Mirties laivas

 

DAVID HERBERT LAWRENCE

(1885–1930)

Mūsų eros mirtis

 

Miršta mūsų era,

bet kas ją žudo?

Ar mes kaip jos dalis?

 

Skausmo susuktos erdvės vidury

suskambo gedulo varpas

ir vidury visų atomų, kurie visi kaip vienas,

pasigirdo pabaigą skelbiantis varpelis.

 

Mūsų didžiųjų dienų vakaro varpas,

mūsų pažinimo laidotuvių varpas,

mūsų plikagalvės sąmonės gedulo varpas,

tos mūsų civilizacijos pavojaus varpas.

 

Kas varpo virvę tampo?

Kam gedulas čia skamba?

Ne man, ne tau,

bet mums visiems.

 

Erdvės šerdyje suskambo mūsų eros

paskutiniai varpai, ir aidi jų gausmai

šiurpiais ratilų raibuliais tarp žvaigždžių,

kol atsklinda link mūsų, ir jų virpesiai supurto mus,

kuomet jie mus paliečia.

 

Ir jie tebegaudžia, vis stipriau

mums smogdami savo paskutiniais virpesiais.

 

O mes tik viena tegalim:

sulig kiekvienu dūžiu

mirti įstabia mirtim ir eit keliu

iki galutinės tuštumos.

 

Bet kol mirštam, tegu miršta drauge su mumis didžioji mūsų mašininė era,

kad mes atgimę galėtume įžengt į naująjį pasaulį.

 

Ir naujasis žodis – tai Prisikėlimas.

 

 

Nemezidė

 

Mūsų civilizaciją ištiksiantis atpildas –

bendruomeninė beprotybė,

kuri visad baigias žūtimi.

 

Seikas protas – tai nedalus sąmoningumas,

o mūsų visuomenė lyg idiotas – sąmoninga tik iš dalies.

 

Jei kuo greičiau mes neatversime visų sąmoningumo vartų

ir neišvėdinsim tos dvisios kamarėlės, į kurią mes įsprausti,

tai dangiškai žydros mūsų priplėkusio skliauto sienos

nusidažys šviežiu krauju.

 

 

Idioto pasaka

 

Nūdienos gyvenimas – tai idioto pasaka;

plokščiakrūtės, trumpaplaukės, chemizuotos moterys neaiškios lyties

ir išglebę išlepę jaunuoliai dar neaiškesnės lyties,

ir higieniški kūdikiai vežimėlių griozduos, panašiuos į karstus.

Didysis bendruomenės idiotas, reikia pripažinti,

seka pasakas – nuobodžias, beprasmes ir bjaurias,

kartodamasis kaip klozete nuleidžiamas vanduo.

 

 

Cenzoriai

 

Cenzoriai – tai lavonžmogiai,

kuriems liepta spręsti, kam gyventi, o kam mirti.

Joks gyvas, saulėtas žmogus nenorėtų būti cenzorium,

jis tik nusikvatotų.

 

Bet cenzoriai, tie lavonžmogiai,

žiūri į gyvenimą rūsčiu žvilgsniu.

– Jis gyvas! Jis pavojingas! Šalin jį! –

O pasibaigus egzekucijai,

gali girdėti sunkų, kriokiantį teisuoliškų lavonžmogių alsavimą,

tai atsidūsta cenzoriai, kuriems palengvėjo.

 

 

Revoliucija pati savaime

 

Nors ir keista, bet revoliucijas iš tikrųjų sukelia robotai,

gyvi žmonės niekada nekelia revoliucijų,

jie negali, gyvenimas per daug jiems vertingas.

 

 

Robotų jausmai

 

Keista taipogi, kad nors šiuolaikinis žmogus, minios žmogus,

yra nemokantis mylėti robotas,

jis moka neapkęsti – jausti begalinę, graužiančią, naikinančią neapykantą;

tai vienintelis jo tikras jausmas;

štai čia ir glūdi robotų ir minios žmonių demokratijos grėsmė,

lėtai, bet nenumaldomai jie malasi tarp neapykantos girnų.

 

 

Didmiesčiuos

 

Didmiesčiuos

daugiau nebeliko net oro,

oras mieste – tai benzino ar mazuto smarvė,

alyvos, tepalų kvapai, išmetamosios dujos.

