Vampyro šeima

 

Grafas Aleksejus Tolstojus (1817–1875) – rusų literatūros Aukso amžiaus poetas, prozininkas, dramaturgas, kolektyvinio fikcinio rašytojo Kozmos Prutkovo bendraautoris (drauge su broliais Žemčiužnikovais). Vienas iš kilmingiausių, turtingiausių ir liberaliausių Rusijos dvarininkų, garsiosios Tolstojų giminės atstovas, imperatoriaus Aleksandro II vaikystės žaidimų draugas. Jo poezijai būdinga satyra, prozai – fantastikos elementai, pažymėti romantiška ironija ir švelniu humoru.

Fantastinę gotikinę apysaką „Vampyro šeima“ rašytojas sukūrė 1839 m. prancūzų kalba (La famille du vourdalak), keliaudamas iš Frankfurto į Prancūziją. Pirmąsyk kūrinys publikuotas rusų kalba žurnale „Russkij vestnik“ 1884 m. (Семья вурдалака, vert. B. Markevičius), originalo kalba – 1950 m. Čia publikuojama vėlesnė vertėjo Aleksejaus Fiodorovo atlikto vertimo į rusų kalbą versija.

Apysaka ne kartą ekranizuota ne tik rusų, bet ir ispanų, italų kinematografininkų, o žymiausia ekranizacija turbūt laikytina viena iš trijų novelių filme „Trys baimės veidai“ (i tre volti della paura, 1963, rež. Mario Bava), kurioje A. Tolstojaus vampyrą įkūnijo legendinis klasikinių siaubo filmų aktorius Borisas Karloffas.

 

 

Vampyro šeima

 

Neišleistas nežinomojo užrašų fragmentas

 

 

1815 metais Vienoje susirinko Europos šviesiausių protų, diplomatijos talentų, viso to, kas spindėjo tuometinėje visuomenėje, žiedas. Bet štai Kongresas pasibaigė.

Rojalistai emigrantai ketino galutinai įsitvirtinti savo pilyse, rusų kariai – sugrįžti į paliktus namus, o keletas nepatenkintų lenkų – ieškoti prieglobsčio savo laisvės meilei Krokuvoje abejotinos trigubos nepriklausomybės sąlygomis, kurias jiems parengė kunigaikštis Meternichas¹, kunigaikštis Hardenbergas² ir grafas Neselrodė³.

Kaip kad būna triukšmingo baliaus pabaigoje, iš draugijos, kitados tokios gausios, pasiliko dabar nedidelis ratelis žmonių, kurie, nepraradę noro papramogauti ir Austrijos damų žavesio pakerėti, dar neskubėjo namo ir vis atidėliojo savo išvykimą.

Ši linksma draugija, kuriai priklausiau ir aš, rinkdavosi du kartus per savaitę pas našlaujančią kunigaikštienę Švarcenberg už kelių mylių nuo miesto vietovėje Hicinge. Tikras namo šeimininkės aristokratiškumas, dar labiau paryškintas jos mielo nuoširdumo ir subtilaus šmaikštumo, svečiavimąsi pas ją darydavo ypač malonų.

Rytais išeidavome pasivaikščioti; pietaudavome visi drauge arba pilyje, arba kur nors apylinkėse, o vakarais, susėdę prie liepsnojančio židinio, bendraudavome ir pasakodavome visokiausias istorijas. Kalbėti apie politiką buvo griežčiausiai draudžiama. Visi nuo jos buvome pavargę, ir mūsų pokalbių turinį sudarė arba gimtinės senovės padavimai, arba savi prisiminimai.

