Keletas stabtelėjimų prie savojo krašto poeto
Stasys Stacevičius man – tiesiog savojo krašto poetas, publicistas, eseistas, giliai įsišaknijęs į gimtąjį Merkinės
Stasys Stacevičius Sapiegiškiuose, poeto Antano Kalanavičiaus tėviškėje, 2012 m. birželį. Autorės nuotrauka
vienkiemį netoli Gudakiemio ir į senosios Merkinės, Subartonių istorinį, kultūrinį kontekstą. Kad ir kiek nutoldavęs, giliai panirdavęs, bet vis čia, netoli to, kas jam buvę labai brangu ir sava. Puikiai menu keletą ryškių stabtelėjimų prie jo.
Pirmasis – studijų metais įsigijus Stasio Stacevičiaus ką tik, 1990-aisiais, išleistą pirmąją poezijos knygelę „Vienkiemio valanda“. Kokia tada sava man, kilusiai iš mažo Dzūkijos kaimelio netoli Nedzingės, atrodė kelionė jos puslapiais! Toje kelionėje po Merkinės krašto ir kiek tolimesnių Dzūkijos vietovių apylinkes, istorinę ir kultūrinę praeitį, po senuosius bažnytkaimius ir naikinamus vienkiemius, po nykstančias senąsias kapinaites ir rudenį „nepaveldėtoj žemėj“, rodės, išgyvenau tuos pačius skaudulius, kuriuos jautė ir poetas. „Neužgesk, pašvaiste, virš Merkinės. / Neužgesk, Merkine. Neužgesk“, – iki šiol tebeskamba lyg maldos žodžiai. Kaip ir patikinimas: „Jauną Krėvę perskaitę iš naujo, / prie ligoto Merkio / neišnyksim.“
Kitas ryškus stabtelėjimas jau 2012-ųjų rudenį su poeto „Stikline“. Įsimintinas knygos pristatymo vakaras Rašytojų klube Vilniuje, o vėliau manasis panirimas į ją visą: skaidrią, puspilnę, pustuštę, neišgertą, vėl skaidrią… Nirimas į gyvenimą ir į nebūtį su vis ryškėjančiu tylos motyvu, su labai jautriai sielą palietusiu subtiliu atsisveikinimu su motina: „Dabar skrisk, mama, skrisk. Nelauksiu tavęs ir neklausiu, / kurioj kartoje atminimas ir kapas nunyks.“ Ir su lyg netyčia, bet taip pranašiškai viename eilėraštyje poetui išsprūdusiu savosios lemties nujautimu: „Sapnuojamoj knygoj gal bus parašyta, / kad aš užšalau giliose pusnyse…“
Dar daug epizodinių prisilietimų prie Stasio Stacevičiaus lyrikos, publicistikos, eseistikos – skaitytos jo publikacijos „Giružyje“, „Merkio krašte“, „Valstiečių laikraštyje“ ir jo poezijos knygelės. Be „Vienkiemio valandos“ ir „Stiklinės“, dar šešios. Ir susitikimai. Dažniausiai Nedzingėje ir Sapiegiškiuose vykusiuose renginiuose, skirtuose poeto Antano Kalanavičiaus atminimui.
O kitas jau labai skaudžiai širdį nutvilkęs stabtelėjimas – žinia apie gimtojo krašto poeto dingimą. Prieš pat Kūčias, 2012-ųjų gruodį. Nežinia, nerimas ir bet kokios informacijos gaudymas: gal rado, gal dar gyvas? O po tris savaites trukusių paieškų – skaudi netekties realybė…
Tad dar vieno sąlyčio ir panirimo į Stasio Stacevičiaus kūrybą, šįkart eseistiką, ypač laukiau jau po jo mirties. Ir štai pagaliau 2014-ųjų sausį į rankas pateko „Milda supaisys“. Su puikiai man pažįstamų vietų autentika, kultūros, meno problemų apmąstymais ir, aišku, subtiliais, giliais kūrėjo išgyvenimais.
Nekantriai laukiau ir šiemečio sąlyčio su poetu, buvusio jo gyvenimo aplinka, mėgtomis vietomis. Toji kelionė vieną labai gražų, saulėtą spalio pradžios pusdienį, rodės, turėjo būti paribiu, lyg tarp ČIA ir TEN. O josios pradžia – Pelekiškėje. Autentiškoje, savąją dvasią turinčioje, kūryba alsuojančioje Stasio Stacevičiaus gyvenimo draugės menininkės, juodosios keramikos meistrės Teresės Jankauskaitės sodybėlėje. Čia dar kabo sūpynės, ant kurių Stasys mėgdavęs suptis ir sakydavęs: „Oi, aukštos Teresės sūpynės! Kai iš vienos pusės atsisėdu ir įsisupu, matau Merkinę, kai iš kitos – Subartonis.“ Šalimais ir pavėsinė, kurioje mėgdavo rūkyti. Ir krosnis lauke keramikos dirbiniams – ją padėdavo „uždusyt“. Jaukioje menininkės trobelėje ne viena kūrybinė idėja ir Stasiukui (taip jį mėgdavę vadinti ir artimieji, ir kiti gerai pažinojusieji!), matyt, kildavusi. Būtent čia ilgai buvo svarstyta dėl paskutinio jo poezijos rinkinio pavadinimo, o Teresės pasiūlytas „Stiklinė“ poetui patikęs.
