Dagilis

 

Amerikiečių rašytoja Donna Tartt (g. 1963), debiutavusi įsimintinu, bestseleriu tapusiu romanu „Slapta istorija“ (1992; liet. 1998, vert. Z. Marienė), 2013 m. išleido trečiąjį savo romaną „Dagilis“ (The Goldfinch). Jis sulaukė išskirtinio literatūros kritikų ir skaitytojų dėmesio, apdovanotas Amerikoje bene prestižiškiausia Pulitzerio premija, taip pat – Andrew Carnegie medaliu už literatūrinį meistriškumą.

Apsilankymas Niujorko Metropolitano meno muziejuje negrįžtamai pakeičia dar paauglio pagrindinio romano veikėjo ir pasakotojo Teo Dekerio likimą – teroristams susprogdinus bombą muziejuje žūsta jo motina, o jis stebuklingai išsigelbėja. Likęs vienas, įskaudintas ir pasimetęs vaikinas blaškosi gyvenimo klystkeliais nuo Niujorko iki Las Vegaso, klimpsta į melo ir apgavysčių liūną, o vieninteliu šviesos spindulėliu tampa žymiojo Rembrandto mokinio dailininko Carelio Fabritijaus paveikslas „Dagilis“, kurį jis slapta išsineša iš muziejaus tą tragišką dieną. Šis paveikslas, galiausiai įtraukęs Teo į pogrindinį nusikaltėlių pasaulį (Niujorke ir Amsterdame), gali jį ir išgelbėti, ir pražudyti.

Daugialypiame, nežabota energija pulsuojančiame epiškame beveik devynių šimtų puslapių romane, savotiškoje odisėjoje po šių laikų Ameriką, puikiai dera spalvingi įvairių visuomenės sluoksnių veikėjų charakteriai, išraiškinga kalba, preciziškas dėmesys detalėms ir nenuspėjamų siužeto vingių auginama psichologinė įtampa.

Romaną „Dagilis“ netrukus lietuviškai išleis leidykla „Alma littera“. Siūlome ištraukų iš pirmosios romano dalies „Berniukas su kaukole“.

 

 

 

i.

 

Pirmąkart per daugelį metų mamą susapnavau Amsterdame. Ilgiau kaip savaitę lindėjau viešbutyje, bijodamas kam paskambinti ar ištrūkti į lauką; širdis plastėjo ir spurdėjo krūtinėj nuo pačių nekalčiausių garsų: lifto skambučio, gėrimų vežimėlio barkšnojimo, net valandas mušančių varpų de Westertoren ir Krijtberg bažnyčių bokštuose gausmo, smelkiančio šiurpia iš pasakų ataidinčios neišvengiamos lemties nuojauta. Dienomis sėdomis ant lovos bandydavau šifruoti per televizorių olandiškai transliuojamas žinias (beviltiškas reikalas, nemokėjau nė vieno šios kalbos žodžio), o galiausiai pasidavęs įsitaisydavau prie lango ir spoksodavau į kanalą, apsigaubęs kupranugario vilnos puspalčiu, – paskubomis keldamas sparnus iš Niujorko pasiėmiau per plonus apdarus, su jais žvarbau net kambaryje.

Lauke – džiugus bruzdesys. Buvo Kalėdų metas, kanalo tilteliai naktį tviskėjo girliandomis; raudonskruosčiai dames en heren žvarbaus vėjo plaikstomais šalikais tarškėjo dviračiais akmenuotu grindiniu, prisirišę kalėdines eglutes prie bagažinių. Popietėmis mėgėjų kapela traukė kalėdines giesmes, virpančias ir tirpstančias žiemiškame ore.

Apšnerkšti viešbučio padėklai; galybė cigarečių; drungna degtinė iš neapmuitinamų prekių parduotuvės. Tomis nerimo ir tylos dienomis pažinau kiekvieną kambario centimetrą, taip kalinys įsidėmi savo vienutę. Tai buvo pirmoji mano viešnagė Amsterdame; miesto aš beveik nemačiau, tačiau pats kambarys, alsuojantis skersvėjuotu, nugairintu, saulės išblukintu šiaurietišku grožiu, buvo tarsi sumažintas Nyderlandų modelis: baltutėlaitės sienos ir protestantiškas dorybingumas susiliejęs su kuo tikriausia prabanga, laivais atgabenta iš Rytų. Nesuvokiamai daug laiko praleidau tyrinėdamas du aliejiniais dažais tapytus paveikslėlius, kabančius paauksuotuose rėmeliuose virš komodos: viename jų valstiečiai čiužinėjo ant užšalusio tvenkinio šalia bažnyčios, kitame burlaivį blaškė žieminės jūros bangos. Niekuo neišsiskiriančios reprodukcijos, bet varsčiau jas akimis taip, lyg jose glūdėtų senosios flamandų tapybos meistrystės paslaptys. Lauke šlapios snaigės leidosi į kanalą, tekšėjo į lango stiklą; ir nors brokatai buvo puošnūs, o kilimas minkštas, žiemiška, sakytum, kokių 1943-iųjų, šviesa tvilkė atšiaurumu: nepriteklius ir susivaržymas, nesaldinta arbata ir – pustuščiu skrandžiu į patalą.

Kiekvieną ankstų rytą, dar neprašvitus, kol neatvyko daugiau viešbučio tarnautojų ir fojė neprisirinko žmonių, lipdavau apačion pasiimti laikraščių. Patyliukais vaikštantys ir pašnabždomis kalbantys viešbučio darbuotojai į mane pažvelgdavo vos užgriebdami akimis, sakytum, nė nepastebėdami amerikiečio, dienos metu visai neišlendančio iš dvidešimt septintojo; bandžiau save raminti, kad naktinės pamainos viršininkas (trumpai kirptas, juodu kostiumu, raginiais akinių rėmeliais), ko gero, imsis visų priemonių, kad tik išvengtų nemalonumų ar triukšmo.

„Herald Tribune“ nebuvo jokių naujienų apie nepavydėtiną mano padėtį, tačiau įvykį nušvietė visi olandų laikraščiai: sudėtingos svetimkalbių rašmenų grandinės man buvo kankinamai neįveikiamos. Onopgeloste moord. Onbekende. Užlipęs į viršų, vėl įsitaisiau lovoje (nenusirengęs, kambary buvo vėsu) ir ant lovatiesės išskleidžiau laikraščius: nuotraukose – policijos automobiliai, STOP juostomis atitverta nusikaltimo vieta – tačiau net užrašų po nuotraukomis nepajėgiau iššifruoti, ir nors mano vardo niekur neminėjo, taip ir liko neaišku, ar straipsniuose buvo pateiktas mano išvaizdos apibūdinimas, ar šią informaciją kaip tik slėpė nuo visuomenės.

