Smurtas prieš moterį senovės Graikijoje

Gileado visuomenėje moterys neturi teisės nei rašyti, nei skaityti, joms net draudžiama knygą liesti ranka. Vaisingos moterys, paverstos elito tarnaitėmis, tam, kad gimdytų vaikus vadų šeimoms, gyvena uždarytos jų namuose, kartą per mėnesį prievartaujamos, o pagimdžiusios vaiką yra priverstos atiduoti ir paskiriamos į kitą šeimą tokiai pat tarnybai. Šių moterų vienintelė paskirtis – reprodukcija, jos neturi teisės reikštis, o vienintelė pramoga – nupirkus maisto produktų, pasivaikščioti palei upę ir apžiūrėti nusikaltėlių kūnus, paliktus po mirties bausmės. Joms nusikaltus, pavyzdžiui, ištarus netinkamą žodį, išduriama akis ar nupjaunamas pirštas. Ir nors kalbame apie fiktyvią Margaret Atwood romano „Tarnaitės pasakojimas“  visuomenę, ši distopinė istorija yra daug daugiau nei paprastas romanas. Išverstas į lietuvių kalbą 2012 m., romanas nesulaukė didelio susidomėjimo. Pagal knygą sukurtas serialas mums priminė apie romaną, o neseniai pasirodęs pratęsimas „Testamentai“ sulaukė didžiulio susidomėjimo Jungtinėje Karalystėje.

Pelika. V a. pr. Kr. Scena tikriausiai vaizduoja kūdikio palikimą likimo valiai

M. Atwood, paklausta, kaip jai šovė mintis sukurti distopinę Gileado visuomenę, atsakė neparašiusi nieko, kas jau nebūtų įvykę. O labai toli į praeitį žiūrėti nereikia, užtenka pažvelgti į kitas šio pasaulio šalis, pavyzdžiui, Ekvadore moterys priverstos gimdyti išprievartavimo vaisius. Nuo 2014 m. šalyje galioja abortų draudimas: moteris, nutraukusi nėštumą ar padėjusi kitai moteriai tai padaryti, baudžiama nuo šešių mėnesių iki dvejų metų kalėjimo. Šių metų rugsėjo 17 d. Ekvadoro parlamentas nubalsavo prieš leidimą nutraukti nėštumą išprievartavimo atveju. Abortas leidžiamas tiktai tada, kai kyla grėsmė moters gyvybei ir jeigu prievartautojas – psichikos ligonis. Toks įstatymas ne tik suvaržo moterų laisvę, – kaip ir Gileado tarnaitės, jos priverstos gimdyti prievartos vaikus, – bet ir tam tikra prasme toleruoja prievartavimą.

Šiandieniniai įvykiai, moterų prievartavimai, žmonų ir sugyventinių nužudymai privertė kelti klausimą, o kaipgi būta antikoje. Senovės Graikijoje moteris turėjo labai nedaug teisių, buvo laikoma amžina paaugle, tačiau ar seksualinės prievartos atveju ji galėjo apsiginti? Ar kaltininkas buvo baudžiamas ir kokios bausmės jis galėjo sulaukti? O koks likimas laukė išprievartautos moters?

Pradėkime nuo to, kad tai, ką šiandien vadiname „prievartavimu“ ar „seksualiniu smurtu“, senovės graikams nebuvo suprantama kategorija. Senovės graikų kalboje nebuvo termino, kuris apibūdintų tai, ką prievartavimo sąvoka reiškia šiandien, todėl negalime rasti tikslaus prievartavimo draudimo senovės Graikijoje ar Romoje. Žodis hybris senovės graikų kalba turi daug reikšmių, kartais jis gali reikšti išprievartavimą. Hybris gali apibūdinti bet kokį aktą, kuris suteršia žmogaus ar šeimos garbę ar reputaciją, kaip pavyzdį galime paminėti žmonos suviliojimą. Veiksmažodis hybrizein reiškia „negerbti gero miesto piliečio elgesio kodekso“, jo negerbimas „nuplėšia garbę“ laisvam piliečiui; jis taip pat gali reikšti priverstinius seksualinius santykius. Svetimos žmonos suviliojimas ir neištikimybė, graikų kalba moicheia, senovės Atėnuose buvo laikoma nusikaltimu kaip ir seksualinis išprievartavimas. Daiktavardis bia, reiškiantis jėgą, prievartą (iš jo kilęs veiksmažodis biazein, „naudoti prievartą“), gali apibūdinti bet kokį veiksmą, kur naudojama prievarta ar grasinama tai padaryti. Strasbūro universiteto istorikė Sandra Boehringer straipsnyje apie smurto prieš moteris istoriją („Les violences sexuelles dans l’Antiquité: où se joue le genre“, in Le corps en lambeaux. Violences sexuelles et sexuées faites aux femmes, p. 33–49) teigia, kad istoriko anketa, analizuojanti seksualinę prievartą antikoje, nėra tuščias laiko švaistymas: juk tikslas yra suprasti, kaip tai, kas mums šiandien atrodo suprantama ir aišku, buvo traktuojama kitose visuomenėse.

