Į totorišką savastį atmerktos akys

Atrodo, viskas paprasta – rytais atmerki akis ir… Ar gal kažkas neprašytas už tave atbloškia bluostus? Kitaip: dingojasi, kad tas šviesos punktyras – dieviškai nepaprastas ir kad jo žaltvykslės dar neprarastos… Ir tada nejučiomis tarsi įmetėjęs kumeliukas vikriai pašoki ant kojų (arba ant kojos ir metalinio-plastikinio strampo, kaip kam nusiduoda) ir nejučiomis, tarsi savaimingai įsibruki į tavyje ir aukščiau momens beigi žado plytinčias egzistencines sąvartas. Tiksliau, į švytintį už lubų dangaus skliautą (tik įdienojus kartais atsimeni, kad jo archajiškieji aistiški sinonimai – ir (ne)eilinė diena, ir iš jos prasminio „didelio lauko“ (Stasys Jonauskas) išsilukštenęs lietuviškasis Dievo vardas, pritaikytas ir atneštiniams). Užsiklojęs (pa)sąmonės miglomis nenoromis streipalioji per slenkstį ir neišvengiamai įmoklini į dar gerokai prieš mūsų likiminius iššūkius nematomai įmintą taką. Jo prigludę gysločiai vertiesiems sukužda, kad tie paprasti rytiniai atsibudimai yra labai nepaprasti kasdieniai stebuklai. Žinoma, ne tokie deus ex machina kaip Gitenio Umbraso sumeistruotas ir į keturkampę šaligatvio plytelę tarp Vilniaus katedros ir senojo gynybinio bokšto (varpinės) blizgiomis stačiomis raidėmis apsukui įapvalintas, regis, ir įmistifikuotas, galgi ir bendrareligiškai įmitintas „Stebuklas“, bet… Juk kas vakarą su išsikrovusiomis baterijomis nenoromis užmiegi, išnyksti iš savo ir pasaulio kontrolės radarų ekranų, kai nežinia kuriam tarpsniui užsimiršti ir numiršti… Miegi lyg rugių miegoje ir (užsi)miršti (ši gyvenimo anestezija įdiegta mirtingiesiems žmogynams), kol palaimingai užmiršti į užsmegenines matricas įsispaudusius kodinius „pagrindinius gyvenimo pasakojimus“. Kol švelni minkštosios galios force majeure nebeliepia grūstis į troleibusus ir susodina su amžinai gyvaisiais mirusiaisiais ir kitomis namų pojūčio dvasiomis už įsirėžusio nuo vaikystės į krūtinkaulį stalo prie lango į vakarus su vešlia, žaliai įsaulyje gelsvuojančia pieva. Vietiniu aistišku nepažeidžiamosios oikumenos (rojaus) pirmavaizdžiu. Tada subtilaus ir baugaus sapno montažo vejamas skuodi su mylimąja dviračiais pro vėtros laužiamas aukštaūges egles į tolumoje už miško dūluojančią properšą…

Rustam Muchametzianov. Vainikas vaikaitei. Kazanė. 1978

Zuleicha atmerkia akis (žinoma, ne dabar, o pasakojimo laiko ir erdvės sankirtoje). Priešaušriais, žiemą, laikantis ilgaamžių tradicijų totoriškai tvirtai suręstoje troboje – trisdešimtmetė moteris, už tradicinį kalymą andai, būdama geltonsnapė penkiolikinė, atitekėjusi į iki kaulų čiulpų patriarchalinio vyro ir anytos, tikros ubyrly karčyk (kraugeriškos demonės, raganos, vampyrės), namus ir esą kaip likiminė netikėlė negebanti pagimdyti berniuko, jau spėjusi atokaus, tarp miškų įsispraudusio Julbašo kaimo, nuo Kazanės nutolusio dviejų dienų žygiu arkliais, kapinaitėse palaidoti keturias dukteris. Suvargusi, užguita, vyrui ir jo išdidžiai, pagiežingai kerštaujančiai, stiprios prigimties motinai besąlygiškai paklūstanti moteris, atsakinga už turtingų namų ūkį ir kiekvieną buities smulkmeną, bet esanti tik pastumdėlė, be kita ko, nuo mažumės apraizgyta begalės musulmoniškų dogmų, beraštei neretai nesuprantamų elgsenos kanonų ir reikalavimų. Savitos jaunesnės kartos (gimusi 1977 m.) totorės rašytojos Guzel Jachinos, rašančios rusų kalba ir literatūrologų lyginamos su garsiaisiais sovietmečio „nacionalinių kultūrų korifėjais“ Faziliu Iskanderu, Anatolijumi Kimu, Olžasu Suleimenovu, Čingizu Aitmatovu, dėka Zuleicha atsibudo 1930 m., vadinamosios bolševikinės kolektyvizacijos (ir mūsų tėvams iki kraujo sūrumo įsiėdusios), nukreiptos prieš pasiturinčią valstietiją ir „buožiją“, sovietinio teroro bei baltais siūlais perdygsniuoto tautinio genocido mėsmalėje, kai vietiniai prisiplakėliai prie valdžios rengėsi plataus masto trėmimams ir tuo pačiu gaištu „etnovalymams“.