Kambarys. Radiatorius. Een Amerikaan met een strafblad. Alyvuogių žalumo kanalo vanduo.

Šaldamas ir negaluodamas, ir dažniausiai nesumodamas, ką veikti (neprigriebiau ne tik šiltesnių rūbų, bet ir jokios knygos), kone ištisą dieną prakiurksodavau lovoje. Naktis, dingojos, užslinkdavo vos įpusėjus dienai. Dažnai išdrikusių laikraščių šlamesio užliūliuotas trumpam nugrimzdavau į miegą, tačiau ir į mano sapnus įsismelkdavo dienos valandas drumsčiantis neaiškus nerimas: teismo posėdžiai, iš netikėtai išsiskėtusio lagamino ant keleivių įlaipinimo tako byrantys drabužiai, oro uosto terminalo koridoriai, kuriais lekiu į lėktuvus, žinodamas, kad vis tiek nespėsiu.

Karščiuodamas prisapnavau daugybę keistų ir nepaprastai ryškių sapnų, prakaito pilamas, blaškydamasis, nelabai suvokdamas, koks paros metas; vis dėlto paskutinę ir slogiausią naktį sapne išvydau motiną: tai buvo trumpas, slėpiningas sapnas, tarsi koks apsireiškimas. Aš stovėjau Hobio krautuvėje – tiksliau, kažin kokioj pamėkliškoj erdvėj, bendrais bruožais primenančioj krautuvę, – ji staiga prisiartino man iš už nugaros, ir aš išvydau jos atspindį veidrodyje. Pamatęs ją, sustabarėjau iš laimės: tai buvo tikrai ji – iki pačių smulkiausių bruožų, net strazdanų rašto, gražesnė ir nė kiek nepasenusi, juodaplaukė ir besišypsanti kiek neįprastai pakeltu vienu lūpų krašteliu, ne vizija, o visą patalpą užpildžiusi esybė: nuo nieko nepriklausoma galia, įsikūnijęs kitoniškumas. Kad ir kaip norėjau, žinojau, jog nevalia atsigręžt ir pažvelgt tiesiai į ją, nes tai būtų pažeidę mudu skiriančių pasaulių taisykles; ji atsilankė pas mane vieninteliu jai prieinamu keliu, ir mudviejų akys vieną ilgą, tylią akimirką susitiko veidrodyje; tačiau kai ji, regis, ketino kažką sakyti – tuo pat metu linksma, meili ir suirzusi, – mudu perskyrė tumulais pakilęs rūkas, ir aš nubudau.

 

ii.

 

Viskas būtų susiklostę kitaip, jei ji nebūtų žuvusi. O žuvo, kai aš buvau vaikas; ir nors dėl visko, kas man nutiko paskui, galiu kaltinti tik save, vis dėlto, netekęs jos, aš nustojau ir kelrodžių, galėjusių mane nuvesti į laimingesnę būtį, nukreipti turiningesnio ir darnesnio gyvenimo link.

Jos mirtis – tai skiriamoji žymė tarp Prieš ir Po. Ir nors po daugelio metų liūdna tai pripažinti, aš niekad taip ir nesutikau žmogaus, kurio meilę jausčiau taip, kaip motinos. Jos draugijoje visa kas pagyvėdavo, ji viską nutvieksdavo kerinčia teatrališka šviesa, savo akimis leisdavo pamatyti pasaulį šviesesnį, ne kasdienį; pamenu, kaip kelios savaitės iki mirties per vieną vėlyvą vakarienę italų restorane Vilidže ji čiuptelėjo mane už rankovės, kai padavėjų procesija iš virtuvės kone kankinamai maloniai nešė gimtadienio tortą su degančiomis žvakutėmis, liepsnelių ratilas plazdėjo ant tamsių lubų, o paskui tortas nusileido nušviesdamas šeimos narius, palaimingai švytėjo šeimininkės veidas, visi šypsojosi, padavėjai pasišalino už nugarų sunertomis rankomis – įprasta gimtadienio vakarienė, kurią dažnai pamatysi nebrangiame restorane ir kurios nė neprisiminčiau, jei netrukus nebūčiau netekęs motinos. Tačiau po jos mirties tas vakaras mano atminty iškilo daugybę kartų ir tikriausiai jį atminsiu visą likusį gyvenimą: tą žvakių liepsnelių apskritimą, tą įprastos kasdieniškos laimės, nustotos drauge su ja, gyvąjį paveikslą.

Ji buvo graži. Tai ne svarbiausias dalykas, bet vis dėlto. Visai jaunutė atvykusi iš Kanzaso į Niujorką retkarčiais dirbo fotomodeliu; tiesa, prieš kameras jautėsi nejaukiai, tad negalėjo visiškai atsiskleisti, o fotoobjektyvai tikrojo jos grožio nepajėgė perteikt.

Tačiau savitumu ji buvo visiškai išskirtinė. Nepamenu, kad būčiau sutikęs bent vieną į ją panašų žmogų. Juodaplaukė blyškiaodė, vasarą nusėjama strazdanom, pilkšvai melsvų, šviesos sklidinų akių, o skruostikaulių nuotakumas toks neįprastas, primenantis keltų genčių apyaušrio laikus, jog daug kas ją palaikydavo islande. Iš tikrųjų ji buvo pusiau airė, pusiau čerokė iš Kanzaso valstijos miestelio netoli pasienio su Oklahoma. Ji prajuokindavo mane pavadindama save oklahokaimiete, nes iš tiesų pasižymėjo ir išpuoselėta išvaizda, ir įnoringumu, ir grakštumu it koks lenktyninis žirgas. Nuotraukose tas jos egzotiškumas nedovanotinai paviršutiniškas – strazdanos užpudruotos, plaukai surišti į uodegėlę (lyg kokio kilmingojo iš „Sakmės apie princą Gendžį“) ir nė ženklo jos šilumos, smagaus nenuspėjamumo, kurį mėgau užvis labiausiai. Iš jos sąstingio nuotraukose akivaizdu, kaip nepasitikėjo objektyvu: budriai įsitempusi nelyg plėšrūnas, pasirengęs pulti. Nors gyvenime ji tokia nebuvo. Žvitrių ir lengvų judesių, ji labiau narstė, nei ėjo, o nutūpusi ant kėdės kraštelio priminė grakščią laibą paukštę, kuri sunerimusi tuoj purptels į šalį. Man labai patiko netikėtas kartokų santalų kvepalų dvelksmas, iškrakmolytų marškinių šiugždesys, jai mikliai palinkus pakštelti man į kaktą. Išgirdus jos juoką norėdavos viską mesti ir lėkti jai įkandin. Kad ir kur pasirodydavo, vyrai šaudė į ją akimis, o kartais nulydėdavo tokiu žvilgsniu, kad pasijusdavau nejaukiai.