Užuominų į agresiją prieš moteris galime rasti senovės graikų literatūros kūriniuose. „Iliados“ pirmojoje giesmėje Homeras vaizduoja „buitinę“ sceną tarp vyro ir žmonos, tik ši pora – nemirtingi dievai. Ištraukoje deivė Hera bando įtikinti savo vyrą, dievų valdovą Dzeusą, kad padėtų graikams, skųsdamasi, kad vyras ja nepasitiki. Savo ruožtu Dzeusas ramiu, bet tvirtu tonu atsako, kad Herai nereikėtų tikėtis sužinoti visas Dzeuso mintis. Hera, nujausdama, kad deivė Tetidė prašė padėti trojėnams, bando Dzeuso kantrybę dar kartą, tik čia dievų valdovas neiškenčia ir pratrūksta. Štai kaip prancūzų istorikas Marcelis Detienne’as ir italų istorikė bei filosofė Giulia Sissa knygoje „Kasdienis senovės graikų dievų gyvenimas“ interpretuoja šią sceną: Dzeusas grasina trenkti Herai, jei ši nenutils ir neatsisės į savo vietą. Žmona paklūsta, springdama pykčiu ir baime. Supaprastinta dieviškosios poros santykių interpretacija labiau primena šiandienos porų nesutarimus, tačiau juk graikai dievus įsivaizdavo turinčius mirtingiesiems būdingų ydų ir silpnybių.

Užuominų apie smurtą prieš moteris galime rasti Aristofano komedijose. Kaip pavyzdį galime paminėti komediją „Lisistrata“ (pažodžiui išvertus reiškia „ta, kuri išlaisvina kariuomenę“), rodytą Atėnuose 411 m. pr. Kr., Dionisijų metu. Komedijos veiksmas vyksta Atėnų ir Spartos karo metais – jauna atėnietė Lisistrata sumano pradėti sekso streiką. Ji kviečia moteris negulti į lovą su vyru, kol jis nenustos kariauti. Viena iš nepatiklesnių moterų klausia: „O kas, jei jie mus muš?“ Tokiu atveju Lisistrata siūlo pasiduoti vyrui, bet į lovą gultis be jokio noro.

Charitono romane „Chairėjas ir Kalirojė“ (II a.) pasakojama apie dviejų jaunų žmonių,

Vaza vynui pilti. V a. pr. Kr. Scena, kartais interpretuojama kaip smurto. Iš: www.metmuseum.org

kilusių iš Sirakūzų, keliones po graikišką Viduržemio jūros pasaulį klasikiniu laikotarpiu. Romano pradžioje pora susituokia, tačiau pavydūs aplinkiniai kursto vaikino pavydą, neva Kalirojė jam neištikima. Pavydo apimtas  Chairėjas užsipuola jauną žmoną ir spiria iš visų jėgų jai į pilvą. Gailėdamasis savo veiksmų, vaikinas pamano, kad nužudė žmoną, bet ši galiausiai atsigauna po stipraus smūgio.

Kalbant apie seksualinį smurtą, susipina dvi sąvokos – išprievartavimas ir neištikimybė. Jos siejosi su atėniečių jaučiama būtinybe išsaugoti legalų paveldėjimą. Istorikas Edwardas M. Harrisas straipsnyje, klausiančiame, ką atėniečiai laikė didesniu nusikaltimu – suviliojimą ar išprievartavimą („Did the Athenians Regard Seduction as a Worse Crime Than Rape?“, Classical Quarterly, 1990, 40, p. 370–377), cituoja Lisiją, Atėnų oratorių, gyvenusį V a. pr. Kr. Viena iš jo kalbų buvo skirta Eufiletui, besiginančiam teisme dėl Eratosteno nužudymo. Šioje kalboje Lisijas pasakoja, kaip Eratostenas suviliojo Eufileto  žmoną, kaip šis sužinojo apie neištikimybę ir kaip abu užtiko neištikimybės akto metu. Nepaisydamas Eratosteno siūlymo sumokėti kompensaciją už neištikimybę, Eufiletas nužudė žmonos suviliotoją. Gindamasis teisme, kaltinamasis citavo areopago įstatymą, kuriame teigiama, kad tas, kuris nužudo vyrą, su kuriuo užtiko savo žmoną, negali būti baudžiamas. Lisijas aiškina, kad įstatymų kūrėjai išprievartavimą laikė mažesniu nusikaltimu negu suviliojimą. Suviliotojas suteršia moters sielą, įgydamas moters ir svetimų namų kontrolę ir suklaidindamas namų šeimininką – šis nebežino, kas yra jo vaikų tėvas. Istorikai linkę žiūrėti kritiškai į šią Lisijo kalbą.

