Skenduolė
Laikraštį „Leniniečių balsas“ rajono gyventojai gaudavo du kartus savaitėje, tvarkingai sukarpytą ir užmautą ant vinies jį galėjai rasti visose išvietėse. Prenumerata nebuvo savanoriška. Klasių auklėtojai privalėjo atsiskaityti mokyklos direktoriui, direktorius raportuodavo švietimo skyriaus vedėjui, o šis partijos sekretoriui. „Leniniečių balsas“ apie ezoteriką rašė retai, visgi straipsnių pasitaikydavo: „Spiritizmas – tai apgaulė ir akių dūmimas patikliems žmonėms.“ Spauda neigė anapusybės egzistavimą, tvirtino, kad dvasios ir demonai – „tai lakios fantazijos vaisius“. Neabejojau, kad taip ir yra, troškau išsiaiškinti tik viena – kuri iš mergaičių spiritizmo seansų metu stumdo lėkštelę? Sugalvojau, kaip demaskuoti tą, kuri galėjo mus kvailinti: draugė užrašė savo senelės gimimo datą, lapelį paslėpė kambaryje, pati išėjo už durų, – niekas iš sėdinčiųjų prie stalo nežinojo teisingo atsakymo ir pastumti lėkštelės negalėjo, – dvasia egzaminą išlaikė be vargo. Patikrinau, kiek žmonių turi susirinkti prie stalo, kad lėkštelė pradėtų suktis: dvylika rankų, aštuonios rankos, keturios ir netgi nė vienos – kartą atsitraukėme visos, o lėkštelė vis skriejo ratu. Seansui baigiantis, atsisveikindavome su dvasia, palaukdavome, kol ji išeis. Bičiulė, žvilgtelėjusi į laikrodį, aiktelėjo, kad netrukus prasidės populiaraus televizijos serialo transliacija, pašokome iš vietų, net žvakės neužpūtusios, griūdamos mediniais laiptais, išbildėjome kas kur. Mergaitė, kurios namuose būrėme, šaukė mums įkandin: „Dvasią išleiskite, neišleidote dvasios!“ Jaučiau, kad kalbėti garsiai apie tai, kuo užsiimame susirinkusios po pamokų, nedera, meluodavau mamai, kad mokomės spręsti algebros uždavinius. Kartą ir iš tiesų ruošėmės kontroliniam darbui, bandėme dvasių išklausti, kokia bus lietuvių literatūros rašinio tema. Dvasios atsakė, aš parašiau rašinį namuose, kontrolinio metu sukeičiau sąsiuvinius ir gavau gerą įvertinimą – neįžvelgiau savo elgesyje nieko ydingo.
Įnikusi burti, pradėjau keiktis. Anksčiau nesikeikdavau, keista, kad nepastebėjau permainos, įvykusios per tokį trumpą laiką. Į kino seansą vėluojančią draugę pašaukiau nešvankiu žodžiu ir tik iš suaugusiųjų reakcijos – žmonės suglumę atsigręžė – supratau, kad kažkas negerai. Bičiulė neįsižeidė, mūsų pačių nešvankybės netrikdė, keikėmės rusiškai. Vėlų žiemos vakarą, pasibaigus pedagogų tarybos posėdžiui, gatve skubėjo mokytojai. Sėdėjome tamsiame parke ant apsnigto suolo šalia bažnyčios šventoriaus tvoros, gėrėme vyną iš butelio į praeinančių mokytojų sveikatą, tyčiojomės iš jų – kas vertė taip elgtis, kas pripildė širdis tulžies? Užsiėmusios spiritizmu nebeskyrėme blogio, tvyrojusio šalia mūsų, nuo nepriimtinų savo pačių poelgių. Laikmetis buvo persmelktas veidmainystės, kvėpavome tuo sušvinkusiu oru, visgi kiekvienas konkretus veiksmas – vienas išrėktas keiksmažodis – buvo asmeninis pasirinkimas.