Kartą vakare, kai kiekvienas iš mūsų jau buvo suspėjęs kažką papasakoti ir buvome šiek tiek susijaudinę, tą jaudulį dar labiau padidino prieblanda ir tyluma, markizas dʼJurfė, senis emigrantas, pelnęs visų meilę už savo jaunatvišką linksmumą ir tą ypatingą aštrumą, kurį suteikdavo savo pasakojimams apie buvusias meilės pergales, pasinaudojo tylos minute ir pasakė:

– Jūsų istorijos, ponai, žinoma, gana nepaprastos, bet manau, kad joms trūksta esminio bruožo, o būtent – autentiškumo, nes – kiek aš suvokiau – nė vienas savo akimis nematė tų nuostabių dalykų, apie kuriuos pasakojo, ir negali bajoro žodžiu patvirtinti jų tikrumo.

Mums beliko su tuo sutikti, ir senis, glostydamas savo žabo, kalbėjo toliau:

– O dėl manęs, ponai, tai žinau tik vieną panašų atsitikimą, bet jis toks keistas ir kartu toks baisus ir toks tikroviškas, kad galėtų sukelti siaubą net patiems skeptiškiausiems žmonėms. Mano nelaimei, buvau šio įvykio ir liudininkas, ir dalyvis, ir nors apskritai nemėgstu jo prisiminti, bet šiandien galėčiau papasakoti, kas su manimi atsitiko, – jei tik damos neprieštarautų.

Klausyti panorėjo visi. Tiesą sakant, keletas žmonių bailiai pažvelgė į švytinčius kvadratus, kuriuos mėnulis jau piešė ant parketo, bet tuojau pat mūsų ratelis labiau susiglaudė ir visi nuščiuvo, pasiruošę klausytis markizo istorijos. Ponas d’Jurfė pasiėmė žiupsnelį tabako, lėtai truktelėjo į nosį ir pradėjo:

– Pirmiausia, maloningosios ponios, prašau atleidimo, jeigu pasakodamas kalbėsiu apie savo širdies pomėgius dažniau, nei derėtų mano amžiaus žmogui. Bet dėl visiško aiškumo negaliu jų neminėti. Pagaliau senam žmogui atleistinas užsimiršimas ir, dievaži, tai jūsų, maloningosios ponios, kaltė, jeigu, žiūrėdamas į tokias gražias damas, aš vos pats nelaikau savęs jaunuoliu. Taigi, pradėsiu nuo to, kad tūkstantis septyni šimtai penkiasdešimt devintais metais aš buvau beprotiškai įsimylėjęs gražuolę hercogienę de Gramon. Šita aistra, man tada atrodžiusi ir gili, ir amžina, nedavė ramybės nei dieną, nei naktį, o hercogienė, kaip tai mėgsta daryti gražios moterys, tą kankynę didino savo koketavimu. Ir štai didžiausios nevilties minutę aš galų gale ryžausi paprašyti diplomatinės misijos pas moldavų valdovą, kuris tuo metu derėjosi su Versalio kabinetu dėl reikalų, kuriuos nupasakoti jums būtų nuobodu ir beprasmiška, ir tą paskyrimą gavau. Kelionės išvakarėse aplankiau hercogienę. Ji nebesišaipė iš manęs, kaip anksčiau, ir kai kreipėsi į mane, jos balse net buvo juntamas kažkoks jaudulys:

– DʼJurfė, jūs žengiate labai neprotingą žingsnį. Bet jus pažįstu ir žinau, kad priimto sprendimo neatsisakysite. Todėl prašau tik vieno – paimkite šį kryželį kaip mano draugiškumo užstatą ir nešiokite jį, kol sugrįšite. Čia šeimos relikvija, kurią labai branginu.

Su mandagumu, gal visai netinkamu tokią minutę, pabučiavau ne relikviją, o žavią rankelę, kuri man ją davė, ir pasikabinau ant kaklo šitą va kryželį, su juo daugiau nesiskyriau.

