Mirties triumfas

 

Guntis Berelis (g. 1961) – latvių literatūros kritikas, rašytojas, devynių knygų autorius. Literatūros kritikos knygose analizuoja postmodernizmo problemas, aptaria latvių prozos meniškumo kriterijus. Periodinėje spaudoje yra paskelbęs per šešis šimtus rašinių ir esė.

 

 

Projekto pristatymas

 

Latvijos valstybės kultūros kapitalo fondui

 

Projekto būtinybės pagrindimas

 

Projektas „Mirties triumfas“ turi du įkvėpimo šaltinius. Migloti idėjos kontūrai išryškėjo skaitant Michelį Foucault; įstrigo jo mintis, jog mirtis yra išvaryta iš šių laikų visuomenės. Negaliu nepritarti Foucault. Žmonės iš tiesų sergstimi nuo mirties akivaizdos, tarsi mirtis būtų kažkas nenatūralaus ir kvailo. Žmonės miršta ne namuose, artimųjų aplinkoje, o įkalinti ligoninėse, toli nuo pašalinių akių, tarsi mirti būtų kažkaip nepadoru, tarsi atėjusi mirtis galėtų paliesti ir įžeisti kitus žmones. Negana to – dabar mirtis išvaryta net iš ligoninių ir uždaryta paliatyviosios slaugos skyriuose, kurie skirti vien tik mirštantiesiems. Prisiminti ir pašaukti mirtį leidžiama tik šiam tikslui skirtose ypatingose vietose – kapinėse, panašiai kaip gamtos reikalus įprasta atlikti tik tualete. Nūnai susidarė įspūdis: visuomenė gėdijasi, kad žmogus yra mirtingas, todėl nutrūktgalviškai skuba jei ne apsimesti, kad mirties nėra, tai bent jau nematyti jos, droviai nusukti žvilgsnį pajutus mirties dvelksmą. Mirti nėra padoru, nes mirtis apsunkina artimuosius – toliau tik vienas žingsnis iki dramatiškos etinės problemos. Pasirėmus aliuzija į tautosaką, būtų galima formuluoti „ant rogučių ir į mišką“. Taip, dabar žinomos pasakos „rogutės“ tapo civilizuotesnės, mirštančiajam ligoninėje bent šilta, tačiau rogutės ir lieka rogutėmis, kad ir kiek civilizacijos gėrybėmis tepliotume akis.

Skausmas dėl išėjusiojo yra tokia pat suvokiama sudėtinė būties dalis kaip džiaugsmas gimus vaikui, tačiau šios žmogiškos emocijos neįtikėtinai ištikimai ištrinamos. Tikrovėje mirtis yra vienas svarbiausių žmogaus gyvenimo įvykių (atsiprašau už šį kalambūrą), kaip ir gimimas, arba, jeigu patinka, pasak vieno rašytojo – beje, vaikų rašytojo: mirtis esti didžiausias sukrėtimas. O ką mes matome? Šiam nepaprastai reikšmingam įvykiui, didžiausiam išgyvenimui tiek mirštančiajam, tiek artimiesiems, mūsų laikais vieta paskirta kažkur būties periferijoje, tarsi žmogus neturėtų teisės tai patirti, išgyventi. Manding, toks požiūris iš esmės yra klaidingas – ir, kaip jau pasakyta, tokia nuomonė yra ne tik mano, bet ir tokio autoritetingo XX a. mąstytojo kaip Michelis Foucault.

Tačiau man vien tik Foucault maža. Jis, žinoma, buvo iškilus įvairių amžių visuomenių diagnostikas, tačiau tuo pačiu metu jis buvo ir absoliutus racionalistas. Foucault kiekvieną žodį pagrindžia kitais žodžiais, jo tekstuose žodžių laiptais tenka ropštis į piramidės viršūnę, nuo kurios atsiveria vaizdas į visą konceptualų Foucault statinį. Deja, tai tik žodžiai, kurie galbūt nukreipia mintį teisingu keliu ir sutelkia protą, tačiau jie negali pakeisti emocingo fakto aprašymo. Požiūrį gali pakeisti tik betarpiškas išgyvenimas. Man, kaip menininkui, kas be ko, nemanau esąs pats prasčiausias latvių menininkas, stipriausią išgyvenimą atskleidžia palyginimas su kitų menininkų darbais. Netikėtumas, nuostaba, suglumimas, gal net tam tikras šokas, dažnai priartinantis nušvitimo akimirką, – štai tie veiksniai, kurie gali pakeisti emocingąjį požiūrį.