Turime labai nedaug šaltinių, kurie padėtų nustatyti teismines procedūras išprievartavimo atveju. Nežinia, kiek bylų nukeliaudavo iki teismo. Anot Bafalo universiteto klasikinės filologijos profesorės Susan Guettel Cole („Greek Sanctions against Sexual Assault“, Classical Philology, 1984, 79/2, p. 97–113), Atėnuose nebuvo įstatymo, baudžiančio dėl seksualinio smurto, tačiau už tokį nusikaltimą vis dėlto reikėdavo atsakyti. Išprievartavimo auka galėjo pateikti kaltinimą dėl užpuolimo; jei auka buvo moteris, už ją tai padarydavo jos globėjas, vyriškosios lyties asmuo, dažniausiai giminaitis, graikų vadintas kyrios. Kaltinamasis atsipirkdavo pinigine bauda, kuri buvo mokama aukai; žinoma, jei auka buvo moteris, pinigai atitekdavo jos globėjui. Moterys galėjo liudyti teisme, bet negalėjo pačios sau atstovauti. O štai vyrai nenoriai liudydavo teismuose dėl žmonų neištikimybės. Viešo teismo skandalas, skyrybos, po kurių reikėdavo grąžinti kraitį, nemotyvuodavo dalyvauti procese.

Kalbant apie neištikimybę, graikai buvo labai griežti: jei žmona buvo neištikima, vyrui drausta su ja toliau gyventi, kitaip tariant, vyras buvo priverstas su neištikima žmona išsiskirti. Jei vyras ir toliau su ja gyvendavo, jam buvo atimamos miesto piliečio teisės. O neištikimai moteriai buvo draudžiama dalyvauti viešose aukose, taip ji buvo atskiriama nuo viešo gyvenime, nes religinės apeigos buvo vienintelis momentas, kada moteris galėjo dalyvauti miesto gyvenime. Neištikimos moterys, kaip ir išprievartautos, buvo laikomos užterštomis, todėl joms nebuvo leidžiama įeiti į šventyklas. Jeigu vyrui neištikima žmona pastodavo, vaikas dažniausiai buvo paliekamas likimo valiai. Netekėjusi mergina, kalta dėl neištikimybės ar tapusi išprievartavimo auka, buvo laikoma netinkama vedyboms. Menandro komedijose (IV–III a. pr. Kr.) matome, kad auka galėdavo išvengti tokio likimo ir ištekėti už prievartautojo, tačiau sunku pasakyti, ar realybėje tokios vedybos buvo dažnos.

Gortinos miestas Kretoje turėjo įstatymų kodeksą (V a. pr. Kr.), kuriame minimos piniginės baudos už išprievartavimą ir neištikimybę, abiem atvejais jos buvo vienodos. Baudos svyravo priklausomai nuo aukos ir prievartautojo (ar suviliotojo) socialinės kilmės. Didžiausia bausmė, jeigu vergas išprievartaudavo laisvą vyrą ar moterį, – du šimtai staterų. Jei prievartautojas – laisvas pilietis, bauda perpus mažesnė. Išprievartavus laisvą, bet politinių teisių neturintį žmogų, bauda – dešimt staterų. Jei laisvas žmogus išprievartavo vergę ar vergą, bausmė – penkios drachmos (dvi drachmos atitiko vieną staterą). Sunku šiandien įsivaizduoti, kokios tai pinigų sumos, galime pateikti pavyzdį, kad namų statytojas klasikiniu laikotarpiu Eleusino mieste uždirbdavo šiek tiek daugiau nei dvi drachmas per dieną, o, tarkim, bronzinė vaza kainuodavo dešimt drachmų. Pinigai buvo sumokami aukai, laisva moteris turėjo teisę gauti pinigus; jeigu auka – vergė, pinigai atitekdavo jos šeimininkui. Įdomu tai, kad išprievartavimo atveju buvo reikalaujama piniginė kompensacija, kad ir kur tai įvyko, o neištikimybės atveju, kad būtų gaunama visa kompensacija, tai turėjo įvykti moters namuose, nes neištikimybė buvo šeimos ir kyrios išniekinimas. Susidaro įspūdis, kad išprievartavimas ar suviliojimas buvo laikomi nepagarba šeimos vyrui, o ne moteriai.

Prievartos ar neištikimybės vaisius galėjo būti paliktas ant kalvos likimo valiai. Gimdyti būsimus miesto piliečius buvo pagrindinis laisvos moters gyvenimo tikslas. Ši reprodukcinė savybė lydi moterį per amžius ir šiandien moterys kartais vertinamos tik dėl jų gebėjimo gimdyti. Kaip pavyzdį galime paminėti neseniai aptiktą „vaikų gamyklą“ Nigerijoje. Šioje „gamykloje“ buvo laikomos gimdyti besirengiančios moterys – kai kurios ten pakliuvo savo noru, o kai kurios prievarta. Po gimdymo kūdikiai buvo parduodami. Prekyba žmonėmis Nigerijoje dažnas nusikaltimas, kartais jauna mergina parduodama tam, kad pastotų, pagimdytų kūdikį ir jį atiduotų pasiturinčiai šeimai. Ir kas sakė, kad Gileado distopija nutolusi nuo šių dienų realijų?