Nevarginsiu jūsų, maloningosios ponios, nei savo kelionės smulkmenomis, nei įspūdžiais apie vengrus ir serbus – tas varganas ir neišprususias, bet narsias ir sąžiningas tautas, kurios, net ir kęsdamos turkų jungą, neužmiršo nei savo orumo, nei buvusios nepriklausomybės. Pasakysiu jums tik, kad šiek tiek pramokęs lenkiškai dar tais laikais, kai gyvenau Varšuvoje, aš netrukus ėmiau suprasti ir serbiškai, nes šios dvi tarmės, lygiai kaip rusų ir čekų, yra – ir tai jums tikriausiai žinoma – ne kas kita, kaip tos pačios slavų kalbos atšakos.

Taigi, aš jau pakankamai mokėjau, kad galėčiau susikalbėti, ir vieną kartą pakliuvau pravažiuodamas į kažkokį kaimą, kurio pavadinimas jūsų visai nesudomintų. Namo, kuriame apsistojau, gyventojų nuotaika buvo prislėgta, kas mane labai nustebino, nes buvo sekmadienis, – diena, kada serbai paprastai visaip linksminasi šokdami, pyškindami iš šaudyklių, galynėdamiesi ir t. t. Savo būsimų šeimininkų nuotaiką aiškinau kokia nors neseniai įvykusia nelaime ir jau norėjau pasišalinti, bet tuo metu prie manęs priėjo kokių trisdešimties metų aukštas ir išvaizdingas vyras ir paėmė už rankos.

– Įeik, – pasakė jis, – įeik, svetimšali, ir tegul negąsdina tavęs mūsų liūdesys; suprasi jį, kai sužinosi priežastį.

Ir papasakojo jis man, kad senasis jo tėvas vardu Gorčia, neramaus ir nenuolaidaus būdo žmogus, atsikėlė kartą iš lovos, nukabino nuo sienos ilgą turkišką šaudyklę ir kreipėsi į du savo sūnus, kurių vieną vadino Georgijum, o kitą – Piotru.

– Vaikai, – pasakė jiems, – einu į kalnus, noriu kartu su kitais drąsuoliais sumedžioti šlykštų šunį Alibeką (taip vadino plėšiką turką, tuo metu nusiaubusį visą tą kraštą). Laukite manęs dešimt dienų, o jeigu dešimtą dieną nesugrįšiu, užsakykite mišias už mano sielos ramybę – vadinasi, nudobė mane. Bet jeigu, – pridūrė senis Gorčia, pasidaręs staiga labai rūstus, – jeigu (tegul neleidžia Dievas šito) sugrįšiu vėliau, dėl savo pačių išsigelbėjimo neįsileiskite manęs į namus. Jeigu taip atsitiks, įsakau jums – užmirškite, kad buvau jūsų tėvas, ir įkalkite man į nugarą uosinį kuolą, ką bekalbėčiau, ką bedaryčiau, – vadinasi, tada aš jau prakeiktas vampyras ir atėjau jūsų kraujo siurbti.

Čia privalėčiau jums, maloningosios ponios, pasakyti, kad vurdalakai, kaip slavų tautos vadina vampyrus, vietinių gyventojų įsivaizdavimu, yra niekas kitas, kaip iš kapų prisikėlę numirėliai, kad siurbtų gyvų žmonių kraują. Elgiasi jie kaip ir visi vampyrai, bet vienas ypatumas daro juos dar pavojingesnius. Vurdalakai, maloningosios ponios, labiau mėgsta siurbti pačių artimiausių giminaičių ir geriausių draugų kraują, o tie, kai numiršta, irgi tampa vampyrais, taigi, mačiusiųjų žodžiais remiantis, kalbama, kad Bosnijoje ir Hercegovinoje visi kai kurių kaimų gyventojai pavirsdavo vurdalakais. Įdomiame tyrinėjime apie vaiduoklius abatas Ogiustenas Kalmė pateikia siaubingų pavyzdžių. Vokiečių imperatoriai ne kartą paskirdavo komisijas, kad ištirtų vampyrizmo atvejus. Vykdavo tardymai, iš kapų iškasdavo kruvinus lavonus ir juos sudegindavo aikštėse, prieš tai persmeigę jiems širdį. Teismo valdininkai, dalyvavę šiose bausmėse, tikina, kad patys girdėjo, kaip lavonai kaukė tą akimirką, kada budelis kaldavo jiems į širdį uosinį kuolą. Valdininkai teikė parodymus pagal visus reikalavimus, patvirtindami juos priesaika ir parašu.

