Vija Latvija

 

Vija Artmanė (1929–2008) išgarsėjo visoje Sovietų Sąjungoje. Okupuotų Baltijos šalių gyventojai didelei daliai rusų buvo fašistai, o latviai dėl istorinių ryšių su vokiškąja kultūra turėjo dar ir specifinę pravardę – fricai. Juo labiau ironiška, kad Artmanės vardas ir tėvavardis – Vija Fricevna – buvo tariamas su didžiausia pagarba, kaip aukštas titulas. Išskirtinumo – traukiančio, kiek gluminančio, keliančio pagarbą – įvardijimas. Šviesus baltijietiškas aktorės grožis, fotogeniškumas atkreipė rusų kinematografininkų dėmesį, ir jai buvo patikėtas pagrindinis vaidmuo kino studijos „Lenfilm“ filme „Savas kraujas“ (1964, rež. Michailas Jeršovas). Latviškas V. Artmanės akcentas žiūrovų nė kiek netrikdė, jos sukurta herojė priimta be išlygų, ir netrukus aktorė pajuto, kas tai yra kone į garbinimą linkstanti publikos meilė. Čia reikėtų prisiminti skaičius: „Savą kraują“ pasižiūrėjo dešimtys milijonų žiūrovų. „Plačiojoje tėvynėje“ rodyto Latvijos kino studijos filmo „Purvo braidžiotojas“ (1966, rež. Leonidas Leimanis), sukurto pagal latvių klasiko Rūdolfo Blaumanio prozą, auditorija – trisdešimt milijonų. V. Artmanės sukurtas Kristynės personažas – jau nemažo profesinio meistriškumo pasiekusios aktorės pastangų rezultatas. Tada jai buvo trisdešimt septyneri. O artėjant V. Artmanės penkiasdešimtmečiui Maskva užsakė „benefisinį“ filmą. Buvo pasirinkta ekranizuoti Williamo Somerseto Maughamo romaną „Teatras“. Režisierius Janis Streičas sukūrė modernios kino kalbos filmą (1978), kuriame V. Artmanė vaidino Džuliją Lambert. Menas, meilė, šlovė – aktorė ten vaidino ir save pačią. Pasitelkusi saviironiją žėrė artistizmo pasažus. Dar labiau sutvirtino žvaigždės statusą. Pasak teatrologės Silvijos Radzuobės, Džulijos Lambert vaidmuo – pasaulinio masto šedevras. Šiandien vis pasvarstoma, „kas būtų, jeigu būtų“: skamba palyginimai su Holivudo žvaigžde Elisabeth Taylor, sugretinimai su prancūzų diva Catherine Deneuve. Į režisieriaus Alvio Hermanio spektaklio „Istorinių tyrimų komisija“ (2019) dramaturgiją įkomponuotas provokuojantis pramanas – utopija apie pokarinį Rygos padalijimą į dvi dalis, lygiai kaip Berlyno: paskaitą apie tai skaitantis Istorikas (akt. Kasparas Znuotinis) teigia, kad Vakarų Rygoje atsidūrusi V. Artmanė padarė pavydėtiną karjerą Holivude ir ištekėjo už Humphrey Bogarto… Itin originalus, netiesmukas būdas įvertinti aktorės talento mastą.

 

●

 

V. Artmanę A. Hermanis mini savo „Dienoraštyje“. Ten, kur kalba apie scenos baimę ir aktorių jaudulį. Pasak jo, V. Artmanė taip bijodavusi žengti į sceną, kad įsikibdavusi kulisų ir tekdavę ją iš ten stumte išstumti. Įdomus pasažas. Kas tai? Atsakomybė pasirodyti gerai. Baimė pasirodyti blogai. Sykiu – žavus užkulisių teatras, būdas sumažinti įtampą, pralinksminti kitus ir gal save (nedraugai sakydavo, kad V. Artmanė ilgainiui įsijautė į V. Artmanės vaidmenį).

A. Hermanio režisuotuose spektakliuose Naujajame Rygos teatre ji sukūrė du paskutinius savo vaidmenis. Grafienę „Pikų damoje“ ir Stendhalį „Traktate apie meilę“. Aktorė jau buvo patyrusi insultą, tebekovojo su jo pasekmėmis, dėl kurių paliko savąjį Dailės teatrą. Jau iškraustyta iš prabangaus buto Rygos Naujamiestyje (savininkas susigrąžino sovietų atimtą nuosavybę), jau išgirdusi daug priekaištų, kad buvo Kremliaus lakštingala, komunistų partijos veikėja. Ji vaidino likimo ženklą Grafienę, žinančią trijų kortų paslaptį. Šitiek metų scenoje ir priešais kameras širdį ir sielą atverdavusi aktorė pati pasirodydavo kaip didžiausia paslaptis. Talentas visada paslaptis. Charizma visada paslaptis. Likimas visada paslaptis.