Dėl jos mirties kaltas aš. Kiti atkakliai stengėsi mane įtikinti, kad taip nėra: „jis tik vaikas“, „kas galėjo numanyt?“, „nelaimingas atsitikimas“, „ir pataikyk tu man!“, „taip galėjo nutikti bet kam“, – visa tai, žinoma, tiesa, bet aš netikiu nė vienu žodžiu.

Tai nutiko Niujorke balandžio 10-ąją, prieš keturiolika metų. (Net mano ranka nenori paklusti rašant šią datą; turiu ją paspausti, kad parkeris toliau slystų popierium. Anksčiau tai būdavo eilinė mėnesio diena, bet dabar ji styro iš kalendoriaus it surūdijusi vinis.)

Jei viskas būtų klojęsi, kaip planuota, ta diena būtų išnykusi be pėdsako kaip bet kuri kita mano – aštuntos klasės mokinio – diena. Ką dabar iš jos beatminčiau? Labai mažai arba išvis nieko. O dabar to ryto detalės, žinoma, ryškesnės už dabartį, tebejuntamos kaip ir ta merkianti drėgmė. Po baisios naktinės audros ir liūties parduotuvės skendo, o kelios metro stotys buvo uždarytos. Su mama mindžikavom ant žliugino kilimėlio prie mūsų daugiabučio durų, kol mamos mėgstamiausias ir ją dievinantis durininkas Goldis kilnodamas ranką palei 57-ąją bandė mudviem prišvilpti taksi. Automobiliai zvimbė pro šalį taškydamiesi purvais; viršum dangoraižių ritosi lietaus pritvinkę, pavidalus mainantys debesys, kada ne kada atidengdami žydro, giedro dangaus lopinėlius, o apačioje, gatvėje, su išmetamosiomis dujomis sumišęs vėjelis buvo drėgnas ir drungnas tarsi pavasarį. [...]

 

iv.

 

Kai iš Kanzaso autobusu atvyko į Niujorką – be draugų, beveik tuščiom kišenėm, – mamos gyvenime nutiko trys svarbūs dalykai.

Pirmasis įvyko tada, kai ją, kavinės padavėją Vilidže, pastebėjo modelių agentas Deividas Džo Pikeringas: perkarusią paauglę kerziniais batais ir labdariniais drabužiais, ir su tokia ilgutėliausia kasa, kad beveik galėdavo ją prisėsti. Kai ji atnešė jam kavos, šis pasiūlė septynis šimtus, o paskui ir tūkstantį dolerių, kad pakeistų nepasirodžiusią merginą katalogo fotosesijai, rengiamai kitapus gatvės. Tas agentas parodė jų techninį autobusiuką, Šeridano skvero parke jau statomą įrangą; jis čia pat atskaičiavo banknotų krūvelę ir padėjo ant prekystalio. „Duokit man dešimt minučių“‚ – paprašė ji; tada išnešiojo likusius pusryčių užsakymus ir, pakabinusi prijuostę, išėjo.

„Aš tebuvau užsakomosios prekybos katalogų modelis“, – mama pavargdavo aiškinti žmonėms; tuo ji norėdavo pabrėžti, kad niekada nesifotografavo mados žurnalams ir nebuvo aukštosios mados manekenė, o tik prekybos tinklų leidinių modelis, reklamuojantis nebrangią kasdienę aprangą, skirtą Misūrio ir Montanos panelėms. Pasak mamos, kartais būdavę visai smagu, bet dažniausiai – ne: maudymosi kostiumėliai sausį gripuojant ar tvido ir vilnos apdarai vasaros kaitroje, ilgiausios valandos leipėjant studijoj tarp butaforinių rudeninių lapų, ventiliatoriui pučiant karštą orą ir grimuotojui vis prišokant tarp kadrų papudruot nuo prakaito blizgančio veido.

Tačiau per tuos kelerius stypsojimo prieš objektyvus ir tariamų studijų imitavimo metus (dviese ar trise statiškai pozuodavo prie universiteto miestelį vaizduojančių dekoracijų su krūvele prie krūtinės prispaustų vadovėlių) ji sugebėjo susitaupyti pinigų mokslams ir iš tikrųjų įstojo studijuoti meno istorijos Niujorko universitete. Garsių paveikslų ji nebuvo mačiusi iki 18 metų, kai atvyko į Niujorką, todėl labai stengėsi atsigriebti už prarastą laiką: „gryniausia palaima, devintas dangus“ – sakydavo ji, visa galva pasinėrusi į meno knygas ir gerdavusi į save senas skaidres (Manė, Viuijaras), kol imdavo lietis akyse. („Tai beprotybė, – pripažindavo ji, – bet aš būčiau visiškai laiminga, jei galėčiau sėdėti ir žiūrėti į tuos pačius kelis paveikslus visą gyvenimą. Neįsivaizduoju geresnio būdo išeiti iš proto.“)

Koledžas buvo antrasis ir, ko gero, svarbiausias dalykas, jai nutikęs Niujorke. Ir jeigu ne trečiasis (pažintis ir santuoka su mano tėvu – ne toks nusisekęs kaip du pirmieji), ji tikrai būtų įgijusi magistro laipsnį ir įstojusi į doktorantūrą. Ištaikiusi laisvą valandėlę, ji visuomet lėkdavo į Friko, Moderniojo meno ar Metropolitano meno muziejus – štai kodėl nenustebau, kai, stoviniuojant po laščiojančiu muziejaus portiku ir žvalgantis į baltai purslojančius lietaus lašus rūkanoje Penktojoje, staiga nupurčiusi skėtį ji pasiūlė:

– Gal užsukam trumpam pasidairyti, kol nustos lyti.

– Hm… – Aš norėjau papusryčiaut. – Gerai.

Ji žvilgtelėjo į savo laikroduką.

– Kodėl gi ne? Taksi dabar vis tiek nepagausim.