Po viso šito lengva bus jums įsivaizduoti, kaip senojo Gorčios žodžiai paveikė sūnus. Abu puolė jam į kojas ir maldavo, kad leistų jiems išeiti vietoj savęs, bet šis, nieko neatsakęs, tik atsuko jiems nugarą ir išėjo, niūniuodamas senovinės dainos priedainį. Diena, kai ten atvažiavau, buvo būtent ta diena, kada baigėsi Gorčios paskirtas laikas, ir man buvo nesunku suprasti jo vaikų jaudulį.

Tai buvo draugiška ir gera šeima. Georgijus, vyresnysis sūnus, vyriškų ir aštrių veido bruožų, atrodė žmogus griežtas ir ryžtingas. Buvo jis vedęs ir turėjo du vaikus. Jo brolio Piotro, gražaus aštuoniolikamečio jaunuolio, veide atsispindėjo labiau švelnumas nei drąsa ir jį, sprendžiant iš visko, ypač mylėjo jauniausioji sesuo Zdenka, kurią buvo galima pripažinti tikra slavų gražuole. Be to gražumo, nenuginčijamo visomis prasmėmis, mane visų pirma pribloškė jos šioks toks panašumas į grafienę de Gramon. Svarbiausia – virš jos akių buvo ta ypatinga raukšlelė, kokios per visą savo gyvenimą nemačiau nė viename veide, išskyrus šias dvi moteris. Ši raukšlelė iš pirmo žvilgsnio galėjo ir nepatikti, bet užtekdavo pamatyti keletą kartų ir ji nenugalima jėga viliodavo jus.

Gal todėl, kad tada buvau labai jaunas, gal iš tikrųjų neatsispiriamą poveikį turėjo tas panašumas, derėjęs su savotišku ir naiviu Zdenkos charakteriu, bet užteko man porą minučių pakalbėti su ja – ir pajutau jai tokią didelę simpatiją, kad ji neišvengiamai būtų pavirtusi dar švelnesniu jausmu, jeigu man būtų tekę ilgiau pasilikti tame kaime.

Visi sėdėjome kieme prie stalo, ant kurio buvo padėta varškės ir pieno puodynėse. Zdenka verpė; jos brolienė ruošė vaikams, žaidžiantiems čia pat ant smėlio, vakarienę; Piotras, valydamas jataganą – ilgą turkišką peilį, su dirbtiniu nerūpestingumu kažką švilpavo; Georgijus, atsirėmęs į stalą, spaudė rankomis galvą, buvo susirūpinęs, akių neatitraukė nuo kelio ir visą laiką tylėjo.

Aš gi, kaip ir visi, pasidavęs liūdnai nuotaikai, melancholiškai žiūrėjau į vakaro debesis, įrėminančius auksinį dangaus skliautą, ir į vienuolyno, iškilusio virš pušyno, kontūrus.

