Magnetinės juostos

 

Alfonso Sastre (g. 1926) – vienas svarbiausių XX a. vidurio ir antros pusės ispanų dramaturgų, 1986 m. gavęs Nacionalinę teatro premiją. Kartu su kitu literatūrinio judėjimo „1936-ųjų karta“ (Generación del 36) dramaturgu Antonio Buero Vallejo pokariu iškilo kaip svarbiausi nonkonformistinio, protestuojančio socialiojo teatro (teatro social) atstovai. 1971 m. parašytos „Magnetinės juostos“ yra vienintelė Sastrės radijo pjesė.

 

 

 

Magnetinės juostos

 

(Pasakojimas apie senovišką siaubą naujoviškam radijui)

                                                                                                          

 

Autoriaus žodis

 

Šis kūrinys, mano nuomone, išsiskiria ypatingu žaidimu tyla, nors numanau, kad ir anksčiau sukurta visa galybė panašių pavyzdžių. Klausiu savęs: ar radijo teatre gali veikti užčiauptas, nutildytas arba apsvaigintas personažas („bebalsis“ ar tiesiogiai „nebylys“)? Šiomis „Magnetinėmis juostomis“ pasiūlau savotišką atsakymą…

Siaubo temą jau plėtojau ankstesnėse pjesėse „Varnas“ ir „Siaubo pratimai“ (ši nepublikuota) bei apsakymų rinkinyje „Niūrios naktys“. O šiuo kūriniu – kaip poeto Blaso de Otero eilėraštyje – „prašoma taikos… ir žodžio“.

 

Madridas, 1971 m. birželis

 

 

Dvyliktą nakties

 

Senas laikrodis muša vidurnaktį. Iš lėto didingai nuaidi dvylika dūžių. Nestiprus beldimas į duris

 

P. ERNANDES. Daktare, daktare.

DAKTARAS. Aha?

P. ERNANDES. Tai ponas Gonsalesas. Jis jau čia.

DAKTARAS. Nesuprantu, apie ką kalbate.

P. ERNANDES. Apie žurnalistą, vakar jūsų ieškojo.

DAKTARAS. A, taip, taip.

P. ERNANDES. Dabar sutartas laikas ir jūs jo laukiate, bent teoriškai… Ar nepamenate, daktare?

DAKTARAS. Žinoma, puikiai, taip.

P. ERNANDES. Visgi keistas laikas. (Lauke ūžia vėjas, girdisi lietaus barbenimas. Griaustinis) Ponui Gonsalesui irgi taip pasirodė: „Keistas laikas“, – pasakė jis.

DAKTARAS. Keistas dėl ko? (Girdisi spygavimai, lyg kankinamų žiurkių) Kas ten dedasi? (Apimtas siaubo) Kas tai per riksmai?

P. ERNANDES. Daktare, čia juk iš laboratorijos. Padarai nerimsta dėl audros. Ypač šikšnosparniai. (Iš naujo aidi dvylika dūžių)

DAKTARAS. Kas čia dabar? Ir vėl vidurnaktis?

P. ERNANDES. Tai kitas laikrodis. Tas ant bokšto. Minute atsilieka.

DAKTARAS. Atleiskite man, panele Ernandes. Iš tiesų sunku prabusti. (Niūriai, su ironija) „Kartą vėlią naktį žvarbią, kolei aš mąsčiau pavargęs… Ak, menu gerai tą niaurų gruodžio mėnesį atšiaurų… Blėstančios žarijos mėtė atšvaitus grindų kraštuos… Laukiau nekantrus rytojaus… Pasigirdo, kol knapsėjau, lyg staiga kur suklapsėjo ar nuo durų sutrinksėjo mano kambario skliautuos…“* Turbūt vėjas čia barbena, – sumurmėjau per miegus, – vėjas, nieks daugiau… Vėjas… (Pakitusiu, šiurkščiu tonu) Ar šiandien toks pats neramus kaip vakar?

P. ERNANDES. Vėjas?

DAKTARAS (juokiasi). Ne, moterie… Tas keistas naktinis lankytojas. Juk pati man sakėte, kad balsas skambėjo neramiai, nepamenate?

P. ERNANDES. Tai buvo… Ar aš jums nesakiau?.. Toks balsas lyg mirštančio. Kažko, kas prašosi pagalbos… Kažko, kas… nežinau, kaip apibūdinti.

DAKTARAS. Tęskite.

P. ERNANDES. Kažko, kas šaukiasi pagalbos skęsdamas.

DAKTARAS. O šiandien?

P. ERNANDES. Kas šiandien?

DAKTARAS. Ar jis atrodo toks pats sunerimęs?

P. ERNANDES. Šiandien… Atrodo ramus. Net pernelyg.

DAKTARAS. Tarsi pavojus jau praėjęs?

P. ERNANDES. Gal net… Tarsi jau nebegalėtų justi jokio pavojaus; atleiskite už tokį pasakymą, gal jis skamba per… per literatūriškai.

DAKTARAS. „Tarsi jau nebegalėtų justi jokio pavojaus.“ Kodėl? Ar galvoje turite kažką konkretaus?

P. ERNANDES. Turiu galvoje… Atleiskite man, daktare. Priskirkite tai, kaip jūs sakote, mano fantazijai, juk pažįstate mane… Turiu galvoje, kad atrodo, jog šis vyras miręs. Vakar jis dar jautė nerimą. Šiandien jau ne: jo gyvybinės funkcijos lyg prislopintos ar pranykusios… O gal paveiktas kokių vaistų.

DAKTARAS (juokiasi). Nagi, pažiūrėsime. Pakvieskite užeiti. (Vėl aidi dvylika dūžių, bet šįsyk jie kitokie) Ir vėl dvylika, panele Ernandes?

P. ERNANDES (juokiasi). Čia laukiamojo laikrodis. Trimis minutėmis atsilieka, daktare Šnaideri. (Toliau iš lėto aidi dūžiai. Taip pat šaižiai cypauja gyvūnai iš laboratorijos. Girgždantis atveriamų ir užveriamų durų garsas. Pauzė)

DAKTARAS. Ponas Gonsalesas? (Tyla) Prašom sėstis. (Tyla) Na, kuo skundžiatės? (Tyla) Pone? Pone? Ar jums negera? (Silpnas ir ištęstas gargesys) Panele Ernandes! Prašyčiau ateiti! (Pauzė) Šis vyras – ligonis, panele Ernandes.