Manau, visi esame matę Pietero Bruegelio paveikslą „Mirties triumfas“, dauguma iš reprodukcijų, nes ne kiekvienam lemta aplankyti Prado muziejų, o jeigu ir pasiseka pamatyti originalą, žmogus pasijunta truputį nusivylęs – jame nė ženklo to blizgaus spindesio ir ryškių spalvų, kurios sklinda iš reprodukcijos. Deja, tokia šiuolaikinė civilizacija – reprodukcijų kultūra meno vaizdinį būtinai papildanti kreidinio popieriaus spindesiu. Tačiau tai šįkart nesvarbu. Nesvarbu, kad Bruegelio „Mirties triumfas“ yra pats žinomiausias, aš net teigčiau – pernelyg žinomas, tačiau ne vienui vienintelis „Mirties triumfas“. Vėlyvaisiais viduramžiais ir ankstyvajame Renesanse buvo sukurta nepaprastai daug „Mirties triumfų“ – žūties ir žmogaus paniekinimo vaizdų, bėda tik ta, kad dauguma tų autorių nebuvo Bruegelio lygio menininkai ir didžiuotis jų vardais, net jeigu jie žinomi, būtų tuščias reikalas. Buvo apsčiai šios temos variacijų, pavyzdžiui, daug vėliau sukurtas Dance Macabre arba Totentanz, arba „Mirties šokis“. Vienas žinomiausių „Mirties šokių“ yra netoliese – Taline, Šventojo Mikalojaus bažnyčioje. Deja, XV a. Liubeko meistro Bernto Notkės paveikslas taip siaubingai restauruotas, kur kas labiau primenantis šių dienų komiksą, bent jau tokį įspūdį kuria: pažvelgi, nusišypsai, nueini šalin ir iškart pamiršti.

Tačiau kartą man pasisekė prisiliesti prie visai tikro „Mirties triumfo“ – paveikslo, kuris nesietinas nei su reprodukcijų kultūra, nei su meno istorijos vadovėliais. Tai nutiko Palerme, beveik pačiame centre, Palazzo Abatellis. Šį muziejų aplankiau iškart po to, kai buvau apžiūrėjęs kraupiąsias Kapucinų vienuolyno katakombų mumijas: pilkšvai pelenine oda aptrauktas kaukoles, prašieptus dantis, tuščias akiduobes – realųjį mirties triumfą. Ir štai Palazzo Abatellis su XV a. pirmosios pusės freska „Mirties triumfas“. Jos centre – mirtis, balto žirgo skeletas, kurio šonuose nukarusi oda atidengia šonkaulius. Atminty iškart suskamba Baudelaireʼo „Dance Macabre“: „Jos gilios akys skobtos iš tamsių tuštybių, / Pakaušis – meniškai dabintas gėlėmis, / Svyruoja, ant trapių slankstelių pasistiebus, – / O Niekio žavesys su siaubo žymėmis!“ (Vertė S. Geda.) Palazzo Abatellis mirties kaukolė be gėlių, užtat kaklo slanksteliai tokie trapūs, o akyse klaiki tuštuma, sausra. Skeleto rankose lankas, strėlė įsmigusi į vieno puošniai apsirengusio vyro kaktą; po žirgo kanopomis – popiežiai, vyskupai, sultonai, paprasti žmonės. Aplinkui veidų knibždėlynas, vanitas vanitatum, vienas džiaugiasi gyvenimu ir brązgina liutnią arba vedžiojasi šunį, kitas pagarbiai įsistebeilijęs į mirtį, trečias, besidžiaugiantis kasdienybe, nenujaučia, kad kita strėlė skirta jam. Meistriškumo požiūriu Palazzo Abatellis freskos net negalima lyginti su spalvotais Bruegelio mirties vaizdeliais, kurie, pridursiu, būtent dėl šio spalvingumo atrodo truputį butaforiški, ne tokie kraupūs. Kirba nuojauta, kad anoniminis menininkas nebuvo žymus to meto dailininkas – XV a. lieka XV a., kuomet perspektyva atrodė neįveikiama problema, ir paveikslai niekaip neištrūkdavo iš plokštumos glėbio. Tačiau šis primityvus ir naivus mirties traktavimas pasirodė nepaprastai paveikus; būsiu atviras, Kapucinų vienuolyno mumijos jau suformavo manojo „Mirties triumfo“ sampratą ir užvaldė mano suvokimą. „Mirties triumfą“ išvydau reikiamu momentu – būtent tada, kai privalėjau jį išvysti. Mano sąmonėje – nežinau, su Foucault pagalba ar be jos – tarsi prasivėrė plyšys, kuriame viduramžių menininko „Mirties triumfas“ sukūrė manąjį „Mirties triumfą“, tinkamą XXI a.

