Liepoja – miestas, kuriame gimsta sapnai
Būna, atvažiavusi į dar niekada nelankytą miestą, pasijuntu lyg čia jau kažkada buvusi. Atpažįstu gatvių piešinį, pastatus ir kiemus, galiu nupasakoti, kur baigiasi senais akmenimis grįsti akligatviai. Vadinu juos sapnų miestais – po juos periodiškai keliauju miegodama, o po to tiesiog pamirštu – iki tol, kol atsiduriu realybėje, net nesvarbu, kuriame pasaulio krašte jie būtų. Tokie miestai nebūtinai turi patikti, greičiau – kelti nejaukumo jausmą, sumišusį su nežemišku ilgesiu, kurio negalėtum racionaliai paaiškinti.
Tokia man yra Liepoja, dar vadinama miestu, kuriame gimsta vėjai. Pati sau pervadinau ją miestu, kuriame gimsta sapnai, – senuose sugriuvusiuose forto statiniuose, lyg makabriška dekoracija skalaujamuose jūros bangų, kelių šimtų metų senumo drožinėtų medinių bokštelių palėpėse, caro laikų karinio jūrų laivyno bazės miestelyje, kur be stogo barkšančiuose buvusio maniežo griuvėsiuose nakčia gal tebevyksta pokyliai ir aidi čia besitreniravusių kadetų balsai.
Važiuodama į Liepoją ir turistiniuose giduose ieškodama informacijos apie lankytinas vietas, dar nežinojau, kad pats miestas bus daug keistesnis nei paminėti, įprastam kurortui nebūdingi objektai. Liepoja ir nėra įprastas kurortas – išlaikęs išskirtinai uostams būdingą vėjo košiamą nejaukumą ir taip besiskiriantis nuo tik keliasdešimt kilometrų nutolusios Palangos, kad pasijunti pakliuvęs į kitą pasaulį, net į kitą laiko zoną, kur skiriasi viskas – architektūra, religija, net varnos kitokios – daug įžūlesnės, konkuruojančios su pajūryje karaliaujančiais kirais, griebiančios maistą beveik iš rankų ir vagiančios poilsiautojų daiktus. „Ar negalėčiau šlepečių palikti šalia jūsų, kol maudysiuos, – klausia pusamžis vyras. – Nes aną kartą jas nusinešė varnos.“
Liepoja – ir katinų rojus, katinai čia gerbiami, jų, benamių, pilna visur, o kiemuose jiems suręsti savotiški maitinimo altorėliai, kur štai į mus, praeinančius, dėbso didžiulis pilkakailis, įsitikinęs absoliučiu savo pranašumu ir neliečiamumu. Katinams čia išties negresia niekas, nes benamių šunų neteko matyti. Jų pareigos – sustingus it sfinksams sergėti liepojiečių sapnus, žaisti su senų pastatų vaiduokliais, užsikabarojus į palėpių bokštelius galąsti nagus į seną medieną. Beje, medžio, kaip statybinės medžiagos, patvarumu irgi galima įsitikinti čia, Liepojoje, medinukų rojuje, kur seniausi senamiesčio pastatai siekia XVII a. Jie čia aptriušę, nusilaupiusiais dažas, kažkuo primenantys Kauno Žaliakalnio, Vilniaus Žvėryno ir Šnipiškių trobelynų mišinį, stovintys abipus akmenimis grįstų gatvelių. Kai kurie atrodo beveik negyvenami, jei ne pravertus langus tebedengiančios apibrizgusios užuolaidos, kurių kampą plazdena kažkas nematomas, po langais vešint seniems, galuvasario žiedus išsprogdinusiems hortenzijų krūmams.