P. ERNANDES. Taip.

DAKTARAS. Juk čia Biologijos institutas, o ne Skubiosios pagalbos skyrius.

P. ERNANDES. Tikrai taip, daktare. (Tolumoje cypia žiurkės) Ką manote? Kažkas su širdim?

DAKTARAS. Prašyčiau paduoti stetoskopą. (Pauzė. Dabar spengia baugi tyla. Pasigirsta ištęsti ir skardūs, pernelyg stiprūs kvėpavimo garsai ir stetoskopu klausomi širdies dūžiai)

P. ERNANDES. Paruošti injekciją?

DAKTARAS. Taip. Raminamųjų. Oi, kokios baisybės šio kūno viduje. Tikras organinis chaosas. (Teka skysčiai, pulsuoja organai, girdisi baisūs vidiniai kūno triukšmai) Šis žmogus miršta iš siaubo. Žiūrėkite, tik pažiūrėkite, kokie išsiplėtę jo vyzdžiai. (Griaustinis. Cypia išsigandusios žiurkės) Kaip baisu. Tai… ląstelių audra. Pažiūrėkite, koks arterijų standumas. Keista, tikrai keista. Prašyčiau penkis miligramus į veną. (Pauzė)

P. ERNANDES. Žiūrėkite, žiūrėkite, daktare.

DAKTARAS. Kas?

P. ERNANDES. Regis, šiek tiek reaguoja.

DAKTARAS. Temperatūra.

P. ERNANDES. 35,8.

DAKTARAS. Jis… sustingęs iš siaubo. Galima sakyti, kad jam venose užšalo kraujas. Tššš… Klausykite. (Girdisi kažkas panašaus į knarkimą, lyg gargaliuotų mirštantis žmogus; paskui girdisi, nors neaiškiai, balsiai: A-E-I-Ė-UO-O)

P. ERNANDES. Ką jis sako, daktare?

DAKTARAS. Paklausom, paklausom.

GARGESYS. A-E-I-Ė-UO-O.

DAKTARAS. Panele Ernandes, užsirašykite. A-E-I-Ė-UO-O.

GARGESYS (per skausmus). Ma-ne-i-nė uo-to.

DAKTARAS. Ar rašotės?

P. ERNANDES. Taip, daktare.

DAKTARAS. Kažką suprantate?

P. ERNANDES. Ne, daktare.

DAKTARAS. Pažiūrėkite jo portfelyje – ten gali būti kokia užuomina. Susidūrėme su sunkiu afazijos paūmėjimu, tad iš jo nieko nesužinosim.

P. ERNANDES. Ar galime taip elgtis, daktare?

DAKTARAS. Patikrinti portfelį? O jūs žinote pilną šio žmogaus vardą, gyvenamąją vietą, darbovietę?

P. ERNANDES. Tik kad jo pavardė Gonsalesas ir jis žurnalistas, daktare.

DAKTARAS. Mažoka, turint galvoje, kiek yra ispanų Gonsalesų ir kad tikrai ne vienas jų žurnalistas.

GARGESYS. Ma-ne-i-nė uo-to.

DAKTARAS. Tikėkimės, kad portfelis bus iškalbesnis nei pats ponas Gonsalesas ir galėsime imtis reikiamų priemonių. Panaudokite laužtuvėlį. Aš prisiimu visą atsakomybę.

P. ERNANDES. Jis neužrakintas. Žiūrėkite.

DAKTARAS. Puiku. Nereiks laužti, o juk naktis – sunkinanti aplinkybė…

P. ERNANDES. O, o.

DAKTARAS. Kas ten?

P. ERNANDES. Žiūrėkite: čia tik tiek.

DAKTARAS. Juostos su įrašais.

P. ERNANDES. Tą jis ir bandė mums pasakyti, daktare!

DAKTARAS. Ką?

P. ERNANDES. Magnetinės juostos.

GARGESYS. Ma-ne-i-nė uo-to.

DAKTARAS. Tikrai! Kaip įdomu.

P. ERNANDES. Jums tai atrodo įdomu? Kuria prasme?

DAKTARAS. Na, matyti, kad mūsų lankytojas žino savo silpnybę… Sakykim, kalbinę silpnybę – polinkį netekti balso, todėl imasi saugumo priemonių. (Juokiasi) Toks jo būdas išsaugoti balsą. (Smarkiau juokiasi. Griaustinis ir tolimas cypimas)

P. ERNANDES. Daktare. (Daktaras vis dar juokiasi) Neturiu nieko prieš jūsų juokus, daktare, bet manau, kad tai ne tinkamiausias metas… (Tyla. Iš lėto pradeda aidėti dvylika dūžių)

DAKTARAS. O čia kuris laikrodis? (Pauzė. Dūžiai tęsiasi)

P. ERNANDES (sunerimusi). Nežinau… Pas mus nėra daugiau laikrodžių. (Pauzė. Nuaidi visi dvylika dūžių)

DAKTARAS. Nebent kažkas pastatė naują.

P. ERNANDES. Gali būti. (Tyla) O gal vėl iš naujo atėjo vidurnaktis.

DAKTARAS (ironiškai). Tai, savaime suprantama, labiausiai tikėtina.

P. ERNANDES. Čia yra ir daugiau sunkiai tikėtinų dalykų.

DAKTARAS. Pavyzdžiui?

P. ERNANDES. Žiūrėkit: pacientą ištikęs kažkoks soporas. Ar jums čia atrodo normali reakcija?

DAKTARAS. Taip, tą galima paaiškinti… Tai kaip poilsis po išsekimo. Kiek jų yra?

P. ERNANDES. Kiek ko?

DAKTARAS. Magnetinių juostų.

P. ERNANDES. Ak, taip. Keturios.

DAKTARAS. Kas nors užrašyta?

P. ERNANDES. Tik raidės: A, B, C… ir D.

DAKTARAS. Ir?