Gerbiau du mokytojus, pirmoji niekada nekeldavo balso klasėje ir nežemindavo mokinių, antrasis barėsi taip savitai, kad kraujas stingdavo gyslose: „Susukti į skudurą, pastatyti į kampą, apipilti benzinu ir padegti“, – skiemenuodavo dusliu balsu, kam nors neišmokus pamokos. Savo nepasitenkinimą išsakydavo bendratimi – sukti, statyti, pilti, degti, – belsdavo krumpliais į fanera apkaltą stalą, šis gaudė lyg būgnas: bam! bam! bam! Beveik visi mokytojai turėjo pravardes, kiti net po dvi, tik Miliūnui per ilgus mokytojavimo metus jokia pravardė neprilipo. Direktorius (pravarde Kurmis) į mokyklą ateidavo pėsčias, o mokytojas Miliūnas atvažiuodavo „Moskvič“ markės automobiliu, pritaikytu neįgaliesiems; niekas jam nepavydėjo, nors lengvasis automobilis tuo metu buvo išskirtinė prabanga. Vilkėjo pilkai žalią kostiumą, skuto galvą, ėjo sulinkęs, pasiremdamas lazda; atrodė lyg senis. Neįrašė dvejeto į dienyną, pažadėjęs pakviesti vėliau. Ruošiausi kiekvienai chemijos pamokai, o jis vis nekvietė prie lentos. Taip iki trimestro pabaigos – matė, kad išmokau. Pasakinėjau klasės draugams nesislėpdama, neapsikentęs trenkė krumpliais į stalą: „Kas sufleravo?!“ – „Aš, mokytojau!“ – pašokau nuo kėdės. Toks uolumas pralinksmino jį: „Sėsk, vaikeli“, – šypsodavosi retai, besijuokiančio balsu nemačiau nė karto. Laboratorinio darbo metu sprogo mėgintuvėlis, rūgštis išsiliejo ant kelių, kaproninė plisuota mokyklinės uniformos prijuostė ir pėdkelnės išsilydė akimirksniu, nespėjau nė cyptelėti. „Bėk, vaikeli, prie kriauklės, plauk vandeniu“, – iš veido išraiškos suprato, kas nutiko; kol mokiniai plušėjo su laboratoriniu, aš pyliau į mėgintuvėlį visus atlikusius chemikalus. Vieninteliam mokytojui Miliūnui papasakojau apie spiritizmo seansus. Jei būtų perspėjęs, kad burti pavojinga, būčiau įsiklausiusi, bet jis tik stebėjosi: „Tai ne cheminiai procesai… nežinau, kaip taip… nejaugi sukasi?!“ Paaiškinau, kaip vyksta spiritizmo seansai, jaučiausi šiokia tokia žinovė, – būrėme beveik kasdien, aš būdavau mediumas.
„Pagundos“, „nuodėmės“, „ydos“, „dorybės“ dingo iš viešojo žodyno, šias sąvokas klasėje girdėjau tik kartą, lietuvių literatūros pamokoje aptariant Antano Vienuolio „Paskenduolę“. Jos buvo įvardintos „praeityje gyvenusių žmonių tamsumu“. Žodis „tikėjimas“ prilygo naivumui, netgi kvailumui, minėti Dievo vardo nedrįso niekas.
Kai mokiausi pradinėse klasėse, į mūsų buto duris pasibeldė mokyklos direktorius. Išklausinėjusi vardą ir pavardę, ryžausi atrakinti duris, palydėjusi svečią į salionėlį (taip vadinome svetainę), nubėgau pakviesti mamos.
– Atėjo mokyklos direktorius, – pranešiau nulipusi į pirmą aukštą, mes nuomojome butą antrame to paties namo aukšte.