Naujoje vietoje mėgstu stebėti žmones, visada atrasdama panašumų, o Liepojoje jie tarsi bendri vardikliai, būdingi posovietinių šalių gyventojams, – kaimynas su mėlynu treningu paskleidžia pro duris į laiptinę nevėdinto buto šutą, pikta boba, tualeto valytoja, latviškai aprėkia vaikus, einančius ne takeliu, o veja, iš laiptinės išėjusi senyva sutuoktinių pora lėtai eina paplūdimio link – vyras prilaiko moterį už parankės, tada, atsisėdęs ant suoliuko, laukia, kol ji išsimaudys. Ir kitoniškumo, nes tokio visada esama, net jei kitas miestas nutolęs nuo tavojo tik keliasdešimt kilometrų. Parke senas hipis platėjančiom kelnėm veda du senus afganų kurtus, kurie dėl kailiu apaugusių letenų atrodo, tarsi mūvėtų tokiais pat „kliošais“ kaip ir jų šeimininkas, o visu garsu griaudėjant Jimi Hendrixo „The Unforgettable“ pajūrio taku pradarda keistas dviračio ir neįgaliojo vežimėlio hibridas – pedalus minanti ūsuota žmogysta dviračio prieky primontuotame vežimėlyje veža baltaplaukę senyvą moterį. Panaši moteris su skarele pavaizduota ant forto griuvėsių pajūry – moterį nutapęs prancūzas gatvės menininkas Al Sticking sako ją sutikęs vienoje iš Liepojos šventovių. Griuvėsiai savotiškai pasislėpę tarp šiaurinio forto ir trečiosios baterijos ir randami tų, kurie ieško būtent šio piešinio, čia pat baltais lyg gulbės sparnais mojant milžiniškai vėjo jėgainei.
Naktinis miestas – kaip išmiręs, išmaniojo navigacija veda akmenimis grįstomis gatvėmis, tuščiais tramvajų bėgiais, senais medžiais apaugusiais skverais link jūros. Iš dangaus netikėtai prapliupus liūčiai, kviečiamės taksi – atvažiuoja tas pats taksistas, prieš kelias valandas mus vežęs į senąjį uostą, tarsi būtų likęs vienas su mumis šitame keistame mieste. Kur visi žmonės, – klausiu, nes bare, įrengtame kelių šimtų metų senumo uosto sandėliuose, irgi tuščia, didžiulėje, degta mediena apmuštoje salėje skamba „Blue Velvet“. Jie pasislėpę, – atsako taip ar kažkaip panašiai, ir aš juo tikiu, nes vakare, visiškai ištuštėjus miesto gatvėms, regis, visi persikelia į paralelinį, sapnų, pasaulį, kuris ne mažiau realus nei tikrasis. Tebebūnant sapnų mieste, gal dėl sutapimo, o gal ir ne, draugai, esantys už šimtų kilometrų Lietuvoje, man į paštą siunčia savo sapnus, o Liepojos fortai po mėnesio mane pasiveja tebevykstančioje Kauno bienalėje – ten, Paveikslų galerijos rūsy, rodomas latvių menininkės Ievos Epnerės filmas apie „nepiliečius“ – paralelinėje realybėje gyvenančius buvusius sovietinio karinio jūrų laivyno karininkus, kurių vieno vaiduoklis tebegyvena senoje laivyno bazėje Liepojoje ir lyg niekur nieko atlieka savo kasdienius asketiškus ritualus.
Jūra Liepojoje irgi paklūsta sapnų archetipams, apsupusi miestą ir visu didingumu išnirdama netikėčiausiose vietose, kad ir tiesiai už paprasto daugiabučių kvartalo, tarsi būtų atsivėrusi kur nors Justiniškėse, – plačiais, suplūkto smėlio pliažais ir lygiu, augalų prižėlusiu kopų ruožu.
Autorės nuotrauka
Kartais sapnuoju, kad pastatą, kuriame esu, per naktį apsemia vanduo. Vienas iš bangų skalaujamų forto statinių su vienintele išlikusia siena yra tarsi to sapno paveikslas – pro sienoje šviečiančią lango kiaurymę iki horizonto tyvuliuoja plieninės spalvos vanduo, keliantis nežemišką ilgesį.
