PDR ir maži vaikai

 

„Poetinis Druskininkų ruduo“ prieš dvylika metų, kai pirmą kartą ten nuvažiavau, atrodė didingas – aplink sukiojosi įvairūs rašytojai, kurie man tuomet buvo tarsi roko žvaigždės. Lankiausi ten su pulkeliu grupės draugių filologių smalsuolių teisėmis – niekas į mus nekreipė dėmesio, mes nejaukiai žvalgėmės išpūtusios akis, o vakarop parpėdinome į kitos grupės draugės tėvų namus. Dar po kelerių metų ten vykdavau su draugais, kuriems kitados poetai taip pat atrodė kaip roko žvaigždės, ir jie, dalyvaudami jaunųjų skaitymuose, patys po truputį tapo žvaigždėmis vieni kitų akyse. Kuo PDR su savo keistenybėmis man darėsi artimesnis, tuo labiau norėjosi siautėti – dažnai girdavausi, kad nuėjau miegoti paskutinė iš paskutinių, o po vieno iš tokių šėlsmų kitą rytą su draugu Edvinu šliumpinome į vaistinę pasimatuoti kraujo spaudimo ir per skaitymus čiulpėme iš vienos puikios poetės nugvelbtą validolį. Šiais metais važiavau į Druskininkus su šeima ir bėgiodama paskui turbūt indėniuką Kiką vaidinantį sūnų supratau, kad renginius, o juo labiau diskoteką ir senųjų laikų šėlsmus matysiu kaip savo ausis. Iš tiesų jų netgi nesinorėjo. O kaip sekėsi kitiems tėvams?

J. T.

 

– Ar prisimenate savo pirmąjį PDR? Kokie ryškiausi įspūdžiai iš tada?

Dainius Dirgėla: Su poetų grupės „Svetimi“ nariais teko dalyvauti jau pirmajame PDR dar 1990 m. Kaip jau rašiau atsakinėdamas į PDR klausimus, tada važiuota ekspromtu maršrutiniu autobusu Vilnius–Druskininkai, miegota gyvųjų klasikų kambariuose jiems nežinant, valgyta jų duona ir gertas jų vynas…

Jurgita Jasponytė: Galbūt tai galėjo būti 2004 ar 2005 m. Pati jokiuose skaitymuose tuomet neskaičiau. Dar nebuvau išdrįsusi viešai skaityti ir bandžiau slapstytis už kitų nugarų, bet šiaip buvo smagu. Juolab kad ir pačiuose Druskininkuose, ne tik festivalyje, atsidūriau pirmą kartą. Radau bokštelyje pamestus Rimvydo Stankevičiaus tekstus, už ką man poetas jautėsi be galo dėkingas, nes jau buvo puolęs į paniką prieš skaitymus…

Gerda Jord: Gal prieš 10 ar 12 metų. Grupės draugės filologės pasikvietė važiuoti kartu, bet net nežinojau, kur vykstu. Keliavome autostopu. PDR įspūdžių taip pat buvo ryškių, bet jų negaliu atskleisti.

Darius Jurevičius: Kai paklausei apie pirmą kartą, pažiūrėjau į nuotraukas. Taip, pirmas kartas buvo 2003 m. Nors nebuvau jaunas, dalyvavau jaunųjų skaitymuose, Agnės Žagrakalytės kviestas. Neprisimenu, ką skaičiau, bet greičiausiai kokius nors kutulajus. Kas įsiminė? Tarasovo džiazas, naktinių skaitymų šmaikštus vedėjas Liudvikas Jakimavičius, laukiniai „Širdelės“ šokiai.

Asta Plechavičiūtė: Aš esu baisiai sentimentali skaičiuotoja. Labai norėjau atvažiuoti į šį PDR, nes šiemet švenčiu dvidešimtmetį. Keleri metai per tą dvidešimtmetį yra iškritę, bet ne dėl to, kad atsirado vaikai, tiesiog dėl kokių nors kitų forsmažorų.

Dalia Survilaitė: Pirmasis PDR aplankytas dar studijų metais, kokiais 1998 ar 1999 m. Prisimenu, buvo daugiau bohemiško šėlsmo.

– Kaip įprastai jums praslinkdavo laikas PDR, kai dar nebuvo vaikų?

Gerda Jord: Oi, būdavo visko.

Dainius Dirgėla: Laikas PDR paprastai ne praslinkdavo, o pralėkdavo žaibo greičiu, kartais labai punktyriškai, to paties žaibo sukapotas, ir PDR atmintyje išlikdavo ne kaip vientisas nuoseklus įvykis, o greičiau kaip atskiri to žaibo tvyksniai…

Jurgita Jasponytė: Na gal daugiau kažkur pravaikštinėdavau ir prabendraudavau. Vakarinėje dalyje, diskotekoje ir pan. vis vien retai pasirodydavau. Tiesa, visgi tą pirmąjį PDR šokau su Vytu Dekšniu valsą vidury gatvės, ties „Širdele“. Mat tuo metu ten buvo akligatvis ir todėl nevažinėjo mašinos, dar nebuvo nei tilto už „Dainavos“, nei vandens parko, nei važinėjančių lagaminų virš galvos. Visais tais dalykais palaipsniui ta vieta apaugo.