Ji buvo teisi. Bet mano alkio tai nė kiek nenumalšino. „Kada gi pagaliau pavalgysim?“ – irzau mintyse, kopdamas laiptais paskui ją. Nė neabejojau, kad po posėdžio įsiutusi ji niekur manęs nesives, ir aš turėsiu kiūtinti namo žiaumoti dribsnių.

Muziejuje visuomet užplūsdavo šventadieninė nuotaika, tad kai įžengusius vidun mudu apgaubė džiugus turistų šurmulys, pasijutau savotiškai apsaugotas nuo tądien manęs dar laukiančių nemalonumų. Ošiančiame Didžiajame hole buvo tvanku nuo viršutinių rūbų drėgmės.

Įkandin stiuardesiškai pasitempusios gidės pro mus praplaukė tuntas peršlapusių pagyvenusių azijiečių; šalia rūbinės kuždėdamosi tarpusavy sūkuriavo susitaršiusios skautės; ties informacijos biuru pilkomis paradinėmis uniformomis vorele stoviniavo karo mokyklos auklėtiniai, kepures laikydami už nugaros sunertose rankose.

Mane, miesto vaiką, visuomet įkalintą tarp buto sienų, muziejus pirmiausia traukė savo milžinišku dydžiu – kaip rūmai, kurių menėms nėra galo: kuo toliau į jas žengi, tuo mažiau žmonių sutinki. Kai kurie nuošalūs miegamieji ir virvelėmis atitverti poilsio kambariai Europietiškos kambarių puošybos skyriaus gilumoje atrodė lyg užburti, tarsi jau kelis šimtmečius niekas nebūtų į juos kėlęs kojos. Kai pradėjau savarankiškai važinėti traukiniais, mėgdavau čia atkakti vienas ir tol klaidžioti, kol paklysdavau, vis giliau ir giliau skverbtis į galerijų labirintą, kol atsidurdavau užmirštose ginklų ir porceliano salėse, kurių anksčiau nebuvau regėjęs (ir kartais nebeįstengdavau jų vėl užeiti).

Atsilikęs nuo mamos eilėje prie įėjimo, užverčiau galvą ir įsispoksojau į erdvų kupolą palubėje virš antro aukšto: pavykus sutelkti žvilgsnį, apimdavo jausmas, kad imu sukdamasis sklęsti tarsi plunksnelė – šį dar vaikystėj atrastą triuką augant darėsi vis sunkiau pakartot. [...]

– Gerai, – atsisukusi nuo langelio padavė man bilietą atstojantį ženkliuką. – Padėsi man sekti laiką, gerai? Paroda milžiniška, – ji parodė į plakatą: „Portretai ir natiurmortai: Aukso amžiaus Šiaurės meistrų šedevrai“. – Per vieną kartą visko neapžiūrėsim, bet yra keletas darbų, kurie…

Nebesugaudžiau jos žodžių, kopdamas įkandin Didžiaisiais laiptais: viena vertus, apdairiai stengiausi nepamesti jos iš akių, kita vertus, norėjau išlaikyti kelių žingsnių atstumą, kad atrodyčiau vaikštinėjantis savarankiškai.

– Labai nemėgstu, kai reikia lėkt galvotrūkčiais, – kalbėjo ji, kai pavijau laiptų aikštelėje. – Bet vis dėlto čia tokia paroda, į kurią būtina eiti du tris kartus. Tiesiog privalu apžiūrėti „Anatomijos pamoką“, bet labiausiai noriu pamatyti tokį mažutį, bet nepaprastą kūrinėlį, kurį nutapė dailininko Vermerio mokytojas. Didis senų laikų meistras, nors ir nelabai girdėtas. Franso Halso paveikslai irgi verti dėmesio. Halsą žinai, ar ne? Jo „Linksmąjį išgertuvininką“? Arba „Prieglaudos valdytojus“?

– Aišku, – numykiau abejodamas. Iš jos minėtų paveikslų man buvo žinomas tik „Anatomijos pamoka“. Jo detalė buvo pavaizduota parodos plakate: melsvai pilkšvas kūnas, daugybė juodos atspalvių, į girtuoklius panašūs raudonnosiai chirurgai krauju pasruvusiom akim.

– Tai darbai iš būtinų pamatyti dailės šedevrų šimtuko, – aiškino mama. – Čia sukim į kairę.

Viršutiniam aukšte nepradžiūvusiais plaukais buvo stingdančiai šalta.

– Ne, ne, čionai, – mama čiuptelėjo mane už rankovės.

Parodą surasti nebuvo taip lengva ir, klaidžiodami po lankytojų knibždančias galerijas (braudamiesi per minią, sukdami tai kairėn, tai dešinėn, bandydami tame labirinte susiorientuoti pagal painias patalpų išdėstymo schemas ir ženklus), užmatydavom tai šen, tai ten, netikėtose patalpų sandūrose sušmėžuojančias didžiules niūrios „Anatomijos pamokos“ reprodukcijas, – tuos grėsmingus kelrodžius su tuo pačiu negyvėliu ir jo kairiąja ranka nudirta oda, – su raudonom rodyklėm apačioje, kreipiančiom, sakytum, operacinės kryptimi.

Mane ne itin žavėjo perspektyva išvysti gausybę paveikslų, vaizduojančių tamsiai apsitaisiusius olandus, o kai pro stiklines duris iš aidinčių menių patekom į kilimuotų patalpų tyką, iš pradžių pamaniau, kad ne ten pataikėm. Sienas gaubianti, dulsvai spingsinti prabangos ūkana, senoviška švelni šiluma pamažu prasisklaidė išvirsdama aiškiomis linijomis, spalvomis ir skaisčia šiaurietiška šviesa, portretais, interjerais, mažučiais ir milžiniškais natiurmortais: damos su vyrais, ponios su kambariniais šuniukais, vienišos gražuolės siuviniais gražintom sukniom ir iškilnūs, nuo kitų atsiskyrę pirkliai, išsipustę kailiais ir brangakmeniais. Sujaukti puotų stalai su išmėtytais nuluptais obuoliais, nukreikti graikinių riešutų kevalais; išdrikę gobelenai ir sidabras, trompe-l’œil su ropinėjančiais vabalėliais ir margažiedėmis gėlėmis. Kuo toliau mudu ėjome, tuo keistesni ir gražesni rodės paveikslai. Nuluptos citrinos su pridžiūvusiu prie peilio geležtės minkštimu, žalzganas žemės grumsto šešėlis. Šviesos blyksnis ant pustuštės vyno taurės briaunos.

