Gyventi nežinant, ką reiškia turėti juodos spalvos odą
Atsibundu. Alkana ir persisotinusi. Tą pačią akimirką atmerktinai, dar išsiplėtusiais nuo tamsos narkotikų vyzdžiais, žinau, kad man neužteks, ir vėl neužteks to, ką pamatysiu. Net jei čia atsibelstų pats Hanibalas Lekteris, įtikrovintas filmų kūrėjų, rašytojų ir mano atminties. Net jei karo ritmą išbelstų terakotinė armija ar lovos kojūgaly išvysčiau tuos pačius angelus, kuriuos šeimos mite girdėjo mano prosenelė („Kelkis, Brudniene, Tavo vaikas miršta“). Net tada nenustočiau urgzti ir it gerokai suerzintas šunytis kasytis šios tikrovės blusas. Ji bjauriai kanda, o pati leidžia išžvalgyti tik dvokiančius vidurius. Šita tikrovė neatiduoda savo viršfiziologinių sluoksnių, prasibraunu tik pro tolydžio puvėkais vadintinus (vėl mano prosenelės kalba). Tai lyg vaikui stebėti žaidžiančius draugus pro apmusijusį langą ar pačiam daryti vaikus, pridengus kūną latekso klijuotėm. Šita tikrovė apsimeta atskleistimi, bet nieko esmingo ji neatskleidžia.
Pro visus lėliukių ir lėktuvų langus, kylant ir leidžiantis, priartėjus iš molio drėbtoms trobelėms ar vienodai luošiems betono kareivėliams, lietaus miškų tankmės maketams ar dausoms jau iškirstųjų, aš nepaliauju norėti kažko autentiškesnio, paveikesnio ar labiau įtikinančio už duotąjį ar susikurtąjį – taigi – gyvenamąjį pasaulį. Net tada, klajodama po Vietnamo gatvių triukšmą, parduodama visas savo tuštumas Tailando turguose, slapčia įžengdama į ilgam plaukui uždraustas šventoves, – net tada po vieno mažo nuostabos gurkšnio atsėlina šis prakeiktasis troškulys pasauliui, kuris yra virš šio pasaulio. Nes – kas iš to? Kas iš visko – jūs man pasakykit? Nesiilgiu kvapniųjų sodų ir ambrozijos, išbalinto Avinėlio kūno deserto ir sutrintų vynuogių kauliukų kraujo, netrokštu tiesiog amžinybės. Aš tik noriu pamatyti, būdama vis užsispyrusiu snarglėtu mažium, noriu pamatyti pasaulį, esantį virš šio pasaulio. Kitaip sakant, gyvenu slaptu širdies katakombose užantspauduotu vylium, kad dar turiu pakankamai tokių dienų likučių, kurie mirtinai užkutens mano smalsulio nervus ir impulsas gryno malonumo pavidalu galiausiai užners man kilpą ant kaklo. Tada galima sušukti – tebūnie tamsa. Ir tai buvo gera.
Gyventi nežinant, ką reiškia turėti juodos spalvos odą. Tai baltoji nekaltybė, kuri mane nepriveikiamai žudo. Ir žinoti, kad rytoj atsibudus viskas bus, kaip buvo, net jei lovos kojūgaly stovės juodaskvernė Giltinė su dalgiu dešinėje rankoje.
Nuleidžiu į klozetą savo neuroleptikus. Iki susitikimo kitoje tikrovės pusėje.