Ko gero, šis atsivėrimas, išsakytas žodžiais, atrodo naivus, bet jis buvo nepaprastai giliai ir intensyviai išgyventas. Akimirksniu paaiškėjo, kad mirties nebuvimas yra viena tragiškiausių šių dienų problemų. Mirčiai yra skirtos ligoninės ir kapinės, bet juk tai ne mirties vietos. Žiū, šie žmonės, kurių knibždėte knibžda aplink balto žirgo skeletą, supranta, kad mirtis yra visada šalia, pusžingsniu už tavo kairio peties. Tuo metu nebandome suvedinėti sąskaitų su mirtimi arba ją ištremti – mirtis priimama kaip likiminė sudėtinė būties dalis, nors mirties akivaizdoje nė vienas nebando pasitelkti samprotavimų koncepcijos. Tik menininkai – tikriausia vien intuityviai – suvokia šį gyvybės ir mirties susiliejimą: ne veltui visas viduramžių ir Renesanso menas yra prisotintas mirties, pasakojama apie nukryžiavimo reginius arba alegorijas, kuriose pavaizduota mirtis ir riteris, mirtis ir jaunamartė, mirtis ir įsimylėjusi porelė, mirtis ir kardinolas ir taip toliau. Prisiminkime tą patį Bruegelį, taip pat Boschą, o kur dar Düreris, Memlingas, van der Weydenas, Mantegna, Cranachas, Holbeinas su savo „Mirties šokio“ ciklu, El Greco, Caravaggio ir tūkstančių tūkstančiai kitų dailininkų, grafikų, skulptorių. Jie visi vaizdavo mirtį, nesigėdydami jos ir nesižavėdami ja, ir tie paveikslai kalba vienu balsu: mirtis yra neišvengiama, mirtis visą laiką stovi už nugaros, mirtis yra sesuo, mes nesame vieni.

Stovėdamas prie „Mirties triumfo“ Palazzo Abatellis supratau, kad šių dienų visuomenė privalo rasti prideramą vietą mirčiai pagal gamtos dėsnius, kurie yra kur kas svarbesni už žmogaus sugalvotus įstatymus. Mirtis turi sugrįžti į visuomenę. Toks yra mano projekto „Mirties triumfas“ tikslas, toks yra šios būtinybės pagrindimas.

 

Projekto aprašas

 

