Harlemo karalius
FEDERICO GARCÍA LORCA
(1898–1936)
Sugrįžimas iš pasivaikščiojimo
Dangaus pražudytas.
Tarp į gyvatę panašėjančių formų
ir tarp stiklo ieškančių formų
leisiu augti savo plaukams.
Su nebegiedančiu bešakiu medžiu
ir vaiku blyškiu kiaušinio veidu.
Su gyvūnėliais nudaužytom galvom
ir sausų pėdų pastovėjusiu vandeniu.
Su viskuo, kas kurčnebyliškai pavargta,
ir drugiu, paskendusiu rašalinėje.
Klumpu vis kitu veidu kiekvieną dieną
dangaus pražudytas!
1910 m. intermezzo
Tos mano akys tūkstantis devyni šimtai dešimtaisiais
nematė nei velionių laidotuvių,
nei to, kuris rauda paryčiais pelenų mugės,
nei drebančios širdies, įspraustos į kampą lyg jūrų arkliukas.
Tos mano akys tūkstantis devyni šimtai dešimtaisiais
matė baltą sieną, prie kurios šlapinosi mergaitės,
buliaus snukį, nuodingą grybą
ir nesuvokiamą mėnulį, nutvieskiantį džiovintos citrinos
gabalėlius tirštoje storo stiklo butelių tamsoje.
Tose mano akyse ponio kaklas,
perverta miegančios Šventos Rožės krūtinė,
meilės stogai, kur aimanos ir vėsios rankos,
sodas, kuriame katės ryja varles.
Mansarda, kurioje senos dulkės apglėbia statulas ir samanas,
dėžės, saugančios surytų krabų tylą,
ten, kur sapnas susidūrė su savo realybe.
Ten mano akytės.
Nieko manęs neklausk. Mačiau, kaip siekiantieji
tikslo vietoj jo atranda savo tuštumą.
Būna plyšių, diegiančių negyvenamu oru,
o mano akyse puošnios būtybės neapsinuogina!
Tavo kūdikystė Mentone
Taip, vaikystė tavo jau fontanų pasaka.
Traukinys ir moteris, užpildanti dangų.
Tavo drovi vienatvė viešbučiuose
ir tyra kito ženklo kaukė.
Tai jūros vaikystė ir tavo tyla,
kurioje suskilo išminties stiklas,
Tai tavo atšiauri apatija, o joje
mano kūnas ugnies pažabotas.
Tavo meilės taisyklė, apoloniškas vyre,
tolimos lakštingalos rauda,
bet ganyklos apleistos, todėl nusigludinai
pralekiantiems beprasmiams sapnams.
Mintys priešais, vakarykštė šviesa,
pėdsakai ir ženklai to, kas galėtų būti.
Tavo nerimastingas smėlio liemuo
seka tik nevedančiomis pėdomis.
Tačiau privalau kiekvienoje pakampėje
ieškot drungnos tavo sielos,
nuo tavęs atskirtos ir tavęs nesuvokiančios.
Su širdgėla sulaikyto Apolono,
su kuria suplėšiau tavo kaukę.
Čia, liūte, čia, dangaus įnirši,
kur leisiu tau ganytis po savo skruostus,
čia, mėlynas mano beprotybės arkly,
miglos pulsas ir rodyklė, skaitanti minutes.
Čia privalau ieškot skorpionų akmenų
ir tavo mamos vaikystės suknelių,
vidunakčio ašarų ir suplyšusio audinio,
kuris uždengė mėnulį iš mirusiųjų šventyklos.
Taip, vaikystė tavo jau fontanų pasaka.
Keista siela, maža ir atitrūkus,
išpjauta iš tuščių mano venų, turiu ieškot tavęs, kol rasiu.
Amžina meile. Meile, meile, tokia kaip niekad!
O taip! Aš myliu. Meile, meile! Palikit mane,
nebandykit uždengt man burnos tie, kurie ieškot
pusnynuose kviečių Saturno
ar dėl kokio dangaus kastruojat gyvūnus.
Anatomijos klinikoj ar džiunglėse.
Meilė, meilė, meilė. Jūros vaikystė.
Tavo drungnos sielos, nuo tavęs
atskirtos ir tavęs nesuvokiančios.
Meile, meile, stirnos šuoli
per begalinio baltumo krūtį.
Ir tavo vaikystė, meile, ir tavo vaikystė.
Traukinys ir moteris užpildanti dangų.
Nei tu, nei aš, nei oras, nei lapai.
Taip, vaikystė tavo jau fontanų pasaka.
Istorija trijų draugų rate
Enrikė,
Emilis,
Lorensas.