Darius Jurevičius: Laikas slinkdavo. Nesvarbu, ar su vaiku, ar be. Tai faktas. O faktų ir artefaktų kiekvienas PDR, manau, turi pakankamai. Kad ir Šileikos duobė, rytietiškas turgus, Bobas Holmanas, šokantis ant stalo, Navako limerikai, Petrošiaus laudacijos, Dalios Jazukevičiūtės Che Guevaros įsiveržimas.

– Kiek kartų teko būti PDR su vaiku (-ais)?

Gerda Jord: Tai pirmas kartas.

Darius Jurevičius: Vieną kartą.

Dalia Survilaitė: 2019 m. PDR yra pirmas mūsų PDR su vaiku.

Dainius Dirgėla: Su mažąja trijų mėnesių Marcele Paulina toks PDR šiemet – pirmasis ir jai, ir mudviem su Rūta. O anksčiau ne kartą teko būti PDR renginiuose su vyresniąja dukterimi Urte.

Jurgita Jasponytė: Turint minty, kad mano vyresniajai dukrai dabar 11, tai PDR su vaikais turėjau būti 10 kartų. Ne visada su abiem dukrom. Tiesą sakant, daugiau kartų buvau su mažąja. Dabar jai 7-eri. Nuo gimimo šiemet pirmieji metai, kai ji čia nebuvo.

Asta Plechavičiūtė: Su vaikais esu buvusi šešis kartus (arba jie būdavo pilve, arba pakabinti ant pilvo). Ir abu kartus būtent ten suprasdavau, kad šakės, laukiuosi. Šiemet jų neėmiau, nes tada būtų reikėję važiuoti dvi dienas, kažkur gyventi (nakvynės išlaidos kart trys), kažkur maitinti, o šalta, tada jie norės į vandens parką, tada jie žvygaus fojė per Jotvingių premijų įteikimą ir mus visus išgrūs koks rimtas organizatorius, nes jie mieli, kol kaba nešioklėje su čiulptuku burnoje (aha, tas sunkus tarpinis periodas, jau nebe pūkuoti žindukliai, bet dar ir ne jaunųjų skaitymų dalyviai), vienas bėgs į kairę, kita į dešinę, norės miego, nenorės miego, o aš viena. O kaip tada šokiai?

Šokiai nugalėjo ir vaikai liko namuose pas senelius. Aišku, būčiau atsivežusi, būčiau laksčiusi suplukusi iš paskos ir nebūtų likę laiko visokiems sentimentaliems prisiminimams: štai čia „Lietuvos“ viešbučio aštuntame aukšte mes karališkai apsistojome su Simonu, kai jam buvo tik 4 mėnesiai. O šitie apartamentai buvo superiniai, kai atvažiavome keturiese ir „Lietuvoje“ jau nebetilpome, bet pro apartamentų langus matėsi „Širdelė“ ir, užmigdžiusi juos abu pietų miego, su kava balkone ir nutaikiusi fotoobjektyvą į tą pusę, jausdavausi kaip beveik dalyvaujanti. Beje, jiems paaugus, didįjį „Canon“ teko pamiršti, nes tiesiog visko nebepatempiu. Fotoarchyvų klodai (parsiveždavau kasmet kelis šimtus kadrų) nuseko iki kelių bendrų fotografijų: „O čia mes prie PDR logotipo.“

Štai taip norėtųsi kada nors, kai jie paaugs, atsivežus sentimentaliai pasiseilėti. Parodyti tą ar aną langą, tą dėdę arba tetą, kurie kuriais nors metais kažką… O kai dar labiau paaugs, tada… tada tikriausiai bus galima papasakoti, kaip dėl jų motinos jos pirmame PDR susipliekė keli vaikinai ir vienas numušė taksi plafoną, kokie būdavo šokiai, pasimesdavo raktai, bokštelio istorijos, kokios kalbos ant fojė grindų „Dainavoje“ ir kaip jų tėvas kelis kartus… ai, bet tėvas tegul pats papasakoja, ką čia.

– Kokie ryškiausi įspūdžiai iš buvimo PDR su vaiku (-ais)?

Gerda Jord: Poetai be eilėraščių, nes nepavyko dalyvauti skaitymuose. Draugai Druskininkuose. Bet taip pat beveik įprastas trumpas savaitgalio apsilankymas šiame mieste. Antrus metus gyvenu Merkinėje, todėl dažnai čia atvažiuoju.

