Nerimastingas ruduo Pietų Amerikos politinėje scenoje

Nors dauguma Lotynų Amerikos šalių šiandien skaičiuoja ne pirmus stabilios, t. y. karinių perversmų nepertrauktos, demokratijos dešimtmečius, politinės institucijos regione išlieka trapios, o nusikalstamumo, stambaus masto korupcijos ir žmogaus teisių nepaisymo atvejai tebėra veikiau norma negu išimtis. Šis ruduo sekantiems regiono politiką yra kaip niekad jaudinantis: Peru niekas nebesusigaudo, kas atsakingas už valdžią, Bolivijoje prezidentu mėgina tapti jau tris kadencijas iš eilės šias pareigas einantis vyras tragiška šukuosena, o Venesuela dėl sankcijų yra priversta naftos perteklių „dovanoti“ bičiulei Kubai.

Konstitucinė krizė Peru

Peru šiuo metu išgyvena nemenką politinę krizę, pertraukusią beveik du (sąlygiškos) ramybės ir ekonominio augimo dešimtmečius. 2000 m. šalyje baigėsi vyriausybės ir maoistų partizanų, „Švytinčio kelio“ (Sendero Luminoso) organizacijos, konfliktas. Tais pačiais metais iš prezidento pareigų buvo priverstas atsistatydinti Alberto Fujimori, kurio korupcijos ir žmogaus teisių pažeidinėjimo praktikos kaip reikiant nusmukdė demokratijos kokybę šalyje.

Pokyčiai išėjo į naudą, mat nuo 2000 iki 2017 m. šalies BVP, tenkantis vienam gyventojui, išaugo nuo maždaug 2 000 iki 6 600 JAV dolerių. Deja, rugsėjo 30 d. Peru įvyko visiškas konstitucinis nesusipratimas. Prezidentas Martínas Vizcarra paleido Kongresą, o Kongreso nariai savo ruožtu… paleido šalies vadovą ir paskelbė, kad šias pareigas dabar eis viceprezidentė Mercedes Aráoz. Kongresą M. Vizcarra paleido, nes jį, švelniai tariant, užkniso ten dominuojanti ir įstatymų pasiūlymus blokuojanti opozicija, vadovaujama ne kieno nors kito, o A. Fujimori dukters Keiko Fujimori, beje, šiuo metu teisiamos dėl stambaus masto korupcijos. Padėtį komplikuoja tai, kad Kongreso paleisti M. Vizcarra kaip ir neturėjo teisės: savo kadencijos metu Kongresas buvo paskelbęs vieną nepritarimo votumą, o paleidimui reikalingi bent du.

Nors M. Vizcarrą ir palaiko masės, „The Wall Street Journal“ šį jo veiksmą pavadino perversmu (M. A. O’Grady, „The President of Peru Stages a Coup“, The Wall Street Journal, 2019 m. spalio 6 d.). „Perversmas“ (angl. coup), prieš kurį paprastai eina žodis „karinis“, galbūt ir nėra susiklosčiusiai situacijai pats tinkamiausias apibūdinimas. Ją subtiliau apibūdino Diego Portaleso universiteto Čilėje tyrėjas Carlosas Meléndezas: „Paradoksalu, kad demokratinėmis vertybėmis besivadovaujantis politikas gali taip imti ir susilpninti demokratiją. Išėjo taip, kad, siekdamas konfrontacijos, prezidentas savo politinius priešininkus supainiojo su institucijomis, kurioms jie atstovauja“ (A. Kurmanaev ir A. Zarate, „Peru’s President Dissolves Congress, and Lawmakers Suspend Him“, The New York Times, 2019 m. rugsėjo 30 d.).

Prezidento rinkimai Bolivijoje

Bolivijoje, kurioje spalio 20 d. vyks prezidento rinkimai, taip pat nedvelkia pagarba įstatymams ir Konstitucijai. Evo Moralesas, ilgiausiai Pietų Amerikoje valdantis kairysis lyderis, pasišovė kandidatuoti ketvirtą kartą iš eilės. Turbūt net neverta minėti, kad 2009 m. Bolivijos Konstitucija neleidžia vienam žmogui tarnauti ilgiau negu dvi kadencijas. To neleido ir 2016 m. nacionalinis referendumas. Sunku patikėti, bet E. Moralesui vis pavyksta prasisukti su išimtimis.