P. ERNANDES. Daugiau nieko.

DAKTARAS. Ko laukiate?

P. ERNANDES. Kaip suprasti?

DAKTARAS. Ko laukiate ir jų nepaleidžiate, panele Ernandes.

P. ERNANDES. Pradedam nuo A?

DAKTARAS. Remiantis logika…

P. ERNANDES. …Aristoteliška…

DAKTARAS. Taigi! Vis pamirštu, kad jūs humanitarė. Bet kokiu atveju, taip, paleiskite A. Ar galėčiau prisidegti pypkę? Mūsų pacientas miega kiek apsvaigęs. Po truputį atsileidžia… Jo pulsas, sakyčiau, beveik normalus… Nagi, nagi, panele. Ar jau vidurnaktis? (Iš naujo pradeda aidėti dvylika dūžių. Po jų – tyla)

 

A juosta (įrašas)

 

Po neaiškaus triukšmo pasigirsta balsas. Įrašas mėgėjiškas, balsas labai įsitempęs ir nervingas

 

GONSALESO BALSAS. Kalba Chuanas Antonijus Gonsalesas Smitas, gimęs Majagvese, Puerto Rike, 1926 m. Esu laikraščio reporteris Albukerkyje, Naujojoje Meksikoje. Keliauju iš Pietryčių Azijos, Indokinijos pusiasalio, ir dėl įvairių peripetijų man nepavyksta grįžti į Jungtines Valstijas. Mane persekioja. Mano pėdsakais seka CŽV agentai. Darau šį įrašą, jei būčiau nužudytas taip ir negavęs progos perduoti turimą siaubingą informaciją. Klausykite, klausykite mano žinios… Prašau klausyti B, C ir D juostų būtent tokia tvarka. Pirmas įrašas darytas balandžio 30 dieną Pietų Vietnamo džiunglėse, kartoju, balandžio 30 d. Portfelyje turiu visą informaciją ir paaiškinimus. Tai buvo… labai rizikingas įrašas. Nors buvo pilnatis, t. y. pavyko nufotografuoti kelis kadrus, nėra vaizdinių šios scenos liudijimų, nes fotografas, mano kolega Džo Morlėjus, padaręs tas nuotraukas buvo… Prašau patikėti mano žodžiais! Jis buvo tą pačią naktį surytas, o aš, persigandęs, nesugebėjau išsaugoti fotoaparato. Kol kas tiek, pasaulio piliečiai! Klausykite Visagalio Dievo vardu. (Įrašas baigiasi. Pauzė)

DAKTARAS. Ar viskas?

P. ERNANDES (po pauzės, kurios metu girdėti sukamos juostelės garsas). Taip, šioje juostoje viskas.

DAKTARAS. Nagi, prašyčiau paleisti B juostą!

P. ERNANDES. Taip, daktare, tuoj pat.

 

B juosta

 

Transporto priemonių ir džiunglių garsai. Po ištęstos dejonės ir ilgos tylos pasigirsta tylūs žmonių balsai, jie beveik šnibžda

 

1-ASIS VYRAS (patylomis). Tau kažkas atsitiko? (Pauzė)

2-ASIS VYRAS. Ne. Kodėl klausi? (Pauzė)

1-ASIS VYRAS. Nes dejuoji. (Pauzė)

2-ASIS VYRAS. Tai kad ne. (Pauzė) Kas ten?

1-ASIS VYRAS. Nieko.

2-ASIS VYRAS. Girdžiu triukšmą, nu.

1-ASIS VYRAS. Ne, ten nieko, nu, ten nieko.

2-ASIS VYRAS. Ir kažkas juda, nu.

1-ASIS VYRAS. Ne, nu, ten nieko nėra. (Tyla. Dantų kalenimas) Žiauriai drebi, nu, ką.

2-ASIS VYRAS. Bet kad man šilta, labai šilta.

1-ASIS VYRAS. Aš irgi prakaituoju, Džimi. Jei atvirai: prakaito upės.

2-ASIS VYRAS. Jei apie pojūčius, aš tai jaučiu – kaip čia pasakius – malonius skausmus. Taip, tikrai. (Sudejuoja) Ai!

1-ASIS VYRAS. Nesuprantu tavęs, žmogau. O kai pabandau, skauda galvą. (Tyla. Triukšmas iš džiunglių)

2-ASIS VYRAS. Mes čia tokie vieniši. Kaip šitas vadinasi?

1-ASIS VYRAS. Šitas vadinasi. Ką-aš-žinau-kas. Vitenamas.

2-ASIS VYRAS. Vienaip ar kitaip, bet labai toli nuo Oklahomos.

1-ASIS VYRAS. Oi, tai jau tikrai: aš iš Masačusetso. (Pauzė)

2-ASIS VYRAS. Ar ten kas nors yra?

1-ASIS VYRAS. Ten tas puertorikietis iš Albukerkio ir fotografas iš žurnalo Ką-aš-žinau-koks. Jie ten nendryne, miega kaip paršai.

2-ASIS VYRAS. Knarkia?

1-ASIS VYRAS. Aha, atrodo.

2-ASIS VYRAS. A, tai, matyt, tas ir buvo. (Pauzė) O tau kas yra?

1-ASIS VYRAS. Kas man? Kaip suprasti?

2-ASIS VYRAS. Pastaruoju metu kažkoks kitoks tavo veidas. Bręsti ar kas tau?

1-ASIS VYRAS. Ką, tiek pasikeičiau, nu?

2-ASIS VYRAS. Veidas ir rankos – taip.

1-ASIS VYRAS. Karo reikalai: neprisižiūriu. Kas čia džiunglėse valosi dantis? Kas kerpasi nagus? (Dejonė) Gi matosi, kad tau kažkas atsitiko. Ką tu kenti, kary?

2-ASIS VYRAS. Tai vyksta čia, galvoje, ir kažkur prie žandikaulio. Bet kenčiu kaip karys – o ko tu tikiesi – ir dar labai noriu valgyt, gyvą karvę praryčiau, tai dėl viso pikto geriau nesiartink.