O šis stabtelėjimas itin jautrus ir skausmingas… Merkinės kapinėse nuo antkapinio paminklo į mus žvelgia ir pats poetas, palaidotas šalia savo artimųjų: motinos, tėvo, senelių Stacevičių ir broliuko Vincuko. Šįkart jau nebylus pokalbis su juo. Ir tik plevenančių žvakelių šviesoje iš Teresės lūpų veriasi Stasio „Amuletas“: „Su bangom kalbėjaisi laisvai – / tarsi būtum gelmei pašvęstoji. / Ne žmonių laivai, dievų laivai – / perkrauti lauktuvėmis – vaitojo…“ Ir girdisi tai, tikiu, ir ČIA, ir TEN…
Kitas mudviejų su poeto gyvenimo drauge sustojimas Subartonių ąžuolyne ir intensyvios Vincuko ąžuolo paieškos. Apie jį, tą iš dviejų kamienų į vieną suaugusį ąžuolą, Stasys Stacevičius rašė ir savo esė „Prie Vincuko ąžuolo“. Poetas mėgdavęs stabtelėt, pasėdėt šalia jo, užsirūkyt, patylėt… Gal stengdavosi išgirst, „kaip Vincuko ąžuolo lapais kalba Krėvė“? O gal pajaust, kaip „atgyja prigimtinis šventumas – kitoks negu esant bažnyčioj“?
Dar vienas širdžiai mielas sustojimas poeto sesers Marytės Stacevičiūtės, įsikūrusios visai šalia jų tėviškės, kur iki pat mirties gyveno Stasys, namuose. Rodos, su keliais baldais ir paveikslais, mielomis smulkmenomis, didžiąja jo asmeninės bibliotekos dalimi persikėlė ir dalelė buvusio jo gyvenimo. O iš įrėmintų nuotraukų ir fotoalbumų žvelgė ir jis pats. Vienur orus ir susikaupęs, gilyn paniręs. Kitur linksmai nusiteikęs, toks atsipalaidavęs, pašmaikštaut linkęs. Ir vienas, ir su artimaisiais, kitais brangiais žmonėmis, su draugais, kolegomis. Ir sesers Marytės atsiminimuose Stasiukas tarsi gyvas. Jis, jauniausiasis, vis seserų globos troškęs, nepaprastai mylėjęs motiną, artumą jautęs senelei Uršulei, sulaukusiai 101 metų. Dar vaikas būdamas labai mėgdavęs būti lauke, gamtoje, vaikščiodavęs tarp akmenukų, lazdukė rankoj ir jis kažką vis kalinėja į ritmą, lyg rimuoja kažką. Buvęs labai geras, jautrus vaikas, pavyzdingas mokinys, gerai mokęsis. Merkinės vidurinėje išryškėjęs ir jo pomėgis literatūrai, gebėjimai kurti bei svajonės… lakūnu būti. Lėktuvų modeliais domėjęsis, aviamodeliuotojų konkurse prizinę vietą laimėjęs, netgi Prienuose aviaklubą lankęs. Vis brolio netekties skausmas sesei prasiveržiantis: ir paskutinis pasimatymas su juo, ir ilgos nerimo savaitės jo beieškant. „Sukrautas šienas, suvežti šiaudai, / Dabar į širdį žydrą dangų vešiu“, – tarsi atgaiva iš poeto sesers Marytės lūpų skamba tai, kas brolio labiausiai įsiminę, kas brangiausia.
O štai mes ir Subartonių kaimo kapinaitėse prie rašytojo Vinco Krėvės kapo, kuriam nusilenkti mėgdavęs užeiti ir poetas Stasys Stacevičius. Pagarba šiam didžiam Dzūkijos krašto kūrėjui, 1992-ųjų spalį pagaliau „sugrįžusiam“ į gimtinę, – mūsų šiemetės kelionės užsklanda.
„Skaidraus tau rudens“, – tarsi girdžiu linkėjimą iš savojo krašto poetų lūpų. Kaip reta skaidri buvusi ir šioji kelionė su Stasio gyvenimo drauge Terese Jankauskaite jo keliais. O epizodiniai stabtelėjimai vis tęsiasi. Ir prie jo kūrybos liečiantis, ir ryškiausius gyvenimo epizodus prisimenant, apmąstant, pajaučiant.