Nors į tarnavimo paprastam žmogui ir indėniškus sentimentus apeliuojantis MAS (Movimiento al Socialismo) lyderis turi didžiulį visuomenės palaikymą, jo gali nepakakti norint rinkimus laimėti be antrojo turo. Šalies aukštojo mokslo įstaigų ir pilietinės visuomenės iniciatyva atlikta apklausa parodė, kad E. Moralesą šiuo metu palaiko 31,1 proc. rinkėjų, o norint išvengti antrojo turo šis skaičius turi siekti 40 proc. Apklausa rodo, kad MAS lyderį vejasi Carlosas Mesa, kitas kairysis, kurį palaiko 24,9 proc. rinkimų teisę turinčių piliečių (M. Machicao, „Bolivia election poll sparks blowback after rivals appear to gain on Morales“, Reuters, 2019 m. rugsėjo 13 d.). Bolivijos valdžia apklausą vadina neteisėta (?), o ją vykdžiusioms institucijoms grasina nuobaudomis.

Nesibaigianti Venesuelos muilo opera

Venesuelos demokratine niekas nebevadina jau seniai. Paradoksalu, bet praėjusio amžiaus šeštajame ir septintajame dešimtmečiuose šalis buvo viena stabiliausių ir sėkmingiausių demokratijų regione, kurį tuo metu krėtė karinės diktatūros ir politinių režimų kaita. Viskas pasikeitė aštuntajame dešimtmetyje, kai kritusios naftos kainos įvarė šalies valdžią į skolas, o jos gyventojus – protestuoti į gatves.

Dabartinė socialisto Nicoláso Maduro valdžia tęsia pirmtako Hugo Chávezo politiką ir toliau veda šalį autoritarine trajektorija. Sausio mėnesį neapsikentęs Nacionalinės Asamblėjos vadovas Juanas Guaidó ėmė ir pasiskelbė teisėtu šalies prezidentu. Nuo tada Venesuela bando laviruoti bent dviem frontais. Pirma, dėl ekonominių sankcijų ir prasto naftos išteklių valdymo šalį krečia humanitarinė krizė – Venesueloje trūksta elementaraus maisto, medikamentų, tad iš jos bėga tūkstančiai. Antra, tiek N. Maduro, tiek J. Guaidó siekia kitų šalių diplomatinio palaikymo. Pastarojo „perversmą“ šiuo metu yra pripažinusios 55 valstybės, tarp jų ir Donaldo Trumpo administracija, tačiau kitos 138 JT narės tą padaryti atsisako (L. Flores, „The Latest on the Diplomatic War Against Venezuela“, Common Dreams, 2019 m. spalio 6 d.). Taigi, nepaisant su kiekviena diena šalyje blogėjančių gyvenimo sąlygų, politinė padėtis tebėra įšalusi.

Trapios demokratijos sąlygomis

Trečioji demokratizacijos banga Lotynų Amerikai piešė šviesią ateitį. Tikrai ne viskas buvo ir tebėra taip jau blogai. Regionas patyrė beprecedentį ekonominį augimą, jame stiprėjo vidurinė klasė – garsiau girdimi tapo ne profsąjungų ir darbininkų, o vartotojų interesai. Ne paslaptis, kad dėl nestabilių politinių institucijų (ir jose dominuojančių žmonių didelių ego) visų pirma kenčia paprasti gyventojai.

Čia minėti ir visi kiti Lotynų Amerikos demokratai bei idealistai vis ima ir palūžta susidūrę su instituciniu akligatviu. Jų norą įkišti savo trigrašį suprasti galima. Tačiau tik pagarba demokratinėms institucijoms ir jų tęstinumui gali padėti pataisyti reikalus ilguoju laikotarpiu. 

–  –  –

Pastaba: tekstas rašytas spalio 7 d., nuo šios datos kai kurie įvykiai galėjo pasikeisti.