Mano laimė niekuo nepanaši į laimę

Safurijos gyvenvietė Galilėjoje, Palestinos šiaurėje, buvo namai keliems tūkstančiams žmonių. Be ūkininkavimo, jos gyventojai rūpinosi bažnyčia, kurioje, pasak krikščioniškosios tradicijos, gimė Jėzaus motina Marija. Šiandien žymių egzistavus Safuriją išlikę nedaug: akmeninių pastatų griaučiai šalia šaltinėlio, apleistos kapinės ir peraugę kaktusų krūmai, kadaise žymėję sodų ribas. Didžioji sugriautos Safurijos dalis paslėpta po spygliuočių mišku – pasodintu tam, kad iš jos išvaryti gyventojai nebegrįžtų, o praeiviai nekeltų klausimų kodėl.

Pagal 1947 m. Jungtinių Tautų rekomendacinio pobūdžio Palestinos padalijimo planą Safurija turėjusi atitekti būsimai arabų valstybei, tačiau 1948 m. Palestinoje besikuriančio Izraelio pajėgos vieną ramadano vakarą ją bombardavo iš oro, paruošdamos dirvą kareiviams įsiveržti kitą rytą. Likę gyvi Safurijos gyventojai bėgo į šiaurę, dar nežinodami, kad grįžti nebebus kur.

Tahai Muhammadui Ali (1931–2011) tuomet buvo septyniolika. Jis su tėvais, broliais ir seserimis kelis mėnesius gyveno palapinėje Libane, kol šeima apsisprendė slapta grįžti. Būdami „nelegalūs“ savo pačių tėvynėje, jie apsistojo Nazarete – nuo jo kalvų matyti buvusios Safurijos žemės, kur plėtėsi nauja žydų gyvenvietė pavadinimu Ciporis. Nazarete Taha atidarė krautuvėlę, joje iki pat mirties pardavinėjo krikščioniškus suvenyrus. Ir, perkopęs keturiasdešimt, pradėjo rašyti poeziją – tarsi bandydamas kabintis už savo prisiminimų, kurie buvo naikinami jam prieš akis naujos realybės akivaizdoje. Taha Muhammadas Ali yra vienas iškiliausių šiuolaikinių Palestinos poetų, savo eilėmis išreiškęs katastrofą išgyvenančio žmogaus jausmus. Frazė „Mano laimė niekuo nepanaši į laimę“ yra vieno jo eilėraščio eilutė, amerikiečių eseistė ir kritikė Adina Hoffman ją pasirinko poeto biografijai pavadinti.

Aktoriui, režisieriui, dramaturgui AMERUI HLEHELIUI pažintis su Tahos poezija prasidėjo studijų metais, kai jis, grįžęs namo iš universiteto, ant stalo pamatė Tahos eilių rinkinį ir paklausė savo brolio rašytojo Ala’, kas tai. „Tu nežinai, kas yra Taha Muhammadas Ali?“ – nustėro Ala’. „Ne“, – prisipažino Ameras. „Tai dėl ko tu gyveni?!“ – sušuko brolis. „Tada perskaičiau Tahos poeziją ir ją įsimylėjau, – viešėdamas Vilniuje pasakojo Ameras. – Nuo to laiko vis svarstydavau, kaip jo kūrybą pristatyti teatro scenoje.“ Tai tapo aišku gerokai vėliau, perskaičius poeto biografiją. „Mano senelio patirtys buvo beveik identiškos Tahos patirtims, bet apie tas traumas jis niekad nekalbėjo. Niekad, – sako A. Hlehelis. – Tahos istorija yra ir mano senelio, ir daugelio kitų palestiniečių istorija. Dėl to šią pjesę ir parašiau.“

 

Nelikome

pabudę

(ir nesnūduriavome)

tą naktį, kai išvykome.

Tą naktį neturėjome

nei nakties, nei šviesos,

ir nekilo joks mėnulis.

Tą naktį praradome savo žvaigždę,

ir lempa mus suklaidino;

negavome savo nemigos dalies –

tad kaip

galėjome būti pabudę?