– Man patinka ir šitas, – sušnabždėjo mama, prisiartinusi šalia manęs prie mažyčio labai matyto natiurmorto: balsvas drugelis tamsiame fone pleveno virš kažkokių raudonų vaisių. Sodrus juodojo šokolado spalvos fonas dvelkė sunkiai paaiškinama šiluma, sakytum, slepiančia sausakimšus sandėlius, istoriją ir laiko tėkmę.

– Tie olandų dailininkai išties mokėjo pavaizduoti patį virsmo momentą – kai sunokimas pereina į trešimą. Vaisius tobulas, bet jau neilgam, jis tuoj sunyks. O štai čia ypač. – Ištiesusi ranką man virš peties pirštu apvedė ore. – Tas perėjimas – drugelyje. – Posparnis buvo tokio trapaus purumo, jog, rodės, palietęs nutrintum jo spalvą. – Kokia nuostabi žaismė. Sustingdytas akimirkos virpėjimas.

– Kiek laiko jis užtruko tapydamas šį paveikslą?

Mama, artyn prisikišusi prie paveikslo, dabar kiek atsitraukė, norėdama apžvelgti iš toliau, net nepastebėdama gumą žiaumojančio prižiūrėtojo, kurio dėmesį buvo patraukusi ir kuris stebeilijo ją iš nugaros.

– Na, olandai išrado mikroskopą, – paaiškino ji. – Jie buvo juvelyrai, lęšių šlifuotojai. Norėjo viską atvaizduoti kuo smulkiau, todėl net pačios menkiausios detalės yra reikšmingos. Jei natiurmorte pamatysi muses ar vabalus, nuvytusį žiedlapį ar juodą dėmelę ant obuolio, žinok, kad dailininkas tau slapta perduoda žinią. Jis sako tau, kad gyvybė ilgai netveria, kad visa – laikina. Mirtis gyvybėje. Todėl ir šie paveikslai vadinami natiurmortais. Galbūt per visą tą grožį ir žiedus ne iškart pastebi tą mažytį nyksmo taškelį. Bet atidžiau įsižiūrėjęs jį visada pamatysi.

Pasilenkiau paskaityti informacinės kortelės ant sienos, smulkiom raidelėm skelbiančios, kad dailininkas Adrianas Kortė, kurio gimimo ir mirties datos neaiškios, visą gyvenimą taip ir liko nežinomas dailininkas, o jo darbai neidentifikuoti iki pat praėjusio amžiaus šeštojo dešimtmečio.

– Ei, mam. Žinojai?

Tačiau ji jau ėjo toliau. Vėsios ir betriukšmės salės pažemintomis lubomis niekuo nepriminė aidaus Didžiojo holo ūžesio. Nors parodoje lankėsi tikrai nemažai žmonių, čia, tarsi užutėkyje, tvyrojo neskubri ramybė, sandari beorė tyka: gilūs atodūsiai nelyginant sausakimšoj testą atliekančių studentų auditorijoj. Slinkau iš paskos mamai, kuri daug greičiau nei įprastai ėjo nuo vieno portreto prie kito, nuo gėlių iki kortų stalelių ir vaisių, daugybę paveikslų aplenkdama (jau ketvirtą sidabrinį alaus bokalą ar, tarkim, nugaišusį fazaną), o prie kitų ryžtingai sukdama. („Štai Halsas. Kartais toks nuspėjamas su tais savo girtuokliais ir gatvės mergomis, bet kai jis daro, tai daro. Įmantrumo ir perdėto smulkmeniškumo nelieka nė ženklo, mojuoja teptuku nelaukdamas, kol dažas nudžius, – brūkšt brūkšt pašėlusiu tempu. Veidai ir rankos ištapyti kuo kruopščiausiai – puikiai žino, kas pirmiausia krinta į akis, – bet pažvelk į drabužius: apmesti tik bendrais bruožais, tarsi eskizai. Tik pažiūrėk, koks nesuvaržytas, koks šiuolaikiškas jo potėpis!“) Kiek ilgiau užtrukom ties Halso berniuku su kaukole („Nesupyk, Teo, bet, kaip manai, į ką jis panašus? – Ji timptelėjo man už plaukų pakaušyje. – Kam irgi būtų ne pro šalį apsikirpt?“), taip pat prie kitų dviejų didelių Halso drobių – puotaujančių valdininkų portretų, mamos teigimu, be galo garsių ir padariusių milžinišką įtaką Rembrantui. („Van Gogas irgi dievino Halsą. Jis apie jį rašė: „Franso Halso paletėje yra ne mažiau kaip dvidešimt devyni juodos atspalviai!“ O gal dvidešimt septyni?“) Sekiau jai iš paskos apsvaigintas keisto išnykusio laiko jausmo, džiaugdamasis jos užsimąstymu, tuo, kaip užsimiršusi, rodės, nepastebi minučių lėkimo. Atrodė, kad mūsų pusvalandis jau beveik ištiksėjo, tačiau aš norėjau dar padykinėti ir neatitraukti jos nuo paveikslų, mažvaikiškai vildamasis, kad dar kiek, ir pražiopsosime posėdį.

– O štai Rembrantas, – tarė mama. – Visi teigia, kad šio paveikslo esmė – protas, švietimas, mokslo tyrimų apyaušris ir panašiai, bet man šiurpu nuo tų vyrų rafinuotumo ir formalumo: jie susibūrę aplink skrodimo stalą lyg kokiam kokteilių vakarėly. Nors… – Ji parodė pirštu. – Matai tuos du suglumusius vyrus tenai gale? Jie nežiūri į lavoną – jie žiūri į mus. Į tave ir mane. Lyg matytų mudu, žmones iš ateities, stovinčius čia, priešais juos. Jiedu apstulbę: „Ką judu čia veikiat?“ Labai natūralistiška. Bet… – Pirštu iš tolo vėl apvedė skrodžiamojo kontūrus. – Lavonas, jei įdėmiau įsižiūrėsi, nutapytas anaiptol ne visai natūralistiškai. Kaip keistai jisai švyti, ar matai? Lyg skrostų kokį ateivį. Matai, kaip nušviesti jį stebinčiųjų veidai? Lyg negyvėlis pats skleistų šviesą. Dailininkas kūnui suteikė radioaktyvaus švytėjimo, šitaip norėdamas patraukti mūsų dėmesį – kad vaizdas užkluptų mus. O štai čia, – ji parodė nuo rankos nudirtą odą, – matai, kaip prikausto žiūrovo dėmesį nutapęs ranką per didelę, tokią neproporcingą, palyginti su likusiu kūnu? Jis netgi apvertė ją, kad nykštys būtų išsikišęs į išorę, matai? Tapydamas jis čia nesuklydo. Ranką be odos pastebime iškart, nes kažkas neįprasta, o su nykščiu, išsikišusiu išorėn, ranka atrodo dar neįprastesnė; tai pajuntam nesąmoningai, nors ir negalim nurodyti, kas negerai, kur čia galai nesueina. Labai sumanus triukas.

