Brėžiant baltosios tapatybės kontūrus XXI amžiuje
Rudyardas Kiplingas, vaikų pamėgtos „Džiunglių knygos“ autorius, 1899 m. parašė poemą „Baltojo žmogaus našta“. Kūrinys apie karą tarp Filipinų ir JAV greitai tapo civilizacijos nešimo ne baltiesiems žmonėms simboliu, naudojamu pateisinti europocentrizmą, kolonialistinę politiką ir JAV ekspansionizmą. Naujesniais laikais, žmonijai jau pripažinus, kad tai nebuvo patys gražiausi jos istorijos puslapiai, baltumas (angl. whiteness) kaip rasinė kategorija tapo nebylus. Bent jau iki XXI a. Jungtinėse Amerikos Valstijose.
Neonaciai ir kukluksklanas tėra maža baltojo identiteto JAV dalis, viso labo vyšnaitė ant torto. Neapibrėši jos ir vien tik darbininkų klase, laikoma atsakinga už Donaldo Trumpo išrinkimą šalies prezidentu. Kaip ir kodėl baltosios tapatybės kontūrai tapo vėl ryškūs JAV ir kiek jie yra aktualūs už šalies ribų? Lietuvai šie klausimai nėra tokie jau ir svetimi turint omenyje JAV svarbą šalies užsienio politikoje ir šiandienines politines tendencijas Europos demokratijose.
Hierarchija įvairovės katile. Užsieniečiai šiuolaikinę Ameriką neretai mato kaip didžiulį katilą, kuriame maišosi skirtingos rasės, etninės kategorijos, tautybės, religijos ir kultūros. Tiesa yra ta, kad daugelio amerikiečių kasdienis susidūrimas su šia įvairove prasideda mandagiu pasišnekučiavimu su kitos rasės kolega darbe, o pasibaigia svarstymais apie tai, kokia vakarienė išsinešti šiandien bus valgoma: vietnamiečių ar kokios kitos Azijos virtuvės? O gal meksikiečių? Žmonių socialinis ratas, bent jau pats artimiausias, tebėra smarkiai apribotas rasės, etninės kategorijos, tautybės ir pan.
Baltumas kaip savarankiška rasinė, etninė kategorija ilgą laiką buvo nebylus. Baltas, puritoniška etika gyvenime besivadovaujantis amerikietis yra auksinis visuomenės standartas, the default. Kai esi dauguma, bendro identiteto puoselėjimas tau nėra toks aktualus kaip tuo atveju, jeigu priklausytum mažumai, turinčiai kovoti dėl ribotų išteklių. Būtent todėl 69–85 proc. juodaodžių JAV teigia, kad rasinis identitetas jiems yra nepaprastai svarbus. 49–75 proc. ispanakalbių tvirtina tą patį apie savo etninę tapatybę. Savo rasinį (etninį) identitetą reikšmingu laiko 30–40 proc. baltųjų amerikiečių. Šie skaičiai toli gražu nėra maži, turint galvoje, kad baltieji JAV visuomet buvo įvairovės katilo hierarchijos viršuje. Stiprią tapatybę ir solidarumą su grupe formuoja sistemiška priespauda ir diskriminacija – tai, kad trečdalis ar beveik pusė to nepatyrusių baltųjų stipriai tapatinasi su savo rasine grupe, nėra įprasta, teigia Ashley Jardina knygoje „White Identity Politics“ (Cambridge University Press, 2019).