                                    („Nebuvo jokio atsisveikinimo“, 1988)

 

Karas naikina ne tik pastatus, bet ir svajones, ateities planus, meilę. „Nakba* nėra tik apie prarastus namus, prarastą žemę ir vaismedžių giraites, – sako A. Hlehelis. – Palestiniečiai yra tauta, patyrusi siaubingas asmenines traumas. Tahą nuo jo gyvenimo meilės Amiros atskyrė siena, po šio praradimo jis niekad neatsigavo. Todėl Tahos istorija yra ir tragiška meilės istorija, kurią suprasti gali kiekvienas.“

 

Kai mylimieji išeina, Amira,

kaip išėjai tu,

viduje prasideda nesibaigiantis judėjimas

ir apima toks jausmas,

kad visa, kas yra gražiausia

mumyse ir aplink mus,

išskyrus liūdesį,

baigėsi.

                                    („Ketvirtasis eilėraštis“, 1983)

 

Haifoje gyvenantis A. Hlehelis yra keleto pjesių autorius, atliko vaidmenis įvairiuose spektakliuose (tarp jų – Londono teatruose „Young Vic“ ir „The Royal Court Theatre“) ir filmuose (Elios Suleimano „The Time That Remains“, Cherienos Dabis „Amreeka“, „Auksiniu gaubliu“ apdovanotame Hanny Abu-Assado „Paradise Now“ ir kt.). Jis taip pat buvo Arabų kultūros asociacijos Haifoje direktorius.

Šiųmečio tarptautinio teatro festivalio „Sirenos“ metu „Menų spaustuvėje“ du kartus rodytas monospektaklis „Taha. Poeto gyvenimas“ yra pirmas Lietuvoje teatro pastatymas iš Palestinos. Po premjeros rašytojas, literatūros kritikas Rimantas Kmita „Sirenoms“ sakė: „Pasiilgstu tokių paprastų istorijų. Kartais atrodo, kad labai gudriai bandom ką nors papasakot ir nelabai turime ką. Bet šitas spektaklis parodo, kokios svarbios yra bendros istorijos ir kaip svarbu bendrai jomis dalintis.“

Po spektaklio premjeros Vilniuje su A. Hleheliu kalbamės apie tai, kam gyvenime reikia meno.

 

                                                                                                                        Giedrė Steikūnaitė

 

– Spektaklį „Taha. Poeto gyvenimas“ jau vaidinote daugiau nei 100 kartų anglų kalba su poezijos intarpais arabiškai ir maždaug tiek pat – vien arabų kalba. Ar dar atrandate jame ko nors naujo?

– Žinoma! Teatre aktoriui nutinka nuostabus dalykas: gali daug kartų vaidinti tą patį spektaklį – ir ne dėl šlovės, o tam, kad kaskart atrastum naujų dalykų pjesėje, kurią jau labai gerai pažįsti. Kiekviena diena, salė, žiūrovai turi savo vaibą, prie kurio aktorius turi prisitaikyti. Jei jį ignoruosi, būsi tiesiog automatinė mašina. Žiūrovų kvėpavimas, jų akys, kurias nuo scenos kartais matai, kartais ne, – visa tai sukuria tam tikrą nuotaiką, nes žmogus negali ignoruoti aplinkos, kurioje jis yra. Tai svarbiausi mūsų bendravimo vienų su kitais principai.

– Ar galime tai vadinti energija?

– Kad ir energija. Kasdienybėje laviruodami erdvėse tai nuolat darome: ateini, apsižvalgai, matai žmones aplink, pajunti tam tikrą energiją, bandai ją perprasti, su kuo susitinki ir kodėl, kaip pradedi pokalbį… Tas pats ir teatre. Aktorius kas vakarą daro tą patį, nes žiūrovams tai pažadėta: tekstas, dramaturgija, pjesės struktūra, vaidyba, scenos. Tačiau prisideda kitas elementas: žmogus, vadinamas aktoriumi, kuris į sceną ateina konkrečiu momentu laike ir erdvėje. Žiūrovai į salę atsineša savo patirtis, tam tikrą energiją, tad net ir tyliai sėdėdami jie aplinką veikia: ta tyla pilna gyvenimų. Šis ratas neišvengiamas. Todėl man nepatinka aktoriai, kaskart scenoje bandantys atkartoti lygiai tą patį, – jie nejaučia savęs. Kovodamas su savimi, savo instinktais, jausena – pralaimėsi. Šiandien aš jau kiek kitoks nei vakar. Viena diena vyresnis!

