Atsargiai, spąstai!
Arturo Bumšteino pjesė Bad Weather Long Play
(liet. Blogi orai muziejuje)
Skaitytojas tikriausiai sutiks, kad vieną gajausių nūdienos kultūros kompleksų gerai apibūdina visuomeninio televizijos kanalo kadaise transliuotos laidos „Kultūros spąstai“ pavadinimas. Jis nusako prieštaringą lokalioje kultūroje įsišaknijusių ir įvairiose sąveikose tarpstančių, su kultūros sritimi save siejančių bendruomenės mentalitetą. Viena vertus, čia siekiama autonomiško identiteto, įtvirtinamo po nuosava vėliava, tarsi įsikūrus sau gerai pažįstamoje saloje, nuosavoje teritorijoje. Antra vertus, kultūrinis mentalitetas nenustoja būti inertiška sąvoka, provokuojančia įtampas ir keliančia vidines bei išorines dilemas. Kai profesionalioji kultūra ilgainiui iš skirtingų perspektyvų atskleidžia joje dalyvaujantiesiems savuosius riboženklius, šis jos dvilypumas tampa svarbiu judėjimo kryptį nulemiančiu veiksniu. Poreikis prisiimti tinkamą laikyseną tampa sąmoninga ar nesąmoninga būtinybe, kad ir kaip dažnai postuluojama retorika ar akivaizdi regimybė linkusi liudyti ką kita. Perspektyvos daugialypumas, kaip bebūtų, yra realus, tad turime perspėti, kad nieko perdėm beatodairiško nepasakytume, jei ką tik išsakytą opoziciją išdėstytume kitaip.
Santūriu tonu besišnekučiuodami atsargumo tema, taip pat turėtume kartu apmąstyti mechanišką spąstų prigimtį. Kalbame nebūtinai apie pelėkautus, sūrį ir pelytę. Bet ir apie tokius reiškinius ar fenomenus kaip žodynų susitikimai ir prasilenkimai. Arturo Bumšteino triukšmų pjesė „Blogi orai muziejuje“ (angl. Bad Weather Long Play), visų pirma, pasakoja apie mašinas. Jeigu patikslintume – vėjo, lietaus, jūros ir griaustinio garsų imitavimo mašinas, naudotas baroko teatre. Taigi, galėtume kalbėti apie dar Antikos teatro mašineriją ir prisiminti graikiškąjį deus ex machina, grįžti prie baroko, peršokti prie futuristų manifestų ir, galiausiai, apsistoti poststruktūralistų geismo mašinų srityje. Galbūt nesąmoningai mes ir tai darysime, mat žodynai ilgaamžiai, tad dažnai netgi nepastebime, kaip jie sąveikauja tarpusavyje. Bet pjesė, regis, siūlo mums užuovėją pernelyg nedaugžodžiaudama. Ji lyg ir suponuoja mintį, kad mašina civilizuoto žmogaus rankose yra delikatus dalykas. Mintį suponuodama, ją tuoj pat apskliaudžia – tarsi kūdikį apskliaudžia įsčios, namus apsaugo sienos, o pavidalą – jo atspindys. Kai sakoma, kad nėra blogo oro, o tik netinkama apranga, omenyje paprastai turima ne tai, ką galėtumei palyginti su pasisėdėjimu prie židinio vėlyvą rudens vakarą, už lango pliaupiant lietui ir stūgaujant vėjui tamsoje.
Atkreipkime dėmesį, kad pjesė sukurta pagal partitūrą, kuriai panaudoti meteorologiniai žemėlapiai. Kalbant konceptualiai, taip tarsi atsigręžiama į senąjį artes liberales – laisvųjų menų – kanoną, kuriuo vadovaujantis muzika suprantama kaip harmonijos menas, artimas mokslui. Baroko mašinos ir kompozicijos metodas tarsi įspaudžia šį estetikos teorijos pėdsaką šiuolaikinių menininkų kuriamame vaizdinyje. Tiesa, klausantis pjesės garso įrašo arba stebint jos atlikimą, kone visa kas mumyse sufleruoja, kad tokiõs praktikos kilmės, ko gero, galima ieškoti ir kitur: tą liudija triukšmų ir braškesių sutrikdytos mūsų juslės, stilizacijos ženklus atpažįstanti estetinė pajauta, intuityvi vietų auros pagava, imlumas įrašui, įrašo poveikiui materijai. Ir vis dėlto netgi formaliai šį žanrą galėtume laikyti mechaninių mašinų teatru – egzotiškosios baroko epochos meno atmainos tiesioginiu įpėdiniu šiandieninėje studijoje, teatre, galerijoje. Tikriausiai čia ir slypi šios pjesės meninė intriga.