Gerai prisimenu ten buvusių kaimynų veidų išraiškas ir mamos ištartus žodžius:
– Jis pamatys eglutę…
Salionėlyje iš tiesų stovėjo papuoštas žalias medelis. Turėjome dėžę senovinių kalėdinių žaisliukų, veidrodinių pakabinamų bumbulų ir prisegamų prie šakos statulėlių iš spalvoto stiklo. Mama, sesuo ir aš gruodžio dvidešimtą puošėme eglę, ant viršūnės užmauta stiklo karūna rėmėsi į kambario lubas. Butas jaukiai kvepėjo mišku, elektrinių lempučių girlianda paslaptingai žibėjo tamsoje; gulėti ant sofos išjungus kambaryje šviesą ir žiūrėti į spindinčius žaisliukus buvo mano mėgstama pramoga. Mama nelankė pamaldų, bet dėl mūsų su seserimi puošė eglę – buvo „neišsivadavusi iš religinių prietarų“, tuometinių propagandistų žargonu kalbant. Sovietų Sąjunga oficialiai Jėzaus Kristaus gimimo nešventė, valstybė minėjo tik kalendorinę šventę Naujuosius metus. Mokyklos administracija eglę aktų salėje puošė gruodžio trisdešimt pirmąją. Vidurnaktį, Kremliaus kurantams Maskvoje mušant 12 kartų, dūžių aidas skambėdavo iki atokiausių Lietuvos užkampių.
Gyvenome „kreivųjų veidrodžių karalystėje“, žodžiai įgavo naujas prasmes, o reiškiniai naujus pavadinimus. Pragyvenimui nepakako dirbti, reikėjo „veikti“, „kombinuoti“, „organizuoti“ arba „gauti“. Radijas tvirtino, kad valdžia dabar jau tikrai „priklauso liaudžiai“, todėl „liaudis“ pasiimdavo tai, kas jai „priklausė“: žodis „vogti“ prarado prasmę. Pardavėjos slėpė prekes po prekystaliais, parduodavo tik savo pažįstamiems. Ši perskirstymo veikla pardavėjos profesiją iškėlė į neregėtas iki tol aukštumas, turėti pažįstamą pardavėją avalynės parduotuvėje ar knygyne buvo didelė sėkmė. Mes taip pat nevartojome žodžio „vogti“, išsinešdavome iš gastronomo saldainių maišelį nesumokėjusios. Ištobulinome būdą, kaip išnešti, nerizikuojant įkliūti, vogėme atvirai; reikėjo šiokių tokių aktorinių sugebėjimų, vaidyba nuotykiui teikė daugiau žavesio. Vogiau drauge su klasės draugėmis (visos pavyzdingo elgesio mokinės ir pirmūnės), su kuriomis rinkdavomės burti. Jei tuo metu kas nors būtų perspėjęs: „Jūs vagiate!“ – būčiau įsižeidusi. Mes pokštavome.
Lyg tyčia pasitaikė proga atlikti kilnų poelgį. Rašyti „pasitaikė“ turbūt netikslu, nes nieko gyvenime nevyksta atsitiktinai, o tas, kuris taikosi, turi išlavintą ranką ir akį, pro šalį nešaudo: mes taip iškreiptai vertinome savo poelgius, kad iki rimto nuopuolio stigo vieno žingsnio, menko pastūmėjimo į nugarą. „Mus gundo per mūsų silpnybes, per mūsų jautriausias vietas…“ – tai žodžiai iš kunigo Sauliaus Bužausko homilijos. Mane žavėjo kilnūs poelgiai, iki ašarų jaudino knygos ir filmai apie pasiaukojamą draugystę. Suolo draugei grėsė žemesnis pažymys iš algebros, ji nerimavo, kad tai neigiamai atsilieps laikant abitūros egzaminus. Išsitaisyti pažymio nesisekė, matematikė stokojo kantrybės, rėkė ant mūsų ir pravardžiavo. Norėjau padėti draugei, todėl pasiūliau „paimti“ iš mokytojų kambario klasės dienyną. Ne pavogti, bet „paimti ir likviduoti“, kaip mačiau sovietiniuose filmuose darant „raudonuosius čekistus“ – jie visus ir viską „paimdavo ir likviduodavo“: nebus dienyno, nebus pažymių, nebus dėl ko jaudintis. Draugei planas nepasirodė kvailas, ji neprieštaravo. Žinojome, kad mūsų neįtars, mes – pavyzdingo elgesio mokinės, tik baiminomės, kad gali apkaltinti ką nors nepagrįstai. Mokėmės draugiškoje klasėje, vasaros darbo ir poilsio stovykloje vos nenunuodijome auklėtojo, subėrę į sriubos lėkštę saują tablečių; virėjos pamatė ir įskundė mus, kadangi buvome vieningi, auklėtojas mokyklos administracijai nepranešė. Pasiūliau draugei „likviduoti“ ne tik mūsų, bet ir paralelinės, o geriausia – visų aukštesniųjų klasių dienynus: štai tuomet tegul ieško!