Bet, kaip gudručių sakoma, ne apie tai daina – į romane „Zuleicha atmerkia akis“ (iš rusų kalbos vertė Zita Marienė, Vilnius: Alma littera, 2017) papasakotą istoriją ir jos atsišakojimus, veikėjų dramas, jų likimų vingius, sąmonėjimo kančias šiuokart nesigilinsime, nes iškalbingesnis pasirodė besąs Zuleichos pasaulis ir jos tautos kultūrinės ir dvasinės atminties ženklai, gyvybingi būties archetipai, netikėčiausiose kasdienėse mintyse įsigyvenę ir tarsi savaimingai išnyrantys totoriški vaizdiniai, turintys akivaizdžių sąsajų (šiame tekste kiekviena proga nebaksnojamų) ir komparatyvistinių paralelių su lietuvių (tiesą sakant, su bendresne atogrąža į aisčių (baltų) ir jų kaimynų) prigimtinės kultūros pasireiškimais.

Zuleicha užkrosnyje už čiaršau (užuolaidos), dalijančios tradicinės totoriškos trobos vyriškąją ir moteriškąją puses, atmerkė akis nerimaudama dėl anapusinės mirusių dukterų būties, norėdama joms kuo galėdama padėti požemių patamsiuose. Įgijusi zuikės drąsos, įveikdama širdį ir protą draskantį drebulį, vyrui ir anytai dar parpiant, ji iš anksto apgalvojo, paryčiais kėlėsi ir paslapčiomis pusplikė, vien su kiulmeku (moteriškais marškiniais) sliūkino į ledinę palėpę, vėliau netgi šliaužė neobliuotomis grindimis nusikabinti poros šaltyje sukietėjusių obuolių sūrio juostų. Gerai išvirto krosnyje, tvarkingai iškočioto ant plačių lentų, rūpestingai išdžiovinto ant stogo, sugėrusio karštą rugpjūčio saulę ir vėsius rugsėjo vėjus… Juostas bus glotnu apsivynioti apie juosmenį ir jį apsisupti jaga (susisiaučiamais kailiniais, panašiais į chalatą). Juk nuo tabano (valgomojo stalo) nepaimsi ir į tastymalą (ilgą siuvinėtą rankšluostį) neįvyniosi kyzylyko (arklienos dešros) ar koš-tele (trapaus miltinio saldėsio), nes jų kąsniai suskaičiuoti, regis, nejuntamų, bet visur esančių akių iš užgriuvusių anytos akiduobių… O jau net artintis prie tur (garbingosios trobos kertės, mūsiškai sakant, krikštasuolės, gerojo užstalės kampo) nė nedrįsk. Vakare, po sunkių medienos kirstynių ir vilkimo į roges su vyru Murtaza, kai tas, apsivilkęs švarius marškinius, nuėjo į namo, menančio kelias kartas, motinos pusę vakarinio pasišnekučiavimo, ji kaimo keliu pasilenkusi prieš vėją, atrodytų, lyg melstųsi ar įsistebeilijusi į kažką kalbėtųsi su savimi ar ferešte (angelu, kuris kartu gali būti ir džinas ar šaitanas), nuklampojo į galukaimį. Ten, paskutinio namo patvoryje, gyveno basu kapka ijase – kaimo galo dvasia. Žmonės pasakojo, kad ji esanti baisiai pikta, niurzgi. O Zuleichai buvo suprantama, kodėl ji tokia – juk nelengvas darbas vis varyti ir varyti nuo kaimo nelabas dvasias, neįleisti jų pro vartus, o jei kaimiečiai turėdavo prašymų miško dvasioms, reikėdavo jiems padėti, patarpininkauti. Iš motinos pasakojimų ji žinojo, kad įvairioms dvasioms įtikti nelengva, nes ne visada aišku ir dar nelygu, ką jos mėgsta. Žinojo, kad neįnoringa ir neaikštinga trobos priemenėje gyvenanti bičiura (žemesnioji dvasia, kaukas), jei padėsi porą neplautų lėkščių su košės ar viralo liekanomis, naktį išlaižys. Pirties bičiurai duok riešutų ar saulėgrąžų. Tvarto dvasia mėgsta miltinius valgius, o sodybos vartų dvasia – grūstus kiaušinių lukštus. Zuleicha žinojo, kad galukaimio dvasia labiausiai mėgsta įvairius saldumynus. Tuo įsitikino ir tada, kai pirmąkart ėjo prašyti basu kapka ijase paslaugos – kad pakalbėtų su kapinių dvasia zirat ijase, kad toji pasaugotų dukrelių kapus, šilčiau juos apklotų sniegu, nuvaikytų piktą ir padykusį girinį šurale (miško dvasią). Tada Zuleicha jai atnešė saldainių, o kitais kartais parūpino riešutų su medumi, trapių sausainių koš-tele, džiovintų uogų. Ir šį kartą nė viena obuolių sūrio juosta negrįžo pas ją – jas pagriebęs vėjas nunešė ten, kur reikia, – kažkur laukais, ten pasukiojo, pamėtė ir galop atnešė prie galukaimio dvasios landos. Vadinasi, prašymas bus įvykdytas – ijase saviškai pakalbės su kapinių dvasia ir ją prišnekins, tad dukrelės iki pavasario gulės šiltai ir ramiai. Žemai nusilenkė jai tamsoje.