Šiuolaikinio meno teorijoje, kalbant apie medijas ir technologijas, madinga cituoti medijų teoretiko Marshallo McLuhano teiginį, kad technologiją galima laikyti žmogaus kūno tęsiniu ar, sakant vaizdingiau, protezu. Pirmiausia tokia mintis suponuoja paprastą dalyką – įrankis, technologija ar medija leidžia atlikti tai, ko savomis rankomis atlikti negalėtume. Protezo sąvoka vis dėlto yra problemiškesnė – kiekviena medija ar technologija ne tik įsiterpia į mūsų praktikas, aktyviai ar pasyviai jas keisdama, bet ir turi įtakos tam, kaip mes suvokiame pasaulį, kaip jį patiriame ir, žinoma, kokią įtaką šis pokytis turi mums kaip visuomenei, visuomenės grupėms ar atskiriems jos nariams. Sąlytis su technologija visada yra apibrėžiamas per tam tikrą izoliaciją ar atskyrimą: sakome, kad technologija įgalina tik tada, kai bent jau nepavergia. Žinoma, ji gali dar ir atriboti, uzurpuoti, automatizuoti, įpareigoti leistis būti stebimam, sukurti naujus kontrolės mechanizmus. Pavojų yra daug, dėl to dingsčių technologiniam optimizmui neretai randasi ne daugiau nei skepsiui, kritikai ar pesimizmui. Ir vis dėlto šiuo atveju kalbama ne visai apie tai. Atrodo, kad Bad Weather Long Play vaizdinija yra autonomiškos praktikos mikromodelio paieška. Ji remiasi imitacija ir tarpsta abstrahuotoje, netgi kiek retroutopinėje erdvėje. Kažin ar imitacijos gestą būtų galima vadinti idealizuotu gestu, tačiau šioje santūriai teatrališkoje fabuloje justi ir socialumo dėmuo. Menininkų grupė susiburia tarsi nedidelis bendraminčių cechas, keliantis sau subtilią užduotį užčiuopti giją, jungiančią tradicinių ir moderniųjų amatų užuominas, socialiai sąmoningas modernaus ir šiuolaikinio teatro bei vizualaus meno kryptis ar, sakykime, kūno gimnastiką ir mažąsias industrijos formas, jei pasitelktume drąsesnę poetiką – t. y. minėtuosius autonomiškus mikromodelius. Tačiau nieko deklaratyvaus čia neaptiksime: akivaizdu tik, jog siužete tvyro kontrapunktais suramstyta įtampa, siaučia audra, dunda medis ir rieda akmuo. Vis dėlto atlikėjai čia nėra nei nuasmeninti, nei dramatiški personažai. Atrodytų, jie dalykiškai artėja prie savosios disciplinos esmės ir tokiu būdu konstruoja pasitikėjimo naratyvą. Regis, ganėtinai intymi emocinio jautrumo sfera taip pat nelieka kažkur anapus, tad turime reikalą su reiklia dalykiškumo dialektika. Ir kritine distancija, savaime suprantama.
Vengdami perdėto skrupulingumo dar turime pasakyti, jog nuo 2017-ųjų pjesė Bad Weather Long Play buvo įrašyta bent keleriose kūrybinėse dirbtuvėse, skirtingose studijose, atlikta gyvų pasirodymų metu keliose teatro scenose ir galerinėje erdvėje. Lietuviškas pavadinimo atitikmuo – „Blogi orai muziejuje“ – atrodo, nevengia to, ką esame įpratę priskirti institucinės kritikos tematikai. Žinia, praktika, integruojanti savyje imitacijos ir reprezentacijos strategijas, lengvai asimiliuoja problematiką, į kurią nurodo, tad dažnai yra gana sėkminga ir svetingai priimama paties savirefleksiją deklaruojančio institucinio lauko ribose. Ir vis dėlto autonomijos dėmenys čia rūpestingai formuojami pasitelkiant skirtingus elementus kaip tokią praktiką postuluojančių akcentų atspindžius. Konceptualus valios gestas projekto švarraštyje ima atitarti performatyviam išraiškos gestui. Nereikalingos detalės atsitraukia ir išnyksta neperregimame fone. Reikia pasakyti, čia esama šio to dramatiško beveik antikine prasme. Ir choro nebylumas nuteikia kiek fatališkai. O tai jau šis tas – kai jau pavyko tokiu nepatetišku būdu adekvačiai pritart kanonui, galima teisėtai lūkuriuot aplodismentų. Vertinimo instancijos tenka ieškoti ten, kur aplodismentai aidi, ir ten, kur jų net nesigirdi. Kaip Anderseno pasakoj ‒ štai popieriniu takeliu ką tik nusirito virtinė vidutinio dydžio akmenų ir niekas nesuskubo surašyt siužeto.