 

Kaip virš troškių raistų tirštėja

rūkas, miazmos, taip slogūs automobilių dūmai

tirštėja didmiesčiuos.

 

Senovės Romoje tirštai gyvenamom gatvėm

nieks neturėjo teisės riedėt, net ir išdidūs iškilmių vežimai.

Girdėjos tik žingsniai,

pėsčiųjų žingsniai

ir lengvas neštuvų nešikų trepsėjimas.

 

Mine, Mikėnuos,

visuos liūtavarčiuos miestuos

mirusieji pleveno ore, kyburiuodami

kyburiuodami žemės šešėly

ir svirdami link savo namų židinių.

 

Londone, Niujorke, Paryžiuj,

tuose išpampusiuos miestuos,

mirusieji sunkiai maknoja pro murziną orą,

pro dūmų santirščius,

slėgdami mūsų širdis, slopūs, pavargę.

 

 

Bavariškieji gencijonai

 

Šiltą rugsėjį, romią, liūdną Šv. Mykolo dieną, 

ne kiekvienas turi namuos gencijonus.

 

Bavariškieji gencijonai, didžiuliai, tamsūs, tik tamsūs,

pritemdantys dieną, lyg deglai smilkstantys melzganu Plutono niūrumu,

briaunoti, panašūs į deglus, su išskleistu tamsios liepsnos mėlynu liežuviu,

žemyn plokštėjančiu ligi juodos smailumos, priploti baltos dienos gūsio,

mėlyndūmės tamsos gėlės-švyturiai, Plutono tamsiai mėlyni pašvitai,

juodieji Dito menių žibintai, juodmėliu degantys,

skleidžiantys tamsą, mėlyną tamsą taip, kaip šviesą skleidžia blankūs Demetros žibintai,

veskite mane, veskite tuo keliu.

 

Paimk gencijoną, duok man deglą!

Lai mane veda mėlynas, išsiskleidęs šios gėlės deglas

vis tamsėjančiais laiptais žemyn, kur mėlis tamsėja virš mėlio,

ten, kur net Persefonė eina dabar iš rugsėjo šerkšno

į nematomą karaliją, kur tamsa sergsti tamsą,

kur pati Persefonė tik balsas

ar aklina tamsa, apgaubta dar tirštesnės Plutono glėbio

tamsos ir persmelkta sodraus niūrumo aistros,

tvylanti prašmatniam tamsos deglų spindesy, kuris apsiaučia naktim prarastąją nuotaką ir jos jaunikį.

 

 

Mirties laivas

 

I

 

Nūnai ruduo ir vaisių krytis

ir ilga kelionė link užmaršties.

 

Krenta obuoliai lyg dideli rasos lašai,

kad susimušę atsiskirtų nuo savęs.

 

Ir laikas išeiti, tarti sudie

sau pačiam ir atsiskirti

nuo krituolės savasties.

 

II

 

Ar pasistatei mirties laivą, ar pasistatei?

Ak, statyk mirties laivą, nes tau jo reikės.

 

Jau arti rūstus šaltis, kai trankiai nudunksės,

Nudundės obuoliai ant gruoduotos žemės.

 

Ir dvelkia oras mirtimi lyg pelenais.

Oi, ar ją užuodi?

 

Ir sumuštam kūne išgąsdinta siela

jaučia, kaip ji gūžias ir krūpsi nuo šalčio,

kuris perpučia ją pro angas.

 

III

 

Ir gali žmogus pasidaryti galą

tiesiog yla?

 

Durklais, ylom, kulkom žmogus gali

prasimušti, prasilaužti pro gyvenimą,

bet ar tai galas, ak, pasakyk man, ar galas?

 

O ne iš tiesų! Nes kaip žmogžudystė, net savižudybė

galėtų būti galas?

 

IV

 

Ak, pakalbėkim apie pažįstamą,

apie pažinią tylą, tą gilią, mielą tylą

nurimusios tvirtos širdies!

 

Bet kaip mes galim pasidaryti galą, sau galą?

 

V

 

Tad statyk mirties laivą, nes privalai

išplaukti ilgiausion kelionėn link užmaršties.