O ką bylojo sengirės dvasios? Miške kelias prie tolimosios pievos, apsuptos devyniomis kreivomis pušimis, nutrūkdavo. Ten vietiniai senbuviai suprasdavo, kad žmonėms pažinus miškas baigėsi – „prasidėjo neįžengiama sengirė, griaumedžių užversta tankynė, laukinių žvėrių, miško dvasių ir visokios bjaurasties buveinė. Šimtametės juodos eglės į ietis panašiomis viršūnėmis girioje dunksojo taip tankiai, kad arklys nepralįstų. [...] Žmonės kalbėjo, kad per girią galima išeiti į marių žemę – jeigu eitum pasauliui daug dienų iš eilės. Bet koks sveiko proto žmogus tam ryšis? Net per Didįjį badmetį kaimiečiai nedrįso žengti už Tolimosios pievos: suvalgė žieves nuo medžių, sumalė visas ąžuolų giles, ieškodami grūdų išrausė visus pelių urvelius – bet į girią kojos nekėlė. O kas įkėlė – tų daugiau niekas nematė.“ Žmonės pasakojo, kad į sengirę kelioms paroms išeidavo nelaimingą meilę patyrusios merginos. Dažniausiai atgal negrįždavo, bet stipriausio kūno ir dvasios parsirasdavo sveikutėlės, esą tik išskirtinėms dvasios leisdavo toliau gyventi.

Užkamuoti raudonordiečių (taikli, nedaugiažodė rusiškosios sovietijos sąsaja su andai iš rytų tvinusia Aukso orda) Julbašo kaimiečiai gyvulius, padargus, maistą, javus visaip gudraudami slėpė kur įmanydami. Zuleichos vyras pavasarinei sėjai paskirtuosius kviečius net sumanė paslėpti musulmonų požiūriu nepriderančioje erdvėje – kapinėse. Ar ne nuodėmė trikdyti mirusiuosius? Gal paprašyti chazret (garbiojo) mulos leidimo? Ar neužsirūstins kapinių dvasia? Akivaizdu, kaip totorių pasaulėžiūroje (ir pasaulėjautoje) susipynę islamo vaizdiniai ir liaudiški etnokultūriniai tikėjimai (panašiai kaip ir Lietuvoje šiuo metu neatmezgamai susinarplioję krikščioniškieji ir senieji lietuviškieji gamtojautiniai / gamtameldiškieji prasminiai ryšiai).