Tikras džiaugsmas išeiti į sceną ir bandyti žmones įtikinti istorija, kurią jau pasakojai kitiems. Kaskart pradedi nuo nulio. Tai sudėtinga technika, galinti aktorius ir atbaidyti, nes jiems atsibosta kartoti tas pačias eilutes. Todėl būtina savo medžiagą mokėti idealiai: ką darai ir sakai kiekvieną sekundę ir kodėl. Aš žinau, kaip viskas prasidės ir baigsis, tačiau turiu parodyti, kad nežinau, kad veiksmas spontaniškas, neplanuotas, jis tiesiog atsitinka. Tai žaidimas kažkur per vidurį tarp maksimaliai apskaičiuota ir maksimaliai spontaniška: aktorius žino viską, jo veikėjas – nieko. Žiūrovai turi jaustis saugūs, kad aktorius žino, ką veikia scenoje, tačiau kartu jie nori pavojaus – nežinomybės, kas nutiks toliau.

Veikėjas – ne tik kelios eilutės, kurias aktorius gražiai ištaria scenoje. Veikėjas yra atskiras gyvenimas – netikras, bet vis tiek gyvenimas. Net jei visi ir sutariame dėl žaidimo taisyklių – žinome, kad esame teatre, vaidiname, kad tai netikra, – čia esame tam, kad užduotume klausimus apie save ir savo kaip žmogiškųjų būtybių patyrimus. Iš teatro mums to ir reikia: pasijusti bendruomenės dalimi, dalytis patirtimis ir priminti sau, kad pasaulis yra žymiai didesnis nei supermarketai ir instagramai, buitis ir ėjimas į darbą, ir grįžimas iš darbo, ir vėl iš naujo. Man tai yra visa meno esmė: ištraukti žmones iš jų kasdienybės ir perkelti juos kitur – ten, kur yra daugiau, giliau, aukščiau.

– Menas nėra pramogos.

– Menas turi kalbėti apie tai, kas svarbiausia. Politikos, visuomenės detalės yra medžiaga televizijos laidoms. Tai – pramogos, nes jos nieko iš esmės nekeičia. Tarkim, turim laidą apie Lietuvos parlamentą ar ekonomiką: ji manęs, kaip žiūrovo, nekviečia mąstyti toliau dėžutės, kurioje gyvenu, ribų. O menas, mano supratimu, turėtų griauti tas dėžutes ir kviesti žmones: „Pakelkite galvą, įkvėpkite. Kirskime kasdienybės ribas. Susimąstykime, kodėl mes egzistuojame ir kaip.“ Menas turi užduoti klausimus apie gyvenimą, ne pateikti atsakymus. Tuo jis ir skiriasi nuo pramogų, kurios tik siekia užtikrinti, kad žmonės jaustųsi saugiai: „Nebijokite, mes turime visus atsakymus! Štai tas geras, anas blogas, eikite darban, viskas gerai, rytoj niekas nepasikeis, šypsokitės!“

– Sakote, kad menas kviečia susimąstyti apie tai, nuo ko mūsų dėmesys nukreipiamas mažais, neprasmingais dalykais. Tačiau jei namie nėra ko valgyti, prabangos galvoti apie kažką daugiau nei išgyvenimas paprasčiausiai neturime. O gyvenantys patogiai apie tai mąstyti nenori.