„Mano motina – paslaptis, – tvirtina V. Artmanės sūnus Kasparas Dimiteras, dainininkas ir poetas. – Ji – trapi gėlelė, augusi be tėvo. Jos motina Ana iš kailio nėrėsi, aukojosi, kad šiai gėlelei būtų žemės – vietos, kur augti ir skleistis. Ir milžinas Smilgis ją pastebėjo ir išsirinko savo scenos mišioms, kad ji ten spindėtų kaip skaisčiausia žvakė. Ir netrukus žvakė pavirto fakelu, fakelas – švyturiu, švyturys – žvaigžde, Saulės sistemos planeta.“

 

 

 

●

 

Į kino bandymus V. Artmanę pasikvietė ir Vytautas Žalakevičius. Ji buvo trečia kandidatė Onos vaidmeniui filme „Niekas nenorėjo mirti“. Buvo patvirtinta. Tai išgirdęs Donatas Banionis susiėmė už galvos. Pabūgo, kaip pats vėliau sakė, kad ši iškili aktorė jį užgoš, kad šalia jos jis visiškai nublanks. Ką gali V. Artmanė, gerai žinojo – Panevėžio aktoriai važiuodavo į Rygą žiūrėti Eduardo Smilgio spektaklių. Karlovi Varų kino festivalyje D. Banionis buvo apdovanotas už geriausią vyro vaidmenį. Latvių spaudai jis yra kalbėjęs, kad to nebūtų buvę be neeilinės partnerės Vijos.

V. Artmanė tada filmuotis atvažiavo su neseniai gimusia dukrele, ir „niūrūs barzdoti“ (jos žodžiai) vyriškiai paeiliui sūpuodavo vaikišką vežimėlį. Ją žavėjo toks riteriškumas, sykiu stebino visišką emocinį susikaustymą primenantis lietuvių aktorių santūrumas. V. Artmanė buvo iš tų menininkų, kurių kūrybai būtinos susižavėjimo, simpatijos partneriui kibirkštys, kelianti ir palaikanti įsimylėjimų, meilės energija. (Šiuo požiūriu drįsčiau ją lyginti su mūsų scenos ir ekrano žvaigžde Eugenija Pleškyte, gal ir su Monika Mironaite.) Jos manymu, jeigu aktorius nė truputėlio neįsimyli savo partnerio, bent tas kelias valandas scenoje ar filmavimo aikštelėje, jis – prastas aktorius.

Ona – ne vienintelis V. Artmanės vaidmuo lietuvių kine. Aktorė dar nusifilmavo Raimondo Vabalo režisuotuose „Mainuose“ (1978), kuriuose taip pat vaidino puikūs latvių aktoriai Girtis Jakovlevas, Uldis Dumpis, Regina Razuma.

Prie aktorės kino kūrybos viršukalnių priskiriamas ir vaidmuo J. Streičo filme, sukurtame pagal Mykolo Sluckio apysaką „Svetimos aistros“ (1983), kurios pagrindas – latvių šeimos drama, regima lietuvės samdinės Marytės akimis. Čia aristokratiškoji primadona pasirodo su kaimiška skarute. Jos Ana – valdinga ir nelaiminga.

Kad pati nebuvo laiminga asmeniniame gyvenime, V. Artmanė prasitarė jau 1980-ųjų dokumentiniame filme „Pokalbis su karaliene“ (rež. Rolandas Kalninis).

 

●

 

V. Artmanė buvo labai elegantiška moteris, mokėjusi angliškai, gebėjusi skoningai rengtis ir elgtis kaip aukštuomenės dama. Ji apkeliavo pusę pasaulio – kaip sovietinio kino veidas (taip pat sovietinio Taikos gynimo komiteto atstovė). Bet pirmiausia ji buvo Latvijos veidas. Buvo pageidaujama vadinamuosiuose vyriausybiniuose koncertuose Maskvoje. Buvo SSRS Aukščiausiosios Tarybos deputatė. Buvo Latvijos SSR Aukščiausiosios Tarybos deputatė. Visa tai – ne tik garbė, šlovė, dideli pinigai, bet ir tam tikri moraliniai kompromisai.

V. Artmanės nuopelnai atgimstančiai Latvijai turbūt dar nėra deramai suvokti. 1988 metais Aukščiausioji Taryba priėmė istorinį nutarimą dėl latvių kalbos kaip valstybinės kalbos Latvijoje. Dar tik pati Atgimimo pradžia, ir viskas galėjo pakrypti latviams nenaudinga linkme. Tokiam sprendimui priešinosi itin agresyviai nusiteikę rusakalbiai deputatai. Ir V. Artmanė pasakė kalbą. Kreipėsi kaip tik į juos, įrodinėjo, kad tai niekam nepakenks, niekam nekliudys. Aktorės statusas, žavesys ir emocingi žodžiai padėjo.