Rytmečio tyloje jie kojomis lyg duonkubilyje kirvuku kapojant šviežius sušalusius kopūstus gurgždindami sniegą iriasi prie kreivosios liepos su ilga ir siaura kaip plyšys dreve (ant jos šakos tupi mėlyngurklė su žydra krūtine tarsi dangaus šukele) – į miško proskynoje dunksinčias kaimo kapinaites. „Ant dviejų medinių kastuvų tartum ant neštuvų – brangus nešulys: sėklinių grūdų maišai, rūpestingai virvelėmis pririšti prie kotų.“ Atėję kastuvu ir rankomis iš gilios pusnies atkapsto keturis taš (akmenis, kurie suvokiami ir kaip paminkliniai žymenys) su arabiškais rašmenimis. Iš tikrųjų tai taškil – žemi, vienų metų vaiko ūgio akmenys-paminklai. Vyras į numanomą slėptuvės vietą tarp dukterų kapų beda įšalan kastuvą, bet Zuleicha ūmai sukniumba ir apkabina pirmagimės Šamsijos taš. Kalbasi su ja ir kartu su zirat ijase (kapinių dvasia), prašo jos atleidimo dėl nekantrumo, kad be pavasario saulės drumsčia jai ramybę, bet ką darysi, teko… Sakosi žinanti, kad ir dukrelė nepykstanti už tokį įsibrovimą į jos tylųjį požeminį pasaulį, nes norinti padėti tėvams. Dabar jau galima per ledą brautis prie slaptavietės – į ją greit subyra saulės geltonumo, nuo šalčio skambantys grūdai. Jie ten, tarp dukterų kapų, giliame medžio karste, miegos iki pavasario, kol vėl suguls į žemę, kad sudygtų ir vėliau dirvoje suvilnytų želmenimis. Miegos apšalę, bet gyvi, panašiai kaip kasmet žiemos speigus išgyvena žemaičių anttrobių miegose užsnūdę javeliai. Vėl lyg nakčiai antklodė ant atidengtų taš sužeriama sniego kaugė. Iš miško kapinių juos palydi mėlyngurklės čiulbavimas. Zuleicha moja ranka dukrai – Šamsija, žinojau, kad tai tu.