Manding, aišku, kad ši trumpa ir paviršutiniška ekskursija į meno istoriją nėra mano projekto „Mirties triumfas“ iliustracija. Aš stengiausi pabrėžti, kad mirtis išvyta ne tik iš visuomenės – mirtis išvyta ir iš meno. Ar mes galime įsivaizduoti šiuolaikinio menininko nupieštą Latvijos valstybės prezidentą, kurį į nebūtį vestųsi mirtis – skeletas ironiškai iššieptais dantimis, draugiškai paėmęs už parankės prezidentą? Žinoma, ne. Tokia užuomina būtų palaikyta netakto viršūne ir, žinoma, būtų ieškoma ir surandama politinių poteksčių. Tačiau viename prancūzų viduramžių rankraštyje pavaizduota ne tik mirtis ir riteris, mirtis ir lupikautojas, mirtis ir vienuolis, mirtis ir gydytojas – visi tradiciniai motyvai, bet ir mirtis su pačiu Prancūzijos karaliumi už parankės. Prieš mirtį visi vienodi – tarsi triviali mintis, vėl žodžiai, tiktai žodžiai be emocinės priedangos; jos tikrąją prasmę suvokia tik tas žmogus, kuriam mirtis alsuoja į pakaušį. Šios minties net nereikia įrodinėti – ją reikia paliudyti, leisti emocijų vulkanui prisotinti žodžių prasmę, o tą padaryti gali tik meno jėga. Būtent toks mano „Mirties triumfo“ tikslas – atkreipti dėmesį į ištremtą mirtį, ne tik atkreipti dėmesį, bet ir sužmoginti ją, pakviesti publiką akistaton su mirtimi.

Pasižvalgykime, kas nutinka XX a. – Miró ir Kandinskio abstrakcijos, isteriški Pollocko potėpiai, Warholo blefavimas visą gyvenimą – čia žodžius būtų galima berti iki begalybės, o viršum jų visų – milžiniškas Malevičiaus „Juodojo kvadrato“ šešėlis. Supraskite teisingai, šiandien nepriekaištauju modernizmui ir kitiems -izmams. Pusėtinai susipažinę su mano kūriniais, jūs būtinai sužinosite, kad aš daug mokiausi iš jų ir daug gavau, todėl „Juodasis kvadratas“ čia paminėtas neatsitiktinai. Be to, „Mirties triumfo“ projektas sumanytas būtent postmodernia dvasia, aprėpiančia daug amžių, net drįstu pasakyti – tūkstantmetę gyvenimo ir meno patirtį: menas, kuris tiesiogiai veikia mūsų būtį, savaip priklausančią nuo meno fakto; menas, kuris yra ir kūrybos procesas, ir agresyvi realybės deformacija; menas, kuris yra ir meno kūrinys, ir konkreti veikla. Visa pagarba modernistams, kurie padrąsino pakeisti mano suvokimą apie tai, kas yra, o kas nėra menas, ir vis dėlto – jie irgi kalti, kad išgujo mirtį tiek iš meno, tiek iš visuomenės; o pirmiausia dėl to, kad ir modernistai buvo įsitraukę į šį tragišką spektaklį, vaizduodami, kad jokios mirties nėra, yra tik „Juodasis kvadratas“. Tada tyliai, ramiai ir švelniai priėjo mirtis ir pranešė Malevičiui, kad yra ir menas, ir mirtis. Ir žmonės, droviai nusisukę nuo jos, nusprendė – geriau matyti meną be mirties.

Savaime suprantama, sukurti paveikslą su mirties siužetu – tai tiesiog beviltiškai menka. Būtų dar vienas paveikslas, papildantis milijonus piešinių, ir niekas nepastebėtų, kiek jame pavaizduota skeletų. Tik nepaprastai galingai socialiai skambantis menas gali atkreipti deramą dėmesį į mirties vietą šių dienų visuomenėje. Nedrįsčiau tvirtinti, kad mano idėja originali – argi XXI a. besurasi ką nors originalaus, taip pat nenorėčiau patvirtinti, kad nesu paveiktas kitų. Jaučiu įtakas, mano projekto trečiasis kertinis akmuo yra Thomo De Quincey straipsnis „Žmogžudystė yra menas“. Jo autorius rašo: „Žmonės pradeda suprasti, kad norint sukurti tikrai skaisčią žmogžudystę būtinai reikalingi daugiau nei du bukapročiai – auka ir jos budelis su peiliu, pinigų kapšas ir tamsūs skersgatviai. Kompozicija, džentelmenai, personažų išdėstymas, šviesokaitos žaismė, poezija, pojūtis – štai kokios šiuo metu būtinos aplinkybės šiam sumanymui įgyvendinti.“ Turiu pridurti, kad autorius XIX a. pirmajai pusei būdinga maniera toliau pina retorikos voratinklį, be paliovos painiodamas abstraktų su konkrečiu, Kantą su Coleridge’u, kol beviltiškai nutolsta tiek nuo šios didžiai teisingos ir tiksliai suformuluotos minties, tiek nuo savo teksto pavadinimo. De Quincey grožį vertino ir matavo savo amžiaus matavimo vienetais, į pirmą planą iškeldamas personažų išdėstymą ir šviesokaitos žaismę. Mūsų dienomis šių meninės kūrybos elementų niekas nenuvertins, todėl savo „Mirties triumfe“ aš pabrėžiu poeziją ir jausmą, nes konceptualus meno suvokimo įspūdis esti didesnis, nei esame įpratę galvoti. Tai atskira tema – mes matome meno kūrinį arba iškart bandome sugalvoti pasakojimą apie jį, tokia manojo „Mirties triumfo“ konteksto esmė.