1-ASIS VYRAS. Man tas pats buvo vakar naktį: toks jausmas, lyg veidas būtų kur panardintas, o iš žandikaulio, atrodo, kalasi galingi dantys.

2-ASIS VYRAS. Turbūt čia dėl šitų džiunglių. (Pauzė)

1-ASIS VYRAS (staugsmas)

2-ASIS VYRAS. Ką sakei?

1-ASIS VYRAS (staugsmas)

2-ASIS VYRAS. Nelabai supratau.

1-ASIS VYRAS (stipresnis ir ilgesnis staugsmas)

2-ASIS VYRAS. Ką? Ką… (Šis „ką“ taip pat virsta staugsmu)

1-ASIS VYRAS (pergalingas staugsmas, lyg pagaliau būtų suprastas)

2-ASIS VYRAS (stipresnis staugsmas)

1-ASIS VYRAS (baisus staugsmas. Šūksniai)

ŠŪKSNIAI. Gelbėkit! Gelbėkit! (Staugsmas, dejuojančių žmonių riksmai. Vėliau bauginanti tyla ir Gonsaleso balsas)

GONSALESAS (labai tyliai). Juostos epilogą įrašinėju tualete, Centriniame Saigono štabe. Bijau su kuo nors kalbėti apie tai, ką mačiau, bet privalau. Antroji stovykla, kurioje užfiksuoti šie keisti likantropijos atvejai, yra netoli mažos gyvenvietės pavadinimu My Lai. Paskutiniai girdimi šauksmai – mano kolegos fotografo Džo Morlėjaus. Aš apsimečiau miegąs ir įrašinėjau karių pokalbį, o jam pavyko padaryti kelias monstrų nuotraukas. Bet šie metėsi link jo ir surijo kaip žvėrys. Kol jie jį dorojo, pabėgau. Prisiekiu dėl šio liudijimo autentiškumo. Korespondentas Gonsalesas Smitas, Albukerkio „The Telegraph“, Pietryčių Azija. (Mygtuko spustelėjimas ir tyla. Pauzė. Kažkas telefonu surenka septynių skaičių numerį)

P. ERNANDES. Tokiu metu, daktare?

DAKTARAS (po pauzės). Prašyčiau sujungti su budinčiu gydytoju… nebent gerbiamas Chuanas Chosė dar nemiega? Ačiū. (Pauzė) Ivarsai, ar čia jūs? Atsiprašau, kad skambinu tokią valandą. Čia Šnaideris. Man reikia jūsų… jūsų medicininės pagalbos, šiąnakt. Suprantate? Aš institute. Taip, kuo greičiau, tuo geriau, dėkui. (Padeda ragelį) Panele Ernandes, o mes paklausykim C juostos, kol mūsų draugas dar mėgaujasi geriausiu iš pasaulių… Beatus ille! (Prasideda įrašas)

 

C juosta

 

GONSALESO BALSAS (džiugiai). Kariuomenės džipu važiuojame link antrosios stovyklos! Laimė, pulkininkas Hamiltonas pasirodė atviras ir supratingas… Bijojau (juokiasi) tramdomųjų marškinių ar ko nors dar baisesnio. Vietoj to gavau tiriamąją komisiją, kurioje ir pats esu. Dabar lietingas rytas, purve beveik paniręs džipas vos ne vos stumiasi, bet ne tai svarbiausia. Komisijoje dar yra leitenantas Grynas, kurio nurodymais sekame, ir daktaras Volasas, Misijos psichiatrinės priežiūros vadas. Leitenante Grynai, gal galėtumėte mums pateikti savo išankstinę nuomonę apie šį keistą reikalą?

LTN. GRYNAS (juokiasi). Galiu pasakyti atvirai: netikiu nė vienu jūsų pasakojimo žodžiu! Vykdau aukštesnius nurodymus ir tiek.

GONSALESAS. Taigi jūs manote, kad pulkininkas Hamiltonas apsiriko nusprendęs į įvykio vietą siųsti komisiją?

LTN. GRYNAS. Niekuomet nekvestionuoju aukštesniųjų nurodymų, pone Gonsalesai.

GONSALESAS. Ar jūs bent pritariate, kad fotografas Džo Morlėjus mirė keistu būdu ir ne mažiau keistomis aplinkybėmis?

LTN. GRYNAS. Ne, pone, nepritariu.

GONSALESAS. Ar, jūsų manymu, normalu mirti surytam tokiu… sakykim, laukiniu būdu?

LTN. GRYNAS. Pone Gonsalesai, šiame kare viskas, kas susiję su mirtimi, man atrodo absoliučiai normalu. Kalbant apie Džo Morlėjų, akivaizdu, jog mirė surytas kažkokio alkano žvėries, nors negaliu įvardyti rūšies – tiek neišmanau zoologijos ir juolab gerai nepažįstu šios šalies. Taip pat tikėtina, kad tai raudonųjų nykštukų žygdarbis.

GONSALESAS. Labai ačiū, leitenante Grynai. (Trumpas pertrūkis įraše) Daktare Volasai, gal jūs kaip mokslininkas ir šios komisijos specialistas turite kokią išankstinę hipotezę?

DAKTARAS VOLASAS. Nenorėčiau savo žodžiais jūsų įžeisti, pone Gonsalesai.

GONSALESAS. Kalbėkite, kalbėkite be baimės, daktare Volasai! Mūsų, žurnalistų, labai stora oda: tai būtina, kitaip neišgyventume.

DAKTARAS VOLASAS. Tuomet štai koks mano požiūris: bijau dėl jūsų psichinės sveikatos.

GONSALESAS (kvatoja). Aš taip pat, pone Volasai! Bet prašyčiau išskleisti mintį.

DAKTARAS VOLASAS. Kalbėčiau apie… apie… tam tikrais momentais pasireiškiantį iškreiptą tikrovės suvokimą. Pone Gonsalesai, ar jūs alkoholikas?

GONSALESAS. Tarkim, išgeriu… vieną kitą viskio vakarais. Aišku, jei randu! Ar jūs manote, kad dėl to man vaidenasi gyvūnėliai ir panašiai? Cha cha cha.