Visi trys sušalo:
Enrikė nuo pasaulio guolio,
Emilis nuo pasaulio akių ir žaizdotų rankų,
Lorensas nuo pasaulio bestogių universitetų.
Enrikė,
Emilis,
Lorensas.
Visi trys sudegė:
Lorensas nuo pasaulio lapų ir biliardo kamuoliukų,
Emilis nuo pasaulio kraujo ir baltų smeigtukų,
Lorensas nuo pasaulio mirusiųjų ir apleistų laikraščių.
Enrikė,
Emilis,
Lorensas.
Visi trys palaidoti,
Lorensas Floros krūty,
Emilis pamiršto džino butely,
Enrikė skruzdėj, jūroj ir paukščio tuščioj aky.
Enrikė,
Emilis,
Lorensas.
Visi trys mano rankose,
trys Kinijos kalnai,
trys arklių šešėliai,
trys snieguoti peizažai ir viena lelijų trobelė
šalia karvelidžių, kur mėnulis išsitiesia po gaidžių.
Vienas
ir vienas
ir vienas.
Visi trys mumifikuoti.
Su žiemos musėmis,
su rašalu, kurį šuva nuvarvina ir skirstukai niekina,
su vėju, sušaldančiu visų motinų širdis,
su Jupiterio baltom nuolaužom ir girtuokliais, užkandžiaujančiais mirtimi.
Trys
ir du
ir vienas.
Mačiau juos pasiklystančius, verkiančius ir dainuojančius
dėl vištos kiaušinio,
dėl nakties, rodančios savo tabako skeletą,
dėl mano skausmo, sklidino veidų ir aštrių mėnulio griežinėlių,
dėl mano krumpliaračių ir rimbų džiaugsmo,
dėl mano krūtinės, lesamos balandžių,
dėl mano apleistos mirties su vienu paklydusiu praeiviu.
Nužudžiau penktą mėnulį,
o vėduoklės ir plojimai gėrė fontanų vandenį.
Įkalintas drungnas pienas, skirtas naujagimėms,
purtė rožes ilgu baltu skausmu.
Enrikė,
Emilis,
Lorensas.
Diana griežta,
bet kartais jos krūtys debesuotos.
Baltas akmuo gali pulsuoti elnio kraujy,
o elnias arklio akimis sapnuoti.
Kai grynos formos skendo
dugnan skambant ramunių džyru džyru,
supratau, kad esu nužudytas.
Jie iššukavo kavines, kapines ir bažnyčias.
Atvėrė spintas ir statines,
išniekino tris skeletus, kad išrautų jų auksinius dantis.
Bet manęs neberado,
manęs neberado?
Taip, manęs neberado.
Tačiau paaiškėjo, kad šeštasis mėnulis pakilo,
ir jūra staiga prisiminė
visų paskenduolių vardus!
Harlemo karalius
Mediniu šaukštu
skobė krokodilų akis,
pliekė beždžionių užpakalius.
Mediniu šaukštu.
Amžina ugnis miegojo titnage,
o nuo anyžiaus apgirtę vabalai
pamiršo kaimiškas samanas.
Šis apaugęs grybais senis
ėjo ten, kur verkė negrai,
kol karalius šaukštu skalambijo
ir vežė supuvusio vandens galonus.
Rožės bandė pabėgti
paskutinių vėjo gūsių kraštu,
o šafrano mariose
nuraudę nešvankaus svaigulio užplūsti berniukai
draskė mažas voveres.
Būtina pereiti tiltus
ir pasiekti juodą raudonį,
kad plaučių kvapas
apgaubtų mūsų šventyklas
savo šiltu ananaso patalu.
Būtina nužudyti šviesiaplaukį viskio prekeivį
ir visus kvartalo ir smėlio draugus,
būtina sugniaužtais kumščiais
daužyti burbulų sklidinas drebančias žydeles,
tam, kad Harlemo karalius dainuotų su savo minia,
tam, kad krokodilai snaustų ilgose eilėse
po mėnulio asbestu,
ir tam, kad niekas neabejotų begaliniu virtuvinių skudurų,
keptuvių, trintuvių ir kaistuvių grožiu.
O Harleme! O Harleme! O Harleme!
Nėra nerimo, prilygstančio tavo sugniaužtam raudoniui,
tavo kraujui, drebančiam nuo tamsaus užtemimo,
tavo granatiškam kurčnebyliam smurtui pusšešėlyje,
tavo didžiam karaliui; kaliniui valytojo rūbais.
Negrai verkė paklydę
tarp skėčių ir aukso saulių,
mulatai tempė gumą, trokšdami pasiekti baltą liemenį,
o vėjai išblukino veidrodžius
ir atvėrė šokėjų venas.