Pabandysiu šiek tiek konkretizuoti projekto „Mirties triumfas“ apyvartą ir patikinti, kad esu suradęs daug rėmėjų, nes susidomėjimas „Mirties triumfu“ pasirodė netikėtai didelis, tai dar kartą patvirtina, kad ir visuomenės pasąmonė sunkiai išgyvena ir, ko gero, jaučia kaltę dėl mirties ištrėmimo. Latvijos kultūros kapitalo fondo bendradarbiavimas reikalingas svarbiausiajai projekto materialiajai, vizualiai regimajai, juntamajai daliai. Pirminiam projekto įgyvendinimui reikės maždaug trijų penkių centimetrų storio poliruoto granito plokščių, iš jų bus sukurtas maždaug 2 × 2 × 2 metrų dydžio tuščiaviduris akmens kubas. Jo dydis ir planuojamas socialinis meno kūrinio rezonansas visiškai priklausys nuo skirtų lėšų dydžio (pridedu įvairių kubo dydžių sąmatą). Žinoma, nieko mes nepasieksime be Malevičiaus ir visų jo kvadratų, šįkart ir be trijų dimensijų formos. Man atrodo simboliška, kad mano tokiame nepakartojamame, drįstu tvirtinti, žmoniškai šiltame ir emocingai išgyventame meno kūrinyje panaudota akivaizdi sąsaja su „Juoduoju kvadratu“, kurį laikau susvetimėjusio ir tuščio meno kvintesencija: absoliutus niekis su šešėliu, sklendžiančiu per ištisus amžius. Dar kartą pakartosiu – per amžius be mirties. Juodasis kubas bus pastatytas viename didžiausių prekybos centrų, su kuriuo dabar deramasi, tikiuosi palankaus sprendimo, nes „Mirties triumfas“ nuskambės – pačia tikrąja šio žodžio prasme – ne tik po visą Latviją, bet ir visame pasaulyje. Tai būtų didžiausia šio prekybos centro reklama. Visuose socialiniuose tinkluose sukurti reklaminiai „Mirties triumfo“ puslapiai, aktyviai veikia to paties pavadinimo „Twitter“, turinčio gana daug sekėjų, paskyra, vadinasi, į „Mirties triumfo“ atidarymą gali susirinkti nemažai dalyvių. Spaustuvė jau atspausdino kvietimus, skirtus ir Latvijos Respublikos prezidentui, ir kultūros ministrei, ir gynybos ministrui, ir projekto rėmėjams. Kadangi mano vardas dažniausiai minimas su iškiliausiais latvių menininkais, tai padidins socialinį projekto reikšmingumą, nes atidengiant „Mirties triumfą“ dalyvaus ir kiti aukščiausieji valstybės pareigūnai.