DAKTARAS VOLASAS. Tai galėtų būti ir endogeninė psichozė arba – dar labiau tikėtina – paprasčiausia karinė neurozė. Tokioms apėmus neretai kaip simptomas pasireiškia su zoologija susiję kliedėjimai. Kalbant kiek filosofiškiau, priešas yra tarsi vilkas.

GONSALESAS. Bet juk šiuo atveju tai kariai, kurių uniformą dėviu ir pats, nors mano ginklas – rašomoji mašinėlė.

DAKTARAS VOLASAS. Rašanti siaubus?

GONSALESAS. Tik tuos, kuriuos matau, daktare Volasai.

DAKTARAS VOLASAS. Toliau pažengusiais atvejais, susidūrus su krauju, atsinaujina senas posakis: „Homo homini lupus.“ Ši mintis tampa kliedesio priežastimi, kai… (Keistas kažkokios transporto priemonės triukšmas) Kas tai? Kas tai? Kažkas virš mūsų skrenda, kažkas skrenda!.. Kaip koks baisus vabzdys, kuris!..

LTN. GRYNAS. Tai mūsiškių sraigtasparnis, daktare Volasai! Jis seka mus – tai apsauga.

DAKTARAS VOLASAS. Ačiū, ačiū, leitenante Grynai. (Pakitusiu balsu) Taigi, kaip pasakojau, tokios karinės neurozės… mano nuomone…

GONSALESAS. Ačiū, ačiū, daktare Volasai! Šiam kartui viskas. Bijau, kad tęsti pokalbį šiuo metu… nebūtų pats adekvačiausias sprendimas. (Automatų šūviai. Riksmai. Ilga tyla. Po jos tęsiasi įrašas) Esame antrojoje stovykloje ir kalbame su pulkininku Andersonu, vadovaujančiu šioms kareivinėms. Pulkininke Andersonai, ar žinojote, kad kai kuriose Saigono apylinkėse ši herojiška stovykla imta vadinti „Vilkų stovykla“? Iš kur galėjo atsirasti toks keistas pavadinimas?

PLK. ANDERSONAS (kaukia). Ką? Aaaa… aaaa… Praaaakeikti kvaaaailiai iš sostinės!

GONSALESAS. …Jis galėjo atsirasti dėl sklindančių gandų, kad šio vieneto kariams reiškiasi ypatingi sužvėrėjimo atvejai, nepaaiškinami įprastais karo žiaurumais.

PLK. ANDERSONAS (kaukia). Tėv… ynės Amerikos priešai. Aaai… (Kaukia)

GONSALESAS. Pulkininke Andersonai, prašyčiau nurimti. Jums leidus, norėjau kai ko paklausti: iš jūsų iškalbingų žodžių suprantu, kad jus ištiko tam tikras… sakykim, tam tikras mikčiojimas. Šis negalavimas yra, hmm, įgimtas, o gal atsirado operacijos metu? (Andersonas kaukia ir jo staugsmas tęsiasi, kol virsta isteriniu juoku) Baigiau! Baigiau! (Mygtuko spustelėjimas ir tyla. Po jos įrašas tęsiasi) Po valandos kalbuosi su kapitonu Viljamsu. Kapitone Viljamsai, kaip paaiškintumėte pulkininko Andersono krizę? Gal persidirbimas?

KPT. VILJAMSAS (kimiu, žvėrišku balsu). Taip… akivaizdžiai persidirbimas. Zonos valymas. Raudonieji nykštukai. Kova dėl šios šalies demokratijos.

GONSALESAS. Ar jau baigėte šios zonos valymą?

KPT. VILJAMSAS. Vakar išvalėme My Lai kaimą.

GONSALESAS. Ar buvo daug pasipriešinimo?

KPT. VILJAMSAS. Che che, jiems pritrūko laiko! Rytoj su mūsų narsiaisiais kariais tęsime operaciją. Jų agresyvumas diena iš dienos auga.

GONSALESAS. Turiu duomenų, kad kariai Džimis OʼNilas ir Tomas Petersonas iš 4-ojo dalinio jau prieš dvi savaites paguldyti į slaugos skyrių ir jiems taikomas kažkoks specialus gydymas.

KPT. VILJAMSAS (šiurkščiai). Šios temos nekomentuosiu.

GONSALESAS. Turime liudijimų, kad šioje stovykloje pasireiškė keisti negalavimai ir kad jie plinta epidemiškai. Ką galėtumėte apie tai pasakyti?

KPT. VILJAMSAS. To nekomentuosiu.

GONSALESAS. Gal rytoj auštant galėtume aplankyti šio vieneto karius jų palapinėse ir barakuose?

KPT. VILJAMSAS. Ne… ne… nemanau, kad būtų problemų, išskyrus tas zonas, kur saugomos karinės paslaptys. ►

►GONSALESAS. Kokias zonas turite galvoje? Taip pat ir Raudonojo Kryžiaus baraką?

KPT. VILJAMSAS. Taip… taip pat ir Raudonojo Kryžiaus.

GONSALESAS. Taigi mes kalbame apie kažkokius… slepiamus negalavimus?

KPT. VILJAMSAS. Šios temos nekomentuosiu.

GONSALESAS. Apie ką kalbame? Sifilį? Narkotikus?

KPT. VILJAMSAS (nestipriai kaukdamas). Be komentarų, jau sakiau. Jūs, žurnalistai… prakeiktieji. (Kaukia)

