Kūryba ir nuotaikų kaita

Šio amžiaus pradžioje du prancūzų psichiatrai mokslininkai Frédéricas Kochmanas ir Jeanas-Albert’as Meynard’as išleido išsamią monografiją apie bipolinį sutrikimą (kai kada dar vadinamą bipoliniu afektiniu sutrikimu, maniakine depresija) Les troubles bipolaires (vėliau ji ne sykį pakartota). Siūlome susipažinti su knygos skyriumi Bipolarité de l’humeur et créativité, kuriame aptariamos bipolinio sutrikimo sąsajos su menine kūryba.

Visuomenė į menininkus ir kūrėjus visais laikais žvelgė ypatingu žvilgsniu. Nors per amžius ir skirtingose pasaulio vietose požiūris kito, labiausiai išplito nuomonė, jog kūryba itin glaudžiai susijusi su pamišimu. Daugelyje kultūrų paprasti žmonės kartais šiek tiek pavydžiai manydavo, kad dažniausiai menininkai – tai kitokios būtybės. Beje, galime pastebėti, kad šis populiarus, kone socialiniu mitu tapęs įvaizdis savo ruožtu taip „prilipo“ prie menininkų, kad jiems išties sudėtinga gyventi sąmoningai su juo daugiau ar mažiau nesusitapatinus. Tiesa ta, kad pagrindo šiai nuomonei suteikė daug menininkų ir garsenybių, pasižymėjusių istorijoje pirmiausia savo kūrybos genialumu, taip pat drauge kartais trikdančiu ir dažnai, deja, dramatišku psichikos nestabilumu, pastūmėjusiu juos jei ne į savižudybę, tai kreiptis į specializuotas institucijas. Nuo pat antikos laikų menininkas ir jo vidaus pasaulis domino didžiuosius protus. Jau Aristotelis svarstė: „Dėl kokios priežasties tokios akivaizdžiai melancholiškos išskirtinių filosofijos, valstybės, poezijos arba meno asmenybių nuotaikos?“, taip vienas pirmųjų pastebėjęs kūrybingų žmonių emocinį trapumą.

Meno istorija, tam tikro laikotarpio kultūros liudininkė, daugeliu aspektų gali tapatintis su žmogaus kančios istorija, tačiau nėra labai aišku, kas yra menininko perteikta emocija, o kas yra jo paties išgyventas skausmas. Visos meno formos atskleidžia šį dvilypį ryšį tarp vaizduojamojo kūrinio ir to, kas paskatino jį sukurti. Autorius gyvena savo kūrinyje, o kūrinys atskleidžia autorių, dažnai „išduodamas“ jo kančią ir būdus, kuriais jis stengėsi tą kančią jei ne įveikti, tai nors suvaldyti. Tapytojai, skulptoriai, literatai – kone visi tam tikru savo meninio gyvenimo momentu jautė poreikį nupiešti, nulipdyti arba aprašyti žmogaus kančias, pasireiškiančias pykčiu, neviltimi, bejėgyste, siaubu, ir, be abejo, pasitelkdavo jų epochai būdingą emocijų raiškos estetiką. Literatūra mums dovanojo gražiausius savo puslapius, kai rašytojai, dažniausiai geriau už gydytojus, savo knygose aprašė didžiuosius psichiatrinius sindromus ir kentėjo drauge su kenčiančiu jų prozoje aprašomu personažu, tuo išduodami savo pačių dvasinę gėlą.

Louis Léopold Boilly. 35 galvų grupė. 1825. Dailės muziejus, Turkuenas, Prancūzija

Santykį, kurį menininkas „užmezga“ su savo paties skausmu ir savo menu, išradingai iliustruoja Marsijo mitas. Graikų mitologijoje Marsijas yra satyro Hiagnio ir mėnulio deivės Selėnės sūnus. Marsijas yra muzikantas ir fleitos išradėjas. Kaip ir visi žmonės, kuriems patinka mesti iššūkį dievams, Marsijas iškviečia į muzikinę dvikovą pasivaržyti dievą Apoloną, tačiau šiam jo muzika ne tik nepatinka, bet ir rėžia ausis. Tuomet Apolonas baudžia vargšą pralaimėjusį Marsiją ir įsako gyvam nunerti odą, taip kaltę simetriškai paversdamas bausme. Apolonas atstovauja menui, o Marsijas – menininkui. Abiejų konfrontacija neišvengiamai pereina į skausmą, kurį simbolizuoja žmogus, nuo savo kūno lupantis odą. Iš kankinio Marsijo mito įkvėpimo sėmėsi Ovidijus „Metamorfozėse“, Mikelandželas, de Ribera ir Kafka.