– Žmonės nežino turintys meno poreikį. Jaučia, bet nežino. Juk dėl to poreikio ir griebiasi gero romano, geros muzikos, gero filmo, kurie juos pakylėja. Gal ir gerai, kad nežino, nes žinodami prarastų patyrimo nekaltumą. Atėjęs į teatrą nenoriu blogo spektaklio, kad ir koks garsus jis būtų. Noriu, kad spektaklis mane paliestų, kad tai jusčiau ir savo kūnu. Pamirštame, kad mūsų kūnai yra pojūčių kolekcionieriai, per kuriuos įrašoma atmintis. Ką reiškia liūdesys? Nieko, nes mano liūdesys kitoks nei tavo. Tavasis susietas su, pavyzdžiui, tuo momentu, kai kažką bevalgydamas bandelėmis kvepiančioje vietoje sužinojai apie artimojo mirtį. Kitąkart išgirdus apie mirtį tavo liūdesys bus susietas su tuo patyrimu. Dabartiniais laikais šį ryšį su savo kūnu prarandame, nebemokame vienas su kitu būti… Mintys yra kūno dalis, bet egzistuoti be jo jos negali! Esame žmonės, turime jausti – būtent į tai menas mus ir grąžina. Jis sako: „Pamiršk savo patogų gyvenimėlį ir instagramo istorijas. Ateik, pajusk.“ Kasdienybėje visi privalo būti labai protingi ir greiti, jausmams vietos nebėra. Pabandyk gatvėje garsiai nusijuokti – į tave gręžiosis kaip į kvailį. O teatre susirenka keli šimtai žmonių ir visi sutariame, kad čia galime sau leisti jausti ir tai išreikšti nesigėdydami. Aktoriaus pareiga padėti atverti tuos vaizduotės ir emocijų langelius. Kad ir trumpam, bet jie bus buvę atverti.

– Poeto Tahos istorija yra universali žmogaus, bet kartu ir specifiškai Palestinos istorija. Spektaklis „Taha“ jums yra ne tik darbas, su poetu turite daug biografinių panašumų. Ar kaskart šią istoriją iš naujo išgyvendamas ir atverdamas kitiems nesijaučiate tarsi psichoanalitiko kabinete?

– Man regis, aktorių psichika nėra visiškai stabili. Bet mes radome būdą pabėgti nuo realaus pasaulio ir savo ligos. Ta liga yra pripažinimo troškimas. Nerandame sau vietos, kasdienybėje jaučiamės nesaugūs. Aš niekur nesijaučiu saugus, tik scenoje, nes tame išgalvotame pasaulyje – kuris, žinau, pasibaigs sulig spektaklio pabaiga – galiu sukurti labai drąsų pasaulį ir jame būti savimi, kalbėti garsiai ir laisvai, savo vidų išreikšti išorėje. Kaip tai padaryti realiame pasaulyje, būdo neradau.

Mano vaikystė ir paauglystė buvo paprasta, nuobodi. Bet normaliame gyvenime visad jaučiausi svetimas. Pradėjau skaityti poeziją ir deklamuoti atmintinai šeimai ir draugams. Supratau, kad tai veikia: nebesijaučiu esantis užribyje, esu pasaulio dalis ir galiu daryti jam poveikį. Kad ir penkias minutes, bet tai jau pokytis. Tada supratau, kad to gyvenime ir reikia: priežasties kasryt atsikelti. Visą gyvenimą ieškome tų priežasčių, prasmės. Net ir žinodami, kad esame dideliame šūde, vis tiek atsikeliame ir bandome suteikti savo gyvenimui prasmę, jam įsipareigoti. Tai varginantis, bet kasdien pasikartojantis procesas.

Vaidyba man yra pabėgimas ir kartu džiaugsmas, kad galiu kurti pasaulį, kuris bus išgalvotas, kai pasibaigs, bet labai tikras, kol egzistuos. Džiaugsmas pabūti kažkuo kitu ir pasakoti istorijas, kurios nutiko ne man, – bet privalau įtikinti žmones, kad jos nutiko man. Toks įsivaizduojamas pasaulis. O po valandos istorija baigiasi ir nelieka jokios atsakomybės. Dėl aktorystės galiu būti bet kas, bet ne iš tikrųjų. Aktorių darbas yra apsimesti, kad esi kažkas kitas, o tada grįžti į savo gyvenimą, kuriame esi niekas ir niekam tavęs nereikia.