Negrai, Negrai, Negrai, Negrai.
Kraujas neturi durų į jūsų naktį, aukštyn kojom.
Nėra raudonio. Įnirtęs kraujas po oda,
gyvas ant durklo spyglio ir peizažų krūtinėje,
po pincetu ir dygiakrūmiu dangiško Vėžio mėnulio.
Kraujas, tūkstančiu maršrutų ieškantis
miltų mirties ir rožių pelenų,
tvirti, nuolankūs dangūs, kuriuose planetų kolonijos
slenka palei paplūdimius su pamestais daiktais.
*
Naktis buvo suskilusi
su sustingusiomis dramblio kaulo salamandromis.
Amerikietės merginos
pilvuose nešiojo kūdikius ir monetas,
o vaikinai alpo
ant rąžymosi kryžiaus.
Jie yra.
Jie yra tie, kurie geria sidabro viskį
prie vulkanų,
ir tie, kurie šeriami širdies gabalėliais per lokio ledkalnius.
Tą naktį Harlemo karalius
labai tvirtu šaukštu
skobė krokodilų akis,
pliekė beždžionių užpakalius.
Labai tvirtu šaukštu.
Kraujas, iš lėto žvelgiantis akies uodega,
padirbintas iš šieno, požemio nektaro.
Kraujas, dėl kurio rūdija neprižiūrėtas vėjas pėdsake
ir nyksta drugeliai prie lango stiklo.
Tai yra kraujas, kuris teka ir tekės
per stogus ir terasas, iš visų pusių,
kad sudegintų šviesiaplaukių moterų chlorofilą,
kad dejuotų priklaupęs prie lovų priešais kriauklių nemigą
ir sutramdytų geltono tabako spalvos aušrą.
Būtina pabėgti.
Pabėgti pakampėm, užsirakinti viršutiniuose aukštuose,
nes miško čiulpai prasiskverbs pro įtrūkimus,
tavo mėsoje palikdami blankų užtemimo įspaudą
ir išblukusios pirštinės bei chemiškos rožės apsimestinį liūdesį.
*
Išmintingiausioje tyloje
virėjai, padavėjai ir tie, kurie liežuviais išlaižo
milijonierių žaizdas,
gatvėse ar salietros pakampėse ieško karaliaus.
Pietų medinis vėjas, pasviręs per juodą purvą,
spjauna į prakiurusias valtis, suleidžia nagus į pečius,
pietų vėjas neša
iltis, saulėgrąžas, abėcėles
ir Voltos elementą, sklidiną nuskendusių vapsvų.
Užmarštis buvo išreikšta
trimis rašalo lašais ant monoklio
ir meile vienam nematomam veidui
ant akmens paviršiaus.
Čiulpai ir žiedai ant debesų formavo
stiebų dykumą ir nė vienos rožės.
*
Į kairę, į dešinę, į pietus ir šiaurę,
ten kyla neišmatuojama siena,
prie molo, vandens adata.
Negrai, neieškokite spragos,
ieškodami begalinės kaukės.
Ieškokite didžiosios centrinės saulės,
sukurti iš dūzgiančio ananaso.
Saulė, kuri slysta per miškus,
tikrai nesusidurdama su nimfa,
saulė, kuri naikina skaičius ir niekada neperžengia sapno,
ištatuiruota saulė, besileidžianti į upę,
ir mūkimas, kurį atkartoja aligatoriai.
Negrai, Negrai, Negrai, Negrai.
Niekada gyvatė, zebras ar mulas
neišblyško prieš mirtį.
Medkirtys nežino,
kada jo kertamų medžių triukšmas nutyla.
Daržovės šešėlyje laukite savo karaliaus,
iki kol nuokanos, dagiai ir dilgėlės sutrikdys tolimiausias stogų viršūnes.
Tuomet, negrai, tuomet, tuomet
galėsite apsvaigę pabučiuoti dviračių ratus,
įdėti mikroskopų poras į voverių lizdus
ir šokti, galų gale, be abejo, kol spygliuotos gėlės
nužudys mūsų Mozę
jau vos ne dangaus nendrėse.
Ak, persirengėlių Harleme!
Ak, Harleme, tau grasina begalvių kostiumų minia!
Tavo šnabždesys pasiekia mane,
pasiekia mane, perskrodęs lagaminus ir liftus,
per pilkus lakštus,
kur jūsų automobiliai plaukia, padengti dantimis,
pro negyvus arklius ir smulkius nusikaltimus,
pro savo didžiulį beviltišką karalių,
kurio barzda siekia jūrą.
Vertė Simonas Bernotas