Prieš mudu stoviniavo pulkelis azijiečių turistų, todėl per jų galvas apskritai vos beįžiūrėjau paveikslą, tačiau man jis nelabai ir rūpėjo, mat jau buvau pastebėjęs vieną mergaitę.

Ji taip pat mane buvo pastebėjusi. Ta pačia kryptim keliaudami per galerijas mudu vis nužvelgdavom vienas kitą. Pats nesupratau, kuo ji taip mane sudomino, nes buvo jaunesnė ir keistokos išvaizdos – nė iš tolo nepriminė mergaičių, kurias paprastai įsižiūrėdavau: šaltas gražuoles rimteivas, mokyklos koridoriuj žvelgiančias į visus iš aukšto ir vaikštančias į pasimatymus su vyresniais. Šios mergaitės plaukai buvo ryškiai raudoni, judesiai žvitrūs, veidas – ryškių bruožų, šelmiškas, savotiškas, o akys neįprasto – auksaspalvio medaus – rusvumo. Kad ir liesoka, kone vieni kaulai, ir iš dalies net niekuo neišskirtinė, nuo jos man vis tiek kirbėjo paširdžiai. Ant peties jai siūbavo visur kliūvantis apdaužytas fleitos dėklas. Miesto vaikas, išsiruošęs į muzikos pamoką? Gal ir ne, mintijau, sukdamas aplink ją ratus, sekdamas mamą į kitą galeriją; apsirengusi toji mergaitė buvo gan pilkai ir provincialiai; matyt, turistė. Tačiau jos judesiai bylojo kur kas didesnį pasitikėjimą nei daugumos mano pažįstamų mergaičių, o jos vylingas, įdėmus žvilgsnis, kuriuo nuliedavo mane praslinkdama pro šalį, varė iš proto.

Vilkausi mamai iš paskos, tik viena ausim jos klausydamasis, kol vos neįpuoliau į staiga sustojusią priešais vieną paveikslą.

– Oi, atsiprašau!.. – ištarė, nė nepažvelgusi į mane, ir dar žengtelėjo atgal. Švytinčiu veidu.

– Štai tas paveikslas, apie kurį kalbėjau, – tarė ji. – Argi ne žavus?

Palenkiau galvą mamos pusėn, lyg įdėmiai klausyčiaus, nors akimis dairiausi mergaitės. Ją lydėjo keistokas žilaplaukis seniokas, sprendžiant iš veido kampuotumo, giminaitis, galbūt senelis: juodmargiu paltu, ilgais siauranosiais, nepriekaištingai nublizgintais varstytiniais batais. Arti viena kitos įsodintomis akimis, didoka, it paukščio snapas kumpa nosimi; jis raišavo, tiksliau, visu kūnu lingavo į šalis, vienas petys buvo kiek nusviręs žemyn; jei būtų kiek labiau sulinkęs, būtum galėjęs palaikyti jį kuprium. Nepaisant šio trūkumo, jam nestigo grakštumo. Iš to, kaip džiugiai ir prieraišiai šlubčiojo mergaitės pašonėje, atidžiai statydamas kojas, palenkęs galvą jos pusėn, buvo akivaizdu, kad mergaitę tiesiog dievina.

– Tai, ko gero, pirmas paveikslas, kurį išties pamilau, – kalbėjo mama. – Nepatikėsi, bet jis buvo knygoje, kurią vaikystėje pasiimdavau iš bibliotekos. Sėdėdavau ant grindų prie savo lovos ir spoksodavau ištisas valandas, visiškai pakerėta šito mažylio! Iš tikrųjų neįtikėtina, kiek daug gali sužinoti apie paveikslą, ilgai tyrinėdamas jo reprodukciją, ir dar net ne itin kokybišką. Iš pradžių tą paukštuką pamilau lyg kokį naminį gyvūnėlį ar panašiai, o galiausiai įsimylėjau jo tapyseną. – Ji nusijuokė. – „Anatomijos pamoka“, po teisybei, buvo toje pat knygoje, bet pamačiusi ją pridėdavau į kelnes. Netyčia atsivertusi tą paveikslą, iškart užvoždavau knygą.

Mergaitė ir senolis prisiartino ir stabtelėjo šalia mudviejų. Susidrovėjęs pasilenkiau ir pažvelgiau į paveikslą. Tai buvo nedidukas paveikslėlis, visoje parodoje mažiausias ir paprasčiausias: geltonas paukščiukas blankiame vienspalviame fone, ant kulkšnies uždėta grandinėle prirakintas prie laktos.

– Šis dailininkas buvo Rembranto mokinys ir Vermerio mokytojas, – dėstė mama. – O šis mažas paveikslėlis yra tarsi ta trūkstama jungiamoji grandis tarp tų dviejų dailininkų: ta vaiski dienos šviesa paaiškina vermeriškos šviesos kilmę. Aišku, kai buvau vaikas, tokių dalykų nežinojau, o ir nesukau galvos dėl istorinės šio paveikslo reikšmės. Bet ta šviesa iš čia.

Atsitraukiau, kad galėčiau geriau žvilgsniu aprėpti. Tai buvo paprastutis pilkas padarėlis, jokio sentimentalumo; bet tas paukštuko susigaužimas, visiškas susitraukimas į save, jo šviesumas, tas budrus ir akylas žvilgsnis man priminė dar mažą mamą, matytą jos vaikystės nuotraukose: juodagalvį kikiliuką sustingusiom akim.

– Nyderlandų istorijoje tai ypač skaudi tragedija, – pasakojo mama. – Didelė miesto dalis buvo sunaikinta.

– Ką?

– Katastrofa Delfte. Jos metu žuvo Fabricijus. Gal girdėjai, kaip mokytoja anoj salėj pasakojo apie ją savo auklėtiniams?

