Nuėmus tauraus keliautojo aureolę

Pasaulis yra knyga, ir tie, kurie nekeliauja, skaito tik pirmą puslapį.

 Šv. Augustinas

Tekstams apie keliones ruduo nėra pats tinkamiausias metas. Vos pasibaigus vasarai, spauda užsideda inteligento akinius ir su užsidegimu rašo apie nekomercinio kino festivalius, Frankfurto knygų mugę, teatro spektaklius. Rudenį žmonės vis tiek keliauja, bet dažniau kitokiais tikslais negu palaimingas bimbinėjimas arba savęs ieškojimas. Kita vertus, tai geras metas apmąstyti, kaip ir kodėl modernūs žmonės keliauja.

Oksfordo žodynui overtourism išrinkus vienu iš 2018 m. žodžių, Gretai Thunberg perplaukus Atlantą burlaiviu, o Maču Pikču pradedant tiesiogine šio žodžio prasme irti nuo vis augančio lankytojų antplūdžio, šio rašinio tikslas yra bent šiek tiek nuimti aureolę šių laikų augustinams, markams polams, luisams ir klarkams. Nors be turizmo kai kurių kraštų gyventojai netgi neišgyventų, masinis keliavimas turi šalutinį poveikį kaip ir bet kuri kita nekontroliuojama industrija. Šiandien darosi vis aiškiau, kad masiškai traukti į glamūrines vietas ne tik nėra tvaru. Deja, tokiu būdu dažnai bėgama nuo savęs ir nuo pastangų, reikalingų susikurti gražų gyvenimą čia ir dabar, ten, kur esi. Tad ar iki galo pagrįstai žmonės šitaip šlovina keliavimą?

Masės ir aplinka

Gegužės pabaigoje Luvro darbuotojai paskelbė streiką, nes muziejus „dūsta“. Durys taip ėmė ir užsivėrė priešais pat minią į reikšmingiausių žmonijos meno kūrinių šventovę mėginančių pakliūti lankytojų. 2017 m. Luvrą aplankė daugiau negu aštuoni, o 2018 m. – daugiau negu dešimt milijonų. Muziejaus pranešime spaudai rašoma, kad jau ir taip precedentų neturintį Luvro populiarumą dar labiau padidino jame nufilmuotas Beyoncé ir Jay-Z vaizdo klipas „Apes**t“. Panašus likimas ištiko ir Dubrovniką jame nufilmavus „Sostų karus“.

Ar su tokiomis tendencijomis reikia susitaikyti ir prie jų pasyviai prisitaikyti, ar geriau ieškoti būdų jas kontroliuoti? Ilgą laiką džiaugęsi turizmo generuojamomis pajamomis ir vadovavęsi principu daugiau yra daugiau, lankytinose vietose dirbantys ir gyvenantys žmonės vis dažniau nori pažaboti industriją. Amsterdame ir Venecijoje įvesti papildomi mokesčiai turistams. Maču Pikču lankytojai nuo šių metų negalės užsibūti ilgiau kaip tris valandas keliuose UNESCO saugomuose senovinio miesto objektuose. O Havajuose neseniai buvo priimtas įstatymas, ribojantis trumpojo laikotarpio nuomą ne kurortinėse zonose: vietiniams gyventojams kaip reikiant įkyrėjo į jų gyvenamas teritorijas besiveržiantys turistai, siekiantys autentiškų salos gyvenimo patirčių. Patirtys yra tūkstantmečio kartos varomoji jėga ir kone vienintelis prasmingas būdas leisti pinigus. Bent tai mums skiepijama populiariojoje spaudoje.

