kipšas galvą įkiš,
kurs kankino Ulenšpygelį Tilį kadaise,
ir puodelį parausvinto skysčio atkiš?
Ar pats Bordža išties man lemtingąją taurę?

Šiam rūsy tikėtis bet ko
ir bet kuo patikėti galiu. Tik ne tuo,
jog kažkur, už kalėjimo sienų,
žmogumi žmonės tebevadina viens kitą,

jog kažkur, danguje, liesdamos pirštų galiukais,
žvaigždės kaip snaigės po pusnynus siaučia ūkų,
jog tebedvelkia meldai žole ir medum
virš mieguistų nurimusio vandens lygumų…

Iš: Евгения Гинзбург. Крутой маршрут. [Ч.] 1. Рига: Курсив, 1989
Vertė Pranas Vasiliauskas