Girdėjau. Prieš tai matėme kraupių Egberto van der Pulo paveikslų triptiką – tris skirtingus tos pačios smilkstančios dykynės vaizdus: sudegusių namų griaučiai, malūnas nutraukytais sparnais, padūmavusioj padangėj ratus sukančios varnos. Kažkokia uniformuota ponia moksleiviams paaugliams garsiai dėstė, kad septyniolikto amžiaus pradžioje sprogo Delfto parako fabrikas, o dailininką jo miesto sugriovimas paveikęs taip, kad neatgaudamas ramybės lyg apsėstas nepaliovė jo tapęs.

– Egbertas buvo Fabricijaus kaimynas, po to sprogimo jis, regis, pamišo, bent man taip atrodo. O Fabricijus žuvo, jo dirbtuvė buvo sunaikinta. Drauge su beveik visais jo paveikslais, išskyrus šį. – Ji tarsi luktelėjo, ką pasakysiu, bet man tylint kalbėjo toliau. – Jis buvo vienas didžiausių to laiko dailininkų – bene iškiliausiu tapybos istorijos laikotarpiu. Savo laiku labai labai garsus. Liūdna, kad iš visų jo darbų išliko tik penki ar šeši paveikslai. Visos kitos drobės prarastos – viso jo gyvenimo kūryba.

Mergaitė su seneliu tykiai stoviniavo šalimais, klausydamiesi mamos pasakojimo, ir tai šiek tiek trikdė. Nežiūrėjau į juodu, bet paskui – nesusilaikęs – vėl žvilgtelėjau. Jie stovėjo labai arti, taip arti, kad ištiesęs ranką būčiau palietęs. Mergaitė timpčiojo senolio rankovę, o paskui truktelėjo visą ranką, norėdama pašnabždėti kažką į ausį.

– Mano nuomone, – kalbėjo mama, – tai yra pats ypatingiausias visos šios parodos paveikslas. Iš jo akivaizdu, kad Fabricijus buvo atradęs kažką labai savito, kas iki tol nebuvo žinoma nė vienam kitam pasaulio dailininkui, net ir Rembrantui.

Tylut tylutėliai, taip tyliai, kad vos nugirdau, ta mergaitė sušnabždėjo seneliui:

– Jis visą gyvenimą turėjo šitaip kankintis?

Aš galvojau lygiai tą patį; ta baisia grandinėle prirakinta kojukė; senelis kažką sumurmėjo, o mama (atrodė, kad tųdviejų, stovinčių visai greta, ji net nepastebi) atsitraukusi kalbėjo toliau:

– Koksai slėpiningas, o drauge koks paprastas šis paveikslas. Kažin kokiu švelnumu viliojantis prieiti arčiau, ar ne? Eini pro visokius nugalabytus fazanus, ir staiga – šis mažytis gyvas padarėlis.

Įsidrąsinau vėl vogčiomis žvilgtelti mergaitės pusėn. Ji stovėjo ant vienos kojos, šlaunį atmetusi į šoną. Tuomet ūmai pasisuko ir pažvelgė man tiesiai į akis; iš jaudulio apmirusia širdim nukreipiau akis į šalį.

Kuo ji vardu? Kodėl ne mokykloj? Bandžiau įžiūrėti ant fleitos dėklo iškeverzotą jos vardą, bet net ir išdrįsęs prisilenkti tiek, kad nesukelčiau įtarimų, vis vien neįstengiau įskaityti tų smailiakampių brėžių, ryškiu žymikliu veikiau išpieštų, nei užrašytų, primenančių dažais išpurkštus rašmenis ant metro vagonų. Pavardė buvo trumpa, vos iš keturių penkių raidžių: pirma panėšėjo į R, o gal P?

– Žinoma, žmonės miršta, – kalbėjo mama. – Bet širdį skauda, kaip beprasmiškai sugebam neišsaugot daiktų. Vien tik iš neatsargumo. Gaisrai, karai. Partenone buvo įrengtas ginklų sandėlis. Sakyčiau, kiekvienas dalykas, kurį sugebėjom išsaugot iš praeities, yra stebuklas.

Senelis buvo paėjėjęs per kelis paveikslus į priekį, o mergaitė slinko nuo jo kiek atsilikusi ir vis dėbčiodama atgalios į mane ir mamą. Nuostabi, pieno baltumo oda, rankos tarsi iškaltos iš marmuro. Neabejotinai sportiška, nors kaip tenisininkė pernelyg išblyškusi; galbūt balerina ar gimnastė arba šuolininkė į vandenį, vėlyvais vakarais besitreniruojanti uždarų baseinų prietemoje: aidesiai, šviesos lūžis, tamsios plytelės. Nyris išlenkta nugara ir įtemptom pėdom į baseino gelmę, tylus „pūkšt“, žvilgus juodas maudymukas, nediduko sustanginto jos kūno sukelti burbuliukai.

Kodėl aš va šitaip įsigalvodavau apie žmones? Ar normalu taip karštligiškai, taip tiesmukai stebeilytis į nepažįstamus? Man taip neatrodė. Buvo sunku įsivaizduoti atsitiktinį praeivį gatvėje, kuris šitaip susidomėtų manimi. O juk būtent ta pačia dingstimi su Tomu broviausi į tuos vasarnamius: mane traukė nepažįstami žmonės, man magėjo išsiaiškinti, kokį maistą ir iš kokių indų jie valgo, kokius filmus žiūri ir kokios muzikos klausosi, magėjo iššniukštinėti jų palovius, naktinius stalelius ir slaptuosius stalčiukus, iškratyti jų kišenes. Dažnai gatvėje pamatęs išskirtinės išvaizdos žmones nepaliaudavau apie juos galvoti kelias dienas, vaizdavausi jų gyvenimą, metro vagone ar miesto autobuse kurdavau apie juos istorijas. Nors buvo prabėgę daug metų, aš tebesinešiojau mintyse tuos juodbruvus vaikus katalikiškos mokyklos uniformomis – broliuką ir sesutę, kuriuos mačiau centrinėje geležinkelio stotyje, tiesiogine šio žodžio prasme bandančius už švarko rankovių ištempti savo tėvą pro aptriušusio baro duris. Nepamiršau ir tos gležnos, į čigoniukę panašios mergaičiukės neįgaliųjų vežimėlyje priešais Karlailio viešbutį, be atokvėpio itališkai čiauškančios su pūkuotu šuneliu skreite, kol pagal paskutinę madą išsipustęs tipas tamsiais akiniais (tėvas? apsauginis?) stovėdamas jai už nugaros telefonu, matyt, tvarkė kažkokius verslo sandorius.