Dromomanų antplūdis

Viena iš priežasčių persvarstyti žmogaus santykį su kelionėmis buvo šios vasaros apsilankymas Grand Titono nacionaliniame parke Vajominge, JAV. Stabtelėję vienoje iš apžvalgos aikštelių, šokame lauk iš automobilio ir šiek tiek paėjėję gėrimės atsivėrusia panorama. Po kelių minučių, jau pasigrožėjusi, pasitikrinu savo veidrodinio fotoaparato nustatymus ir neskubėdama padarau kelis kadrus. Visą šį laiką (ne visai sąmoningai) jaučiuosi kažkokia pranašesnė už kitus lankytojus, kurie viso labo atbėga, galbūt aikteli, padaro kelis kadrus mobiliuoju telefonu ir nubėga (fotografinis snobizmas šiaip jau irgi turi savų minusų – mano vasaros nuotraukos vis dar guli išoriniame diske, tebelaukdamos retušavimo ir konvertavimo į normalų formatą).

Pasirodo, viskas tėra perspektyvos reikalas. Netrukus apžvalgos aikštelėje stabteli pilkas nedidelis autobusas, iš jo klegėdami išlipa tuzinas moterų, pasidabinusių ilgomis senamadiškomis suknelėmis, baltais kykais, ir vyrų su šiaudinėmis skrybėlėmis, ilgomis barzdomis… Amišams, izoliuotos ir modernaus pasaulio išradimų vengiančios anabaptistų sektos nariams, neleidžiama turėti automobilių, tačiau bendruomeniniams tikslams transportas kartais naudojamas. Tai štai, pasibrukę suknias ir prisilaikydami skrybėles, amišai turistai suguža į tašką, nuo kurio atsiveria panorama, ir pritilę… grožisi. Kai kurie iš jų turi žiūronus. Pasikalba. Viskas. O kada mes, žmonės, fotografuojantys maistą kavinių lėkštėse, paskutinį kartą lankėmės kur nors ir nepasiskelbėme apie tai socialiniame tinkle?

Žmogiškas noras puikuotis yra viena, bet štai dromomanija yra vienas iš tų keistų sutrikimų, apie kuriuos nesužinai nepradėjęs gūglinti ko nors specifiško. „Merriam-Webster“ žodynas dromomaniją įvardija kaip „perdėtą norą klajoti“. Žymiausias devyniolikto amžiaus dromomanas buvo prancūzas dujų montuotojas Jeanas-Albert’as Dadas, kuris iš Bordo yra pėsčiomis nukeliavęs iki pat Prahos, Vienos ir Maskvos, o vėliau menkai ką apie šias gastroles beprisiminęs. Šiuolaikinis dromomanas nebėra toks patologiškas – tai viso labo žmogus, negalintis gyventi be nuolatinės naujų vietų ir patirčių teikiamos stimuliacijos, dėl kurios neretai kenčia darbas, šeima ir kiti įsipareigojimai.

Aspiracijos, kurių žmonės siekia keliaudami, anot tinklaraštininkės Penelopės Trunk, yra dalykai, kuriuos jie įdėję pastangų ir pritaikę pokyčius gyvenime gali pasiekti ir būdami namuose. Mylintys savo gyvenimus žmonės jų neapleidžia ir nepalieka. Tuo labiau kai ir aplankytų kraštų skaičius nėra tas pasiekimas, kuriuo reikėtų puikuotis: masinių kelionių lėktuvu laikais tai dažnai viso labo užpakalio perkėlimas iš taško A į tašką B. Arba brangi eskapizmo forma, laikinas simptomus malšinantis vaistas ignoruojant įsisenėjusias problemas.

Keliauti kitaip ar nekeliauti iš viso?

Tarp iš vienos vietos nejudančio atsiskyrėlio ir modernaus dromomano, be abejo, yra daugybė kitų variantų. Galima dejuoti, kad turistų masės keičia gražiausius civilizacijos ir gamtos sukurtus kampelius, o galima ir prisitaikyti reguliuojant srautus ir kartu pasidžiaugti, kad keliavimas šiandien yra prieinamas ne vien saujelei išrinktųjų. Kelionių žurnalai pradėjo skelbti sąrašus vietų, kuriose ne tik nėra minių, bet kaip tik trūksta turistų. Būtų gerai, kad užsiimti turizmu, kuris būtų sąmoningas tiek aplinkos, tiek asmeniniu požiūriu, taptų kiekvieno keliaujančio žmogaus tikslu.