GONSALESAS (paskubomis). Ačiū už išsamią informaciją, kapitone Viljamsai. (Mygtuko spustelėjimas ir tyla. Toliau įraše girdime Gonsaleso balsą, jis šnibžda) Dabar beveik vidurnaktis ir esu netoli didžiojo barako, kurio sienos ir stogas pažymėti didžiuliais raudonais kryžiais. Negalėjau prieiti arti, nes jis iš visų pusių prižiūrimas gausios automatais apsiginklavusios apsaugos. Keista: šiuo metu čia spengia tokia tyla, kokios niekad nebūna tokiose vietose… Tai… tyla, po kurios, atrodo, kažkas turi nutikti. Klausykite, klausykite. (Įraše kurį laiką spengia tyla, kol galiausiai pasigirsta balsas) Nedrįstu labiau artintis prie barako, nes šiandien pilnatis, todėl stovykla gerai apšviesta. Vis dar nenusiraminau po žiaurios naujienos, o dar ir pulkininko Andersono atvejis, ką tik sužinojau: jis hospitalizuotas Saigone intensyvios priežiūros skyriuje. O ta šiąnakt stovyklą pasiekusi liūdna naujiena, kurią man pavyko išgauti iš šifravimo skyriaus pareigūno davus jam nedidelę vaistų pakišą, net blogiau nei šiaip liūdna – ji baisi. Taigi: šiam tyrimui vadovavęs pulkininkas Hamiltonas mirtinai sužeistas įkandimu į kaklą, kol ilsėjosi savo palapinėje Centriniame štabe Saigone. Biure kalba apie siaubingą įkandimą, taigi manau, kad mintis apie epideminį minėtojo negalavimo pobūdį pasitvirtina. Ei? Kas ten?! Klausykit! Klausykit! (Tolumoje girdisi kaukimas, lyg vilkų. Gonsalesas išsigandusiu balsu) Tie kauksmai, jie, jie… sklinda iš Raudonojo Kryžiaus barako!.. Sargybiniai neramūs, nervingi, dreba apšviesti neįtikėtinai didelio mėnulio, plakasi aplink automatus… Ką? Atrodo, lyg į tuos kauksmus atsako kažkas iš stovyklos… O gal ne, bet kas tai? (Tolimesni kauksmai atsako lyg aidas) Taip, taip… tai atsakymas! Atsakymas iš stovyklos! Turbūt… turbūt antrosios stovyklos palapinėse vyksta kažkokia baisi metamorfozė!! Čia žvėriškai triukšminga! (Siaubingi kauksmai) Tai siaubinga! Prakeikta vieta! Vyksta kažkas… kažkas pasibaisėtino… lyg grįžtame į praeitį, į tuštumą… Tuos laikus, kai gyveno primatai ir vilkai, kurie kaukdavo ištroškę kraujo… kažkoks ikižmogiškas būvis! Gelbėkit! Dėl Dievo meilės… gelbėkit! (Mygtuko spustelėjimas. Tyla. Girdisi ramus daktaro Šnaiderio balsas)

DAKTARAS. Panele Ernandes.

P. ERNANDES. Daktare?

DAKTARAS. Paklausom paskutinės juostos. Labai įdomus romanas.

P. ERNANDES. Jums tai panašu į romaną?

DAKTARAS. Sakiau „labai įdomus“, o tai reiškia, kad, mano nuomone, siužetas yra kažkaip susijęs su tikrove. Tęskite. (Pauzė)

 

D juosta

 

GONSALESO BALSAS. Šį įrašą įrašiau ne pats. Pasibaigus vienai valymo operacijai, likus kelioms dienoms iki C juostoje užfiksuotų įvykių, kolega jį rado tarp mirusio garsaus rašytojo Juliaus Karsteno, Nobelio premijos laureato, daiktų. Jį perrašau į D juostą nieko netaisydamas ir nekeisdamas: nei turinio, nei techninių dalykų. Kaip pamenate, Julius Karstenas oficialiai paskelbtas dingusiu mūšyje, tad dabar paklausykite pomirtinio jo balso!