Akivaizdus ryšys tarp vidinės kančios ir kūrybos žinomas jau seniai, tačiau tik sulaukus XIX a. pasirodė mokslinių refleksijų šia tema. Būtent nuo šios epochos menininkai tam tikra prasme tampa patrauklūs mokslo žmonėms. Medicinos atstovus iš pradžių Vokietijoje, vėliau Prancūzijoje ypač domino kūrybos psichopatologija. Mozartas, Schumannas, Schopenhaueris, Nietzsche, Goethe, Hӧlderlinas, Rilke, vėliau Sokratas, Pascalis, Rousseau tapo šių studijų objektais, „patografijos“* formomis, o panašūs tyrimai tęsiami visą XX a. Van Goghas, Proustas, Artaud ir nemažai kitų kūrėjų taip pat buvo tiriami analizuojant jų kūrinius ir tų kūrinių apytiksles atsiradimo aplinkybes. Buvo pastebėta, jog kai kurie menininkai išgyveno nuotaikų kaitą, daugiau mažiau susijusią su jų kūrybingumu. Daugelis klasikinių psichiatrų visų pirma atskleidė menininkų ir psichozės ryšį, taip noriau šizofrenijos sričiai priskirdami produktyviąją kūrėjų psichopatologiją.

XX a. pradžioje drauge su psichoanalize atsirado kitas tyrimų būdas, kuriuo siekiama anapus kūrinio iššifruoti autoriaus psichogenetinę struktūrą, pasitelkiant psichobiografinį modelį. Kūrėjai traktuojami kaip sergantys isterine neuroze, nebe šizofrenija, t. y. jie nėra ligoniai tiesiogine šio termino reikšme, o turi sutrikimų, susijusių su Freudo aprašytomis asmenybės psichikos „struktūromis“: id, ego, superego.

Nuo 1970 m. kartu su mokslo tyrimų pažanga pradėti nauji, objektyvesne metodologija pagrįsti tyrimai. Pirmieji atradimai patvirtino, kad labai daug kūrėjų turi psichikos sutrikimų, tačiau šie artimesni nuotaikos (afektiniams) sutrikimams, o ne šizofrenijai. Panašūs vėlesni tyrimai atskleidė, kad pacientai, kamuojami manijos ir depresijos bei panašių simptomų, yra kūrybiškesni, o kūrybinį genialumą iš dalies lemia genetika, iš dalies aplinka.

Vis dėlto pirmieji tyrimai pateikė nerimą keliančių duomenų. Menininkų savižudybių nuošimtis yra 18 kartų didesnis už visų kitų populiacijos narių, sergančiųjų depresija – didesnis nuo 8 iki 10 kartų, o maniakine depresija – nuo 10 iki 20 kartų. Šie nauji atradimai taip pat paaiškina meninį kūrybiškumą ir kitais svariais atžvilgiais, kurie taip pat bus apibendrinti šiame straipsnyje.

Menininkų produktyvumas kūrybinėje karjeroje būna epizodiškas, svyruoja: po ilgų nevaisingų periodų ateina intensyvaus, kone sezoninio aktyvumo laikotarpių. Šie ciklai visais požymiais sutampa su bipolinių sutrikimų ligos ciklais. Yra žinoma, kad savižudybių padažnėja kovo–gegužės mėnesiais, vasarą ypač padaugėja manijos ir hipomanijos epizodų, o didžioji depresija aukščiausią laipsnį pasiekia lygiadienių metu. Tyrimai nustatė, kad kūrėjai itin produktyvūs pavasario pabaigoje ir rudens pradžioje. Pacientų minčių charakteristika hipomanijos, manijos arba depresijos fazių metu pati savaime galėtų paaiškinti bipoliškumo ir meninės kūrybos ryšį. Egzistuoja išties daugybė sąlyčio taškų.

Mintys manijos arba hipomanijos epizodų metu reiškiasi asociacijomis: kartais jos atsitiktinės ir pakrikusios, tačiau dažnai originalios, menkai paklūsta socialinėms normoms, bet tinka kūrybai.