Knygoje pavaizduotoji moteris gyveno nuo amžių įprastoje dvasinio kultūrinio paveldo, liaudiškos žiniuonystės, tautosakos, papročių, įvairiausių įtikėjimų, nusistovėjusių tradicijų prisodrintoje terpėje. Ir staiga naujai apsireiškusių vatnikų „genų inžinierių“ valia netekusi vyro ir visos būtiškai susisluoksniavusios gyvensenos ir egzistenciškai į (pa)-sąmonę įsismelkusio kraštovaizdžio, po daugybės likimiškų iššūkių atsiduria kaip stovi taigoje, vadinamųjų perkeltųjų asmenų (buožių) stovykloje prie didingos Sibiro arterijos Angaros. Ir buvusi be galo trapi, atrodė, viso pasaulio galingųjų prislėgta mažiukė totoriukė, susilaukusi gimtinėje pradėto sūnaus, atsilaikė, nors ir stūmė dienas pavergėjų suręstame darbo stovyklos pragare, – gal todėl, kad sugebėjo laikytis iš gamtos ir dvasių pasaulio paveldėtų ir perimtų meilės ir švelnumo dėsnių. Kas padėjo išlikti ir ne tik neprarasti prigimtinių galių, bet ir retkarčiais netgi pajusti gyvenimo skonį? „Neseniai ėmė ir suvokė: gerai, kad likimas atbloškė ją čia. Glaudžiasi valdiškame lazareto kambariuke, gyvena tarp svetimo kraujo žmonių, šneka svetima kalba, medžioja kaip vyras, dirba už tris, bet jai gera.“ Iš protėvių paveldėta stipri, į gamtiškąją ir žmogiškąją gyvastį vektoriškai atsigręžusi prigimtis, esminių tautinės esaties krislų neiššvaisčiusi pasaulėjauta pergalėjo visa, kas žmogiška, pamynusią sistemą. Ir tai pasakojimas ne apie tremties siaubus, o apie prigimtinius tvirtybės šaltinius. Juk net ir atsidūrusi gūdžioje, neperžengiamoje, nors ir nuostabiai gyvybingoje taigoje, ji šią lyg dvasios seserį ir visą aplinkinį pasaulį nepaliovė matuotis pagal įsigyventą ir ilgam savyje pasilaikytą buvusį pasaulėvaizdį, kažkur tarsi už jos esantį mitinį provaizdį. Ypač ne tiek medžiodama, klaidžiodama, regis, amžinąja bekrašte giria, o savaip skonėdamasi tekusia patirtimi, bendraudama su miško horizontale ir dangaus vertikale, būdama visumos, visų ir niekieno dalelyte. „Čia, tarp melsvai žalių eglių, reikia ne žengti – be garso slysti vos prisiliečiant žemės; neprilenkti žolės, nenulaužti šakelės, nenumušti kankorėžio – nepalikti jokio pėdsako, net kvapo; ištirpti vėsiame ore, uodų zvimbime, saulės spindulyje. Zuleicha moka: jos kūnas lengvas ir klusnus, judesiai greiti ir tikslūs; ji pati – kaip žvėris, kaip paukštė, kaip vėjo dvelksmas, tekantis tarp eglių šakų, srūvantis per kadagynus ir vėtravartas.“ Nuolat atsidurdama ribinėse išgyvenimo svarstyklėse, ji greit paprastai, savaip kaimietiškai perkando esminius būties dydžius ir nesiožiuodama kaip mergiščia su jais susigyveno. Vargu ar būtų galėjusi kitiems suprantamai paporinti, kas yra gyvenimas, mirtis, Dievas (Alla – Alachas), amžinybė, bet pati sau tai žinojo, intuityviai suvokė ir dėl išmaniųjų dievoieškos technologijų nesuko tamsiagarbanės galvos. Kasdien matė, koks natūralus girioje yra mirties įstatymas. „Mirtis čia buvo visur, tačiau mirtis paprasta, suprantama, savaip išmintinga, netgi teisinga: krito nuo medžių ir puvo ant žemės lapai ir spygliai, lūžinėjo po sunkia lokio letena ir džiūvo krūmeliai, žolė atitekdavo elniui, o jis pats – vilkų gaujai. Mirtis buvo glaudžiai, neatsiejamai susipynusi su gyvybe – ir todėl nebaisi. Negana to, gyvybė girioje visada nugalėdavo.“ Anksčiau paniškai, savininkiškai galvodama, ji vengdavo prisiminti mirusias dukras ar jausdavo nuolat dilginantį kaltės ar kažkokių netesybų jausmą, bet kartą prisiminė greta jų palaidotus grūdus ir paprastai pagalvojo, kad gyvybė ir ten paims viršų. „Pamanė: o juk tada jie visi neprapuolė. Kai kurie, gal ir nedaug, atėjus pavasariui prasikalė per savo medinio karsto plyšelius, kiti – nors ir supuvo, tačiau tapo jaunų želmenų penu. Įsivaizdavo, kaip švelnūs kviečių stiebai su varpomis stiebiasi tarp kreivų antkapių akmenų, perauga juos, paslepia, apklečia.“ Žinoma, pasijutusi, regis, saugi nuo pavergėjų atsivežtų ideologemų tikruose, tingiai tūkstantmečius kaip dieną išgyvenančiuose miškuose, ji nevalingai susizgribo – o kur jų dvasios, kurgi jų tikroji gyvybė? „Ji taip ir nesusigaudė, ar girioje esama dvasių. Per septynerius metus kiek kalvų apėjo, kiek daubų išmaišė, kiek upelių perbrido – nė vienos nesutiko. Kai kada akimirką atrodydavo, jog ji pati ir yra – dvasia.“