KARSTENAS. Brangioji Rouze ir mieli radijo klausytojai, tęsiu savo laiškus iš Pietryčių Azijos. Šiandien anksti ryte suformuoti būriai žygiui pradėti, o aplink juntama puiki, bičiuliška nuotaika. Mūsų vaikinai spinduliuoja sveikata, o aš sakau sau: ši tauta eina ne tik link geresnio savo pačių rytojaus, bet nesavanaudiškai kovoja už visos žmonijos ateitį, atiduodama geriausia, ką turi – džiaugsmą ir jaunystę, t. y. savo gyvenimą… Ryte į juos žiūrėdamas mąsčiau: „Dailios rankelės mūsų bombarduotojų, išmetančių mirtinus krovinius ant šitų laukinių žemių.“ Brangioji Rouze, šios valymo operacijos tikslas – kad mūsų pėstininkai užimtų tam tikras teritorijas, kurių lokacijos negalime atskleisti dėl strateginių priežasčių. Šiuos plotus jau prieš tai „paruošė“ mūsų aviacija ir artilerija, tad žemės, pro kurias praeiname, tikrai įdomios ir nepaprastos: tai deginiai, savotiška mėnulio žemė, pajuodusi nuo mūsų paskleistų chemikalų, sunaikinta bet kokia augalija, kad ji negalėtų praversti kaip maistas ar slaptavietė mūsų laukiniams priešams. Nors misijoje susiduriame ir su sunkumais, mūsų džiugiai nusiteikę vaikinai dainuoja gražias ir mielas dainas. (Girdisi triukšmas, primenantis liaudies dainas. Balsai, keiksmai. „Šūdas, bliamba…“ „Kas čia pabezdėjo?“ Mygtuko spustelėjimas. Tyla. Įrašas tęsiasi) Gaunu daug laiškų, iš kurių matau, kaip jums patinka šie „Laiškai Rouzei“; širdingai dėkoju už tokį palaikymą. Taigi tiesiog vykdau savo pareigą išgyventi karą dėl jūsų, namuose besidžiaugiančių amerikietiškos taikos palaima. Čia, savo ruožtu, kraujas, prakaitas, ašaros! Mūsų vyrų prakaitas ir darbas, padedantis išsaugoti tą taiką, kuria jūs džiaugiatės kilmingame amerikietiškos demokratijos prieglobstyje. (Mygtuko spustelėjimas. Tyla. Tęsia emocingiau) Kliaujantis leitenanto Pirsonso informacija, mes artėjame prie taško A – pirmojo šio operacijos etapo tikslo… Kai visi sužino, kad tuoj susidursime su priešu, lyg elektros srovių virpulys apgaubia koloną. Šiose gyvybe pulsuojančiose širdyse įsigali Įsakymų dvasia. Mūsų vaikinų akys žaibuoja, susidūrusios su tikro kraujo nuojauta! Ore lyg koks žvėris gali nesunkiai užuosti būsimą pasalą prieš raudonuosius nykštukus! Aplink tvyro – nebandysiu to paneigti – lyg nerimastingas laukimas. Pro kario šnerves veržiasi mirtinas kvėpsnis, akys skverbiasi pro šešėlius, lyg radiografas fiksuodamos juodą mirusios augalijos spektrą: o gal šiame šiurkščiame plote atras tuos žmogžudžius vikšrus! Dabar lyg elektros srovė nuvilnija įsakymas: pirmyn! Pajėgos apsupa prieigas prie vietovės, kuri, tiesa, atrodo negyvenama! Bet karys žino, ką reiškia apgaulinga tyla… Nėra nieko panašesnio į dykumą už mūšio lauką prieš kovą – net ir mėnulio peizažas ne tiek ją primena! Vyrai prisispaudžia prie žemės ir juda lyg vikšrai, randa priedangą po šešėliais, bando atkovoti net ir mažiausią žemės ruožą. Čia nieko nėra, nieko nėra, o staiga laukas atgis, bus sprogimai, griūtis! (Labai tyliai) Būtent dabar, šią subtilią akimirką, kai dar nieko nėra… net mūsų pačių… (Šnibžda) Nieko!.. Nieko!.. Guliu pasislėpęs po nuplikusiu krūmu… Mūsų vyrai virto tyliais, puikiai šliaužiančiais ropliais, juda ritmiškai, banguotai, bandydami išnaudoti visus šios išdegusios žemės nelygumus… Jie priartėja prie manęs, užima mano poziciją… Kvėpuoja beveik gyvuliškai, tarsi… Ar girdite? Tarsi šunys, pranešantys apie puolimą… Ak, kokie šie ropliai gražūs, lyg drakonų kilmės! Su savo durtuvais artėja į ataką, o atrodo, lyg skristų! Ak, tai kaip herojiškas Apolono virsmas į stepių vilką, sarginį šunį, saugantį tėvynės turtus, į mūsų turtingosios demokratijos šunis cerberius! Aaa-aa… Tuoj pratrūks žiauriosios gazelės! (Sprogsta šūviai. Šūksniai. Jaustukai) Brangioji Rouze, brangieji radijo klausytojai! Kova jau prasidėjo! Mūsų kariai eina į puolimą! Jų rankos – ak, kaip tą papasakoti, – tai letenos, plieninės letenos; dantys išaštrėja, jie jau pasiruošę kąsti į tamsiąsias priešų širdis! Koks reginys, Dieve mano! Koks puikus reginys! Mūsų vaikinai, taip vyriškai nuaugę, jau puola! Mūsų fermų kaubojai, liejikai, kalnakasiai, žemdirbiai, ak, tėvai iš Oklahomos, Arkanzaso, Naujosios Meksikos, jūs galite didžiuotis savo vaikais! Amerikos negrai – tai mūsų kariai! Prieš ordas stoja laisvės gynėjai iš Puerto Riko! Į ataką puola atkišę žandus, jų veidai susiraukia, pajutę neišvengiamą puolimą! Amerika! Amerika! (Staugsmai. Staugsmai. Siaubingas automatų riaumojimas. Dejonės. Aimanos) Ponai ir ponios, koks didingas šis reginys! Geltonieji nykštukai grumiasi purve, o bevardžiai kenkėjai ištikti priešmirtinio siaubo! Mirtininkai lenda iš tamsių urvų! Senosios harpijos su savo raudonais šunyčiais, įsikniaubusiais į kraujuojančias krūtines, dvesia, keiksnodamos patį kūrėją! (Siaubo šūksnis) Bet kas čia buvo? Ką, kontratakuoja? (Tyla. Tęsiasi šūviai, girdisi perėjimas prie kitos, tuščios, juostos. Tyli pauzė iki mygtuko spustelėjimo. Po jo pauzė tęsiasi)

 

Keista atomazga

 

DAKTARAS. Ar jau viskas?

P. ERNANDES. Taip, daktare. Jau viskas.

DAKTARAS. Prašom paduoti man tas juostas. (Tolumoje griaustinis. Gyvūnų kauksmai)

P. ERNANDES. Na, ir kaip jums tai, ką išgirdote?

DAKTARAS. Įdomu. (Kalba formaliu tonu) Gerbiamas kolega, ar atsinešėte reikiamą sanitarinę įrangą?

ANTRASIS DAKTARAS (balsas aidi). Taip.

DAKTARAS. Tada prašom vykdyti kuo skubiau. Pacientas atsibus, nes raminamųjų dozė visai nedidelė.

ANTRASIS DAKTARAS. Vyrai, pirmyn.

SANITARAI (niūriu balsu). Klausom, pulkininke.

ANTRASIS DAKTARAS (daktariškai, kaip receptą). Tramdomuosius. Užklijuoti burną. Į greitukę. Į vienutę. Izoliuoti.

SANITARAI. Klausom, pone.

ANTRASIS DAKTARAS. Nagi, pirmyn. Keliam su dviem. (Prasideda kažkas panašaus į dejonę, ji virsta sirena. Ar tai greitosios automobilis? Policijos mašina? Gal fabriko sirena? Ir staiga – tyla. Paskui tęsiasi pokalbis)

DAKTARAS. Jūsų nuomonė, daktare?

ANTRASIS DAKTARAS. Kliedi. Sunkus reikalas, be abejonės.

DAKTARAS. O aš, brangus kolega, labiau galvočiau, kad čia reklaminė manipuliacija: tas ponas Gonsalesas bus parašęs radijo pjesę… Ponas Gonsalesas turbūt susuko visą šią drebulį keliančią istoriją, siekdamas išpopuliarinti savo draminį kūrinį.

