Nuoširdi psichogeografinė patirtis
Pirmas įspūdis įėjus į Lauros Garbštienės parodos „Ašmenys pamažu sinchronizuojasi“ erdvę – žiūrovą pasitinka ant pilka kilimine danga dengtų grindų sumestos medžių šakos ir daugiau jokių eksponatų. Iš parodos aprašymo tikėjausi mažų daiktelių, nes ten rašoma: „Parodoje esantys objektai ir instaliacija yra nedideli ir iš pirmo žvilgsnio nežymūs“, galbūt iš medžio, popieriaus, nes kalbama ir apie antrinį panaudojimą, ekologiją, o čia – kažkoks šabakštynas. Ant sienos dar kabo padėka, nepamenu tiksliai kieno – gal miestelio mero, už surengtas dirbtuves ar dalyvavimą miestelio šventėje, atspausdinta ir įrėminta pagal visas diplomų tradicijas. Pastišo elementas. Nežinau, ką daryti ir kur eiti, neseniai įkurtoje „Atletikoje“ (naujose parodų ir rezidencijų erdvėse) esu pirmą kartą ir tai apsunkina padėtį – tikiuosi, kad instaliacija užima ne tik šią salę, gal dar kas eksponuojama kambarėliuose, patalpose, į kurias galima įeiti. Šis jausmas, kai pirmąkart patekus į tam tikras šiuolaikinio meno erdves ar naują parodą pradedamas jausti sutrikimas ir įtampa, net savigynos poreikis, nes ne iki galo aiškios situacijos ribos ir struktūra, neaišku, kaip joje veikti ir orientuotis, pažįstamas ne tik man ir dažnai kyla ne tokiems patyrusiems parodų lankytojams. Galvoju, kad čia kažkokia nesąmonė, nesuprantu, apie ką visa tai, ir parodos aprašas apgauna. Ateinu ne į pačią parodos atidarymo pradžią, tai nežinau, ar buvo kokių kalbų ir paaiškinimų. Žmonių mažai. Niekas, kaip įprasta per tokius įvykius, nerūko lauke.
Autorės nuotrauka
Laimei, sutinku kolegą – jis, matau, jaučiasi čia laisvai. Jis vedžioja mane po pastato erdves: yra dar vienas kambarys su L. Garbštienės videodarbais, jiems jau gal tiek laiko, kiek kai kurioms iš tų medžių šakų. Grįžtu į pagrindinę salę, čia pastebiu, kad žmonės kažką drožinėja, žinau iš aprašymo, kad turėtų vykti medžio drožybos dirbtuvės. Dirbtuvių vedėjas paaiškina, ką ir kaip reikia pjauti. Vienur padėti keli atlenkiami peiliukai, kitur – mažų šakelių, supjautų iš didelių šakų ir paruoštų drožinėti. Drožiam kažkokias lyg eglutes, serpantinais įpjaudami žievę, gražūs estetiški maži objektai, vienas toks yra ir renginio nuotraukoje. Iš pirmo karto man neišeina, bet trečiąkart pjaustant ašmenys pamažu sinchronizuojasi – visai pakenčiamas vaizdas. Bet aš vis dar nesuprantu, dėl ko čia viskas, ir pradedu klausinėti dirbtuvių vedėjo, kodėl mes pjaustome, kas yra šie objektai ir ką jie reiškia. Jis pasakoja, kad visa šita rąstų ir šakų krūva surinkta po parkų valymo. Ir mes dabar jas panaudosime, šias liekanas. Tai yra antrinis panaudojimas. Šie objektai, rodo man knygą, yra tokios lyg verbos, taip anksčiau ruošdamiesi šventėms drožinėdavo amatininkai. Taip galima išdrožti ir gėles, ir kitus dalykus, tačiau geram ir subtiliam rezultatui išgauti reikia išlavintų įgūdžių, meistrystės. Taigi, etnografinis motyvas. Viso kito daugiau nelabai žinau, paklausk menininkės, sako jis, droviuosi, atsakau, bet jau kaip ir viskas aišku. Drožinėtas eglutes-verbas-strėles dedame ornamentiškai trikampiais kitame salės gale, priešingame šabakštynui. Žinodama, kad po danga yra sporto salės grindys, įsivaizduoju tai kaip netiesioginę estafetę. Parodos erdvė irgi, galima sakyti, antrarūšė, šalta, sienos dar apsilaupiusios, ne iki galo nušveistos, matyti keli skirtingų dažų sluoksniai, vietomis išlikę grafičių fragmentai, neveikiantis šaltas radiatorius, nors jo laidas įkištas į razetę (čia norisi vartoti šį netaisyklingai užrašytą žodį).