 

Ir mirti mirtimi, ilga ir skausminga,

kuri tarp tavo senojo ir naujojo aš plyti.

 

Jau mūsų kūnai nukritę, sumušti, kraupiai sumušti,

jau mūsų sielos sunkias pro baisios mėlynės

angą.

 

Jau tamsus ir begalinis baigties okeanas

liejasi į mūsų žaizdų skyles,

jau semia mus tvanas.

 

Ak, statyk mirties laivą, savo mažą Nojaus laivelį

ir įsidėk sau maisto, paplotėlių ir vyno

tamsion kelionėn link užmaršties.

 

VI

 

Gabalais miršta kūnas ir tamsiam tvanui kylant

baikštuolė siela junta žemę slystant iš po kojų.

 

Mes mirštam, mes mirštam, mes mirštam visi,

ir nieks nesulaikys mirties tvano, kylančio mumyse,

ir jis greit užtvindys pasaulį, mus supantį pasaulį.

 

Mes mirštam, mes mirštam, mūsų kūnai miršta gabalais

ir jėgos mus apleidžia,

ir mūsų siela gūžiasi nuoga tamsiam lietuj per tvaną,

susiriesdama tarp mūsų gyvybės medžio paskutinių šakų.

 

VII

 

Mes mirštam, mes mirštam, tik viena mums lieka nūnai –

geisti mirties ir pastatyti mirties laivą,

kuriuo išplauktų siela ilgiausion kelionėn.

 

Nedidelį laivelį su irklais ir maistu,

ir mažučiais rykais, visa manta,

priruošta ir skirta iškeliaujančiai sielai.

 

Nūnai, kūnui mirštant, traukiantis gyvybei,

paleisk vandenin laivelį, lai plaukia siela trapi

trapiam narsos laively, tikėjimo laively,

Nojaus laively su maisto atsargom ir rykais,

ir baltinių pamaina

virš tvano juodos dykros,

virš baigties vandenų,

virš mirties jūros, kur mes plaukiam

aklai, nes neturim šturvalo ir nežinom uosto.

 

Nėra uosto, nėra kur plaukt,

tik gilėjanti tamsa, vis tirštesnė,

vis juodesnė virš begarsio, negurgiančio tvano,

tamsa ant tamsos, viršuj, apačioj

ir šonuos tokia aklina, kad neliko krypties.

Mažutis laivelis dar čia; bet jis dingęs.

Jo nesimato, nes nėr su kuo jį pamatyt.

Dingęs! Dingęs! Ir visgi

jis kažkur čia.

Niekur!

 

VIII

 

Ir viskas dingo, kūnas dingo,

visiškai pranyko, nė trupučio neliko.

Tamsa viršuj tokia sunki kaip ir apačioj,

tarp jų laivelis dingęs,

dingęs,

jis dingęs.

 

Tai pabaiga, užmarštis.

 

IX

 

Ir vis dėlto iš amžinybės gija

atsiskiria nuo juodumos,

gulsčia gija,

pabalus ūkanos juosta virš tamsos.                        

 

Ar tai miražas? Ar pabalus ūkana

kyla palengvėle aukštyn?

Ak, palauk, palauk, nes švinta aušra,

žiauri aušra, kai grįžtam į gyvenimą

mūsų užmaršties.

 

Palauk, palauk, laiveli,

kurs plauki pasroviui po mirtina,

pelenine tvano aušra.

 

Palauk, palauk! Nes ir taip sklinda

įstabus geltonis, o blyški ir sužvarbus siela, rausva šviesa.

 

Rausva šviesa, ir viskas vėl iš naujo.

 

X

 

Nuslūgsta tvanas, ir kūnas lyg sudilusi jūros kriauklė

išnyra keistas ir puikus.

Ir siūbuojantis, svyruojantis laivelis, nešamas rausvo tvano,

buriuoja namo,

o trapi siela išeina, kad vėl įžengtų į namus

su sklidina ramybės širdimi.

 

Širdis linguoja, ramybės atgaivinta

net užmaršty.

 

Ak, statyk mirties laivą, ak, statyk jį,

nes tau jo reikės,

nes laukia tavęs kelionė link užmaršties.

Vertė Linas Rybelis