ANTRASIS DAKTARAS. Jūs sakote, kad jis nepiktybinis. Aš, atvirkščiai, manau, kad kalbame, be abejonių, apie pavojingą pamišėlį. (Griaustinis. Kauksmai) Tokie zoologinio pobūdžio kliedesiai – sena tradicija, siekianti pirmapradę tamsą. Galima sakyti, kad taip kliedėdami žmonės save atsimena kaip priklausančius rūšiai, kilusiai būtent iš tos gyvuliškos tamsos. Tai taip pat ir laimingųjų mitinių laikų, kai metamorfozės tikimybė dar nebuvo tik gryno sapno reikalas, nostalgija… Kai dar ir mums baltos Ledos šlaunys atrodo nesunkiai pasiekiamos, tereikia tik pasiversti gulbe, kaip Dzeusui…

P. ERNANDES. Ponai, atsiprašau… Žiūrėkit, ką rašo šios dienos „Madrido“ dienraštis! „Torechon de Ardosas, 14. Miestelio miškuose rastas jaunosios Konsuelo Garsijos Sančes lavonas, kai kurios kūno dalys apėstos. Tikimybė dėl vilko užpuolimo atmesta, nes apylinkėse šių gyvūnų nepastebėta nuo neatmenamų laikų. Manoma, kad tai galėjo būti šiomis dienomis iš Alkala del Henarese gastroliuojančio cirko pabėgęs žvėris.“ (Tyla) Ponai, ar jūs atmetate hipotezę dėl epidemijos? (Pauzė. P. Ernandes balsas skamba vis įtariau) Tas… tas užkratas gali būti pasiekęs Europą per karines bazes; tai… (nervingai) tai akivaizdu!.. Juk duomenys!.. Suprantu, kad… Kodėl į mane taip žiūrite? Aš neišprotėjusi, bent tokia nebuvau iki šio vidurnakčio. Gal… gal esu kiek pavargusi, tas tai taip. Naktinė pamaina man nelabai, o šiandien dar ta audra… žiurkės ir šikšnosparniai cypia kaip velniai. Kas jiems yra? Jie… jie persigandę! Nujaučia, kas vyksta: iš žmonių gimsta vilkai, jų grėsmingai daugėja, ypač po uniformų audiniu, po dailiomis medžiagomis, kuriomis dabinamės šiame keistame, keistame pasaulyje! Taip, jis keistas! Keistas! Oi! (Šūksnis) Daktare Šnaideri! Kas jums yra? Daktare Ivarsai, pasigailėkite! Jūsų veidai, jie kažkokie plaukuoti, labai baisūs! Rankos ima atrodyti kaip letenos! Burnos virsta žiauriais žvėriškais nasrais, ak, jūs plėšrūnai! Kodėl einat keturiomis? Kodėl mane apsupot? Ko ieškote, ko ieškote?! Ar manęs? Ko jums iš manęs reikia? Padėkit!! Kodėl plėšiate drabužius, kodėl nurenginėjat? Kodėl, kodėl nurenginėjat? Kodėl pešatės tarpusavyje, ponai? Daktare, daktare! Aš juk ta pati, dirbu su jumis jau ketvirti metai! Galiu padaryti kelias ataskaitos kopijas, galiu paskambinti viršininkui ir suorganizuoti susitikimą, galiu paskambinti į laboratoriją! Galiu pakalbėti su varlių ir šikšnosparnių tiekėjais! Bet… aš!.. (Rėkia tol, kol jos riksmą nutildo užčiaupdami ir užklijuodami burną. To „užčiaupimo“ garsai. Tyla)

DAKTARAS. Kaip nemalonu, tiesa?

ANTRASIS DAKTARAS. Isterijos protrūkis.

DAKTARAS. Ar gerai pririšote prie fotelio?

ANTRASIS DAKTARAS. Taip.

DAKTARAS. O burna?

ANTRASIS DAKTARAS. Oi, ši juostelė niekad nenuvilia, jau daug metų naudoju.

DAKTARAS. Taip bent jau bus tyla, ar ne, kolega?

ANTRASIS DAKTARAS. Tikrai taip. Maloni, jauki tyla: jau pakankamai šūkavimų prisiklausėm šitoj klinikoj. (Pauzė) Cigarą?

DAKTARAS. Taip, ačiū. (Pauzė) Imkite viskio ar džino. Čia yra ledo ir panašiai.

ANTRASIS DAKTARAS. Ačiū. (Prasideda spengianti tyla. Ji neturi trukti trumpiau nei 30 sekundžių ir, autoriaus nuomone, turėtų trukti apie dvi minutes. Tylai pasibaigus, naujas balsas sako klausytojams)

NAUJAS BALSAS. Ši tyla skiriama visų šalių cenzūrai. Šia tyla norima išreikšti visa, kas šiame šuniškame pasaulyje lieka neišsakyta. Ačiū. (Vėl girdisi dvylika vidurnakčio dūžių)

P. ERNANDES (linksmai). O, kelinta jau valanda?

DAKTARAS (maloniai). Vidurnaktis, kaip visad, panele Ernandes.

P. ERNANDES. Tikrai! Kas čia per klausimas… Kaip kitaip, jei ne vidurnaktis!

DAKTARAS. Nesirūpinkite. Jūs tiesiog pervargusi nuo tokio krūvio, tiesa?

P. ERNANDES (atsidūsta). Rytoj tuo pat metu, daktare?

DAKTARAS. Taip, taip, žinoma. Tai yra dvyliktą, aišku.

P. ERNANDES. Supratau, daktare. Iki rytojaus dvyliktos, pailsėkite.

DAKTARAS. Iki rytojaus. Hm… (Tolumoje audra. Gyvūnų kaukimas) Kolei aš mąsčiau pavargęs… Laukiau nekantrus rytojaus… Pasigirdo, kol knapsėjau, lyg staiga kur suklapsėjo ar nuo durų sutrinksėjo mano kambario skliautuos… Turbūt vėjas čia barbena, – sumurmėjau per miegus… (Liaujasi skambėję dvylika didingų varpo dūžių. Tuomet tyloje girdisi nestiprus beldimas į duris, taip pat kaip kūrinio pradžioje)

NAUJAS BALSAS. Bet dabar jau niekas, niekas neatsako… Ir šioje begalinėje tyloje pasibaigia pasakojimas apie senovišką siaubą, parašytas mirtinąjį 1971 metų pavasarį naujoviškam radijui.

Madridas, 1971 m. birželio 8 d.

 

 

Iš: Alfonso Sastre. Las cintas magnéticas y Teoría de las catástrofes. Madrid: MAD, 1995

Vertė Aistė Kučinskienė