Be abejo, gyventi ne vien kaip miško dvasiai, bet ir kupinai jaučiant buvimo po Saule gerumą, visavertiškai, visakraujiškai lapoti skatino ramios ir smalsios sūnaus akys ir ne tik… Ir mylinti motina, kaip daugybę kartų tai darė nematomais saitais amžinybėje sukabinti jos, aišku, nebeatmenami, bet tarsi šalia tebesantys senoliai ir tolimesni sentėviai, ne iš tvarkingai surašytų palaikių popierinių lakštų, o tiesiai iš savo burnos į Juzufo ausis perteikė visą kritiniu metu puikiai, nors seniau tai ir atrodė kaip šuniui penkta koja, atsimenamą sakytinę totorių išmintį. „Zuleicha pasakodavo sūnui visas vaikystėje iš tėvų girdėtas pasakas ir legendas: apie ilgapirščius gauruotus šurale, mirtinai užkutenančius susivėlinusius keleivius, einančius per mišką; apie susivėlusią vandenę su-anasy, kuri jau šimtą metų aukso šukomis šukuoja susivėlusius savo plaukus ir negali iššukuoti; apie vampyrę gyvatę jucha (gražios moters pavidalo), kuri dieną pasiverčia gražuole mergina ir gundo jaunuolius, o naktį iš jų išsiurbia gyvasties syvus; apie ugnimi alsuojančius slibinus aždacha, besislepiančius šulinio dugne ir ryjančius vandens atėjusias moteris; apie kvailus ir godžius dev [piktas dvasias, žmogaus pavidalo milžinus – J. Š.], grobiančius nuotakas; apie galingąjį siauraakį Čingischaną, užkariavusį pusę pasaulio, o kitai pusei įvariusį siaubą; apie jo gerbėją ir sekėją Raišąjį Timūrą, sugriovusį iki pamatų gerą šimtinę miestų ir atstačiusį tik vieną – spindintį Samarkandą, virš kurio bet kokiu oru amžinai žydrame danguje žėri didžiulės aukso žvaigždės…“ O dar pasakojimuose sušmėžuodavo žalmavyz – senė milžinė, ėdrūnė žmogėdra, peri – merginos pavidalo dvasia, žiniuonis oškeruče, demonė albasty… Urara-bairam (musulmonų pasninko pabaigos šventė), Kurban-bairam (aukojimo šventė)… Vis dėlto tremties gūdumoje net tūkstantį pirmąjį kartą Juzufas vis aršiau mėgdavo klausytis apie stebuklingąjį paukštį šachą Semrugą. (Su juo autorė išmaniai susiejo priverstinio darbo gyvenvietei suteiktą Semruko (rusiškai – septynios rankos) pavadinimą, kuris buvo susijęs su tuo, kad pirmąją speiguotą ir žvėriškai alkaną žiemą žeminėje pavyko ištverti tik dėl trijų su puse (statybas perpratęs tremtinys buvo vienarankis) vyrų sumanumo.)

Semrugas gyveno aukščiausio kalno viršūnėje. Nei pėsti, nei raiti jos nepasiekdavo. Nei žvėrys, nei paukščiai, nei žmonės negalėjo jo pamatyti. Jo plunksnos buvo gražesnės už visus žemės saulėtekius ir saulėlydžius. Ir jis pats buvo neapsakomai gražus, o jo išmintis buvo beribė kaip vandenynas. Kartą visi žemės paukščiai suskrido į šventę – drauge pasilinksminti ir pasidžiaugti gyvenimu. Bet papūgos ėmė bartis su šarkomis, povai kivirčytis su varnomis, lakštingalos su ereliais, antys su jerubėmis… Dėl kilusio didžiulio vaido ir triukšmo pasaulyje nuo medžių nukrito lapai, o išsigandę žvėrys sulindo į urvus. Išmintingasis kukutis tris dienas mosavo sparnais ramindamas paukščius. Kai šie pritilo, pasakė, kad reikia išsirinkti šachą, kuris vadovautų ir svariu žodžiu nutrauktų ginčus. Buvo nutarta skristi pas gražiausiąjį ir išmintingiausiąjį Semrugą ir prašyti jo tapti paukščių valdovu. Didžiulis ir juodas kaip debesis paukščių pulkas pakilo į dangų. Skrido dieną ir naktį, nestabteldami nei pamiegoti, nei palesti, o kai pasiekė aukščiausio kalno papėdę, teko atsisakyti sparnų ir toliau eiti kojomis. Perėjo ieškojimų, meilės, pažinimo, abejingumo, vienovės, neramumų, atsižadėjimo slėnius. Po jų išlikusiųjų laukė tik bekraštė vandens plynė, virš jos – amžina tyla. Į amžinybės šalį gyviesiems kelio nebebuvo. Suprato paukščiai, kad pasiekė Semrugo buveinę. Jų širdyse augantis džiaugsmas liudijo, kad artinasi ir jis pats, nors akis teko užmerkti nuo pasaulį užtvindžiusios ryškios šviesos. Kai atsimerkė, išvydo tik vieni kitus. Tada suvokė esmę – jie visi ir yra Semrugas. Ir kiekvienas atskirai, ir visi kartu.