1989 metų lapkritį per Latvijos SSR Aukščiausiosios Tarybos sesiją diskutuota, ar lapkričio 18-ąją pripažinti valstybine švente, ar tik atmintina diena. V. Artmanė iš tribūnos pareiškė: „Mano manymu, lapkričio 18-oji Latvijos tautai – didi šventė. Palikti ją vien atmintina diena – nepagarba tos dienos įvykiui. Kad ir koks likimas jį ištiko vėliau, aš visada palaikiau tuos žmones, kurie buvo šalia manęs ir patyliukais šventė tą dieną. Ir manau, kad šito turėtume mokyti mūsų jaunąją kartą ir visų tautybių žmones, kurie gyvena mūsų žemėje, mūsų Latvijoje.“

J. Streičas pabrėžia, kad ne veltui jos vardas skamba šalies varde: Vija / Latvija.

 

●

 

Šiemet paminėtos V. Artmanės devyniasdešimtosios gimimo metinės. Įvyko filmo „Vija Artmanė. Aktorė ir laikas“ (scenarijaus autorė – Daira Abuolinia, režisierė – Agita Canė-Kylė) premjera. Pagarbos duoklę atidavė Rygoje vykstantis kino festivalis „Baltijos perlas“. Šiai progai buvo skirtas teatralizuotas vakaras Dailės teatre. Išleista antra Lygos Blauos knygos „Vija Artmanė. Širdyje pasilikusieji“ laida. Nemažai rašė spauda. Žinoma, domėjosi Rusijos žiniasklaida. Ji V. Artmanę iki šiol vaizduoja kaip nepriklausomos Latvijos nukankintą menininkę.

Sunkumus, kurių sukėlė statuso pasikeitimas ir šlyjanti sveikata, aktorė stengėsi pakelti oriai. Ji buvo kviečiama gyventi Rusijoje – tos šalies propagandai būtų buvęs dar vienas koziris. Kaip dabar koziris yra jos atsivertimas į stačiatikybę (sūnaus Kasparo įtaka). Ant jos antkapinio paminklo, pastatyto, beje, gerbėjo baltarusių turtuolio lėšomis, užrašyta: Elizabetė Vija Artmanė. Elizabetė – latviškas jos naujojo krikšto vardo Jelizaveta variantas. (O karalienė Elžbieta buvo viena ryškiausių jos scenos herojų.)

 

●

 

Teatro istorija – ne vien meninių laimėjimų, bet ir aistringų intrigų istorija. V. Artmanė nebuvo stovinti nuo jų atokiau ir blogį įveikianti kuklumu. Ir pati šioje plotmėje veikė aktyviai. Ir pati yra smarkokai nukentėjusi, tapusi auka. E. Smilgį Dailės teatre pakeitus Pėteriui Pėtersonui, V. Artmanė patyrė vaidmenų badą, tam tikrą ignoravimą. Manoma, kad priežastys – asmeninės: ankstesni šių menininkų santykiai, atstumta meilė. Naujasis meno vadovas pirmenybę teikė kitoms aktorėms, į primadonas kelta kita talentinga artistė. Bet tai V. Artmanei padėjo susitelkti. Padedama vyro Artūro Dimitero, ji pati kūrė save. Iš esmės pakeitė savo vaidybos stilių (pasikeitė net balsas). O P. Pėtersono vieton stojus Arnoldui Lininiui, atsigriebė. Talentas švytėjo gal dvigubai intensyviau. Trapi, lyriška, romantiška ji buvo vakar. Dabar – nemažai patyrusi, iškentusi, tragiška. Svarbiausia – nepasidavusi. Kritikai fiksavo stebėtiną kokybinį šuolį: V. Artmanė – nugalėtoja.

Minėtas A. Hermanis pakomentavo: „Likimas taip lėmė, kad dirbau ne su viena primadona ne vienoje šalyje. Tokio masto artistėms, kaip V. Artmanė, visada lemta patirti tragišką vienatvę. Jų dalia – saviizoliacija. Teatro meno įstatymai prilygsta džiunglių įstatymams, ir jeigu esi numeris pirmas, nesitikėk, kad numeris antras ir numeris trečias kaip nors galės tave mylėti.“

Šiuo metu Latvijoje daug įdomių, savitų artisčių. Guna Zarinia, Maija Doveika, Rėzija Kalninia, Baiba Broka, Ilzė Kiuzulė-Skrastinia, Agnesė Cyrulė ir kt. Žinoma, Lilita Uozuolinia. Tačiau tokio masto menininkės, tokios jėgos, kokia buvo Vija Artmanė, nėra.

Sūnaus pasakyti žodžiai apie planeta tapusią Viją nėra tik metafora. Tokiu vardu jos garbei iš tiesų pavadinta planeta.