Dainius Dirgėla: Šių metų vienas ryškesnių įspūdžių – šeštadienio ryto renginyje M. K. Čiurlionio muziejuje skaičiau eilėraščius su nešioklėje ant mano pilvo miegančia Marcele Paulina. Galima sakyti, abudu debiutavome tokiu duetiniu vaidmeniu PDR scenoje. Anksčiau su vyresniąja Urte PDR šventę visada baigdavome sekmadieniais nerdami į akvaparko vandenis. Su Marcele Paulina, manau, šie nėrimai dar ateityje.

Jurgita Jasponytė: Pamenu tokį PDR, kai gavome kambarį su balkonu „Dainavoje“ ir jame prisirišusi virvę džioviau vystyklus. Čia dar Jūrės kūdikystė buvo. O dabar jau abi mokinukės, mokykla jau diktuoja kitokį ritmą. Todėl šiais metais jų ir neatsivežėme. Nors jos tikrai būtų norėjusios, nes per tiek metų nuo gimimo joms tikrai susiformavo įprotis pageltus lapams važiuoti į PDR.

Darius Jurevičius: Daugumą renginių praleisdavome. O į vakarinius renginius eidavome po vieną – vienas iš tėvų likdavo su vaiku.

Dalia Survilaitė: Tai kad ne mes vieni atvažiavom su vaiku. Gera, kad PDR atviras visokiems lankytojams, su vaikais, be vaikų, norintiems ramiai paklausyti poezijos ar dalyvauti bohemiškuose pašėliojimuose. Smagu, kad PDR atsiranda ir programų vaikams, tikrai bus aktualu paaugus. Man patinka ta demokratiška PDR dvasia, festivalis, kuris atviras visiems.

– Ir kokie didžiausi iššūkiai?

Darius Jurevičius: Jokių.

Dainius Dirgėla: Iššūkiai – gyvenimiški, kaip ir bet kurioje kelionėje su mažu ar didesniu vaiku.

Jurgita Jasponytė: Nežinau, kokie čia iššūkiai. Na gal kažkiek laiko ramiai išsėdėt skaitymų salėje, nes nuo to priklausė, kiek galėsiu pati paklausyti ir dalyvauti. Pamenu, kaip mano vaikus kartkartėmis užimdavo Rašytojų sąjungos knygynėlio darbuotojos ar maketuotoja Dalia. Bet iš esmės vaikai džiaugdavosi, kad gali važiuoti drauge su tėvais ir dalyvauti. Ypač prieš porą metų, kai Dainius Dirgėla paėmė Ugnę po pamokų iš mokyklos ir ji važiavo vienu automobiliu su poetais (be tėvų) į festivalį.

Asta Plechavičiūtė: Su vaikais PDR man būdavo nuvogtas. Toks gabaliukais. Vienas krato vaiką vežime Nemuno pakrantėmis, kitas tuo metu neria į skaitymus. Arba ramiai kelias minutes nusėda prie „Širdelės“. Vienas valgykloje surenka maistą, kitas greitai tuo metu kemša. Vienas iki išnaktų penktadienį. Kitas iki pirmos valandos šeštadienį ir tikisi, kad neprabus reikalauti pieno. Kai tandemas suyra ir pasilieki viena su dviem vaikais, tai tada nusiteiki, kad arba važiuosit visi, rodysi jiems PDR kaip cirką, arba vis dėlto pavogsi iš vaikų Druskininkus ir atvažiuosi be jų.

Dalia Survilaitė: Didžiausias iššūkis – pasidalinti, kas eis į kokius renginius. Kai kuriuos vienam tenka praleisti, ypač vakarinius, nes vienas turi likti dainuoti lopšinių. Tenka išsiskaičiuoti.

Atėjus paklausyti renginio su mažium kiek bijojau, ar nepradės zirzti. Nepradėjo. Smagiai paklausėm baigiamojo vakaro.

– Ką rekomenduotumėte kitiems PDR lankytojams, norintiems kartu atsivežti savo mažuosius?

Jurgita Jasponytė: Savo vaikus imdavau į festivalį, nes paprasčiausiai neturėjau kitokios galimybės čia važiuoti. Galiu tik rekomenduoti būti ramiems ir nenorėti per daug (nes tikrai gali nepavykti dalyvaut visose diskusijose ir renginiuose), džiaugtis, kad galite leisti laiką su vaiku, kad vaikas auga šioje aplinkoje, mato tėvų veiklą, gyvenimą ir taip „socializuojasi“. Žodžiu, ir malonu, ir naudinga.

Gerda Jord: Rekomenduočiau tiesiog važiuoti į Druskininkus, bet esant galimybei užsukti ir į PDR.

Darius Jurevičius: Neturėti daug vilčių, kad viską pamatysi, visur suspėsi. Būkit su vaikais. O PDR? Bus dar tų PDR – ir arklių varyti nereikia.

 

Parengė Jurga Tumasonytė