Šitas vienuolynas, kaip sužinojau vėliau, kitados garsėjo stebuklinga Dievo Motinos ikona, kurią, pasak padavimo, atnešė angelai ir paliko ant ąžuolo šakų. Bet praėjusio amžiaus pabaigoje į tuos kraštus įsibrovė turkai, išpjovė vienuolius ir nusiaubė vienuolyną. Teliko sienos ir koplyčia, kurioje meldėsi kažkoks vienuolis. Jis vedžiodavo lankytojus po griuvėsius ir priglausdavo maldininkus, kurie, keliaudami iš vienos šventos vietos į kitą, noriai apsistodavo Ąžuolų Dievo Motinos vienuolyne. Visa tai, kaip jau minėjau, sužinojau vėliau, o tą vakarą domėjausi visai ne Serbijos archeologija. Kaip dažnai būna, jei tik duodi vaizduotei valią, ėmiau prisiminti praeitį, šviesias vaikystės dienas, savo puikiąją Prancūziją, kurią palikau dėl tolimos ir laukinės šalies. Galvojau apie hercogienę de Gramon ir – neslėpsiu šito – galvojau ir apie kai kurias jūsų bobučių amžininkes, kurių atvaizdai nevalingai praslydo į mano širdį kartu su žaviosios hercogienės atvaizdu.

Netrukus užmiršau ir apie savo šeimininkus, ir apie jų nerimo priežastį.

Georgijus staiga sutrikdė tylą:

– Pasakyk, žmona, kelintą valandą išėjo senis?

– Aštuntą, – atsakė žmona, – girdėjau, kaip vienuolyne suskambo varpas.

– Gerai, – ištarė Georgijus, – dabar pusė aštuonių, ne vėliau.

Ir jis nutilo, vėl įsmeigęs akis į vieškelį, dingstantį miške.

Užmiršau jums, maloningosios ponios, pasakyti, kad jeigu serbai įtaria ką nors esant vampyru, tai vengia jį vadinti vardu ar tiesiogiai paminėti, nes mano, kad taip galima jį iš kapo prisišaukti. Štai kodėl Georgijus, kai kalbėjo apie tėvą, jau kurį laiką vadino jį ne kitaip, kaip „senis“.

Tylėjimas tęsėsi dar keletą minučių. Staiga vienas iš berniukų, truktelėjęs Zdenką už prijuostės, paklausė:

– Teta, o kada senelis pareis namo?

Atsakydamas į tokį netinkamą klausimą, Georgijus trenkė vaikui per ausį.

Berniukas pravirko, o jaunesnysis jo brolis, nustebęs ir išsigandęs, paklausė:

– O kodėl negalima kalbėti apie senelį?

Kitas antausis – ir tas irgi pritilo. Abu vaikai ėmė žliumbti, o suaugusieji persižegnojo.

Bet štai vienuolyno laikrodis lėtai išmušė aštuonias. Vos tik nuskambėjo pirmasis garsas, pamatėme žmogaus figūrą, pasirodžiusią iš miško ir artėjančią mūsų link.

– Jis! – vienu balsu sušuko Zdenka, Piotras ir jų brolienė. – Šlovė tau, Viešpatie!

– Viešpatie, saugok mus ir pasigailėk mūsų! – iškilmingai ištarė Georgijus. – Kaip žinot, praėjo jau ar nepraėjo dešimt dienų?

Visi su siaubu pažiūrėjo į jį. Tuo tarpu žmogus vis artėjo. Tai buvo aukštas senis baltais ūsais, baltu ir griežtu veidu; ėjo jis sunkiai, pasiremdamas lazda. Per tą laiką, kol jis artėjo, Georgijus darėsi vis niūresnis. Priėjęs prie mūsų, senis sustojo ir pažvelgė į savo šeimą tarsi nereginčių akių žvilgsniu – tokios jos buvo blausios ir įkritusios.

– Kaip čia dabar, – pasakė jis, – niekas nepasikelia, niekas manęs nepasitinka? Ko jūs visi tylite? Ar nematot, kad aš sužeistas?

Tada pamačiau, kad senio kairysis šonas visas kruvinas.

– Prilaikyk gi tėvą, – pasakiau Georgijui, – o tu, Zdenka, duotum jam ko nors atsigerti, o tai tuoj ims ir pargrius.