XXI amžius JAV įsibėgėjo pakitusiomis aplinkybėmis. Pirma, neįtikėtinai išaugo imigracijos srautai, ypač iš Meksikos ir kitų Pietų Amerikos šalių, kankinamų nusikalstamumo ir ekonominio nepritekliaus. Antra, prognozuojama, kad po gerų dvidešimties metų baltaodžiai Jungtinėse Valstijose taps mažuma. Trečia, 2008 m. prezidentu išrinktas pirmasis JAV istorijoje juodaodis – tai buvo esminis momentas istorijoje, parodęs, kad mažumos gali įgyti svertą politikoje. Galiausiai, šalyje auga nepasitenkinimas universitetų ir darboviečių taikoma pozityviąja diskriminacija, kai kuriems atvejams pasiekiant ir teismo sales. 2016 m. Fisher vs. University of Texas byloje Abigailė Fisher, į Teksaso universitetą neįstojusi baltaodė, tvirtino, kad studentų priėmimo procesuose taikydamas pozityviąją diskriminaciją universitetas pažeidžia JAV Konstituciją. Abigailė teismo nelaimėjo. 2019 m. dėl šių reikalų bylinėjosi ir seniausia šalies mokslo institucija, Harvardo universitetas. Visai neseniai buvo paskelbta, kad Harvardas teismą laimėjo: teisėjai patvirtino, kad studentų priėmimas rasės ir etniškumo pagrindais nepažeidžia jokių federalinių įstatymų, tačiau kaip tik yra sveikintinas.
Šalyje daugėja žmonių, kurie šiuos įvykius mato kaip priespaudą ir diskriminaciją baltųjų rasės atžvilgiu, tačiau galima teigti, kad tai yra veikiau afektais remta reakcija į grėsmę dominuojančios grupės statuso tęstinumui. Kitais žodžiais tariant, bet kokios pastangos padidinti egalitarizmą visuomenėje atrodys kaip priespauda privilegijuotosioms grupėms.
Baltoji tapatybė už Amerikos ribų. XX amžiaus pirmojoje pusėje Pietų ir Rytų Europos imigrantai nebuvo laikomi tikraisiais, į anglosaksišką kultūrą įtraukiamais baltaisiais JAV. Šian-dien į Europą, ypač Centrinę ir Rytų, plūstantiems srautams pabėgėlių iš Vidurinių Rytų integruotis taip pat nėra paprasta.
JAV paspirtį įgavęs baltojo identiteto kontūrų ryškėjimas ir intensyvėjantys migracijos srautai sukėlė poreikį geriau suprasti ir konceptualizuoti baltumą netgi istoriškai homogeniškuose regionuose. Štai Bukarešte praėjusią vasarą vyko konferencija „Historicizing „Whiteness“ in Eastern Europe and Russia“. Jos ataskaitoje rašoma, kad, ilgą laiką buvęs nebylus, baltumas regione šiuo metu įgauna nacionalizmo, populizmo formas, veikiančias kaip atsvara vakarietiškai kultūrinei įvairovei ir migrantų krizei.
Grėsmė grupės statuso dominavimui ne tik augina solidarumą tarp jos narių. Ekstremaliais atvejais tokių grėsmės percepcijų rezultatas yra karas ir smurtas, paplitęs etninių konfliktų draskomuose besivystančio pasaulio kraštuose. Viena mokslinė studija išanalizavo 157 tokius atvejus iš viso pasaulio ir parodė, kad dominuojančios visuomenės grupės statuso smukimas smarkiai koreliuoja su smurtu, nukreiptu prieš tuos, kurie tai grupei kelia iššūkį (Lars-Erik Cederman et al., „Why Do Ethnic Groups Rebel? New Data and Analysis“, World Politics, 2009, 62 (1), p. 87–119).
O toliau? Tai, kad baltaodžiai amerikiečiai vis aktyviau įsisąmonina savo rasinį ir kultūrinį identitetą, suponuoja mintį, kad jie nebėra standartinė Amerikos visuomenės tapatybė, bet tik viena iš jų. Ar teoriškai tai turėtų vesti į lygesnę visuomenę? Ką apie tai byloja praktiniai rezultatai, kuriuos atspindi politinės galios pasiskirstymas?
Viena aišku – baltumas XXI amžiaus JAV įgyja vis ryškesnius kontūrus, Europoje išvirtusius į kiek kitokį, nacionalizmo, diskursą. Tokia tat protėvių užkrauta baltojo žmogaus našta šiandien – kartais reakcionizmas, kartais kaltės jausmas ir ta ne visada sąmoninga baimė nusileisti iš dominuojančio statuso.