Kai tai supratau, apėmė didžiulis palengvėjimas. Kartu padėjo atsikratyti egoizmo, neva esi šiame pasaulyje labai svarbus. Nesi. Aktorius yra tiesiog vamzdelis, per kurį teka potyriai kitiems. Ir tai turi būti labai švarus vamzdelis! Jei tu, aktorius, jautiesi baisiai svarbus, tuomet nebesvarbus tampa tavo darbas, ir pjesė tampa apie tave. Geras aktorius yra žmogus, kuris žino, kad yra nesvarbus. Aktorius tėra įrankis scenoje, toks kaip apšvietimas, garsas, scenografija. Jis privalo dosniai atiduoti save visą, kad tie potyriai žmones pasiektų, kad žmonės pajustų. Tam reikia atsikratyti savo ego, bet ego reikalingas norint užlipti ant scenos – kad tikėtum, jog gali priversti šimtus žmonių tavęs klausyti. Tačiau tik atsistojus scenoje ego turi akimirksniu dingti ir nebegrįžti – jam esant tarp tavęs ir žiūrovų, šie nebematys pjesės.

– Kuo jums yra svarbi Tahos istorija?

– Man Tahos istorija nėra vien tik Nakba. Ne, tai istorija apie tai, kaip galima įveikti sunkias situacijas, kodėl reikia bandyti rasti kelią iš katastrofos, kad būti optimistu yra gerai. Mąstyti kitaip. Pasakojime apie karą (plačiąja šio žodžio prasme) paprastai tikimės pamatyti, kaip žmonės jo metu elgiasi, tačiau neklausiame, kaip galime laimėti prieš karą ir kas nutiks su žmonėmis po jo. Įsivaizduokime, kad Sirijoje jau viskas gerai, žmonės gali grįžti. Ar manote, kad tie keli milijonai viską praradusių pabėgėlių toliau gyvens lyg niekur nieko? Žinoma, ne: karo trauma išliks dar kelioms kartoms. Menas turi kelti būtent tokius klausimus, o ne bandyti įrodyti, kad karas iš tiesų vyko. Palestinos atveju – Nakba yra faktas, dėl jo ginčytis nėra prasmės.

Taha yra pavyzdys, kuriuo noriu sekti. Nepatyriau to, ką patyrė jis, ir net neįsivaizdavau, kad su tomis patirtimis galima susitvarkyti ir net tam tikra prasme prieš jas laimėti. Tai taikoma ir tautai. Geras menas primena žmonėms, kad galima mąstyti kitaip net didžiausios tragedijos akivaizdoje.

Mūsų, palestiniečių, problema yra ta, kad prisiėmėme aukos vaidmenį: tik reaguojame, patys veiksmų neinicijuojame. Izraelis mus stumia į kampą, daro ką nori, o mes tiesiog prastai atsakome, nes jaučiamės aukomis – kai niekas tavęs neklauso, pradedi šaukti nesvarbius dalykus. Bet pasaulis bet kokiu atveju mūsų negirdi, tad nieko neprarastume pakeitę kryptį. Ko mes norime? Neturime bendros vizijos, esame išsklaidyti, suskaidyti ir, man regis, patys to nesuvokdami praradome savo tautos istoriją. Kai kuriems atrodo, kad Palestina užsibaigia Vakarų Krante! Turime atsigręžti į save, suprasti, kas mums atsitiko, pripažinti tai ir savo klaidas. O tada žiūrėti, ko norime iš savęs, kaip savo šalį matome ateityje. Kažkur tarp grįžimo 70 metų į praeitį, kas yra neįmanoma, ir apsiribojimo savivaldos pastatu Ramaloje yra Palestinos žmonių tiesa ir ateitis.

Aš Palestinoje noriu vienos demokratinės valstybės. Mano Palestinos vizija yra turtinga, įvairi šalis, kurioje gyvena skirtingos kultūros, – tokia, kokia ji visad ir buvo. Tiesą sakant, tai mano vizija visam pasauliui, nes kiekvienas turi teisę gyventi ten, kur jam patinka, bet tik su sąlyga, kad visi turės lygias teises, elgsis gražiai ir niekas nebandys įvesti priespaudos ir griauti kitų žmonių gyvenimų.

– Ar jūs, kaip palestinietis, jaučiate spaudimą savo kūryboje būtinai kalbėti apie Palestiną, o ne kokius nors nekaltus drugelius?