– Tėvai, – ištarė Georgijus, priėjęs prie Gorčios, – parodyk savo žaizdą, aš moku, sutvarstysiu tave…

Vos palietė jo drabužius, senis šiurkščiai atstūmė jį ir abiem rankom susigriebė už šono:

– Pasitrauk, jeigu nemoki, man skauda!

– Tavo širdis sužeista! – sušuko Georgijus ir išbalo. – Greičiau, greičiau nusirenk, taip reikia – girdi!

Senis staiga atsitiesė visu ūgiu.

– Saugokis, – dusliai ištarė jis, – paliesi mane – prakeiksiu!

Piotras atsistojo tarp tėvo ir Georgijaus.

– Palik jį, – pasakė, – juk matai, kad jam skauda.

– Neprieštarauk, – ištarė žmona, – juk žinai, kad šito jis niekados negalėjo pakęsti.

Tą akimirką pamatėme gyvulių bandą, dulkių debesyje sugrįžtančią iš ganyklos. Ar bandą genantis šuo nepažino savo šeimininko, ar kita kokia buvo priežastis, bet vos tik jis pamatė Gorčią, tuoj sustojo, pašiaušė visus gaurus ir ėmė staugti, lyg kažkas pasivaidenęs jam būtų.

– Kas tam šuniui? – paklausė senis, vis labiau niršdamas. – Ką visa tai reiškia? Ar per dešimt dienų, kol nebuvau, taip pasikeičiau, kad net savas šuo nebeatpažįsta?

– Girdi? – pasakė Georgijus savo žmonai.

– Ką?

– Pats sako, kad dešimt dienų praėjo!

– Visai ne, juk pačiu laiku sugrįžo!

– Gerai jau gerai, aš dabar žinau, ką daryti.

Šuo be paliovos staugė.

– Nušauti jį! – sušuko Gorčia. – Aš įsakau – girdite!

Georgijus nepajudėjo, o Piotras su ašaromis akyse atsistojo, paėmė tėvo šaudyklę ir iššovė į šunį – tas nusirito dulkėse.

– Labai jį mylėjau, – pratarė visai tyliai. – Kodėl, tėvai, liepei jį nušauti?

– Jis to vertas, – atsakė Gorčia. – Na, vėsu pasidarė, laikas į namus!

Tuo metu Zdenka paruošė seniui gėralo: užvirino degtinės su kriaušėmis, medumi ir razinomis, bet jis su pasibjaurėjimu atstūmė. Lygiai taip pat atsisakė ir lėkštės plovo, kurią padavė Georgijus, ir atsisėdo prie židinio, murmėdamas pro dantis kažką neaiškaus. Traškėjo pušinės pliauskos, ir virpantys ugnies atšvaitai krito jam ant veido, tokio blyškaus, tokio iškankinto, kad jeigu ne šitas apšvietimas, būtų galima pagalvoti, jog tai numirėlio veidas. Zdenka prisėdo šalia ir pasakė:

– Tu, tėvai, nei valgyt nenori, nei nesiguli. Gal papasakosi, kaip medžiojai kalnuose.

Mergaitė žinojo, kad šitie žodžiai palies pačią jautriausią senio stygą, nes jis mėgo pakalbėti apie mūšius ir kautynes. Ir iš tikrųjų, jo išblyškusiose lūpose atsirado kažkas panašaus į šypseną, nors akys tebežvelgė abejingai, ir, glostydamas jos nuostabius šviesius plaukus, jis atsakė:

– Gerai, dukrele, gerai, Zdenka, papasakosiu tau, kas kalnuose atsitiko, tik gal kada nors kitą kartą, nes šiandien pavargau. Tik pasakysiu – nebegyvas Alibekas, ir jį užmušiau aš. O jei kas abejoja, – pridūrė senis, apžvelgęs savo šeimą, – turiu įrodymą.

