Vieno gyvenimo knyga
Čia savadarbis tarybinių laikų maldynėlis. Pusė mokyklinio sąsiuvinio, kainavusio 8 kapeikas. Ant viršelio matyti Latvijos popieriaus fabriko įspaudas rusų kalba. Lapai iš naujo supjaustyti ir surinkti, persiūti siūlu. Kad būtų panašiau į tikrą maldaknygę ir tilptų ridikiulyje. Anuo metu tokių gaminių pasitaikydavo daug. Kitąsyk gražiai, profesionaliai įrištų. Surašytų dailyraščiu ar atspausdintų rašomąja mašinėle. Vėlyvuoju sovietmečiu maldynams puikiai tikdavo tuomet populiarios užrašų knygutės. Būdavo net su bažnyčių bokštais ant odinio viršelio, lyg specialiai prašančios ko nors švento. Kažin ar maldaknyges konfiskuodavo kratų metu. Nebent maldų turinys pasirodydavo įtartinas. Visame pasaulyje išgarsėjo kelių merginų Sibiro tremty ranka surašytas mažutis maldų rinkinėlis „Marija, gelbėki mus!“ Išverstas į kitas kalbas, dovanotas popiežiams ir prezidentams. Partizanų bunkeriuose irgi yra rasta ranka rašytų maldynų.
Ši maldų knygutė nei partizaniška, nei iš kokio antitarybinio pogrindžio. Jau neprisimenu, kaip ji atsirado senų knygų krūvelėje. Kartais žmonės į bažnyčią suneša mirusių giminaičių palikimą: rožančių, maldaknygių, šventų paveikslėlių, škaplierių ir medaliukų, religinės literatūros. Gyviesiems to jau nebereikia, paleisti į šiukšlyną kažkaip nepatogu, nedrąsu, gal bus nuodėmė, užsitrauksi prakeiksmą. O kunigai žinos, ką daryti. Taip ir sandėliuojame tas mirusiųjų brangenybes.
Kad iš tiesų tai buvo brangenybė, rodo nušiurę, riebaluoti knygelės lapai. Gal keliasdešimt metų kasdien čiupinėta ir skaityta, kol persiskyrė su savo savininku ar savininke. Raidės didelės, kruopščiai išvedžiotos, pirma rašalu, vėliau – tušinuku, atrodytų, jog vaiko, dar neįgudusio rašyti, darbas. Bet vaikas kažin ar melstųsi šitaip: „Mano Dieve, trokštu ir teisingai sutinku priimti iš Tavo švč. Rankų mirtį su visais skausmais, kentėjimais ir kartybėmis.“ Ir prasideda knygutė nuo maldų vainikėlio mirusiems. Ilgas sueiliuotas tekstas, nusižiūrėjus populiarų Mergelės Marijos vainikėlį. Pritaikytas giedoti ta pačia melodija, turbūt per šermenis. Čia latviškas knygelės popierius labiausiai nusitrynęs. Paaiškinta, kodėl reikia kas dieną maldauti Viešpatį už mirusius: „Nes tai dvasios mūsų mylimų. Mūsų tėvų, brolių, genčių artimų. O taip pat draugų, tų kuriuos mylėjome ir ant jųjų kapo ašaras liejom. Ta mūs meilė neturi pranykt. Bet jiems mus apleidus dar skaistesnė likt.“ Nieko nepasakysi, gražu. Gera liaudiška teologija. Kaip ir maldoje prieš užmiegant: „Viduje Tavo žaizdu o Jėzau teplaka mano širdis.“ Malda, kuri rekomenduota kaip „kasdien kalbamoji“, kreipiasi į šv. Kūdikėlio Jėzaus Teresę ir prašo malonės visada pasilikti Dievo meilėje. Pabaigoje prierašas: „1940-X-8 d. rašė Sakalėlis.“ Bolševikai tuo metu jau išsijuosę taršė Bažnyčią, o kažkokiam Sakalėliui rūpi tik meilės dalykai. Kitoje maldoje, pasitelkus šventos kankinės užtarimą, prašoma pagalbos auklėjant vaikus. Kad jie, berniukai ir mergaitės, pasiektų „tyros širdies džiauksmą“. Išeitų, kad maldaknygė – mamos darbas?
Maldynėlis baigiamas artimiausio dešimtmečio Velykų datomis. Šalia žinutė, kurią dieną imta valgyti dribsnius ir gerti grybą. Graudus senatvės komentaras. Dukart priminimas, kad į Naująją Vilnią veža 31-asis autobusas. Sako, tas maršrutas nepasikeitęs. Kaip ir maršrutas, grasinęs skausmais, kentėjimais ir kartybėmis, kurį dera nuolankiai priimti iš švenčiausių rankų. Ar palengvino visa tai maldynėlio žodžiai? Ar dribsniai ir grybai kiek nors padėjo? Naujoji Vilnia – pilkas pramoninis rajonas. Svetimos kalbos. Galėtų tapti tikriausia nuoroda į Jėzaus žaizdas. Širdis plaka, plaka ir nutyla. Maldų vainikėlio mirusiems nebuvo, ne tie čia papročiai. Berniukai ir mergaitės, vis dar pakeliui į „tyros širdies džiauksmą“, peržiūrinėjo likusį turtą. Maldaknygių jie bijo. Būtų nupirkęs ateizmo muziejus, jie turėjo prisirinkę jų kalnus, bet ne tokių ranka rašytų draiskalų.
Anądien per „Panoramą“ rodė, kaip naujasis Japonijos imperatorius žengia į legendinį Chrizantemų sostą. Nežadėjo valdovas nei padidinti pensijų senjorams, nei suręsti gerovės valstybės. Sakė, kad melsis už tautą ir bus kartu su visais.
Nors nedera gręžiotis ir tikrinti maldos rezultatų, dažnai ateina mintis, jog didžiąsias ano amžiaus baisybes atlaikėme todėl, kad buvo daug žmonių, kurie kantriai, ištvermingai meldėsi. Lyg kokį apsauginį šydą klojo ant Lietuvos. Ir visai laisvės epopėjai sėkmę laidavo ne Baltijos kelio vėliavos, net ne disidentų drąsa, o tikriausiai anas kasdienis prašymas išlikti Dievo meilėje. Ne tik iš Evangelijos, dar labiau iš žemiškų istorijų ir likimų, iš to, kas nusėda atmintyje, vis gauname ir gauname žinutes, kad maldos nenueina vėjais. Kažkodėl būtent ši religijos sritis, rodos, pati paprasčiausia ir primityviausia, taip drąsiai ginasi ir atsilaiko, nepasiduoda.
Nežinoma moteris, kruopščiai dėliojusi ir siuvusi tuos lapelius, raičiusi vaikiškas raides, paseilėtu pirštu varčiusi maldą po maldos, būtų verta paminklėlio Naujosios Vilnios bažnyčios šventoriuje ar dar geriau – tarp stalininių namų. Bet prisimenu Kalno pamokslo patarimą ir suprantu, jog trimitai ir laurų vainikai čia būtų perniek. Besimeldžiantis žmogus slaptoje saugo ir saugos pasaulį.