Kita mergaitė iš klasės sutiko atkabinti mokytojų kambario langą – jie buvo užkabinami kabliukais. Ritos tėvai dirbo mokykloje, užeiti į mokytojų kambarį jai nebuvo sunku, tai reikėjo padaryti antros pamainos pamokoms pasibaigus. Po langu, kurį nurodžiau draugei, kūpsojo supilta didžiulė anglių krūva. Galėjome pasimokyti spręsti uždavinius (Rita išmanė algebrą), bet mes įsitraukėme – paslaptinga jėga nenumaldomai nešė link prarajos. Žygį suplanavau sudėtingą, su dviem persirengimais ir keturiais (!) perbridimais per upę. Tai vis dėl pėdsekių šunų, kuriuos mačiau sovietiniuose filmuose: rusai bėga, o vokiečiai su šunimis vejasi.
Gyvenome šalia mokyklos. Langą, pro kurį planavome lipti į mokytojų kambarį, galėjome pasiekti per penkias minutes, bet mano nerealizuoti režisierės talentai prašėsi kostiuminio pastatymo – pjesės su siaubo elementais, – suprantama, viską dariau iš pačių kilniausių paskatų, kaip tikra revoliucionierė. Mokykla pastatyta ant kalno, papėdėje teka upė, anapus upės, slėnyje, įrengta vasaros estrada. Čia turėjo įvykti „likvidavimas“ – dienynus ketinome sudeginti, bet pirmiausia juos privalėjome „paimti“. Po mediniais scenos laiptais iš anksto paslėpėme sakvojažą su lengva sportine apranga. Perbridusios upę ir persirengusios „žygio rūbais“, patraukėme į mokyklą. Nešėmės gumines pirštines, peilį „finką“, maltų pipirų, kapronines kojines užsimauti ant galvos vietoj kaukių, maišą dienynams sudėti, elektrinius žibintuvėlius ir medinius pagaliukus, kuriuos planavome pririšti prie sportinių batelių padų. Violeta pasiekė kitą krantą, aš bridau upės viduriu ir išgirdau variklio blerbimą. Tamsoje išvydau šokčiojantį spindulį: koks spektaklis be apšvietimo?! Naujai nutiesta asfaltuota krantine mūsų link skriejo milicijos patrulio motociklas su priekaba-lopšeliu.
– Farai!!! – šūktelėjau draugei, pareigūnus pravardžiavome „faraonais“.
Violeta parkrito ant betoninio šlaito, gerai mačiau ją apšviestą motociklo žibinto. Vieta atvira, nei medelio, nei krūmo. Supratau, kad lemtinga frazė jau nuskambėjo, o vaidinimo kulminacija nelauktai gali įvykti pačiame pirmame veiksme. Upės dugnas buvo išpiltas aštriomis sudaužytų keraminių vamzdelių nuolaužomis, krantinę tiesę statybininkai šiukšles paliko suvertę į vandenį. Grįžti negalėjau, giliai įkvėpiau ir panėriau. Srovė nešė tolyn, kėlė į viršų, mano nugara ir užpakalis plūduriavo virš vandens. Išnėrusi pamačiau motociklą, vienas milicininkas vairavo, antras sėdėjo lopšelyje. Angelas sargas pridengė Violetą sparnu – pareigūnai nepastebėjo nei jos, nei upe dreifuojančios „skenduolės“.
Maudynės prablaivė revoliucinį įkarštį, išplovė drumzles, aptemdžiusias protą, nors tvyrojo aklina tamsa (pakrantėje žibintų taip ir nepastatė), galvoje tapo šviesiau; regėjau save milicijos poskyrio areštinėje bandančią paaiškinti, kur plaukiau gegužės pradžioje, antrą valandą nakties, su užkišta už diržo „finka“, guminėmis pirštinėmis ir kaproninėmis kojinėmis – neįprastas laikas ir apranga maudynėms.