Ir atrišo jis maišą, kabantį už nugaros, ir ištraukė kruviną galvą, su kuria jo paties veidas galėjo varžytis dėl mirtinai blyškios odos spalvos! Mes siaubo apimti nusisukome, o Gorčia atidavė ją Piotrui ir pasakė:

– Imk, pakabink virš mūsų durų – tegul visi, kas pro šalį eis, žino, kad Alibekas negyvas ir niekas daugiau neplėšikauja keliuose, nebent sultono janyčarai!

Piotras, slopindamas pasišlykštėjimą, padarė, kas buvo liepta.

– Dabar suprantu, – pasakė jis, – vargšas šuo kaukė todėl, kad pajuto dvėseną!

– Taip, pajuto dvėseną, – niūriai pakartojo Georgijus, kuris ką tik buvo nepastebimai išėjęs, o dabar sugrįžo: rankose jis laikė kažkokį daiktą ir iš karto pastatė į kampą, – man pasirodė, kad tai buvo kuolas.

– Georgijau, – pusbalsiu pasakė jam žmona, – nejaugi tu…

– Broli, ką tu sumanei? – prašneko ir sesuo. – Ne, tu nepadarysi šito, ar ne?

– Nekliudykit, – atsakė Georgijus, – žinau, ką man daryti, ir ką reikia – tą ir padarysiu.

Atėjo naktis, ir šeima nuėjo miegoti į tą namo dalį, kurią nuo manęs skyrė tik plona sienelė. Prisipažinsiu, kad visa tai, ko liudininku buvau vakare, smarkiai mane paveikė. Žvakė jau nedegė, o į mažą žemą langelį prie pat mano lovos plieskė mėnulis, ant grindų ir ant sienų krito baltos dėmės, panašios į tas, matomas dabar svetainėje, kurioje mes, maloningosios ponios, sėdime. Norėjau užmigti, bet negalėjau. Dėl nemigos kaltinau mėnesieną ir ėmiau ieškoti, kuo uždengti langą, bet nieko neradau. Tuo metu už pertvaros pasigirdo duslūs balsai, ir aš įsiklausiau.

– Gulkis, žmona, – pasakė Georgijus, – ir tu, Piotrai, gulkis, ir tu, Zdenka. Nesirūpinkit niekuo, aš už jus pabudėsiu.

– Ne, Georgijau, – atsakė žmona, – jau greičiau aš pasėdėsiu, tu praeitą naktį dirbai – pavargai tikriausiai. Be to, man vis tiek reikia vyresnįjį vaiką prižiūrėti, – juk žinai, kad nuo vakar nesveikuoja!

– Nusiramink ir gulkis, – kalbėjo Georgijus, – pasėdėsiu ir už tave.

– Paklausyk, broli, – tyliu, švelniu balsu prabilo dabar Zdenka, – manau, kad nėr ko budėti. Tėvas jau užmigo, pažiūrėk, kaip taikiai ir ramiai jis miega.

– Nieko jūs abi nesuprantat, – atkirto Georgijus tonu, neleidžiančiu prieštarauti. – Sakau jums – gulkitės, o aš nemiegosiu.

Įsiviešpatavo visiška tyla. Greitai pajutau, kaip apsunko mano vokai, ir miegas įveikė mane.