Planuojama: „Mirties triumfo“ atidengimo išvakarėse žmonės – daugiausia eiliniai prekybos centro lankytojai, atsitiktiniai praeiviai – galės apžiūrėti ir, jeigu panorės, net pačiupinėti juodąjį kubą, tačiau atidengimo dieną jis bus uždengtas audeklu. Tolesnis projekto vyksmas bet kuriam atsitiktiniam praeiviui, nesvarbu, ar jis domisi šiuolaikiniu menu, juodąjį kubą amžiams išgraviruos atminty. Kai susirinks publika, kai bus suėję žurnalistai ir meno kritikai, kai bus atvykęs prezidentas, kultūros ir gynybos ministrai (žinoma, maloniai laukiami ir KKF atstovai), audeklas bus nutrauktas ir visų apžvalgai atsivers juodasis kubas – paslaptingas, šiurpokas, truputį trikdantis. Jau dabar įsivaizduoju: publika tarpusavy kuždasi, žmonės nesuprasdami kraipo galvas, gal vienas kitas žengteli žingsnį pirmyn ir delnu paliečia juodą veidrodinį paviršių, kuriame atsispindi televizijos prožektorių šviesa. Viskas ir nieko? Susvetimėjimo kvintesencija? Kvailystė, čia nėra jokio susvetimėjimo – šis kubas yra glaudžiai susijęs su kiekviena atėjusia siela, tiktai nė viena jų to dar nenujaučia.

Juodasis kubas prekybos centre galės būti neribotą laiką, tačiau paties meno kūrinio trukmė bus tik viena akimirka. Man atrodo, kad šiame sumanyme yra kažkoks pasaulinis grožis – menas, kurio trukmė yra nepagaunama akimirka, bet ši akimirka dar ilgai išliks žmonių protuose ir širdyse. Akimirka – susitikimas su amžinybe. Tad pasinaudosiu proga pareikšti padėką Latvijos gynybos ministerijai už TNT (trinitrotolueną) ir elektroninį detonatorių – be šių priemonių projektas „Mirties triumfas“ taip ir būtų likęs pradinės stadijos. Kas be ko, sprogstamąją medžiagą būčiau galėjęs pasigaminti ir namų sąlygomis iš mineralinių trąšų ir kitų lengvai prieinamų sudėtinių dalių, bet elektronikos, per nuotolį valdomo detonatoriaus, nesiimčiau konstruoti – tai iš tiesų būtų dramatiška, jeigu taip ilgai ir rimtai apmąstytas ir parengtas projektas žlugtų vien dėl vienintelės priežasties, kad netinkamai privirinau vieną laidelį. Todėl būtinai buvo reikalingas pramonės pagamintas kokybiškas detonatorius, kurį galima įsigyti tik oficialiai.

Ir tada: publika susirinkusi, uždanga nutraukta nuo juodojo kubo, trumpa demonstratyviai teatrališka pauzė… Ir aš įjungiu detonatorių. Viena neįsivaizduojamai trumpa akimirka – ir menas įvyksta (manau, mano „Mirties triumfas“ pagal trukmę būtų trumpiausias meno kūrinys per visą kultūros istoriją). Nebėra nei prekybos centro, nei tenai susirinkusių žmonių, užtat į Latviją iš tremties sugrąžinta mirtis, sugrįžo tiesiog triumfiškai, vienu mostu nušluodama nuo žemės šimtus ir tūkstančius. Toks meno faktas neliktų nepastebėtas ir pasauliniu mastu. Žinoma, aš suvokiu, kad šiuo atveju menas sukuria konfliktą su realybe, kai mirtis tyliai ir nepastebimai prisėlina prie puikybės, mano „Mirties triumfas“ tampa pernelyg garsus ir griausmingas. Esu tvirtai įsitikinęs, kad socialinis menas negali būti tylus – jis turi būti lęšis, į kurį nukreipti milijonai žvilgsnių, ir jis šiuos žvilgsnius koncentruoja į vieną tašką. Juk ne menas jėga, jėga yra šie nesuskaičiuojami žvilgsniai, kas, tikiu, sudarys galimybę mirčiai sugrįžti į visuomenę, o visuomenei bus dovanota mirties akivaizda.

„Mirties triumfo“ projektą jau parėmė Latvijos Respublikos kultūros ministerija, Latvijos Respublikos gynybos ministerija, atskiras projekto dalis sutiko paremti didieji bankai. Viliuosi, kad ir Kultūros kapitalo fondas neatsisakys savo finansinės paramos, už ją iš anksto dėkoju.

 

Iš: Guntis Berelis. Es nekad nerunāju muļķības. Rīga: Dienas Grāmata, 2018

Vertė Arvydas Valionis