Metams slenkant tie žmonės nedingdavo iš mano minčių, aš svarstydavau, kas jie ir kaip gyvena, ir dabar žinojau, kad grįžęs namo panašiai galvosiu ir apie šią mergaitę bei jos senelį. Pastarasis, kaip galėjai nuspėti iš aprangos, buvo pinigingas. Kodėl jie tik dviese? Ir iš kur? Galbūt jiedu iš kokios nors senos, plačios, miestą painiai apraizgiusios niujorkiečių muzikantų, akademikų giminės, iš tų didelių meniškų Vestsaido šeimynų, kurių sutiksi Kolumbijos universitete ar dieniniuose Linkolno centro meno renginiuose. O gal tas neišvaizdus, bet mandagus pagyvenęs žmogėnas​ – visai ne jos senelis, o, pavyzdžiui, muzikos mokytojas, kokiam mažam miestely atradęs ją, fleitos vunderkindę, ir atsikvietęs pagroti Karnegio koncertų salėje…  

– Teo? – staiga paklausė mama. – Ar girdi mane?

Jos balsas privertė mane atitokti. Stovėjome paskutinėje parodos salėje. Už jos buvo matyti suvenyrų krautuvė – atvirukai, kasos aparatas, žvilgių meno albumų stirtos, – o mama, deja, nebuvo praradusi laiko nuovokos.

– Reiktų pažiūrėt, ar tebelyja, – kalbėjo ji. – Dar turime šiek tiek laiko, – (žvilgtelėjo į savo laikroduką, susirado akimis išėjimą žyminčią nuorodą), – bet gal aš jau lipsiu žemyn, jei dar noriu ką nupirkti Matildai.

Pastebėjau, kad mergaitė nuo kalbančios mamos nenuleido akių: smalsiai nužvelgė jos į uodegą surištus glotnius juodus plaukus, per liemenį surištą balto atlaso lietpaltį, o man irgi buvo smagu permesti ją nepažįstamo žmogaus, tos mergaitės, akimis. Ar ji pastebėjo mamos pakaktėje pūpsant mažutėlį gumbelį (užsilikusį nuo vaikystės, kai iškritusi iš medžio susilaužė nosį)? Ar atkreipė dėmesį, kad žydras raineles rėminantys ratilai suteikia jos akims laukiniškumo, kad dėl to sustingęs jos žvilgsnis panėši į kažkur tyruose vienumoje medžiojančio plėšrūno?

– Žinai, – mama pažvelgė per petį, – jei neprieštarausi, prieš išeidama aš dar nubėgsiu žvilgtelt į „Anatomijos pamoką“. Taip ir neapžiūrėjau jos atidžiau ir gali būti, kad čia nebesugrįšiu iki parodos uždarymo. – Tai tarusi iškart patraukė atgal, bet paskui dar pažvelgė į mane, lyg klausdama: eini?

Tai buvo taip netikėta, kad trumpam susimėčiau.

– Mm… – tesumykiau, o pagaliau atitokęs: – Aš palauksiu tavęs suvenyrinėj.

– Gerai, – tarstelėjo ji. – Nupirksi man porą atvirukų? Aš tuoj grįšiu.

Ir skubinai nukaukšėjo, man nespėjus dar ką pridurti. Besidaužančia širdim, negalėdamas patikėt savo laime, palydėjau ją akimis, su atlasiniu lietpalčiu spėriai tolstančią nuo manęs. Pagaliau sulaukiau progos užkalbinti tą mergaitę! „Bet ką man jai sakyti? – širdau mintyse. – Ką sakyt?!“ Susigrūdęs rankas į kišenes, keliskart giliai įkvėpiau, kad nusiraminčiau, o tada (iš jaudulio paširdžiams tebekirbant) pasisukau jos pusėn. Bet – o siaube! – ji buvo dingusi. Tiksliau, raudonplaukė nebuvo dingusi, tik nenoromis (bent man taip atrodė) tolo. Jos senelis, su užsidegimu kažką šnabždėdamas į ausį, už parankės tempėsi ją parodyti kažkokio paveikslo ant priešingos salės sienos.

Būčiau galėjęs jį užmušt! Nervingai nužvelgiau tuščią tarpdurį. Tada, sugrūdęs rankas dar giliau į kišenes, išraudęs iki ausų, pabrėžtinai nužirgliojau skersai salės. Laikas tiksėjo, mama galėjo grįžt bet kurią akimirką, ir nors žinojau neturėsiąs drąsos prieiti ir užkalbinti mergaitės, turėjau galimybę bent jau gerai į ją įsižiūrėti paskutinį kartą. Ne per seniausiai su mama iki vėlumos buvom žiūrėję filmą „Pilietis Keinas“, ir mane sužavėjo mintis, esą visai įmanoma užburiančiai žavią nepažįstamą praeivę įsidėmėti taip, kad atminsi ją visą gyvenimą. Kada nors gal ir aš, kaip tas pagyvenęs vyriškis iš filmo, atsilošęs krėsle žvelgdamas į tolį sakysiu: „Žinai, tai buvo prieš šešiasdešimt metų, ir aš daugiau niekada nebepamačiau tos raudonplaukės mergaitės… Bet žinai ką? Mano gyvenime nebuvo nė mėnesio, kad nebūčiau apie ją pagalvojęs.“

Jau buvau perėjęs salės vidurį, bet įvyko keistas dalykas. Pro atdaras toliau esančios suvenyrų krautuvės duris išbėgo muziejaus prižiūrėtojas. Jis kažką laikė rankose.

Mergaitė tai irgi matė. Jos rusvos akys susitiko su manosiomis: nustebęs, pašaipiai klausiamas žvilgsnis.

Staiga iš muziejaus suvenyrinės išlėkė dar vienas prižiūrėtojas. Iškėlęs rankas, šaukdamas. Lankytojų galvos pasisuko į jį.

– Ei, – kažkas man už nugaros tarstelėjo keistai bejausmiu balsu. O jau kitą mirksnį salę sudrebino klaikus, kurtinantis sprogimas.

Tas senukas – nustėrusiu veidu – susvyravo į šalis. Jo ištiesta ranka – gumbuoti išskėsti pirštai – tai paskutinis mano matytas vaizdas, kurį prisimenu. Beveik tą pačią akimirką – juodas blyksnis kartu su nuolaužų papliūpomis aplink ir galingas karšto vėjo gūsis, didele jėga bloškiantis mane per salę. Ir tai buvo vienintelis dalykas, kurį tuomet suvokiau.

 

Vertė Andrius Patiomkinas