Ir pamažu man pradeda patikti čia būti ir pati paroda. Kažkaip pagaunu vaibą, pajaučiu, kas čia norima padaryti, sukurti, drožyba sušildo kūną ir sielą, vėliau pritrūkę pagaliukų patys su kolega pradedame juos pjaustyti, tiksliau, aš tik prilaikau šakas, o jis iš kažkur išsitraukia pjūklą (vadinasi, žinojo, kur buvo padėtas; ar jis eksponatas, kurio nepastebėjau). Visa ta medžių šakų krūva per parodos laiką turėtų virsti eglutėmis-verbomis-strėlėmis. Alcheminis virsmas (kalbant menotyrininko Jameso Elkinso žodžiais), metamorfozė ir lėtas, savaeigis ir ne visai užtikrintas procesas, tik vykstantis ne slaptai menininko studijoje, bet visiems prieš akis. Sprendimais, kaip dėti šakelę, padiktuotais ankstesnių dėliotojų, virs į kažkokį savadarbį objektą. Padėka už dalyvavimą miestelio šventėje. Jaučiu ir įsivaizduoju, kad paroda iš vieno vaizdo virs į kitą, taigi ji tveriasi, dinamiška, o ne statiška. Niekas nežino galutinio rezultato, todėl čia svarbu procesas. Iš netvarkos į tvarką. Tai nusako ir parodos pavadinimas „Ašmenys pamažu sinchronizuojasi“. Ašmenys – peiliai žmonių rankose; pamažu – parodos laikas; sinchronizuojasi – kiekvienas atskirai, bet pasitaiko sutapimų ir prasilenkimų. Kita vertus, pačios eglutės-verbos panašios į ašmenis, strėlių antgalius, į kuriuos skirtingos tekstūros medžiai pamažu sinchronizuojasi. Greta parodos turėtų būti peilių gamybos ir galandimo dirbtuvės, kad truputį sinchronizuotųsi ir tai, kas yra už pagrindinės veiklos.
Autorės nuotrauka
Videodarbų salė atrodo nesusijusi su pagrindine ekspozicija, bet parodai tinkanti. Gal kad formaliai ir emocionaliai suteikia spalvų rusvai žaliam parodos peizažui. Gal kad į kitų kūrinį / kūrinius žiūrime per kitus jų kūrinius. L. Garbštienę pažįstu būtent per juos. Jos videokūriniams apibūdinti tinka tokie raktažodžiai kaip nejauku, keista, trikdo, nerangu, naivu, juokinga, erotiška – ir tai, kad jie pasirinkti sąmoningai. Šie raktažodžiai asmeniškai domina ir mane. Vienas po kito sukasi keturi kūriniai: „Filmas apie nežinomą menininkę“ (2009), „Namų versija – ratu su melodija, leidžiančia voveraitei klajoti“ (2007), „Trise“ (2006), „This is a Love Song. The End“ (2008). Trijuose iš jų naudojami statiški kadrai, kamera nejuda, juda tik subjektai iš pažiūros nejudančiame peizaže ar interjere. Nieko nekalbama, nebent mėgėjiškai dainuojama nežinomos kalbos žodžiais. Pirmas kūrinys (nusprendžiu, kad jis pirmas, nes chronologiškai nebūtų teisinga) – „Filmas apie nežinomą menininkę“. Jame – menininkės kelionė nuo akademijos per įvairias pašvęstas Lietuvos vietas iki Paryžiaus, kuriame ji galiausiai įsigyja kamerą ir nufilmuoja filmą apie tai, kaip keliavo ir įsigijo kamerą. Kiti videodarbai nufilmuoti būnant įvairiose rezidencijose užsienio šalyse, taigi jų buvimą parodoje galima aiškinti tarp buvimo svetur / buvimo namuose pjūvį arba sugrįžimą į Lietuvą. Menininkė šiuo metu gyvena vienkiemyje ir augina avis, rengia verpimo dirbtuves, tarsi Don Kichotas, po visų žygių įvykdęs savo pastoralinę svajonę (knygos antros dalies pabaigoje grįžęs į namus jis svajoja tapti piemeniu ir gyventi idiliškai). Yra sakiusi, jog norėjo patirti visą vilnos kelią nuo avies iki megztinio (procesai, vykstantys instaliacijoje, turi struktūrinių panašumų). Gyvendama kaime patyrė, kad tradicijas žmonės „puoselėja taip, lyg jas reikėtų restauruoti kaip muziejaus eksponatus, – ne dalyvauja, bet reprezentuoja“. Ši paroda – dalyvavimas, joje nėra kaimo švenčių forsavimo, ironizavimo, pasirenkamas kitas aspektas. Parodos atidarymo vaišės vertos paminėti atskirai. Po amatų reikia užkąsti: arbata, lašiniai, duona, rauginti grybai labai skanūs. Ypač tie grybai. Na, bet kuklinausi valgyti tiek, kiek iš tikrųjų norėjau.
Pankiška paroda. Galiausiai net sužavi, atrodytų, tam tikra drąsa – sumesti šakas krūvon ir pakviesti į parodą. Specialiai kuriama klaida, vykęs amatininkystės perkėlimas į šiuolaikinio meno lauką. Tam tikras stačiokiško atmestinumo, naivumo, grubumo estetikos sukūrimas. Mano reakcija irgi patyrė virsmą.
– – –
Paroda galerijoje „Atletika“ (Vitebsko g. 21, Vilnius) veikia iki spalio 31 d.