– Žinote, norėčiau būti gimęs mažame Šveicarijos kaime, kur auginčiau karves ir virčiau šokoladą. Bet prisiekiu: tikrai palaikyčiau Palestiną! (Juokiasi) Kai kurių dalykų negalime pakeisti: savo tėvų, tapatybės, gimtosios kalbos, kultūros, kurioje gimėme. Istorijų, kurias nešiojamės savyje, – nuo jų pabėgti neįmanoma.

Iš pradžių mane tai labai erzino, nes norėjau kalbėti apie kitokius dalykus. Juk esu ne tik palestinietis, esu ir galvoju apie daug įvairių dalykų. Tačiau dabar viskas OK. Esu iš Palestinos ir apie ją kalbu savo kūryboje, nes noriu, kad žmonės pažintų mano kultūrą. Negaliu apsimesti lietuviu, nors ir atrodau labai panašiai! (Juokiasi) Noriu to ar nenoriu, visad būsiu palestinietis, bet save suvokiu kaip viso pasaulio dalį, jaučiu ryšį su visais ir noriu, kad visi tą patį jaustų su manimi.

– Kartais man atrodo, kad gyvenant akivaizdžios priespaudos sąlygomis kūryba būna drąsesnė, stipresnė ir atviresnė. O tuomet, kai „viskas yra gerai“, menininkai dažnai plaukioja paviršiumi, tarsi bijodami ar nematydami reikalo mesti iššūkį status quo, kuris iš tiesų naudingas tik labai mažai mūsų daliai.

– Gyvendami privilegijoje žmonės nenori žengti vienu žingsniu per toli, nes bijo, kad praras savo patogų gyvenimą. O kai neturi ko prarasti, yra visai kitaip. Tačiau, pavyzdžiui, kurti teatrą Palestinoje yra labai sunku, nes mūsų niekas nefinansuoja, – kita vertus, tai suteikia laisvės, nes jei nefinansuoja, tai ir nekontroliuoja, ką tu darai scenoje. Bet yra ir kitas momentas: statydami pjesę apie mažus dalykus jaučiame kaltę, tarsi švaistytume savo meną ir progą kalbėti apie Palestiną. Mes, palestiniečiai, neturime privilegijos kurti bet ką. Esame sudėtingo krašto dalis ir kaip kūrėjai tampame savo kovos gynėjais.

– Po premjeros Vilniuje kai kurie žiūrovai kalbėjo, kad labiausiai juos paveikė Tahos gerumas. Kaip manote, ar todėl, kad gerumo aplink mus nėra tiek daug?

– Palestiniečius matome tik naujienų pranešimuose. Mes tapome antraštėmis: arba esame žudomi, arba žudome. Palestinietis vaizduojamas tik arba piktas, apsigobęs skara ir kažką šaukiantis, arba išsigandęs, verkiantis, auka. Žinau, kad žmonės stebisi: „O, Taha yra žmogus, ir dar toks geraširdis!“ Gal jie nežino, kiek daug poetų turime Palestinoje? (Šypsosi) Beje, prieš keliasdešimt metų Europa atrodė lygiai taip pat: žmonės išsigandę ir alkani arba super macho – pažiūrėkit, bombarduojame ištisus miestus! Vos prieš 50 metų Paryžiaus aikštėse prancūzai ant stulpų kabino alžyriečių galvas… Žudymas, bombardavimas ir gyvenimų griovimas nėra mūsų, palestiniečių, išradimas. Kartą vienas britų aktorius man sako: „Man negera žinant, kad koks nors bukagalvis Irane ar arabų regione turi atominę bombą.“ Kodėl, klausiu. „Nes jis gali ją panaudoti.“ Na, sakau jam, jūs ją JAU PANAUDOJOTE! Tai kam čia galvoj negerai – mums ar jums?

– Amerai, vienu sakiniu: ateitis šviesi ar ne?

– Kokia ateitis? (Juokiasi)

 

* Nakba (arab. katastrofa) – 1948 m. pradėtas Palestinos etninis valymas. Palestinoje besikuriant Izraeliui sugriauta apie 500 gyvenviečių, iš namų išvaryta apie 750 tūkst. žmonių. Tremtiniams iki šiol neleidžiama grįžti.