Bet staiga kambario durys lėtai prasivėrė, ir ant slenksčio pasirodė Gorčia. Aš, tarp kitko, tikriausiai tik nujaučiau tai, o ne mačiau, nes ten, iš kur jis atėjo, buvo visiškai tamsu. Jo užgesusios akys, – taip man vaidenosi, – stengėsi prasiskverbti į mano mintis ir stebėjo, kaip kilnojasi mano krūtinė. Paskiau jis žengė vieną žingsnį, kitą, pagaliau itin atsargiai, begarsiais žingsniais ėmė artintis prie manęs. Tada vienu šuoliu atsidūrė prie pat mano lovos. Jaučiau neišreiškiamą sunkulį, bet nenugalima jėga sukaustė mane. Senis prikišo savo numirėliškai blyškų veidą ir taip žemai virš manęs palinko, kad tarsi pajutau jo lavonišką dvelkimą. Nerealiomis pastangomis pabudau visas išmuštas prakaito. Kambaryje nieko nebuvo, bet, žvilgtelėjęs į langą, aiškiai pamačiau senį Gorčią, kuris iš išorės prisispaudė veidu prie stiklo ir nenuleido nuo manęs savo baisių akių. Man užteko jėgų, kad nesurikčiau, ir savitvardos, kad nepasikelčiau iš lovos, tarsi nieko nematyčiau. Senis, ko gero, buvo atėjęs tik įsitikinti, ar miegu, kaip ten bebūtų, jis daugiau nemėgino įeiti ir, įdėmiai į mane pažiūrėjęs, atsitraukė nuo lango, bet išgirdau, kaip vaikšto po gretimą kambarį. Georgijus užmigo ir knarkė taip, kad sienos drebėjo. Tuo metu sukosėjo vaikas, ir išgirdau Gorčios balsą, jis klausė:

– Nemiegi, vaike?

– Ne, seneli, – atsakė berniukas, – norėčiau su tavim pasikalbėti.

– A, pasikalbėti? O apie ką pasikalbėti?

– Papasakotum, kaip su turkais kariavai, – aš irgi eičiau su turkais kariauti!

– Aš, mielasis, taip ir pamaniau ir atnešiau tau mažą jataganą – rytoj duosiu.

– Tu, seneli, geriau dabar duok – tu juk nemiegi.

– O kodėl tu, mažiuk, anksčiau nesakei, kai dar šviesu buvo?

– Tėvas neleido.

– Saugo tave tėvas. Tu, vadinasi, nori jataganiuko kuo greičiau?

– Noriu, tik ne čia, nes tėvas ims ir atsibus!

– Tai kurgi?

– Išeikim, būsiu protingas, netriukšmausiu.

Lyg ir išgirdau trūkčiojantį, duslų senio juoką, o vaikas, atrodo, kėlėsi iš lovos. Vampyrais netikėjau, bet po ką tik mane aplankiusio košmaro nervai buvo įtempti, ir aš, kad nekaltinčiau savęs paskiau dėl nieko, pasikėliau ir trenkiau kumščiu į sieną. Šiuo smūgiu, atrodė, buvo galima prikelti visus septynis miegančius, bet šeimininkai tikriausiai nė neišgirdo mano beldimo. Tvirtai nusprendęs išgelbėti vaiką, puoliau prie durų, bet jos, pasirodo, buvo uždarytos iš anos pusės, ir užraktų įveikti aš neįstengiau. Kol mėginau išversti duris, pamačiau pro langą senį, einantį su vaiku ant rankų.

– Kelkitės, kelkitės! – šaukiau iš visų jėgų ir daužiau kumščiu pertvarą.

Tik tada pabudo Georgijus.

– Kur senis? – paklausė.

– Bėk greičiau, – sušukau jam, – jis nusinešė vaiką.

Georgijus koja išspyrė duris, kurios, kaip ir manosios, buvo užsklęstos iš išorės, ir nubėgo miško link. Man pagaliau pavyko pažadinti Piotrą, jo svainę ir Zdenką. Visi mes išėjome iš namo ir netrukus pamatėme Georgijų, grįžtantį su sūnumi ant rankų. Rado jį nualpusį ant vieškelio, bet berniukas greitai atsigavo ir nieko blogo, atrodo, jam nebuvo atsitikę. Klausinėjamas atsakė, kad senelis nieko jam nepadarė, kad jie išėjo paprasčiausiai pasikalbėti, bet gryname ore jam apsisuko galva, o kaip tai atsitiko – jis neatsimena. Senis gi dingo.

Nakties likutį, ką nesunku įsivaizduoti, mes praleidome nemiegodami.

 

Vertė Gytis Lukšas

Pabaiga kitame numeryje