Atsisveikinimas

 

Iš spaudai rengiamos knygos, kurią leidžia Vilniaus žydų viešoji biblioteka. 

 

 

Atsisveikinimas

 

 

1

 

Ne apraudoti noriu aš tave, giesmės manosios mieste.

Drėgna dar tavo žemė, apdegęs tavo veidas –

Įžengti noriu į tave kaip žvaigždėmis suspindusi naktis,

Pašviesti į kiekvieną langą,

Kiekvieną šulinį,

Slėptuvę.

Pašviesti į maldos namus Gaono, kuriuose nuo HAGRO^*

Nuplėšus „Hei“ beliko „Gro“ –

(Kur ta raidė,

Ar mano sieloj ji dabar klajoja?)

Į sinagogų kiemą^**, kur viena Didžioji tebestovi

Tvirtovės sienom, saugančiom nebylią praeitį,

Arba Strašūno gatvės šeštą namą,

Tą paskutinę barikadą –

Pašviest į požeminius tunelius,

Kur žydai

Išlaisvinimo laukė ir gegužės pirmą šventė.

 

Įžengti noriu į tave kaip žvaigždėmis suspindusi naktis,

Pašviesti į kiekvieną namą, išlikusį, sugriautą.

Į veidus, gyvus ar negyvus, – man jie gyvi!

Nes kaip žmogus, nukirtus ranką, ją dar jaučia

Ir mato aukso žiedą ant nutraukto piršto –

Taip aš jaučiu tą giją, jungiančią

Mane su pastatais

Ir su bičiuliais.

 

2

 

Tu mano pirmutinė meilė – ir tokia paliksi.

Nešu per svietą tavo vardą,

Kaip skrynią Sandoros manasis prosenis

Įkaitusia dykyne nešė ant peties.

(O proseni, tu irgi vyleisi išvysti krantą!)

Ir kur tik beklajočiau –

Kiekvienas miestas

Pavirs į tavo atvaizdą.

Aš neįsišaknysiu

Jokiam kitam krašte,

Kaip neįsišaknija

Nutrūkus nuo ilgos bambagyslės lelija,

Kuri po vandenų kalnais neranda savo lopinėlio –

Ir supas pasimetus virš bangų bedugnės,

Bet niekas, niekas neįžiūri, kad nutrūkęs siūlas – –

 

 

3

 

…Ir branginu kaip niekad tavo jidiš kalbą –

Vienišėj amžinoj lempelėj

Rusenantį našlaitį dagtį,

Nes tik kalba gimtąja sušukt galėjo vaikas:

– Tėti,

Man iš visų labiausiai trūksta žodžio „mama“!

 

4

 

Esu vaikelis, nešinas žole,

Skerdyklon vedamas.

Esu kanalizacijoje pasislėpus moteris,

Viena su kūdikiu, nuo pilvo neatskirtu;

Vienatvė ten tokia bekraštė,

Jog, srutose pliuškenantis pelėms,

Atrodo – gieda angelai!

Esu senolis, žilas ir raukšlėtas tartum riešutas,

Kuris, norėdamas nuslėpti amžių, vaidina dvidešimtmetį,

Sykiu esu berniukas, „jaunesnis negu nustatyta“,

Sau veidą išakėjantis ir pasistiebęs vaikščiojantis.

Aš – paskutinis griūvančio į duobę žodis,

Aš – bejėgystė luošio,

Negalinčio ištiesti rankos lig gerklės,

Kad išsilaisvintų.

Aš grįžtantis iš miesto su paraku auliniuos

Ir kuriantis iš jo vaduotoją,

Kaip kad Golemą kūrė Maharalas^***.

Esu aistringas kavalierius girgždančiose kartuvėse

(Vyzdžiai iš tolių siurbia besišypsančią merginą).

Esu sudegėlis,

Sušalėlis,

Begalvis,

Bet teka Vilija – ir mano dainos plaukia pas tave.

 

5

 

Ne tiems, kurie tave išniekino –

Ne tiems tu priklausysi.

Jie aklomis, ant kelių šliauš prie tavo vartų

Ir jų aklumą darsyk subadys dygliai.

Ir debesis Paneriuose nepagailės –

Jis atsakys į maldą surūdijusiais žaibais.

Ir antkapiai iškils iš žemės,

Ir kiekviena raidė lėks jiems į veidus,

Be gailesčio užsklęs siauras duris Onos bažnyčia,

Raudona tartum mūsų kraujas,

Ir tartum prakeiksmas, iš žalvario nulietas,

Skambės varpai senieji mano sutemų mieste.

 

Ir jeigu žydų nebeliks manajame mieste –

Gatvelėse gyvens jų dvasios.

Jei kas, pamanęs – namas tuščias,

Užeis į vidų,

Pasistatys sau stabą, stalą, guolį įsiruoš,

Suradęs apsivilks gal marškinius,

Suknelę

Ar apsigobs skara, –

Tasai naktim girdės mažų vaikelių verksmą

Ir marškiniai lyg tarka kūną jam draskys,

Kol spruks jis išprotėjęs iš namų laukan

Lyg sąžinė,

Pavirtus varnu,

Atgal į smegenis sugrįžus būtų.

Ir bėgs – kad nuosavas šešėlis nepavytų.

 

6

                       

Į tavo išplėštą Šventyklą iš visų pasviečių

Su gluosnio žaliomis šakelėmis sueis basi žvalgai.

Kiekvienas iš tavos širdies

Pasems sau saują pelenų

Ir pargabens namo

Ilgiausiam snauduliui apšviesti.

Tik aš, užaugęs tavo spindesio šešėly,

Tave nešuosi visą – lyg krauju sulietą ritinį.

 

Vilniaus getas

Naručio miškai

1943–1944

 

 

Vertė Laurynas Katkus

Pažodinius vertimus iš jidiš parūpino Akvilė Grigoravičiūtė