Brolybė
Retrospektyvinė Petro Repšio piešinių paroda „Titanike“ (spalio 1–31 d.), kaip ir tikėtasi, nemažai pasakojo apie dailininkų ir literatų brolybę (seserų paprasčiausiai nebuvo, jos tapdavo nebent žmonomis). Nors dauguma piešinių, ypač su Sigitu Geda, gerai žinomi iš „Žalio gintaro vėrinių“, vis vien ėjau dar kartą pamatyti ir gyvo piešinio (įdomu, kad Gedai nepatikęs eskizas ant vaikiškų sūpynių), ir paminklo maketo. Aurimo Švedo pokalbių knygos „Piešimas buvo tarsi durys“ (Aidai, 2013) pavadinimas labai vykęs: tai durys į geresnį gyvenimą. Pravertos durys, kaip metafora, nupieštos ir vaizduose iš Kalifornijos. Pieštukas, tušinukas, tušas, akvarelė, pastelė, anglis, sangvina, kreida – labai netvarios, fragile technikos. Pageltonijęs prastas eskizų popierius (apdeginti „Metų“ ciklo kraštai – irgi technika).
Freskos „Metų laikai“ parengiamieji darbai – visiška beprotybė; matosi, kad žmogus dirbo kaip Leonardo da Vinci. Bet dar įdomiau tie studentiški piešiniai, kur Repšys dar „nemoka“ piešti arba kur jau „moka“, bet nesilaiko profesionalizmo, stilizuoja, piešia primityvistų maniera (piešiniai, primenantys juodafigūres graikų vazas). Pavyzdžiui, kaimiečio veido piešinys iš vasaros praktikos labai primena van Gogho „Daktaro Gašė portretą“. Paskui piešiniai neįtikėtinai staigiai profesionalėja – Albinas Kentra, „Versmės“ knygyno darbuotojos, jaunas Bumblauskas nupiešti jau susiformavusiu braižu.
Vilniaus dailės instituto studento Petro Repšio praktikos piešinys. 1960–1967. M. P. Vilučio kolekcija
Kai kuriuos ciklus norisi vadinti „šešėlių teatru“ – Žolinės procesija bažnyčioje, išnykę kaimo vaikų žaidimai, etiudai su žirgu (visi galėtų būti projektais trūkstamoms vyčių ar kunigaikščių skulptūroms). Repšys piešdavo net Dailininkų sąjungos susirinkimuose, tie eskizai ir charakteringi, ir liudija nepaliaujamą darbštumą. Intymūs miegančių šeimos narių piešiniai – apie nuolatinį stebėjimą, rankenos klibinimą, net jei tos durys užrakintos. Net meilę, kurios pavidalas štai toks. Brutalistiniai kiaulės vielavimo piešiniai, kuriuose nebeaišku, kur kiaulės, o kur žmonių kūnai, todėl sukuriama kone Orwello distopijos iliustracija. Na, ir Vienožinskio dailės mokyklos chebra – retai kitų dailininkų piešiniuose figūruojantys Marija Teresė Rožanskaitė, Juozapas Miliūnas, apaštalo išraiškos (panašus į ikonografinį Joną Evangelistą) Vytautas Šerys, kurį vadino „stebuklu“, mat jis visiems eskizuojantiems išeidavo panašus. Repšys, atsiribojant nuo dar ir medalininko vaidmens, yra piešėjas – linija jį veda į „tikrą daiktą“; iš už tikrovės, iš niekur, lapo tuštumoje – į tikrovę.
●
Jūratė Visockaitė „Literatūroje ir mene“ (Nr. 19) komentuoja LRT turinį. Skaitydama prisiminiau, kad su dukra esame pažiūrėjusios kelias „Blogos mergaitės“ serijas. Mane nustebino alkoholio vartojimo gausa, kurią pati sau aiškinau antialkoholinės kampanijos impulsais. Blogieji veikėjai – akivaizdūs alkoholikai, bet ar tikrai seriale paaugliams veikia tokia lėkšta didaktika? Juk tie nuolatinio pilstymo ir taurių kilnojimo vaizdai keliauja į pasąmonę visai kitokiu būdu, negu įsivaizduoja naivūs suaugusieji. Tik tiek, kad – kaip sako jėzuitai – kartu su tėvais vaikai per televizorių gali žiūrėti viską. Matyt, žino, ką sako, nes argi kitaip kas taip veržtųsi į jų įkurtas švietimo įstaigas.
Nauja LRT laida „Literatūros pėdsekys“ – tarsi ir profesinė, apie literatūrą, bet skirta, matyt, „paprastam žmogui“. Jo poreikius ir tenkina, pataikaudama tam skoniui, kuris formuojamas vidurinėse mokyklose. Montažas – pasaulio pabaiga: gėlės, žvakės, per pievą tempiama Miliauskaitės nei Širvio niekaip nereprezentuojanti skarelė; perdėtas dvasingumas ir adoracija pačiomis ydingiausiomis šių žodžių reikšmėmis. Apie eilėraščius skaitančių ir biografijos faktus pasakojančių aktorių intonacijas patylėsiu. Kalbinami specialistai, rašytojai, amžininkai (Audinga Peluritytė, Rimantas Šavelis, Aldona Šavelienė) kalba įdomiai, bet kartais laidoje formuojamos nuomonės („o kas dabar žino tą Kavolį?“, „Vilniuje, kurį Širvys taip mylėjo, jam paminklo nėra“) skamba pavojingai ir tikrai tam baisiajam mokykliniam skoniui plekšnoja per petį. Kostiumuotas aktorius fortepijono fone, saulėlydžiai, rasoti obuoliai ir kiti kičiniai „poezijos“ įvaizdžiai, be saiko dramatizuojant bet kurio rašytojo, net jei jis buvo gyvas žmogus su įvairiomis nuodėmėlėmis, gyvenimą. Ir siaubinga, ir juokinga.