O menininkams ši vaizdinių sugreitėjimu pasižyminti minties forma leidžia išjudinti sąvokas, kolektyvinę atmintį, visuotinai priimtas bendravimo taisykles, suteikia galimybę „žaisti“ su paprastai sustabarėjusiomis intelektinėmis situacijomis, modeliuojant jas savaip, asmeniškai ir būtinai naujoviškai. Negana to: nevaržomas išlaisvėjimas suteikia drąsos, augančios iš paties menininko ir jo aplinkos impulsų, kuriuos jis įsisavina itin greitai ir tvirtai. Emocijų paaštrėjimas dėl jautrumo ir temperamento suvokiamas kaip menininko įkvėpimas, jo pasipriešinimas ir jo individualybė. Menininkus ir bipoliniu sutrikimu sergančius asmenis taip pat vienija bendra aistra išradimams, tyrinėjimams, nuotykiams anapus išmindžiotų takų, naujos erdvės, kuriose jie gali išreikšti savo tapatybę. Be to, pripratę prie padidėjusio jautrumo ir dėmesio savo vidiniam kančios pasauliui, menininkai turi didesnę galimybę nei kiti suvokti kito asmens subjektyvumą, analizuoti kitų individų pajautas, o tai dažnai tampa jų kūrybos versme. Paminėkime dar milžinišką energiją, kuria apdovanoti visi iškilūs menininkai, pasižymėję kaip nepailstantys darbštuoliai, dažniau kūrybiškai ir sėkmingai rizikavę meno srityje ir daug rečiau – socialinėje. O bipoliniu sutrikimu sergantis, nuotaikos svyravimus patiriantis pacientas turi gangreit išmokti mintimis suvaldyti prieštaringas būsenas, įskaitant ir pačias intymiausias, – tai, ko menas apskritai ir reikalauja iš savo tarnų.  

Visi sergantieji bipoliniu sutrikimu, žinoma, nėra kūrėjai ir visi menininkai nebūtinai turi bipolinių sutrikimų, tačiau, atsižvelgiant į minėtus naujus atradimus, dažni menininkų nuotaikų sutrikimai negali būti vien gryno atsitiktinumo rezultatas. Menininkų šeimų istorijose gausu depresijų, manijos laikotarpių ir savižudybių. Garsioje studijoje apie žymius anglų ir amerikiečių rašytojus, tokius kaip lordas Tennysonas, lordas Byronas, Virginia Woolf, Henry ir Williamas Jamesai, Ernestas Hemingwayus, Anne Sexton ir kt., amerikiečių klinikinė psichologė, rašytoja Kay Redfield Jamison konstatuoja, kad visų jų šeimos turėjo paveldimą polinkį į bipolinius sutrikimus ir savižudybę. Taigi egzistuotų tik kūrėjams būdingi bruožai, lemiantys jų nuotaikų sutrikimus, kūrybingumą arba visus juos kartu. Šią predispoziciją lydi milžiniška energija, polinkis į savistabą, padidėjęs jautrumas, gan subtilus priešingybių ir dviprasmybių suvaldymas, intelektinė drąsa, didelis smalsumas ir kone obsesinis perfekcionizmas.

Menai ir kūriniai, žinoma, skiriasi, tačiau jų bendra prigimtis slypi temperamente, kuris išreiškiamas reaguojant į aplinkos poveikius ir, žinoma, pasitelkus fizines subjektų galimybes. Jei bipoliškumas ir kūrybingumas, atsižvelgiant į kai kuriuos jų aspektus, taip susiję, tai menininkus dėl polinkio į nuotaikos sutrikimus reikėtų įvardyti visuomenės rizikos grupe. Kūryba galima, kai pakyla vidutiniškos nuotaikos lygis, bet ji negalima manijos fazėje, kai ką nors įgyvendinti praktiškai labai sunku, nes neįmanoma susikaupti. Be to, anksčiau ar vėliau nuotaikos blogėjimas sukelia intensyvią kančią, kuri naikina kūrybines galias, ir šios depresijos fazių metu virsta tik varganomis pastangomis. Tad ryšio tarp bipoliškumo ir kūrybingumo nepaisyti negalima. Beje, apie psichotropinius vaistus. Jie sukelia tam tikrą šalutinį poveikį, tačiau gydymas turi atsižvelgti į realią afektinių sutrikimų riziką, nes negydoma liga prie savižudiškos mirties priveda penktadalį pacientų, o palikta natūraliai eigai susilpnina, netgi naikina prieš tai buvusias ir realias kūrybines pajėgas.

Pacituokime neuropsichiatrę Nancy Coover Andreassen: „Psichikos liga – tai našta, o kūryba – nuostabi dovana“, taip pat ir Mordecai Richlerį (1931–2001), žydų kilmės kanadiečių rašytoją: „Aš nesikreipiu į šamanus, gydytojus arba psichiatrus. Šekspyras, Tolstojus ar netgi Dickensas suprato daugiau apie žmogaus būtį, kurią patiriate kiekvienas iš jūsų. Jūs pervertinate šarlatanus, kurie tariasi sprendžią žmogaus problemas, o rašytojai, kuriuos paminėjau, to imasi iš esmės.“

Vertė Monika Nemanytė