Mus ištiko linksmumo priepuolis, stvarstėme viena kitai už rankų, linguodamos į šalis, žodžio ištarti nepajėgėme. Tai buvo skaidrus, išlaisvinantis juokas – tarsi kupra nukrito. Ilgai taip lingavome, braukdamos juoko ašaras. Pagaliau atsikračiau beprotiškos idėjos, paglemžusios mintis ir jausmus: rodėsi, dariau viską „laisva valia“, kodėl tuomet džiūgavau, tarsi iš kilpos ištrūkęs paukštelis? Galėjome iš namų išeiti truputėlį vėliau arba šiek tiek greičiau susiruošti ties vasaros estrada, kur persirengėme, ir lemtingas susitikimas, trukęs ne ilgiau kaip dešimt sekundžių, bet išgelbėjęs mus nuo nepilnamečių pataisos darbų kolonijos, nebūtų įvykęs. Už visų aukštesniųjų klasių dienynų sudeginimą prieš pat mokslo metų pabaigą nebūtume išvengusios bausmės. Šlapius „žygio rūbus“ palikome sumestus į sakvojažą, mūsų rekvizitas supuvo po vasaros estrada.
Kitais metais sėkmingai išlaikėme abitūros egzaminus. Matematikė stengėsi padėti, eidama pro šalį, nepastebimai kitiems egzaminų komisijos nariams, bakstelėjo pirštu į užduočių lapą – parodė klaidą, kurią įvėliau, spręsdama lygtį. Violeta taip pat gavo gerą įvertinimą, Rita mokyklą baigė aukso medaliu. Aš lankydavausi Ritos tėvų namuose (jos tėtis mokė mus chemijos, o mama anglų kalbos), buvau pakviesta į draugės vestuves. Ji suprato, kad atkabindama langą taps nusikaltimo bendrininke, bet neištarė nė žodžio, tik įdėmiai išklausė mano prašymą ir linktelėjo galvą. Mačiau, kaip nušvito Ritos veidas, išgirdus, kad žygis žlugo (langą ji buvo atkabinusi), bet ir tada neišgirdau nė menkiausio priekaišto dėl sumanymo išvogti dienynus.
Pirmajai Komunijai ruošiausi Vilniaus Bernardinų bažnyčioje, Sutvirtinimo sakramentą man suteikė vyskupas Juozas Tunaitis. Buvau jau pabaigusi studijas. Tuo metu patyriau keistą gundymą, kuris privertė mintimis sugrįžti į paauglystę: tapusi krikščionė, priėmusi katalikų tikėjimą, aš ne vieną ir ne du kartus „apsivogiau“ prekybos centruose. Žodį „apsivogiau“ rašau kabutėse, nes vogti neketinau. Pirmą kartą išėjusi pro kasininkę pastebėjau, kad už vieną iš pirkinių liko nesumokėta. Pagalvojau: „Prie kasos didelė eilė, aš skubu, o ir ne mano tai problema, kad kasininkė žiopla.“ Kai ta pati istorija pasikartojo antrą ir penktą kartą (visuomet dar būdama prekybos centre pastebėdavau, kad kasininkė apsiriko), suglumau ir susimąsčiau – tai nėra atsitiktinumas. Kartą, kraudama prekes iš vežimėlio, kažką pasikišau po pažastimi, nes netilpo ant prekystalio, ir visą laiką, kol stovėjau prie kasos, prekę laikiau prispaudusi alkūne. Kasininkė nepastebėjo. Apsižiūrėjusi grįžau ir paprašiau perskaičiuoti. Tai sukėlė pavargusių pirkėjų (net kasininkės) nepasitenkinimą, bet tik tuomet, kai tvirtai apsisprendžiau grįžti ir reikalauti teisingai suskaičiuoti, kiek mokėti už pirkinius, nors apsirikimas visuomet būdavo mano naudai, istorijos su „vagystėmis“ liovėsi.
